LTSR Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui
Nuorašai: Vysk. Labukui
Saugumo Komiteto Pirmininkui
Kun. Juozo Zdebskio,
Šlavantų bažnyčios klebono
P ar e i š k i m a s
1974 Petronio ir kt. teisme mano kalba, pasakyta 1971 lapkričio 11 teisme, buvo panaudota kaip vienas iš įrodymų, kad LKB Kronika pateikianti sufabrikuotus faktus, būtent, kad mano teisme buvusi pasakyta visai ne tokia kalba.
1972 balandžio 29 grupei kunigų ir valdžios pareigūnų buvo pademonstruotas magnetofono įrašas iš mano teismo, kaip įrodymas, kad teisme buvo pasakyta ne ta kalba, kokia paduodama LKB Kronikos 1-jame numeryje. Be to, viešai, viso minėto susirinkimo akivaizdoje buvo kaltinamas kun. S. Tamkevičius, esą, jis sufabrikavęs mano kalbą ir dar perdavęs į užsienį.
Į šiuos faktus štai ką turiu paaiškinti: LKB Kronika Nr. 1 tiksliai perdavė mano kalbą tokią, kokia ji buvo parašyta raštu, ruošiantis teismui. Buvo padaryta tik viena klaida: cituojant Bažnytinės teisės Kodeksą, praleista skaičius „3". Išėjo ne kanonai „1329, 1330", o „129, 130".
Kodėl magnetofono įraše ne viskas atitinka? Teismo eigoje, man kalbant, teisėjas pertraukinėjo mano kalbą klausimais, pastabomis, pagaliau, aiškinant mano elgsenos psichologinius motyvus, visiškai nutraukė mano kalbą.
Tirti klausimą, kokiu būdu mano kalba iš teismo pateko į LKB Kroniką, nelaikau save kompetentingu.
Šlavantai, 1975.11.25
Kun. J. Zdebskis
Saugumo Komiteto Pirmininkui
Lietuvos TSR Prokurorui
LTSR Teisingumo Ministrui
Vlado Lapienio, gyv. Vilniuje
Dauguviečio g. 5 -11.
P a r e i š k i m a s
„Kalbėdamas apie socialistinio teisėtumo stiprinimą, turiu galvoje dvi reikalo puses. Pirma, griežčiausią piliečių teisių apsaugą — tai, kad niekam, taip pat ir pareigūnams, nebūtų leidžiama savivaliauti. Antra, turiu galvoje tai, kad visi piliečiai kuo griežčiausiai laikytųsi tarybinių įstatymų, viešosios tvarkos taisyklių" (L. Brežnevas, „Viskas liaudies gerovei, tarybinio žmogaus labui", 1974. 14).
Tačiau kai kurie saugumo darbuotojai apie piliečių teisių apsaugą galvoja ir elgiasi visai kitaip. Štai keletas faktų.
LTSR BPK 192 str. pasakyta: „Visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti išvardijami kratos protokole arba prie jo pridedamajame apyraše, nurodant kiekį ir matą. Paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti supakuojami kratos vietoje." Saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitinanto Gudo, 1973.XI.30 paėmė visas mano įrištas religines knygas, parašytas rašomąja mašinėle, kurių tarpe buvo kopijuotos elektrografiniu kopijavimo aparatu „Era" ir rankraščius, visai jų neįrašydami nei į kratos protokolą, nei į pridedamą prie jo apyrašą ir, neužantspaudavę maišų su knygomis, išsivežė.
Ne kartą buvau kaltinamas religinės literatūros gaminimu, laikymu, platinimu, antitarybine agitacija ir propaganda ir t.t. Man buvo grasinama įvairiomis bausmėmis: laisvės atėmimu 7-niems metams, vėliau — dviems metams, ištrėmimu iš Vilniaus ir kitomis bausmėmis. Tačiau, kai tik bandydavau gintis nuo pareikšto man kaltinimo, tardytojai dažniausiai neleisdavo man gintis, sakydami, kad aš esu klausinėjamas ne kaip kaltinamasis, o kaip liudininkas. Tuo būdu jie pažeidė LTSR BPK 17 str., kur užtikrinama kaltinamajam teisė į gynybą.
LTSR BPK 18 str. pasakyta: „draudžiama stengtis išgauti iš kaltinamojo parodymus smurtu, grasinimais ir kitokiomis priemonėmis." O vienas saugumo darbuotojas (pavardės nesakė) tardymo metu nuolatos grasino ir plūdo: „Tu prakeiktas jėzuitas! Mes tau parodysime! Tu tik šmeiži tarybų valdžią! Mes tave sutvarkysime; ne tokius kaip tu sutvarkomi Tu melagis! Ar pagaliau liausies melavęs! Tu niekšas! Tu didelis nusikaltėlis" ir t.t.
