Tarybų Sąjungos KP CK Generaliniam Sekretoriui
Tarybų Sąjungos Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Lietuvos Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui
Lietuvos Bažnyčios vyskupijų kurijoms
kun. Karolio Garucko, gyv. Ignalinos raj.,Ceikinių kaime,
P a r e i š k i m a s
Tarybinėje spaudoje gana dažnai yra atspausdinami antireliginiai straipsniai. Vieni jų asmeninio pobūdžio, kiti — oficialių asmenų parašyti, neva aiškinantieji tarybinius įstatymus. Prie pastarųjų reikia priskirti Religijų reikalų tarybos įgaliotinio K. Tumėno straipsnį „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" („Tiesa", 1974.XI.22). Skaitant šį straipsnį, iškyla daug neaiškumų, nes gyvenimo faktai rodo visai ką kita.
Civilinė valdžia reikalauja, kad būtų sudaryti bažnytiniai komitetai, nors Bažnyčios kanonai nekalba apie tokius komitetus. Valdžios nurodymu bažnytinius komitetus turi rinkti tikintieji, tačiau rajono valdžios pareigūnai stengiasi juos patys tvarkyti ir išbraukia iš komitetų sąrašų nepatikimus asmenis, nors šie niekur nėra nusikaltę. Pvz., Ignalinos rajono valdžia 1964 m. nepatvirtino į Ceikinių bažnyčios komitetą šių asmenų: deputatų V. Talunčio, V. Valėnaitės, kelių meistro A. Garlos. Taigi nors K.Tumėnas rašo, kad „piliečiai, nežiūrint jų įsitikinimų, turi tas pačias teises... dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktais", rajono valdžia tų teisių nepripažįsta. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis daug kartų žadėjo ir dabartinį Ceikinių bažnyčios komitetą atleisti iš pareigų. Panašiai yra ir kitose parapijose. Iš to, kad anksčiau pasakyta, susidaro įspūdis, kad valdžios pareigūnai reikalauja bažnytinių komitetų dėl to, kad galėtų juos panaudoti savo interesams — tikėjimui griauti.
Straipsnyje rašoma, kad „valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą" ir „dvasininkai ir religiniai susivienijimai gali užsiimti religine veikla".
Argi „valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą", jeigu valdžios pareigūnai be jokios kaltės šalina kunigus ir tremia vyskupus, nustato kandidatų skaičių į kunigų seminariją, nubraukia ir atmeta tuos kandidatus, kurie nepatinka civilinei valdžiai, stengiasi juos užverbuoti šnipinėti ateistų naudai, Laidotuvių metu kai kuriuose miestuose neleidžiama nešti mirusiojo į bažnyčią ir su kunigu lydėti į kapines, daug kur draudžiama skambinti varpais. Be rajono leidimo draudžiama kunigams kitose bažnyčiose patalkininkauti; daugelyje vietų neleidžiama kunigui aptarnauti sergančius ligoninėse. Vyskupai negali, kaip reikalauja Bažnyčios kanonai, kas penkeri metai vizituoti kiekvieną parapiją ir teikti joje Sutvirtinimo sakramentą. 1973 m. Alantoje, Šilalėje (nors viskas iš anksto buvo su valdžia suderinta) porą dienų prieš Sutvirtinimą, kai viskas buvo paruošta ir iš anksto žmonėms paskelbta, leidimą teikti Sutvirtinimo sakramentą valdžia atšaukė.
Draudžiama... negalima... negalima... — štai koks yra „valstybės nesikišimas į Bažnyčios reikalus".
Civilinės valdžios pareigūnai tikrina bažnyčios kasos knygas ir bara, kad jos vedamos ne pagal visas buhalterijos taisykles. Kunigui draudžiama dalyvauti bažnytiniame komitete, o eiliniai žmonės kaip moka, taip tvarko bažnyčios kasos knygas. Valdžios pareigūnų kišimasis į bažnyčios kasos knygų tvarkymą dar būtų suprantamas tuo atveju, jei kas nors iš tikinčiųjų dėl to skųstųsi. Juk šeimoje, kur vyras ir žmona gražiai sugyvena, valstybė nesikiša į jų finansinius reikalus ir neklausinėja, kur ir kiek jie išleido pinigų. Valstybė bažnyčioms išlaikyti neskiria nė kapeikos, priešingai — dar dideliais mokesčiais jas apkrauna. Parapijų reikalams spręsti yra religiniai centrai — kurijos, kurias ir valstybė pripažįsta.
