Pokario metais valdžios organai vertė Lietuvos kunigus pasirašyti po šiuo komunistų sukurtu dokumentu:
„Mes ryžtingai smerkiame ir protestuojame!
Romos popiežius Pijus XII išleido dekretą, kurį 1949 liepos 13 paskelbė taip vadinama Vatikano „Šv. Kanceliarijos Kongregacija", apie atskyrimą visų katalikų - komunistų ir jiems prijaučiančių nuo Katalikų Bažnyčios. Dekretas draudžia katalikus įstoti į kompartiją, arba remti ją, draudžia leisti, platinti ir skaityti komunistines knygas, laikraščius, žurnalus, o taip pat rašyti juose; dekretas paliepia įtartiems anksčiau išvardintuose veiksmuose katalikams neteikti Komunijos ir kitų sakramentų.
Panašaus viduramžių dekreto, kurį labai ryžtingai smerkia platūs katalikų sluoksniai, pasirodymas liudija apie Katalikų Bažnyčios vadovybės susirūpinimą, kilusį dėl milijonų katalikų pasitraukimo nuo reakcijos kurso, kurį su tokia aistra skelbia Vatikanas. Jie atsisako nuo reakcinės Vatikano politikos, nuo agresyvinių imperialistinių planų rėmimo politikos. Dirbantieji katalikai visame pasaulyje vis tvirčiau ir tvirčiau kelia savo balsą už taiką, prieš karą; tuo ir aiškinamas jų pritarimas ir parama progresyvioms organizacijoms, kurios stoja už taiką ir tautų gerbūvį, ir pirma viso ko darbininkų ir komunistų partijoms, žygiuojančioms kovos už taiką ir demokratiją avangarde.
Vatikanas mano grasinimais ir represijomis sutvirtinti savo menkėjančią įtaką tikinčiųjų masėse.
Popiežius Pijus XII savo dekretu paskelbė prakeikimą maždaug V3 žmonijos. Pagal tikrąją Vatikano potvarkio esmę — nuo Katalikų Bažnyčios tektų atskirti 70 milijonų profesinių sąjungų narių, o taip pat 600 milijonų žmonių, kurių delegatai dalyvavo kartu su komunistais pasauliniame taikos šalininkų kongrese. Be to, popiežius baugina prakeikimu kiekvienam piliečiui bet kokios šalies, kurios valdžioje yra ir komunistai, už šios vyriausybės įsakymų vykdymą.
Pijaus XII akcija yra toli gražu ne atsitiktinė. Taikos ir demokratijos stovykloje jėga — vienybė, liaudies masių, visų šalių dirbančiųjų glaudumas, dirbančiųjų, kurie atmeta ir pasmerkia pasaulinio viešpatavimo siekėjų anglų - amerikiečių agresyvinius planus. Judėjime už taiką dalyvauja visi progresyvūs žmonės, vyrai ir moterys, nepriklausomai nuo jų politinių nusistatymų ir religinių įsitikinimų.
Suskaldyti vieningą taikos šalininkų frontą, suardyti liaudies masių vienybę — tai reakcijos uždavinys. Šitą uždavinį dabar ir stengiasi Romos popiežius Pijus XII vykdyti.
Vatikano dekretas — tai grubus tikinčiųjų žmonių religinių jausmų pažeidimas. Vatikano sprendimas nukreiptas prieš tuos, kurie vardan laisvės ir nepriklausomybės ant savo pečių pakėlė didžiausios kovos prieš hitlerinius barbarus sunkumus.
Dar daugiau, visiems žinoma, kad, būtent, atžvilgiu fašizmo ir hitlerizmo, kurie vykdė pačius kraugeriškiausius žmonijos istorijoje nusikaltimus, Vatikanas laikėsi pilno pritarimo ir pakantos pozicijoje, iš esmės pilnai, atvirai jam pritardamas. Todėl šis sprendimas ir kelia tarp tikinčiųjų tiek gilaus pasipiktinimo.
Vatikano sprendimai, lygiai kaip ir Šiaurės Atlanto sutartis ir kiti politinės agresijos aktai, giria tų pačių imperalistinių centrų reikalus, kurie dėl savo godumo, pelno ir noro pavergti visą pasaulį, ieško dirvos, kad sukurtų naują karo gaisrą. Todėl Vatikano sprendimas milžiniška dauguma tikinčiųjų ir visos Europos visuomenės pripažintas pasikėsinimu į sąžinės teisę ir mėginimu atgaivinti niūrią viduramžių tendencijų praktiką.
