Vilnius
Lietuvos TSR švietimo Ministerija
Į s a k y m a s Nr. 239
1977.08.02.
Dėl Vilniaus rajono Šumsko aštuonmetės mokyklos vadovybės ir pedagogų neprincipingumo, laidojant V kl. mokinį-pionierių M. Mikulskį.
1976 m. spalio 19 d. mirė Vilniaus rajono Šumsko aštuonmetės mokyklos V kl. mokinys-pionierius M. Mikulskis, mokytojos A. Mikulskajos sūnus, kuris buvo palaidotas su religinėmis apeigomis.
Mokinys buvo pašarvotas namuose be religinių atributų. Tačiau, išlydint jį iš namų, išryškėjo, kad karstas su mokinio palaikais bus nešamas į bažnyčią. Į laidotuves buvo susirinkę dauguma mokinių, mokytojai ir apylinkės gyventojai. Mokiniai su gėlėmis ir vainikais palydėjo karstą iki bažnyčios, religinėse apeigose nedalyvavo, bet laukė gatvėje, kol jos pasibaigs. Šumsko aštuonmetės mokyklos mokytojai, išskyrus N. šutovą... Gurin, H. Hrinovičių ir A. Mikulskają ir dalis mokinių, tolimesnėje laidotuvių apeigoje nedalyvavo.
Pasibaigus religinėm apeigoms bažnyčioje, laidotuvių procesija, dalyvaujanti kunigui su bažnytine atributika ir likusiems mokiniams, kurie nešė gėles ir vainikus, bei apylinkės gyventojams, nuėjo į kapines, kur vyko tolesnis laidotuvių ceremonialas.
Mokyklos vadovybė (direktorė—komunistė J. Sidarevič, direktoriaus pavaduotojas S. Soboliev) ir pedagogai, organizuojant moksleivio laidotuves, laikėsi pasyviai nesiėmė iniciatyvos, kad jos vyktų pagal civilines laidotuvių tradicijas.
Dėl mokyklos vadovybės ir pedagogų neprincipingumo Šumsko aštuonmetės mokyklos mokinys buvo palaidotas su religinėmis apeigomis; šiame ceremoniale dalyvavo nemaža mokinių ir net keli mokytojai.
Pedagogų kolektyvas ir toliau liko abejingas šiam įvykiui, apsiribojo tik eiliniu pokalbiu profsąjunginėje organizacijoje.
Liaudies švietimo skyrius (vedėjas A. Ditkevičius) šiam poelgiui nedavė reikiamo įvertinimo, neužkirto kelio galimiems panašaus pobūdžio reiškiniams.
Į s a k a u:
1. Pažymėti, kad Šumsko aštuonmetės mokyklos pedagogai (direktorė J. Sidaravič) neatsakingai pasielgė, neužkirsdami kelio mokinio palaidojimui su religinėmis apeigomis, paliko savieigai mokinius, kurie pašalinių asmenį buvo panaudoti religinei eisenai į kapines. Mokykloje apleistas moksleivių ateistinis darbas, jis vykdomas formaliai.
2. Už pasyvią poziciją su religinėmis apeigomis laidojant moksleivį ir leidimą tose apeigose kolektyviai dalyvauti mokiniams, Šumsko aštuonmetės mokyklos direktorei J. Sidarevič pareikšti griežtą papeikimą.
3. Pažymėti, kad mokytoja A. Mikulskaja neprincipingai pasielgė, laidodama savo sūnų su religinėmis apeigomis, pažeidė tarybinio mokytojo etiketą.
4. Nurodyti mokyklos vadovybei ir pedagogų kolektyvui dėl atsakomybės didinimo, vykdant komunistinį moksleivių auklėjimą, formuojant jų moksline-materialistinę pasaulėžiūrą.
5. Už neatsakingą požiūrį į Šumsko aštuonmetės mokyklos vadovų ir atsakingų pedagogų poelgį, neprincipingą jų vertinimą, nesiėmimą priemonių kaltiems asmenims nubausti, užkirsti kelią panašaus pobūdžio atvejams, Vilniaus rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjui A. Ditkevičiui pareikšti papeikimą.