Mūsų spaudoje daug kalbama apie sąžinės laisvę. Minimas K. Tumėno straipsnis net antraštę turi — „Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai", šių metų rugpiūčio 1 d. Helsinkyje pasirašytas saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamasis aktas, šį aktą pasirašė ir Tarybų Sąjunga, šitame akte yra straipsnis apie žmogaus teisių ir laisvių gerbimą: „Valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, visiems be rasės, lyties, kalbos ir religijos skirtumo".
Noriu keliais faktais pailiustruoti, kaip toji sąžinės laisvė „saugojama" ir „įgyvendinama".
1960 m. saugumo buvau pakviestas į Ignalinos rajoną. Ten mane kaltino, kad aš, klebonaudamas Dūkšte, šventoriuje pasodinau gėlių, kur buvo palaidoti vokiečių kariai. Tada man buvo pasiūlyta dirbti saugumo naudai ir tuo būdu šį ir kitus „nusikaltimus" išpirkti.
1960 m. birželio mėn. RRT įgaliotinis Rugienis išsikvietė mane iš Dūkšto į Vilnių ir ėmė piktai bartis: „Ką, iš lagerio grįžęs ir dar nepasimokei!" Nebegalėsi daugiau kunigauti! Pasiieškok kito amato!" Iš tikrųjų aš dar nebuvau niekada nei lageryje, nei teistas. Už ką iš manęs tada įgaliotinis atėmė darbo pažymėjimą, aš dabar nežinau.
Rugienis, pašalinęs mane nuo pareigų, naujo klebono mano vieton be vyskupo paskirti negalėjo, o palikti parapiją be kunigo buvo taip pat nepatogu, nes tuojau būtų kilęs tarp žmonių triukšmas — tikintieji be kunigo nebūtų rimę. Vysk. J. Steponavičius nesutiko mane visiškai nušalinti nuo kunigiškų pareigų, tik padarė nuolaidų, pažadėdamas mane iškelti į mažesnę Palūšės parapiją. Toks vyskupo elgesys valdžiai nepatiko. Už tokius ir panašius „nusikaltimus" vysk. J. Steponavičius 1961 m. pradžioje buvo ištremtas iš Vilniaus, o jo vietoje pastatytas dabartinis valdytojas kun. Č. Krivaitis, kuris mane po 8 mėnesių iš Palūšės perkėlė į dar mažesnę Paringio parapiją. Čia klebonavau vos tik vieną mėnesį, ir vėl valdžia 1961.VI.23 iš manęs atėmė darbo pažymėjimą. Kad žmonės neturėtų pagrindo skųstis, netekę klebono, tuojau už dienos naujas valdytojas mons. Č. Krivaitis atsiuntė į Paringį naują kunigą. Tuo būdu ilgesnį laiką pasilikau be jokių pareigų. Panašių dalykų yra labai daug ir su kitais kunigais. Iš čia matome, kaip dabartinės vyskupijų kurijos yra verčiamos bendradarbiauti su valdžia ir kenkti Bažnyčiai.
1967.X.30 buvau pakviestas į Ignalinos saugumo komitetą, kur mane trys pareigūnai dvi valandas barė už tai, kam nepilnamečiai vaikai tarnauja Mišioms, kad aš vaikus viliojąs, prie autobusų stoties vaikams tris saldainius davęs; kodėl neprašęs rajono leidimo kunigams į atlaidus atvažiuoti. Už tai grasino kalėjimu.
1969.XII.23 buvau saugumo pakviestas į Vilnių. Ten net tris valandas mane barė už tuos pačius vaikus, grasino kalėjimu, priekaištavo, kad aš nesilaikąs Vatikano II susirinkimo nutarimų, kad aš kenkiąs Bažnyčiai, tikėjimui, kad tokie kunigai nepatinka ir popiežiui...