Iš tardymo kabineto paskambino telefonu ir man, kaip „didžiausiam niekšui", liepė parūpinti patį drėgniausią ir šalčiausią kambarį saugumo pusrūsyje. Grasino pasodinti 7-riems metams į kalėjimą, vėliau grasino ir ištremti iš Vilniaus, atimti pensiją ne tik man, bet ir žmonai, atleisti iš darbo ir t.t. 1973 lapkričio 22 tardytojas tarė vyr. leitenantui Gudui: „Ar tu jį (t.y. mane) buvai paleidęs namo? Aš gi vakar tau sakiau, kad negalima jo paleisti!" ir pan.
Kai aš parodžiau muziejaus direktorės, komunistės A. Jankevičienės išduotą charakteristiką, tai jis perskaitęs piktai sušuko: „Va kokia kvaila boba, kad tokiam niekšui išdavė gerą charakteristiką!" Kuris gali mane geriau pažinti, ar A. Jankevičienė, su kuria teko dirbti septyniolika metų, ar šis saugumo darbuotojas, su kuriuo teko susidurti vos kelias valandas?
Tardytojo Jankausko buvau verčiamas meluoti, t.y. prisipažinti, kad „LKB Kronikas" gavau iš kun. Buliausko, kuris esąs jau suimtas ir apie tai raštiškai prisipažinęs. Iš tikrųjų, kun. Buliauskas nebuvo nei suimtas, nei šitaip liudijęs. Tardytojas šiuo atveju naudojosi melu bei klasta. Kyla klausimas, ar tardytojas, klastodamas faktus ir versdamas piliečius meluoti, gali visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes? Tokiais žodžiais bei veiksmais saugumo darbuotojai pažeidė: 1) LTSR Konstitucijos 10, 19, 96 ir 97 straipsnius; 2) LTSR BPK 17, 18 ir 192 straipsnius; 3) Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos bei Konvencijos apie pilietinės ir politines žmogaus teises atitinkamus straipsnius.
1974 gegužės 20 - 24 buvau tardytojo klausinėjamas apie įvairias knygas, brošiūras ir raštelius. Po tardymo, ramiai ir rimtai apgalvojęs, priėjau išvados, kad tos brošiūros ir daugumoje tie rašteliai, apie kuriuos buvau klausinėjamas, galėjo būti ir ne mano, kadangi jie nepaminėti kratos protokole.
Ryšium su tuo, kad saugumo darbuotojai, mane tardydami, pažeidė LTSR BPK 17 ir 18 straipsnius, iš-gaudami mano parodymus grasinimais, klasta, melu ir kitokiomis neteisėtomis priemonėmis, savo parodymų, duotų tiek žodžiu, tiek raštu nuo 1973 lapkričio 20 iki 1974 birželio 28, aš atsisakau. Jei sutikčiau su parodymais, išgautais neteisėtomis priemonėmis, aš sąmoningai bendradarbiaučiau drauge su šiame pareiškime paminėtais saugumo darbuotojais nusikaltimo padaryme pagal LTSR BK 18 str. Todėl aš, sutinkamai su LTSR BK 17 str., savo noru atsisakau nuo bendradarbiavimo nusikaltimo padaryme.
Nors LTSR Konstitucijos 125 str. piliečiams įstatymu garantuoja žodžio ir spaudos laisvę, tačiau faktiškai tikintiesiems, o ypač katalikams, neleidžiama spausdinti jokių religinių knygų, katekizmų, laikraščių bei žurnalų. Leistų spausdinti „Maldyno" ir „Šventojo Rašto" tiražas toks mažas, kad patenkino tik nedaug tikinčiųjų.
Lietuvoje yra labai didelis religinės literatūros badas, kuris verčia atsivežtas turistų religines knygas persirašinėti rašomąja mašinėle, kopijuoti „Era" arba persirašyti ranka. Saugumo darbuotojai, dažnai darydami kratas pas kunigus ir tikinčiuosius, tokias religines knygas atima, tuos žmones tardo, grasina kalėjimu bei kitomis bausmėmis, o kai kuriuos net suima.
Kai tik bus užkirstas kelias tikinčiųjų diskriminacijai, tada religinės literatūros badas savaime pranyks.
