Kauno seminarija

1970.IV.14 Laikraštyje „Vilnis" buvo įdėtas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio pasikalbėjimas su žurnalistu E. Baleišiu. Štai ką jis papasakojo apie Kauno Kunigų seminariją:

„Tarpdiecezinė Kunigų seminariją veikia Kaune. Jos vadovybę ir dėstytojus skiria Lietuvos ordinarai. Kandidatas į šią mokyklą turi gauti parapijos klebono rekomendaciją. Seminarijos vadovybė sprendžia, ar jaunuolį priimti į seminariją, atsižvelgdama į šį rekomendacinį raštą, kandidato pristatytą brandos atestatą, jaunuolio asmenybę. Numatytus priimti kandidatus seminarijos rektorius daktaras Viktoras Butkus derina su seminarijos globėju Jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupijos apaštališkuoju administratoriumi vyskupu Juozapu Labuku. Kunigų seminarijos, kaip ir visų katalikiškų universitetų, programą nustato Studijų Kongregacija Romoje. Mokslas čia trunka penkerius metus. Seminarijos auklėtiniai nemokamai ir negrąžinamai gauna visą išlaikymą, kuris padengiamas tikinčiųjų aukomis..."

Kadangi Rugienis nutylėjo apie savo ir KGB organų veiklą seminarijoje, tai jo pasikalbėjimą tenka papildyti.

Jau vidurinėje mokykloje besimokantį jaunuolį, jei išryškėja jo ketinimai mokytis Kunigų seminarijoje, stengiamasi paveikti, kad pasirinktų kitą profesiją. Mokyklos vadovybė, kartais rajono vykdomojo komiteto pareigūnai pataria stoti į kitą aukštąją mokyklą. Žada net padėti. Jeigu agitacija nieko nepadeda, kartais bandoma apsunkinti brandos atestato egzaminų laikymą, kad būsimasis kandidatas gautų pataisą ir jam bent vieneri metai susitrukdytų. Kartais mokyklos vadovybė nenori į rankas atiduoti brandos atestato, pasisiūlydama jį pasiųsti su savo rekomendacija į kurią nors aukštąją mokyklą. Kai nepavyksta atkalbėti, mokyklos vadovybė kai kada prašo jaunuolį, kad stotų į seminariją po kelerių metų iš kokios kitos įstaigos, nes šitokiu būdu tikisi lengviau išsiteisinti prieš rajonines ar respublikines įstaigas dėl savo „blogo auklėjimo darbo".

Kad sutrukdytų jaunuoliams keletą metų įstoti į seminariją, nuo 1954 m. seminaristams reikia atlikti karinę tarnybą. Būna atvejų, kad karinis komisariatas keletą metų atideda šaukimą į kariuomenę ir kandidatas neturi teisės stoti į seminariją.

KGB organų įsakymu seminarijos vadovybė privalo referuoti saugumo organams, kai tik kandidatas peržengia seminarijos slenkstį. Yra ne vienas faktas, kai kandidatai pradedami valdžios organų varginti tuojau po pasirodymo seminarijoje, nors dar nebuvo palikę net pareiškimo būti priimamais.

Rugienis yra nurodęs seminarijos vadovybei, kokių kandidatų pareiškimus visiškai negalima priimti. Šitai kategorijai priklauso vadinami „antitarybiniai elementai", t.y. asmens dėl kokių nors priežasčių esą KGB organų nemalonėje, pvz., jei tėvai buvo ištremti į Sibirą, jei kas iš artimųjų pokario metais buvo partizanu etc. Reiškia, pirmąjį kandidatų persijojimą turį padaryti pati seminarijos vadovybė.

Ypatingą veiklą KGB organai išvysto, kai seminarijos vadovybė kandidatų sąrašą išsiunčia Rugienio patvirtinimui. Visais galimais būdais KGB organai renka apie kandidatą žinias: mokykloje, darbovietėje, apylinkėje. Saugumo organus labiausiai domina, ar šis jaunuolis, tapęs kunigu, gali daug pakenkti ateizmui ir tuo pačiu tarybinei santvarkai, ar jis bus nepavojingas priešas.

Klierikui besimokant seminarijoje, kartais KGB pareigūnai atvyksta pas jo tėvus, apsimetę gerais sūnaus draugais, kalba apie religiją, teiraujasi, kokias knygas sūnus skaitąs, su kokiais kunigais esąs pažįstamas, etc.