6. įpareigoti Vilniaus rajono Liaudies švietimo skyrių (ved. A. Ditkevičius) 1977-78 m.m. I pusmetį patikrinti, kaip Šumsko aštuonmetėje mokykloje vykdomas moksleivių mokslinės-materialistinės pasaulėžiūros formavimas pamokiniu procesu ir užklausine veikla ir apie tai informuoti švietimo ministeriją.
7. Rajono, miestų liaudies švietimo skyrių vedėjams:
1. Užtikrinti, kad mokyklos veikloje būtų nuosekliai vadovaujamasi Lietuvos TSR švietimo ministerijos kolegijos nutarimu „Dėl švietimo ministerijos priemonių ateistiniam moksleivių auklėjimui gerinti, vykdant Lietuvos Komunistų Partijos CK biuro 1977 m. balandžio 11 nutarimą dėl Pabiržės vidurinės mokyklos darbo, skiepijant moksleiviams mokslinę-ateistinę pasaulėžiūrą.
2. Stiprinti mokyklose moksleivių ateistinį auklėjimą, tobulinti ateistinės propagandos formas ir metodus, užtikrinti, kad mokiniai nedalyvautų jokiuose renginiuose, kurie vykdomi su religinėmis apeigomis.
Kolegijos Pirmininkas švietimo Ministras A. Rimkus
* * *
Šiluva
1977 m. rugpjūčio 21 d. „Sveika, Marija, malonės pilnoji..." iš tūkstantinės minios širdžių sutartinai skambėjo galingi maldos žodžiai; juos kartojo miškas paslaptingu ošimu, ir visas oras tarsi virpėjo džiaugsmu, pritardamas žygiuojančios minios taktui.
Tai Eucharistijos Bičiulių III-jo Eucharistinio žygio dalyviai, darniomis gretomis išsirikiavę, su gėlėmis rankose ėjo sveikinti Šiluvos stebuklingosios Dievo Motinos, per Jos užtarimą prašydami Eucharistinio Jėzaus Lietuvai blaivumo, dorumo, tikėjimo dvasios, ėjo permaldauti Dievą už tautos nuodėmes, pasisemti sau jėgų, drąsos ir stiprybės.
Šie žygiai jau tampa gražia tradicija. Jų pradžia—1975 m. Tai yra kartu ir atgailos kelionės. Iš visų Lietuvos kampelių susirenka tie (daugiausia vaikai ir jaunimas), kuriems rūpi tėvų žemės—Lietuvos ateitis ir, maldingai susitelkę, garsiai kalbėdami rožančių, eina pėsti į Šiluvą.
Nepakartojamas įspūdis, kai didžiulė vora skambiai užtraukia „Marija, Marija" ar sutartinai kalba rožančių. Tuo labiau nepamirštant Lietuvos sąlygų, kur taip persekiojamas tikintis jaunimas, kur neįtikėtinai sunku į Šiluvą gauti kokį nors transportą ir vairuotoją.
1975, 1976 metais ši kelionė, palyginti, praėjo ramiai, nors kai kurie vairuotojai buvo sulaikyti, dalyvius mėginta gąsdinti, o privačių mašinėlių demonstratyviai buvo užrašinėjami numeriai.
Šiais metais valdžia ypač sujudo. Milicija ir saugumiečiai saugojo mišką, kuriame rinkomės bendrai kelioneijau—4iųo 5 vai. ryto. Milicijos mašinos budėjo prie kiekvieno kelio, vedančio į Šiluvą, ir įtariai tikrino pravažiuojančias mašinas, pakelėje išlaipindami keleivius, atiminėdami kai kuriems vairuotojams teises. Milicija užsirašinėjo privačių lengvųjų mašinų numerius ir tikrino jų savininkų dokumentus. Daug kam teko geroką galą skubėti pėstiems į sutartą vietą. Bet žmonės, pilni ^entuziazmo ir drąsos, nepasimetė.
Susitikimo vietoje, miškelyje, iškilo kryžius, kur jaunimas papuošė lietuviškų rūtų vainiku ir, apsupę jį ratu, garsiai kalbėjo rožančių. Milicija ir saugumiečiai suglumę vaikščiojo aplinkui, nes, maldininkams nekreipiant į juos net mažiausio dėmesio, jie pasijuto apgailėtinoje padėtyje.