Tardymo metu ne kartą buvau klausinėjamas apie LKB Kroniką. Jos atsiradimą paskatino tikinčiųjų teisių pažeidimas, sąžinės laisvės varžymas, Katalikų Bažnyčios persekiojimai.
Mano nuomone, ne tie kalti, kurie iškelia viešumon tarybinių įstatymų bei tarptautinių įsipareigojimų pažeidimus tikinčiųjų atžvilgiu, bet tie, kurie tuos pažeidimus padaro. Argi galima laikyti valstybiniu nusikaltimu, nusikaltimu asmens laisvei ir orumui, ar nusikaltimu valdymo tvarkai iškėlimą tų skriaudų, kurios daromos tikintiesiems? Argi informaciją, nors ir labai nemalonią, bet kuri nėra nei melas, nei šmeižtas, galima laikyti antitarybine?
Jeigu ateistai ir jų talkininkai, prisidengę valdžios vardu, nustos skriausti tikinčiuosius, esu tikras, kad dings ir „Kronikos".
Kol saugumo, prokuratūros ir teismo patalpose bus skelbiami teisėtos tvarkos pažeidimai ir taikomos sankcijos, o gyvenimo praktikoje valdžios pareigūnai nesilaikys tarybinių įstatymų, tol nebus galima įgyvendinti socialistinio teisėtumo.
Prašyčiau nurodyti saugumo darbuotojams, kad būtų ištaisyti tarybinių įstatymų pažeidimai, kad ateityje nebūtų leidžiama pareigūnams savivaliauti ir kad būtų užtikrinta piliečių teisių apsauga, apie kurią kalba TSKP Generalinis sekretorius L. Brežnevas.
1974 spalio 18
Vladas Lapienis
(pareiškimas sutrumpintas. -Red.)
***
Pateikiame inžinieriaus Vytauto Vaičiūno sutrumpintą laišką LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, „Tiesos" ir „Kauno Tiesos" redakcijoms.
Įstatymas ir tikinčiojo žmogaus sąžinė
1973.XI.30 „Tiesoje" rašoma: „Vienas iš nuostabiausių tarybinės demokratijos triumfo mūsų šalyje pasireiškimas — tvirta teisė į sąžinės laisvę"... „Jokie skirtumai tarp piliečių jų teisių atžvilgiu visiškai neleistini" (Leninas). Paminėjus pagrindinius įstatymus, garantuojančius sąžinės laisvę, straipsnyje „Įstatymas ir religiniai kultai" rašoma: „Religinė bendruomenė yra susivienijimas tikinčiųjų piliečių, sulaukusių 18 m. amžiaus." Kur dėti 18 m. neturinčius asmenis, jeigu jie nėra bendruomenės nariai? Kam pavesti jų auklėjimą? Gal ateistams? Kaip tai suderinti su TSRS Konstitucijos 124 str.?
Pratęsdama įvairių draudimų sąrašą, „Tiesa" teigia: „Jie (tikintieji — Red.) neturi teisės steigti savišalpos kasas ir dirbti labdarybės darbą; organizuoti specialias vaikų, jaunuolių ir moterų pamaldas, taip pat bibliją aiškinančius, literatūrinius, darbinius, religijos mokančius ir panašius susirinkimus, grupes, ratelius." Kas čia triumfuoja? Ateistai turi teisę laisvai reikštis per spaudą ir radiją, organizuoti grupes, atidarinėti bibliotekas... Mes gi, kaip pamotės vaikai, savo religines pareigas atliekam slapčiomis. Ateistams įstatymas garantuoja teises. Mums gi, kaip pažabotiems juodžiams, lieka tik pareigos.
(...) „Įstatymų apie bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos — nuo bažnyčios pažeidimu, už traukiančiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 143 str., suprantama — nepilnamečių religinio mokymo organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymo nustatytas taisykles" (LTSR BK Komentaras, V. 1974, p. 225). „Įstatymų nustatytų taisyklių pažeidimu reikia suprasti nepilnamečių religinį mokymą bet kokia forma" (t.p., 226 p.). Niekur tiksliai nepasakyta kokių įstatymų ir kokios taisyklės pažeidžiamos, bet tik pasakyta Suprantama, reikia suprasti. Kodėl tas dirbtinis neaiškumas pagrindiniame klausime, reguliuojančiame Bažnyčios ir Valstybės santykius? Jeigu taip miglotai būtų išaiškinti medžioklės nuostatai, tai mūsų medžiotojai pradėtų dramblius sapnuoti...