Prieš įstosiant į seminariją, vasaros metu KGB organai kandidatą aplanko kartais daug kartų. Kad saugumo darbuotojams užtektų laiko, seminarijos vadovybė kandidatų sąrašą privalo Rugieniui nusiųsti labai anksti, pvz., šiais metais (1972) —iki birželio 26 dienos.

Norėdami susitikti su kandidatu, KGB pareigūnai kartais paslapčiomis atvyksta į jo tėviškę, kartais iškviečia į karinį komisariatą arba darbovietėje į kadrų skyrių. Apie saugumiečių pokalbius griežtai draudžiama pasakoti namiškiams, klebonui ir kt. Susitikimų metu KGB pareigūnai pirmiausia atkalbinėja, kad jaunuolis nestotų į seminariją; siūlosi padėti įstoti į kitą aukštąją mokyklą. Kai nepavyksta atkalbėti, KGB pareigūnai kandidatą stengiasi užverbuoti saugumo organų agentu. Argumentuojama taip: „Jei būsime draugai, įstojimui į seminariją nebus jokių kliūčių. Tikėjimo ir kunigiškų pareigų neliesime, tik retkarčiais pasimatysime, pasikalbėsime. Jei bus reikalo, duosime materialinės paramos ar padėsime kitokiu būdu, o apie mūsų susitikimus niekas nežinos."

Jeigu kandidatas, nujausdamas KGB pareigūnų klastą, pareiškia neturįs noro dirbti saugumo agentu, tada prasideda gąsdinimai: „Esi fanatikas! Į seminariją neįstosi. Viskas yra mūsų rankoje. Tikriausiai tau tarybų valdžia nepatinka. Apsigalvok, kad nereiktų gailėtis!"

Baigdami pokalbį, saugumo pareigūnai kartais net po parašu užgina niekam neprasitarti, kas buvo kalbėta, priešingu atveju gresia baudžiamoji atsakomybė.
Jei kandidatas pokalbyje su KGB pareigūnais pasirodo labai principingas, jo kandidatūra iš karto atmetama; saugumiečiai pasidaro išvadą, kad šitokio negalima leisti mokytis seminarijoje, nes, tapęs kunigu, bus visiškai nesukalbamas.

Tiesos dėlei reikia pripažinti, kad kai kuriuos jaunuolius KGB pareigūnams pavyksta užverbuoti. Tai atsitinka per neapdairumą, arba dėl neprotingo kokio nors kunigo patarimo: „Nebijok pasirašyti, visi taip daro. Paskui galėsi saugumui nedirbti." Deja, saugumo organai turi pakankamai priemonių priversti dirbti jų naudai, ir pasipriešinti sugeba tik didelės aukos dvasios vyrai.

Ko siekia KGB organai, verbuodami klierikus saugumo agentais?

Saugumo organams reikalinga tiksli informacija apie seminarijos dėstytojus, vadovybę, klierikus ir apie bažnytinio gyvenimo įvykius. LKP CK sekretorius A. Barkauskas LKP CK VI plenume kalbėjo: „Ideologinės kovos paaštrėjimas verčia mus būti ypač budriais ir veikti apgalvotai, kryptingai, patikimai užsklęsti duris bet kokiai priešų įtakai. Mes privalome atitinkamai reaguoti į visas mūsų priešų ruošiamas diversijas, laiku jas įspėti ir sužlugdyti." (1972.VII.6)

Be abejo, KGB organai žino, kad joks sąžinę turįs kunigas nebus rimtas saugumo darbuotojas. Ir šiuo atveju verbavimas saugumo agentais turi prasmę. Klierikų tarpe pasėjamas nepasitikėjimas vieni kitais, užverbuotasis bijo pasirodyti pamaldus, vengia rimtesnių pokalbių, etc. Užsiverbavęs jaunuolis, jausdamas savo dvilypumą, neišvengiamai morališkai palūžta. Todėl KGB organų pastangos klierikus ir kunigus verbuoti saugumo darbuotojais yra grubus nusikaltimas prieš žmogaus teises.

Tiek seminarijoje, tiek už jos ribų visiems yra aišku, kuris yra rimtas kandidatas ir kuris „su partijos bilietu".