Pagaliau visi susirinko, susirikiavo, ir buvo paskelbta kelionės intencija:
„Melsimės už Lietuvą, prašydami, kad Marija gelbėtų mus nuo alkoholio tvano, nuo nedorumo ir bedievystės. Prašysime sau ir kitiems tvirto tikėjimo, drąsos ir ryžto. Melsimės ir už tuos, kurie mums trukdo ir neleidžia melstis, kad gerasis Jėzus suteiktų jiems malonės suprasti savo klaidas. Juk ir jie Dievo vaikai ir tos pačios tautos— Lietuvos sūnūs. Mes neturime priešų (nors mus gal daug kas laiko priešais), o tik klystančius brolius, ir todėl mūsų širdyje vienas didelis troškimas—kad visi suprastų, „jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos".
Išsirikiavusi eisena darniai pajudėjo Šiluvos link, širdimi ir lūpomis kartodama: „Sveika, Marija... Sveika, Marija... Sveika, Marija..."
O saugumiečių ir milicijos mašinos (jų buvo virš 10) visą kelią zujo apie maldininkus. Iš vienos mašinos slapčiomis filmavo eiseną. Miestelyje prie sankryžų ir šaligatviuose stovėjo milicininkai ir įdėmiai stebėjo praeinančius maldininkus.
Po pamaldų, jau dalyviams skirstantis namo, du milicininkai jėga norėjo nusitempti vieną dalyvį, bet tuo metu gatve ėję maldininkai, pamatę milicijos už rankų tempiamą vyriškį, visi, triukšmingai šaukdami, puolėsi gelbėti nekalto žmogaus. Ir taip minia atėmė sučiuptą maldininką. Kadangi žmonių aplinkui buvo daug, milicija nedrįso daugiau ką nors nustverti.
Grįžtant namo, pakelėse vis dar budėjo inspekcija, tikrino pravažiuojančias mašinas, net maršrutiniuose autobusuose ieškojo tarp keleivių „nusikaltėlių"—taikių maldininkų.
Rytojaus dieną į Vilniaus saugumą buvo iškviesta J. Petkevičienė, o Šiaulių saugumas iškvietė K. Jurevičių.
Tai dar vienas akivaizdus tikėjimo persekiojimo Lietuvoje įrodymas—negalima melstis, negalima išpažinti savo tikėjimo, nors valstybinis įstatymas—Konstitucija ir jos naujasis projektas tai garantuoja, bet jų garantija tik dėl akių, tik propagandai, o gyvenime—viskas priešingai.
Truputis statistikos, šiame Eucharistiniame žygyje dalyvavo, apytikriu skaičiavimu, nuo 800 iki 1000 maldininkų; 1975 m. dalyvių buvo apie 500-600; 1976 m. dalyvavo 600-700 maldininkų.
* * *
Šilalė
1976 m. paskutinėmis gruodžio mėnesio dienomis, Šilalės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas P. Baguška važinėjo pas visus rajono kunigus ir tikrino gyvenamuosius kambarius, miegamuosius ir virtuves. O kam tai reikalinga? Kadangi jis pradėjo dirbti nuo 1976 metų rudens, tai ir buvo jo pirmasis pasiruošimas pulti kunigus.
* * *
Kvėdarna
1977 m. sausio 3 ar 5 dienomis į Šilalės rajono Vykdomąjį komitetą su metine ataskaita buvo iškviestas Kvėdarnos klebonas kun. Julijonas Miškinis ir bažnytinio komiteto pirmininkas Antanas Poška. Rajono pirmininko pavaduotojas P. Baguška pakeltu tonu įsakė: „Jeigu ir toliau vaikai tarnaus Mišioms ar giedos, tai kunigui ir komiteto pirmininkui teks užleisti vietas kitiems".
