Šią dieną teismas turėjo apklausti 12 liudininkų. Trys neatvyko.
Įvedamas į teismo salę suimtasis Juozas Gražys.
— Ką pažįstate iš čia esančių kaltinamųjų? — paklausė teisėjas.
— Petronj, Jaugelį ir Plumpą, — atsakė Gražys.
— Ar esate padaręs Petroniui kokių nors paslaugų?
— Neatmenu. Rodos yra prašęs įrišti gal 20 egz. „Lietuviško charakterio problemų".
— Parengtinio tardymo metu jūs tvirtinote, kad Petronis jums atnešęs apie 20 egz. LKB Kronikos. Jūs sutikote įrišti ir, kai buvo įrištos, jis atsiėmė.
Gražys atsakė, kad buvo įrišęs LKB Kronikos 6-jo ir 7-jo numerių kažkiek egzempliorių, bet neatsimenąs Petroniui ar kam kitam.
— O gal M. Gavėnaitė atsiėmė? — paklausė teisėjas.
— Neatsimenu.
— Parengtinio tardymo metu jūs sakėte, kad V. Jaugelis jums buvo atnešęs 1973 viduryje apie 20 egz. LKB Kronikos 6-jo numerio.
— Sakiau, bet jei Jaugelis neigia, tai aš pradedu abejoti, ar tikrai taip buvo. Gal taip nebuvo. Aš juk 40 metų už jį vyresnis ir galėjau užmiršti.
Gražys, paklaustas, koks jo ryšys su Plumpa, paaiškino, kad 1972 m. jį artimiau su Plumpa supažindinusi M. Gavėnaitė. Tada Plumpa prašęs Gražio suieškoti jam kambario, nes norįs kažką dirbti ir neturįs sąlygų. Gražys suradęs Plumpai butą Kalniečių gatvėje pas Semašką - Semaškevičių.
— Parengtinio tardymo metu jūs tvirtinote, kad pas jus atėjo Gavėnaitė su Plumpa ir prašė surasti vietą, kur Plumpa galėtų spausdinti elektrografiniu aparatu „Era" religinę literatūrą, — priminė teisėjas.
— Ne. Plumpa prašė patalpos, kur galėtų rašyti, kaip tada supratau, ranka ar rašoma mašinėle, bet ne su „Era".
— Parengtinio tardymo metu jūs sakėte, kad užeidavote į tą išnuomotą patalpą pas Semašką, kur būdavo Plumpa ir jūs matėte elektrografinį aparatą „Erą".
— Nevisai. Man taip rodėsi, nes viso aparato neteko matyti — jis būdavo uždengtas kartonais.
— Ar jūs matėte Plumpą dirbant?
— Ne.
Teisėjas paklausė, ką Gražys buvo davęs Plumpai padauginti. Šis nurodė leidinį „Tau, Lietuva". Plumpa padaręs šio leidinio kai kurių ištraukų keturias kopijas.
— Jūs davėte Plumpai padauginti „Lietuviškojo charakterio problemas"?
— Ne, aš daviau jas skaityti, o jei padaugino, tai jo reikalas.
— Plumpa jūsų prašė perrašyti įžangą R. Medvedevo knygai „Beprotybės klausimas"?
— Ne knygos įžangą, o mašinėle nurašyti apie kažką keletą lapų.
Tardymo metu Gražys buvo sakęs, kad Plumpa jam buvo atnešęs įrišti LKB Kronikos 4-jo ir 6-jo numerių, tačiau teisme sakėsi neprisimenąs, kas jam LKB Kronikas atnešęs. Teisėjo paklaustas, kodėl tardymo metu sakęs, jog Plumpa atnešęs, Gražys paaiškino, kad tardytojas jį šitaip įtikinėjo: — Girdi, Plumpos kambaryje buvusi „Era", tai neabejotinai jis dauginęs LKB Kroniką ir atnešęs jam įrišti.
— Tardymas tęsiasi 3 val. prieš pietus ir 3 val. po pietų, — pasakojo Gražys. — Žmogus būni taip pavargęs, kad nevisada parodai, kaip iš tikrųjų buvo.