Užverbuotieji yra skirtingi. Daugelis jų turi gerą valią ir Bažnyčiai kenkti nenori. Jie labai vengia susitikinėti su KGB pareigūnais, vengia būti kunigų pobūviuose, kad nereiktų saugumui pasakoti, kas ten buvo kalbėta. Vienas kitas užverbuotasis, praradęs kunigiškąjį ir žmogiškąjį orumą bei sąžinę, vykdo viską, ko iš jo KGB pareigūnai reikalauja.

Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis iš seminarijos vadovybės atsiųsto kandidatų sąrašo kelis jaunuolius išbraukia, dažnai pareikšdamas, kad šitie niekad negalės tapti kunigais. Kad Rugienis daug kandidatų nenubrauktų, seminarijos vadovybė yra priversta tvirtinimui pasiųsti tiek kandidatų, koks nustatytas valdžios limitas. (Šiuo metu kasmet leidžiama priimti 10 kandidatų. Prieš keletą metų buvo leidžiama priimti vos 5.)

Seminaristams didžiausį rūpestį sudaro šv. Kalėdų, šv. Velykų ir vasaros atostogos. Prieš jas klierikai turi pranešti, kur mano atostogauti, kad KGB pareigūnai galėtų, reikalui esant, susirasti, o reikalas visada atsiranda: neužverbuotus dar kalbinti, o užverbuotus pratinti dirbti saugumo naudai, pvz. papasakoti apie savo draugus, kurie pamaldūs, kurie ne, kas naujo seminarijoje, kokios klierikų nuotaikos, apie ką jie kalba, ką skaito, ką parsineša trečiadienį iš miesto ir etc.

Dažnas klierikas, parvykęs į tėviškę, randa iš saugumo atsiųstą laišką. Sveikinama su šventėmis ir primenama atvykti pasimatymui, pvz., į kokią nors autobusų stotį, paštą arba Kaune paskambinti nurodytu telefono numeriu. Kad nereiktų susitikinėti su saugumo organais, klierikai stengiasi per atostogas daugiau važinėti, bet už tai gauna barti.

Saugumo organų susitikimai su klierikais vykdomi prisilaikant gilios konspiracijos, mat, jei liaudžiai išryškės, kad šis ar anas klierikas susitikinėja su KGB pareigūnais, tai toks netinka būti saugumo agentu, nes jo visi saugosis.

Klierikams nepatariama atostogauti pas „reakcingus" kunigus. (Tokiais yra laikomi visi, kurie nuoširdžiai dirba Kristaus vynuogyne, o ypatingai tie, kurie neprisilaiko tarybinės valdžios slaptų instrukcijų, apribojančių religinį gyvenimą.) Labai pageidaujama, kad klierikai atostogautų pas „lojalius" kunigus, kurie yra arba užsiverbavę saugumo agentais, arba, pataikaudami valdžiai, apleidžia savo kunigiškas pareigas ir gyvena pasaulietišką gyvenimo būdą. KGB organai tokiu būdu siekia sužlugdyti klierikų idealizmą, kad, matydami netikusius kunigų pavyzdžius, patys įprastų į tokį gyvenimo būdą.

Dėl KGB organų kišimosi į seminarijos vidaus gyvenimą čia viešpatauja baimės ir nepasitikėjimo atmosfera. Kad ją sustiprintų, Rugienis laikas nuo laiko apsilanko seminarijoje, pagąsdina, kad vieną ar kitą klieriką reikia pašalinti.

KGB organų sukurtos sunkios sąlygos labai prislegia klierikų dvasią ir daugeliui pakerta sveikatą. Pastaraisiais keliais metais pastebimas liūdnas reiškinys: daugumos klierikų smarkiai šlubuoja sveikata.

Jei saugumo organams nepavyksta palaužti klieriko dvasią, tai gavęs šventinimus jaunas kunigas paskiriamas pas „lojalų" kleboną, kad pirmuose kunigiško gyvenimo žingsniuose neturėtų idealaus kunigo pavyzdžio.

KGB organai stengiasi užverbuoti tiek jaunus, tiek vyresnės kartos kunigus, tačiau laimi tik kai kuriuos morališkai susikompromitavusius prieš tikinčiąją liaudį.

KGB organų pastangos padaryti kunigus tiesioginiais Bažnyčios griovėjais yra nusikaltimas prieš žmogaus teises ir sąžinės laisvę. Šis nusikaltimas yra vykdomas per visą pokario metą, o ypatingai stiprus pastaruoju metu.

N.B. Šios žinios apie KGB veiklą seminarijoje surinktos iš tų, kuriuos saugumo organai bandė užverbuoti savo agentais.