* * *
Kvėdarna
1977 metų birželio 13 d. Šilalės raj. pirmininko pavaduotojas P. Baguška išsikvietė Kvėdarnos kleboną kun. Julijoną Miškinį ir bažnytinio komiteto pirmininką. Baguška griežtai įsakė, kad vaikai netarnautų šv. Mišioms ir kad kunigas laidotuvių metu nelydėtų į kapus mirusiųjų. Klebonas paaiškino, kad yra Ministrų tarybos patvirtintas „Apeigynas" ir pagal jį jis laidojąs. Be to, apeigas, kaip jos turi būti atliekamos, nustato kurija. Sekė šauksmas, kad jis jokio apeigyno ir jokios kurijos nepripažįstąs. Jeigu nebus vykdomi jo nurodymai, tai pavaduotojas jam „nulaužysiąs ragus".
* * *
1977 m. liepos mėnesį į Šilalės rajono pirmininko pavaduotojo P. Baguškos kabinetą vėl buvo iškviestas Kvėdarnos klebonas kun. J. Miškinis. Tą kartą P. Baguškai į pagalbą atėjo ir saugumo atstovas Jackus. Čia vėl buvo priekaištaujama ir grasinama, kad negalima mirusiųjų lydėti į kapus ir kad tai trukdo eismui, o be kunigo—eismui netrukdo. Tuo tarpu laidotuvių eisena vyksta niekam netrukdydama šalutine Jūros gatvele.
Saugumo atstovas Jackus kaltino kleboną, kam jis nesugyvena ir nesusikalba su rajono pirmininko pavaduotoju P. Baguška. Klebonas jam paaiškino, kad vien dėl tokio pakelto tono neįmanoma susikalbėti kaip inteligentams, kartu primindamas pavaduotojo žodžius: „Mano kabinetas, ką noriu, tą ir darau..." Saugumietis teisino pavaduotoją, sakydamas, kad tai dar jaunas darbuotojas.
Abu valdininkai vėl užsipuolė kleboną, kodėl neklauso dekano kan. Felikso Valaičio; užkliuvo net ir Popiežiaus amžius. Į tai klebonas atsakė, kad ir Maskvos vadovai yra persenę ir tesiekia tik savo asmenybės kulto įamžinimo.
* * *
Kvėdarna
Religijų reikalų prie LTSR Ministrų Tarybos
Įgaliotiniui K. Tumėnui
Kun. Julijono Miškinio,
gyv. Kvėdarnoje, Šilalės raj.,
P a r e i š k i m a s
Šių metų spalio 1 d. Šilalės rajono laikraštyje „Artojas" rajono laikraščio redaktorius Alfonsas Briedis išspausdino straipsnį „Žvejyba drumsčiant vandenį", šis straipsnis—atviras ir viešas manęs, kaip TSRS piliečio, įžeidimas. Jeigu vyksta teismas—visuomet išklausoma abi pusės. Čia esu teisiamas, smerkiamas ir kaltinamas tuo, kuo tikrai nesu nusikaltęs.
Straipsnyje užsimenama apie vaikus, patarnaujančius šv. Mišioms ir giedančius chore. Jų išvaryti iš bažnyčios ar nuo altoriaus, kaip to reikalauja Šilalės rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Petras Baguška, aš neturiu jokios teisės, nes bažnyčia yra ne mano, o bendruomenės. Religinę bendruomenę sudaro visi pakrikštytieji—tiek suaugę, tiek ir vaikai. Bažnyčią išlaiko bendruomenės nariai. Taigi jų teisė—eiti į bažnyčią su vaikais ar be jų; vietą, kur būti bažnyčioje, taip pat pasirenka patys. Taip pat yra ir su giedojimu. Jei tėvai, mėgstantys giedojimą ar muziką, užsiveda prie vargonų ir savo vaikus, tai kunigas nelips prie vargonų juos iš ten išvaryti. Mano, kaip kunigo, pareiga yra raginti tikinčius tėvus, kad jie pasirūpintų savo vaikų religiniu auklėjimu. Esu tikras, kad tų tėvų vaikai, kuriuos tėvai atsiveda į bažnyčią, neišdaužė naujos autobusų stoties langų, kiosko „Lelijos" langų ir neuždėjo puodų ant statulų galvų, esančių šventoriuje. O kai vyksta tokie dalykai, ar galima tylėti, ar nereikia priminti tėvams, kad jie stebėtų savo vaikus, jų elgesį. Geriau yra, kai tėvai vedasi vaikus į bažnyčią, negu palieka likimo valiai!