Mes, Lietuvos TSR kunigai, ryžtingai smerkiame Vatikano naujo pasaulinio karo kurstymo politiką, vieningo kovos už taiką fronto skaldymo politiką, nukreiptą prieš darbo žmones tikslu padėti imperialistams ir stambiems monopolistams.
Mes, Lietuvos TSR kunigai, ryžtingai protestuojame prieš popiežiaus Pijaus XII dekretą, kuriuo Pijus XII atnešė Katalikų Bažnyčiai neapsakomą žalą, o save amžinai prikalė prie gėdos stulpo, kaip aršus naujo pasaulinio karo kurstytojas. Karo šėtonas, kažin kuomet įsiskverbęs į jaunutę Pijaus XII sielą, nepaliko jo ramybėje ir dabar, senatvėje.
Mes, Lietuvos TSR kunigai, kviečiame visus darbo žmones katalikus ir nekatalikus, tikinčius ir netikinčius, neskiriant tautos ir rasės, dar tvirčiau susiglausti vieningos kovos prieš karą, už taiką fronto eilėse.
Tegyvuoja visų dirbančiųjų vienybė kovoje prieš imperialistus ir išnaudotojus!
1949 metai.
***
Štai kaip pasielgė dauguma kunigų, kai buvo prievartaujami neteisingai pasmerkti popiežių:
Rūdiškių klebonas kun. Jonas Skardinskas, Vykdomojo komiteto pirmininko iškviestas į Trakus ir supažindintas su aukščiau pateiktu tekstu, taip pareiškė ten buvusiems pareigūnams: „Jūs jauni žmonės nežinote pagrindinių katekizmo tiesų. Popiežius yra Bažnyčios Galva, Kristaus Vietininkas žemėje. O jūs siūlote man, senam kunigui, pasirašyti popiežių smerkiantį raštą. Jaunieji žmones, tai labai negražu. Daugiau taip nedarykite!"
***
Valkininkų klebonas kun. Pranas Bieliauskas, iškviestas pas Vykdomojo komiteto pirmininką ir sužinojęs kokiu reikalu, paprašė pirmininką perskaityti siūlomą pasirašyti raštą. Po to kun. Bieliauskas paprašė paaiškinti, ką reiškia posakis „Karo šėtonas kažin kuomet įsiskverbęs į jaunutę Pijaus sielą, nepaliko jos ramybėje ir dabar, senatvėje".
Pirmininkas mikčiodamas pasakė, kad nežinąs kaip aiškinti. Tuomet kun. Bieliauskas tarė: „Pirmininke, mudu esame inteligentai, žmonės pamokyti. Ką darome, darome apgalvotai, pilnai suprasdami. Šiame rašte yra dalykų mums nesuprantamų. Sakykite, ar gali inteligentas pasirašyti raštą, kurio pilnai nesupranta? Taigi, aš jo nepasirašysiu."
***
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios klebonas kun. Juozas Vaičiūnas, perskaitęs Religijų reikalų tarybos įgaliotinio B. Pušinio jam paduotą raštą, paklausė:
— Įgaliotini, aš jus laikau komunistu - idealistu. Aš esu idealistas kunigas. Aš niekada neišdrįsčiau siūlyti jums koneveikti partiją ar Leniną. O jei jūs taip padarytumėte, aš spiaučiau jums į veidą. Kaip jūs drįstate reikalauti, kad aš niekinčiau katalikų Bažnyčios Galvą, Kristaus Įpėdinį? Niekada nesitikėjau, kad jūs taip save žemintumėte.