Paskui paklausė, ar aš buvęs užsienyje. Pasakiau, kad prieš karą buvau. „A, prieš karą... Ten dabar viskas pasikeitė. Reikia su gyvenimu eiti..." — „Tai išleiskite mane dabar į užsienį pažiūrėti", paprašiau aš. „Kas jus gali išleisti. Jūs visiems gėdą padarytumėte! Jus greičiau reikia į ligoninę paguldyti, gal tada pasitaisytumėte! Gal kokia nors gera mintis į galvą ateitų..."
1969 m. pradžioje gavau iš vieno gydytojo oficialų kvietimą apsilankyti demokratinėje Vokietijoje, Leipcige, bet manęs neišleido.
Vienas kunigas pasakojosi, kaip saugumo organai jį net kelias dienas iš eilės vargino, kol privertė sutikti „kartu dirbti". „Bet aš Bažnyčiai nekenksiu", — galvojo pats sau. Po kurio laiko tas pats kunigas man dejavo: „Gal ir velnionišką darbą padariau, rašydamas į Romą ir girdamas vieną valdžios kandidatą į vyskupus". Kad lengviau būtų galima suklaidinti Vatikaną, pasakojo jis, net per Lenkiją, neva slaptai, laiškai siuntinėjami į Romą...
Kas sutinka „dirbti", tokiems lengvai leidžiama puikius namus ar net vilas pasistatyti, po užsienį važinėti, o jeigu kas nesutinka, tam ir ūkinio pastato neleidžiama atremontuoti.
Ypač šantažuojami ir verbuojami Kunigų seminarijos auklėtiniai. Kas stoja į Kunigų seminariją, turi daug anksčiau paduoti pareiškimą, negu į kitas aukštąsias mokyklas, kad tuo būdu saugumas turėtų pakankamai laiko terorizuoti ir užverbuoti kandidatus į Kunigų seminariją. Pavyzdžiui, prieš daug metų Telšių vidurinės mokyklos mokytojas A. Klikūnas padavė pareiškimą stoti į Kunigų seminariją. Tada saugumo organai jam pastatė sąlygą — „sutikti dirbti". Šis nesutiko, todėl jo į Kunigų seminariją nepriėmė. Aišku, kad toks „nesusipratėlis" nebegalėjo toliau mokytojauti, turėjo kitą specialybę įsigyti ir ieškoti darbo kitur.
Kunigų seminarijos auklėtiniai šaukiami į valdžios įstaigas paso ar karinio komisariato reikalais, o iš tikrųjų patenka į saugumo rankas. Ten jie verčiami vieni kitus išdavinėti, klausinėjami net tokių dalykų, „kas iš klierikų paskutinis išeina iš koplyčios". Daugelis klierikų jauni, kaip ąžuolai, vyrai, grįžę iš tokių pasimatymų, sako, pradeda verkti kaip vaikai, daugeliui sugadina sveikatą, pertempia nervus.
Kartais valdžios pareigūnai, apsimetę gerais katalikais, atvažiuoja vežti kunigo pas ligonį, o iš tikrųjų jį nuveža į saugumo įstaigas tardyti ir terorizuoti.
Kun. Jonas Paukštys man pasakojo, kaip saugumas jj vertė net išpažinties paslaptį išduoti, grasindami jį nubausti ar laikraštyje aprašyti. Kun. J. Paukštys nesutiko tai padaryti. Žinoma, tada spaudoje prirašė visokiausių dalykų prieš kun. J. Paukštį.
K. Tumėnas rašo: „...prieš sąmoningus įstatymų pažeidėjus, ypač organizatorius, reikia sudaryti visuomeninio pasmerkimo atmosferą".
Nors Lietuvoje tikintieji sudaro didžiąją gyventojų dalį, tačiau jie labai dažnai turi pajusti tą „visuomeninio pasmerkimo atmosferą". Čia nuolat kurstomas karas prieš tikinčiuosius, lojalius tos pačios valstybės piliečius. Kur ir ką teigiamo galima išgirsti ar spaudoje paskaityti apie tikinčiuosius? Jie visur vaizduojami tamsiausiais, kenksmingiausiais žmonėmis. Jiems morališkai sužlugdyti vartojamos visokiausios priemonės: spauda, radijas, televizija, mokykla...
Ateistai nuolat tvirtina, kad Lietuvoje esanti religijos laisvė. Tiesa, čia tikinčiųjų niekas viešai nežudo, kaip ne kartą yra buvę Bažnyčios istorijoje. Bet nebūtina žmogų nužudyti iš karto. Galima jį palengva morališkai naikinti, neduodant jam būtiniausių sąlygų.