Pernai, gruodžio mėnesį, vykstant pas ligonį su liturginiais darbužiais, du mokinukai kieto sniego gniužulais mėtė į mašinos langus. Vos neįvyko avarija. Apie tai pranešiau mokyklai, ir tie dalykai daugiau nebepasikartojo. Po keleto dienų buvau iškviestas pas rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją P. Baguška, kuris pakeltu tonu šaukė, kad neturiu teisės skųstis. Reiškia,— kunigui galima daryti viską: jį juodinti, šmeižti, apmėtyti, o jis beteisis.
A. Briedis mini, kad per pamokslus žėriau kaltinimus parapiečiams ir pranešiau „nusidėjėlių" pavardes maršalkoms. Kokias pavardes? Kieno, kam ir kada? Sakoma, jei norima mušti—visuomet randama ir lazda. Galbūt dėl to ir straipsnio autorius nemini pavardžių, o pats išsigalvoja pavardes ir rašo tik raides: B.D.M.J. ir P. Jeigu tai tiesa, tai kam slėpti pavardes? Atrodo tik tam, kad apjuodintų ir nerastum teisybės. Nei su vienu nesuvedžiojau sąskaitų, nei vieno atėjusio nešmeižiau, nevadinau vagimi, nei paleistuve, taip galėjo pavadinti tik straipsnio autorius ir tai per laikraštį. Tiesa, jis galėjo ką nors papirkti, kad meluotų kunigo nenaudai. Ir kodėl nepasirodo su kuo mane juodina? Turėtų būti liudininkai. O be liudininkų ar kas nors teisiamas?
Man gyvenant Kvėdarnoje, bažnyčioje neįvyko jokių vagysčių. O laikraštyje rašoma apie pavogtą kryžių.
Jeigu vienas rašeiva parašo juodinantį feljetoną apie vaikus ir abortus, tai klausimas, ar tokie dalykai gali būti spaudoje skelbiami be teisminio sprendimo ir ar tie dalykai gali būti kartojami visą laiką? Kiekvienas turi teisę į gerą vardą. Jokių abortų niekam aš neliepiau daryti. Jeigu tai galima kartoti, tada tiesiog galima sakyti, kad esu žudikas, kad padeginėjau trobesius, daužiau parduotuvių langus ir pan., ir tai bus tiesa?
Pagaliau tas pats straipsnio autorius A. Briedis mane apvagina. Mini, kad iš bendruomenės kasos atsilyginau darbininkams. Kada, kokiems? Apie tai rašant, pirma reikėjo gerai patikslinti žinias. Yra komitetas, kuris sudarė sutartį ir atsilygino; jis taip pat veda savo pajamų ir išlaidų knygas. O laikraštis kaltina mane.
Š.m. birželio 13 d. buvau iškviestas į Šilalės raj. vykdomąjį komitetą pas pirm. pavaduotoją P. Baguška. Vos spėjus įeiti į jo kabinetą, kai pavaduotojas ėmė rėkti: „Nulaužysim ragus". Kai padariau pastabą dėl tono, jis atrėžė: „Mano kabinetas, ką noriu, tą ir darau...". Labiausiai užsipuolė, kodėl nesilaikau įstatymų laidodamas mirusius, kodėl kartu einu į kapus. Bandžiau aiškintis, kad yra išleistas 1966 m. „Apeigynas", kad pagal jį ir laidoju, kad apeigas, kaip jos turi būti atliekamos, mums nurodo kurijos. Sekė labai trumpas atsakymas: „Jokios kurijos ir jokio apeigyno aš nepripažįstu, į kapus galima eiti pirma ar paskui, svarbu—atskirai". Kai paklausiau, kaip tą dalyką paaiškinti žmonėms, atsakė, kad ne mano reikalas įstatymus aiškinti, o tik vykdyti.
Liepos mėn. 26 d. vėl buvau iškviestas į Šilalę ir vėl tuo pačiu klausimu. Pokalbio pabaigoje pabrėžė, kad, jeigu ir toliau laidosiu, tai neturėsiu teisės gyventi Šilalės rajone.