Po Gražio pakviečiamas liudyti Rezbickas. Jš kaltinamųjų, jis pažino tik Petronį. Rezbickas prisipažino 1973 m. rudenį spausdinęs maldaknyges „Jėzus ir aš". Atspausdinęs apie 3000 lankų.
***
Toliau kalbėjo Melerščikienė. Iš kaltinamųjų ji pažino tik Petronį, kadaise prisistačiusį „Antano" vardu. Ji spausdinusi Petroniui maldaknyges „Jėzus ir aš".
— Kokiomis sąlygomis susitarėte dirbti? — paklausė teisėjas.
— Susitarėme, kad man už lanką mokės 5-6 kapeikas.
Liudytoja papasakojo, kad iš Petronio yra gavusi apie 400 rub. Gyvendama Kaune, ji spausdinusi maldaknyges pas Rezbicką.
***
Liudytojas Vytautas Vaičiūnas. Teisėjo paklaustas, ką pažįsta iš teisiamųjų, nurodė Petronį ir Stašaitį. Jo santykiai su Petroniu buvę labai geri. Abu drauge važinėdavę po atlaidus, kalbėdavęsi įvairiais gyvenimo klausimais.
— Kokius patarnavimus jūs padarėte Petroniui? — paklausė teisėjas.
Vaičiūnas papasakojo, kad jo darbovietėje buvusi nurašyta „Era", kuri mėtėsi sandėlyje ir kieme. Vaičiūnas, Petroniui prašant, surinkęs „Eros" dalis ir parsivežęs namo, o vėliau nuvežęs pas kažkokį žmogų į kaimą ir, ją sumontavęs, paliko.
Teisme Vaičiūnas atsisakė kai kurių parodymų apie Petronį, duotų parengtinio tardymo metu, nors teismas grasino, jog už tai būsiąs baudžiamas. Vaičiūnas argumentavo, kad 1973 lapkričio 19 saugumo organams pas jį sumėus Petronį, nuvežus tardymui jo žmoną ir jį patį, jis buvęs taip sukrėstas, kad galėjo prikalbėti, ką tik nori.
Paklaustas, ką Vaičiūnas yra girdėjęs apie LKB Kroniką, jis paaiškino, kad apie ją sužinojęs iš Vatikano radijo.
***
Liudininkas Jonas Gudas, gyvenantis Kauno rajone, pasisakė pažįstąs tik Petronį, kurį vadino Antanu. Petronis prašė pasaugoti maldaknyges. 1973 m. rudenį Petronis atvežė maldaknygių ir kažkokių gelžgalių. Pasilikę vyrai, sumontavo aparatą, tačiau nieko nedirbo. Kratos metu viskas buvo paimta. Gudas, klausiamas, ar tikrai nieko daugiau nepažįstąs iš teisiamųjų, nenurodė nė vieno. Tada jam buvo parodytos fotografijos. Pasižiūrėjęs į jas, Gudas pareiškė, kad vienas kažkur matytas, ir parodė į Jaugelį.
Liudininkas Jonas Špokas iš Kauno rajono, prisipažino, jog Petroniui spaudines maldaknyges. Spausdinimo stakles atvežęs Petronis. Be maldaknygių dar yra spausdinęs knygutę „Jaunuolio pasaulėžiūra".
— Ar Petronis kalbėdavo apie politiką? — paklausė teisėjas.
— Ne.
— O kad pas mus nėra religijos laisvės?
— Apie tai kalbėdavomės.
***
N. (Jono Špokos sūnus) pasisakė vežiojęs Petronį po Kauną. Petronis „išlipdavęs iš mašinos, kai ką nu-nešdavęs, kai ką atsinešdavęs..."
— Kokių knygų Petronis yra davęs jums skaityti?
— „Danguolės laimė", „Jaunuolio būdas".
Po pietų pertraukos į teismą vėl buvo atvestas Juozas Gražys. Jo paklausė, ar pažįstąs „Era" kopijuotus leidinukus: „Ką mato turistai Lietuvoje?" ir „Visame pasaulyje"? Gražys tvirtino, kad tie leidiniai esą jo nuosavybė, tačiau neprisimenąs iš kur juos gavęs.