Kartą vienas tarnautojas, gavęs įspėjimą daugiau nebevaikščioti į bažnyčią, man dejavo, kad jo viršininkas jam pranešęs: „Jeigu tu ir toliau dar vaikščiosi į bažnyčią, man įsakyta už tai tave atleisti iš darbo, nurodant ne bažnyčią, bet kitą atleidimo priežastį".
Bažnyčią lankyti draudžiama, religinės spaudos nėra, o ateistinė propaganda prieš tikėjimą varoma visu smarkumu. Ar tai nėra tikinčiųjų marinimas dvasiniu būdu?
Po tokios propagandos ir „pasmerkimo atmosferos" seka įvairūs išpuoliai prieš tikinčiuosius, štai keli pavyzdžiai:
1967.VII.27 Ignalinos raj. vykd. komiteto pirm. pavad. Maželis, neblaivus vairuodamas mašiną, suvažinėjo Ceikinių parapietį Vincą Miečelę. Per laidotuves kapinėse kažin kas ėmė svaidyti akmenis ir šalia manęs stovėjusiam velionio tėvui sukruvino galvą. Po to Ignalinos saugumas mane tardė ir kartu barė, kam aš per šias laidotuves visiems liepęs melstis, eiti sakramentų ir tuo būdu įžeidęs ateistus.
1952.X.14 Druskininkų raj. vykdomasis komitetas raštu Nr. 473 paliko Kabelių bažnytinio komiteto žiniai kleboniją (kiti bažnytiniai pastatai valdžios jau buvo paimti). Netrukus aš persikėliau į Kabelius klebonauti — 1952.X.24.
1952 m. lapkričio 21 d. 21 vai. atvyko iš rajono visas pareigūnų būrys kartu su Kabelių pirmininku Biliu ir perskaitė naują valdžios sprendimą — užleisti jiems pastatą. Naktį išmatavo visą kleboniją ir uždėjo 50 tūk-tančių rub. nuomos mokesčių, nurodydami, kad jeigu aš iš klebonijos išeisiu kur kitur gyventi, tada nereikėsią mokėti. Valdžia vargino visokiais būdais, liepdama kuo greičiausiai išsikraustyti iš buto. Klebonijos palangėje įsteigė kiaulių fermą. Kartą, man nesant namie, išlaužė prieangio duris, nepajėgdami išlaužti virtuvės durų, jas užrišo ir nuėjo sau. Kitą kartą Kabelių mokyklos direktorius Gudelionis naktį išlaužė klebonijos langus net su rėmais. Vėl kitą kartą Kebelių mokyklos mokytojas P. Grigas pastojo man kelią ir ėmė prie manęs visaip kibti. Man kiek paėjus, šovė pro šalį. Tai keli seni faktai.
Panašūs faktai kartojasi visą laiką, štai 1975 m. prieš Velykas, Did. Penktadienį, Panevėžio kapinėse buvo sudaužyta ir išniekinta apie 30 kryžių. 1975 m. I-jį gavėnios sekmadienį per pamaldas tikintieji jau ne kartą skundėsi, kad jų bažnyčios langus per pamaldas išdaužė Ignalinos kultūros namų direktorius.
1973.VIII.13 Mielagėnų bažnyčioje išplėštas ir išniekintas švenčiausias Sakramentas. 1972.XI.26 Adutiškio klebonui išdaužyti langai. Tai vis ateistinės propagandos ir „pasmerkimo atmosferos" vaisiai. Panašių nusikaltimų pilna visoje Lietuvoje.
Atsižvelgiant į nurodytus faktus, prašau:
1. Užtikrinti TSRS Konstitucijos garantuojamas teises tikinčiųjų atžvilgiu.
2. Užtikrinti visiems piliečiams lygias teises laikytis minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvės pagal Helsinkio pasirašytą tarptautinį aktą.
3. Formuoti visuomeninio pasmerkimo atmosferą ne prieš tikinčius ir Bažnyčią, bet prie visokį blogį.
Kun. Karolis Garuckas
Ceikiniai (Ignalinos raj.),
1975.XII.26.
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