Šių metų spalio 3 ar 4 dienomis Kvėdarnos vidurinėje mokykloje mokytoja Krasnickienė per lietuvių kalbos pamoką, aiškindama mokiniams apie išnaudotojus, pabrėžė, kad gyvas pavyzdys yra Kvėdarnos klebonas Julijonas Miškinis. Įdomu, kiek ir kada aš, jos nepažindamas, ją išnaudojau ir nuskriaudžiau? Ar ji turi teisę taip kalbėti mokiniams?
Dirbu jau šešiolikti metai, ir tai ne pirma vieta. Su visais visur sugyvenau. Dabar man kyla klausimas: ar yra kur nors tiesa ir kur ją galima rasti? Jeigu yra tiesa, tai melas turėtų būti atšauktas per spaudą. O gal mes, kunigai, esame už įstatymo ribų? Labai prašau Jūsų, kad tiesa būtų išaiškinta.
Kun. J. Miškinis,
Kvėdarnos klebonas
Kvėdarna, 1977.X.7.
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
Dėl ko pyksta Šilalės rajono pareigūnai ant kun. J. Miškinio matyti iš paties laikraščio straipsnio „Žvejyba drumsčiant vandenį". Ten rašoma: „Iš pradžių keletas, o paskui jau būrelis nepilnamečių mergaičių buvo įtraukta į bažnyčios chorą. Patarnauti pamaldose atėjo ir berniukų..."
Lietuvoje didžiausią ateistinės valdžios neapykantą užsitraukia tie veiklūs kunigai, kurie patraukia jaunimą į bažnyčią.
* * *
Viduklė
Lietuvos Komunistų Partijos Pirmajam Sekretoriui
P. Griškevičiui
Viduklės Romos Katalikų
parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Tarybinė spauda, o ypač „Valstiečių laikraštis", skirtas kaimui, nuolat tvirtina, kad Lietuvoje įstatymais garantuota pilna sąžinės laisvė. Deja, praktikoje yra kitaip. Mes dar neužmiršome skriaudų, padarytų Bažnyčiai, dėl kunigų A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio ir P. Bubnio nuteisimo už vaikučių egzaminavimą Pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Dabar tas pačias bėdas išgyvena ir Viduklės parapija. Praeitais metais tūkstantinė vidukliškių minia Vėlinių išvakarėse ėjo pagerbti savo mirusiųjų į kapines, šitai nepatiko vietos ateistams (tarp kitko juos pas mus galima suskaičiuoti ant pirštų), ir Administracinė komisija prie Raseinių rajono Vykdomojo komiteto nubaudė mūsų kleboną kun. Alfonsą Svarinską 50 rub. bauda. Pasirodo, kad ateistai gali savo mirusius gerbti, o tikintiesiems draudžiama, arba jie gali savo mirusiuosius pagerbti tik ateistų vadovaujami tarybinėmis dainomis ir ateistine poezija, o ne malda ir religine giesme.
Š.m. liepos 26 d. Viduklės bažnyčioje klebonas egzaminavo vaikučius, besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir Sutvirtinimo sakramentui. Visiems gerai žinoma, kad vyskupų instrukcijos įpareigoja vaikučius patikrinti ir, jei bus reikalas, liepti geriau pasiruošti. Tai šventa klebono pareiga. Po pietų, apie 17 vai., į bažnyčią įėjo apylinkės pirmininkas A. Zigmantas, milicininkas ir 3 mokytojos. Ir jie, nieko nesakę nei klebonui, nei vaikučiams ir jų tėvams, kurie buvo bažnyčioje per egzaminą, greitai išėjo ir gaisrinėje už akių sustatė aktą, kad klebonas mokė vaikus. Sklinda gandai, kad klebono byla perduota į Vilniaus prokuratūrą. Manome, kad tiko valdžios atstovams prisistatyti, paaiškinti atėjimo tikslą ir paprašyti klebono paaiškinimo. O tokiu elgesiu tik išgąsdino vaikus ir papiktino Viduklės parapijos tikinčiuosius. Kaip gaila, kad ten, kur vaikai iš tikrųjų daro nusikaltimus, nėra nei milicijos, nei valdžios atstovų, nei mokytojų. Neseniai Viduklės Kultūros namuose buvo teisiama moksleivė už vagiliavimą. Visi žino, kad dviračių negalima statyti gatvėje ar kieme, bet tyli...