***
Po to į teismą įvedamas liudininkas Kulikauskas, jau nuteistas už maldaknygių gaminimą. Liudininkas paaiškino, kad Petronis kreipėsi į jį pagalbos. Kulikauskas per spaustuvės darbininką Ivanauską gavo raides ir surinko tekstus maldaknygei „Jėzus ir aš" ir knygutei „Jaunuolio pasaulėžiūra".
***
Liudininkė Stražinskienė prisipažino, jog rašomąja mašinėle ji Petroniui atspausdinusi keletą kartų po 10 egz. „Lietuviškojo charakterio problemas" ir dar kelias knygas. Rašomąją mašinėlę jai atgabenęs pats Petronis. Už vieno lapo 10 egz. gaudavusi po 20 kap.
* * *
Marčiulionienė teismui papasakojo, jog yra Petroniui spausdinusi maldaknyges „Jėzus ir aš". Ji neprisimenanti, kiek lankų atspausdinusi. Petronis pas ją buvo palikęs lapelį su adresais tų žmonių, su kuriais Marčiulionienė reikale turėtų atsiskaityti, kurie yra skolingi Petroniui ir atvirkščiai.
— Ar daug buvo pavardžių? — paklausė teisėjas.
— Neprisimenu.
— Kur padėjote sąrašą?
— Sudeginau, sužinojusi, kad padaryta daug kratų ir viskas išblaškyta.
***
Veiverienė sakė rišusi Petronio maldaknyges „Jėzus ir aš". Kadangi ji nelabai mokėjusi siūti, tai šį darbą dirbo jos kaimynas. Vieną kartą apmokyti jos kaimyną buvo atėjęs kažkoks vyras.
Teisėjas nurodė, kad tas vyras tikriausiai Plumpa. Veiverienė, pasižiūrėjusi į Plumpą, pareiškė, kad ji šito žmogaus nepažįstanti. Už maldaknygės įrišimą ji iš Petronio gaudavusi po 40 kap.
***
Liudininkas Pocius prisipažino rišęs Petronio maldaknyges „Aukštyn širdis" ir „Jėzus ir aš". Knygrišybos darbo jį apmokęs kažkoks vyras, kurio jis nepažįstąs.
***
Liudininkas Juozas Urbonas atsisakė pasirašyti, jog sakysiąs teismui tiesą, aiškindamas, kad ir be parašo tai padarysiąs. Urbonas pažino tiktai Plumpą ir paaiškino, kad vieną kartą su juo prie Kauno Katedros krovė plytas. Daugiau jokių reikalų su šiuo asmeniu neturėjęs.
Paklaustas, ar jis yra rišęs maldaknyges, Urbonas papasakojo, kad pats pasidaręs įrišimo įrankius ir rišęs moterų atneštas maldaknyges. „Apipiaustydavau ir uždėdavau viršelius." Kratos metu maldaknygės buvo atimtos.
Į Petronio parodymą, kad Urbonas mokė knygrišybos Pocių, šis atsakė, kad Petronį matąs pirmą kartą.
— Juozai, atsimink mane! — kalbėjo Petronis.
— Aš šito senio nepažįstu, — piktai atšovė Urbonas.
Teisėjas kreipėsi į Plumpą:
— Ar pažįsti Urboną?
— Nors aš ir viską žinočiau, bet savo draugų katalikų priešams neišdavinėsiu! — pareiškė Plumpa.
Gruodžio 10-ji diena
1948 gruodžio 10 SNO Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija. Ją pasirašė ir Tarybų Sąjungos vyriausybė.
Šioje Deklaracijoje skelbiama:
„Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; šita teisė apima laisvę keisti savo religiją bei įsitikinimus ir laisvę išpažinti savo religij/ą bei įsitikinimus tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, viešai ir privačiai mokant, dalyvaujant pamaldose^ ir atliekant religines apeigas." (18 str.)
„Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti. Šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų." (19 str.)
Tarybų Sąjungos vyriausybė pasirašė šį dokumentą, bet tikrovėje...
***