„Reakciniai kunigai mėgina kelti triukšmą apie tariamai vergišką bažnyčios padėtį, ardo normalius bažnyčios santykius su valstybe. Tas jų triukšmas be realaus pagrindo... Tenkinant kunigų ir tikinčiųjų poreikius išleista „Apeigynas", „Maldynas", „Vatikano Susirinkimo Nutarimai", „Šventasis Raštas".
Pažiūrėkime, kas šioje literatūroje rašoma. (...) „Klebonai telanko namus ir mokyklas, kiek to reikalauja ganytojo pareigos, atsidėję tesirūpina jaunimu" (VSN — „Vatikano Susirinkimo Nutarimai" p. 219).
„Svarbu, kad visi kunigai... padėtų vieni kitiems" (VSN. p. 236).
Tai, kas čia pasakyta, sunku suderinti su P. Mišučio straipsniu „Tarybiniai įstatymai ir religija" („Kauno tiesa", 1974.1.6), kuriame rašoma: „Bažnyčiai ir kunigams draudžiama mokyti vaikus katekizmo, panaudoti nepilnamečius religinėms apeigoms. .. organizuoti įvairias grupes, susirinkimus, grupinius pokalbius. .. Kunigas neturi teisės tvarkyti ūkinių - finansinių reikalų."
Ko tada kunigai turi klausyti: Bažnyčios ar Valstybės?
„Pasauliečiai. . gali ir privalo vykdyti brangią pasaulio evangelizacijos veiklą.. . pasauliečių veikimas toks reikalingas, kad be jo negalima pasiekti veiksmingo ganytojų apaštalavimo... katalikai... yra įpareigoti siekti tikro visuomenės gėrio ir pagal išgales stengtis, kad civilinė valdžia teisingai elgtųsi ir jos įstatymai atitiktų moralinius įstatymus ir visuomenės gėrį" (VSN, p.p. 58, 359, 362).
Šios Vatikano Susirinkimo direktyvos pasauliečius moraliai įpareigoja. Todėl noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą priešybių prarają, kurioje stovi tikinčiojo lietuvio sąžinė. Man atrodo, kad ši nenormali padėtis susidaro todėl, kad tarybiniai įstatymų aiškintojai į tikėjimą ir tikinčiuosius žiūri pro bobučių pasakų apie raganas ir užburtas pilis akinius...
P. Mišutis straipsnyje „Tarybinis įstatymas ir religija" kalba: „Tikslinga ir toliau gerinti religingumo tyrinėjimus, stebėti apeigų atlikimo būklę. .."
Lietuvos katalikai tokį susidomėjimą gali pergyventi, kaip grubų kišimąsi į atskirtos Bažnyčios vidaus reikalus, seklių siuntimą į religinės bendruomenės vidų ir teisėtai paklausti:
— Kuo jūs mus laikote? Nepilnamečiais nusikaltėliais? Ir todėl ėmėtės galingo globėjo — stebėtojo vaidmens. Jeigu taip, tai kiek tokia būkle gali tęstis?
Jeigu mūsų įstatymų aiškintojai gerbtų tikinčiuosius, tikrai nedrįstų pagrindiniam krikščioniškam įstatymui liepiančiam mylėti kiekvieną žmogų, kaip pats save, prieš pastatyti draudimą: „Jie neturi teisės steigti savišalpos kasų ir dirbti labdarybės darbo".
Skaudu, kad Lietuvos tikintysis, atlikdamas savo krikščioniškas pareigas, jaučiasi einąs užminuotu lauku: peržengei „įstatymą" — nusikaltimas valstybei, prasilenkei su sąžine — dvasinės kančios. Ką daryti?
Jeigu negalima eiti į konfliktus su ateistine sąžine, tai juo labiau su krikščioniška, kuri mums yra kūrėjo atspindys.
Lietuvos tikintieji priėjo gyvenimo kryžkelę kurioje krypties rodyklės skelbia: dešinėje — „įstatymų" veikimo zona, kairėje — krikščioniška sąžinė. Tenka apsispręsti, ką pasirinkti. Norėčiau, kad Jūs bent valandėlę pabūtumėte su čia atėjusiais Lietuvos katalikais. Atkreipkite dėmesį į čia atėjusių tautiečių tragediją. .. Aš bijau, kad istorikai šioje kryžkelėje nepastatytų trečios rodyklės — lietuviškos moralės kapai.
1975.II.9
Vytautas Vaičiūnas
Mano adresas: Kaunas, Hipodromo g. 46 - 35.