Ir 1977 m. rugpjūčio 9 d. įvykis galutinai mus pribloškė. Viduklės Apylinkės milicijos įgaliotinis ltn. Butkus ir dvi mokytojos gaudė vaikučius gatvėje ir butuose ir, be tėvų žinios ir sutikimo, tempė juos į vidurinę mokyklą tardymui. Jeigu vaikai būtų padarę kokį nors nusikaltimą (šiuo atveju nusikalto gaudytojai), tai privalėjo iššaukti tėvus ir jų akivaizdoje tardyti. Kiekvienas geros valios žmogus supranta, ko verti prievarta išgauti iš vaikų parodymai ir padiktuoti pareiškimai. Deja, tik ateistai šito negali suprasti. Jiems tinka visos priemonės. Tokių gaudynių Viduklė dar nebuvo mačiusi. Vargu ar jos daro garbę tarybinei valdžiai? O mokykla tokiu atveju praranda autoritetą tėvų ir vaikų akyse. Vargu ar kas nors iš tikinčiųjų patikės tvirtinimams, kad Lietuvoje yra pilna religijos laisvė.
Mes esame visiškai įsitikinę, ir tai patvirtina pokario metu Lietuvos gyvenimas, kad mūsų vaikus gerais žmonėmis gali padaryti tik gilus tikėjimas į Dievą. Dėl dabartinės katastrofiškos jaunimo ir žmonių dorovės pilna atsakomybė tenka Lietuvos ateistams. Prievarta jie nepadarys mūsų ir mūsų vaikų bedieviais. Priešingai, persekiojimais, tardymais ir teismais dar labiau mus suburs apie Bažnyčią. Iki šiol ateistai neparodė mums gražių ir patrauklių pavyzdžių,—visi žino, kokios yra jų pačių šeimos.
Jeigu bus sudaryta mūsų klebonui kun. A. Svarinskui byla už vaikučių egzaminavimą (o vaikučius mes mokėme patys ir toliau dėsime visas pastangas, kad jie nebūtų ateistais), tai laikysime eiliniu susidorojimu su geru ir Bažnyčiai ištikimu kunigu.
Šis skaudus įvykis palietė ne tik tuos tėvus, kurių vaikus gaudė ir prievarta tardė, ne tik tuos tėvus, kurių vaikučiai šiais metais ruošėsi Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai, ne tik giliai religingą Viduklės parapiją, bet ir visos Lietuvos tikinčiuosius. Tai grubus žmogaus teisių ir tarybinės Konstitucijos pažeidimas. Todėl mes energingai protestuojame prieš tokią ateistų savivalę ir prašome imtis visų priemonių, kad panašūs įvykiai, nedarą garbės tarybinei valdžiai, nepasikartotų nei Viduklėje, nei Lietuvoje. Mes niekada nesutiksime su mums primetama antraeilių piliečių padėtimi savo Tėvynėje.
Viduklė, 1977IX.14.
šv. Kryžiaus išaukštinimo šventė
Pasirašė 192 Viduklės parapijos tikintieji.
* * *
Kaišiadorys
Vyskupijų Ordinarai yra išleidę aplinkraštį, kuriame išreikšta pageidavimas, kad, esant tinkamoms sąlygoms, pvz., kurių bažnyčių prieangis atitvertas užrakinamomis grotomis, prieangis po rytmetinių pamaldų per dieną būtų paliekamas atviras, kad tikintieji, praeidami pro bažnyčią, turėtų galimybę užeiti pasimelsti. Kaišiadoryse prieangis būdavo paliekamas atviras per visą dieną, užrakinami tik grotai, užtveria įėjimą į katedros vidų.
1977 rugsėjo 17 d., apie 14 vai., piktadariai, atsirakinę grotas ir įsibrovę į bažnyčią, išlaužė tabernakulio dureles ir išbarstė švč. Sakramentą. Iš šoninio altoriaus tabernakulio, kur buvo laikomi krikšto reikmenys, paėmė indelius su šv. aliejais, išpylė ant grindų švęstą vandenį, o kitą švęsto vandens indą pripylė dvokiančio skysčio ir prispiaudė ant grindų.