Prelatas kun. Jonas Ušila, apie 40 metų rektoriavęs Vilniaus Kunigų seminarijoje, Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Br. Pušinio buvo pakviestas drauge su kan. J. Elertu pasirašyti raštą prieš popiežių Pijų XII. Prelatas atsistojęs pareiškė:
— Ministre, tamsta, būdamas taip aukštame poste, negarbingai elgiatės. Jūs išdrįstate mums siūlyti pasirašyti prieš popiežių taip nekultūringai suredaguotą raštą. Kuo jūs mus laikote? Mes esame Katalikų Bažnyčios atstovai, seni kunigai. Aš visą amžių mokiau kandidatus į kunigus ir tikinčiuosius gerbti Šv. Tėvą ir jo klausyti. Jūs norite, kad aš gyvenimo pabaigoje (prelatui ėjo 80-ti metai — Red.) suniekinčiau tai, kas man yra brangiausia, ką tikėjau, mylėjau ir skelbiau. To niekada nebus. Mes visu griežtumu protestuojame prieš popiežiaus, Bažnyčios Galvos, pačios Bažnyčios ir kunigų niekinimą. Jūs Bažnyčią persekiojate, mūsų puošnias ir brangias šventoves išniekinote, uždarėte, grožio ir meno paminklus pavertėte sandėliais, bažnytinį turtą — vargonus, liturginius indus, drabužius — sunaikinote, neįkainuojamos vertės Kunigų seminarijos ir Universiteto bibliotekų teologinius veikalus - knygas pavertėte makulatūra. Kunigų seminarijai Vilniuje veikti neleidžiate, vienuolynus uždarėte, jų namus ir visą turtą pasisavinote, vienuolius ir vienuoles išblaškėte, verčiate juos rašyti vienuolynus smerkiančius pareiškimus, palikote juos be pastogės, be darbo, be duonos kąsnio: kunigus ir tikinčiuosius verčiate šnipinėti, eiti prieš savo sąžinę. Mėginate išsprogdinti Bažnyčią iš vidaus, ieškote kunigų ir tikinčiųjų tarpe išdavikų. Jų gali atsirasti ir yra visur — netrūksta jų ir jūsų tarpe. Besilaikančius katalikiškų principų šmeižiate, uždarinėjate į kalėjimus ar grūdate į lagerius. Žinokite, tais teroro veiksmais tikėjimo iš mūsų širdžių neišrausite. Nendrės susiūbuos, palinks, bet ąžuolai išliks ir išaugins jaunus, dar tvirtesnius ir atsparesnius ąžuoliukus. Bažnyčia pergyveno daug persekiojimų. Ji išėjo iš kiekvieno persekiojimo skaidresnė ir tvirtesnė. Ji garbingai ištvers ir šią teroro bangą. Jūs, persekiodami Bažnyčią, sulauksite priešingų rezultatų: gims nauji herojai - kankiniai, kurie savo kančia ir krauju nuplaus silpnavalių ir karjeristų dėmes ir išpuoš Bažnyčia kankinystės, ištikimybės ir meilės aureole. Jų pas mus netruks. Nukankinsite vienus, jų vietą užims kiti. Ne tik pirmaisiais krikščionybės amžiais krikščionių kraujas buvo krikščionybės augimo sėkla, bet tai nuolat kartojasi ir kartosis... Kokių baisių ir šlykščių metodų besiimtumėte, tikėjimo neišnaikinsite, nes tikėjimas ne žmonių, o Dievo darbas. Kaip amžinas Dievas, taip amžinas ir tikėjimas. Vargas jums, kurie mėginate kovoti su Dievu. Pabaigiau, Dabar galite mane suimti."
Tai pasakęs, prelatas J. Ušila su kan. J. Elertu išėjo, palikdami Įgaliotinį su negarbingu raštu rankose.
Reikia pripažinti, kad atsirado vienas kitas kunigas, kuris šį raštą pasirašė. Jie buvo pripažinti pažangiais, „laiko dvasią gerai suprantančiais" kunigais.
Jeigu tarybiniai pareigūnai galėjo versti Lietuvos kunigus pasirašyti raštą prieš popiežių, tai nereikia stebėtis, kad šiuo metu jie verčia kunigus važiuoti į taikos šalininkų konferencijas arba į JAV skelbti, kad Lietuvoje Bažnyčia nėra persekiojama. Garbė tiems, kurie nenusilenkia prievartai!
***
INFORMACIJA
1975 m. kovo 19 d. sukanka 3 metai, kai pasirodė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pirmasis numeris. Mes dėkojame visiems, kurie kokiu nors būdu prisidėjo prie "Kronikos" leidimo ir platinimo. Teatlygina visiems Dievas!
***