Iš to matyti, kad piktadariai turėjo tikslą ne pasigrobti keletą rublių, o išniekinti bažnyčią ir švč. Sakramentą.
Pažymėtina milicijos reakcija. Kleboną, pranešusį apie įsilaužimą į katedrą, milicijos pareigūnai atkakliai įtikinėjo, kad katedros grotos buvusios neužrakintos... Pakviesti ištirti vietoje įsilaužimo pasekmes, nesiteikė ateiti.
* * *
Kirdeikiai (Utenos raj.)
1977 m. liepos mėn. 28 d., 18 vai., Kirdeikių bažnyčios klebonas kun. Petras Kražauskas egzaminavo su motinomis atėjusius vaikus, besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai. 18.15 val. bažnyčioje pasirodė Utenos rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas Vytautas Talmantas, Kirdeikių tarybinio ūkio direktorius Gediminas Mačinskas ir Kirdeikių apylinkės sekretorė. Įėję į bažnyčią, tuojau ėmė skaičiuoti vaikus ir žymėtis užrašų knygelėje. Prie klebono priėjęs V. Talmantas pareiškė, kad klebonas nusikaltęs prieš įstatymus, leidžiančius vaikus klausinėti tik po vieną (vaikų buvo 31). Klebonas pasiteisino, kad toks kaltinimas nepagrįstas, nes draudimas pažeidžia TSRS Konstituciją ir Helsinkio sutarties įsipareigojimus. Vykdomojo komiteto pirmininkas, pagrasinęs klebonui kalėjimu, paliepė sekretorei surašyti aktą, bet klebonas jo nepasirašė.
Iš klebono sužinojęs, kad vaikučių Pirmoji Komunija bus rugpjūčio 14 d., pirmininkas ironiškai pasityčiojo: „Labai gaila, kad tiek pasidarbavęs negalėsi pasidžiaugti darbo vaisiais, nes iki rugpjūčio 14 d. čia nebus tavo nė kvapo. Mes sutvarkysime tave!"
Liepos 31 d., apie 16 vai., atvažiavo Utenos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas, G. Mačinskas ir mokyt. Krasauskas. Nors vaikų nerado, tačiau surašė aktą. Šį kartą Labanauskas mėgino keisti taktiką: įtikinėjo kleboną, kad žiūrėtų savo silpnos sveikatos, kuriai galėtų pakenkti kalėjimas (esą gresia dveji metai) ir dėl to esą geriau neleisti vaikų prie bendros Pirmos šv. Komunijos. Priešingu atveju, teks mokėti baudą ir išsikelti iš parapijos.
Rugpjūčio 3 d. kun. P. Kražauskas gavo telegramą, kviečiančią atvykti į kuriją. Vyskupijos valdytojas kan. J. Andrikonis užsipuolė kun. P. Kražauską, kodėl jis nesugyvenąs su rajono valdžia, kodėl ruošiasi iškilmingai bendrai Pirmajai Komunijai. Dėl to turėsiąs išsikelti iš parapijos. Kun. P. Kražauskui paaiškinus, kad jis dėl to iš parapijos nesikeis, valdytojas kan. J. Andrikonis pagrasino suspensa.
Rugpjūčio 5 d., 8 vai. ryto, į Kirdeikius atvažiavo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas ir išsivežė kleboną į rajoną. Čia administracinė komisija nubaudė kun. P. Kražauską 50 rb. bauda ir įspėjo, kad, jeigu ateityje bus užsiimama su vaikais, klebonui bus iškelta baudžiamoji byla.
Tą pačią dieną, 18 vai., į bažnyčią atėjo vaikai kartu su motinomis, norėdami prieiti pirmos išpažinties. Tuo momentu klebonas buvo iškviestas pas ligonį. Jam dar nesugrįžus į bažnyčią, vėl prisistatė Labanauskas, lydimas Mačinsko, Kirdeikių vid. mokyklos direktorės Rastenienės ir dar vienos moters. Pavaduotojas Labanauskas ėmė gąsdinti motinas, kad jos savo atsilankymu pražudys kleboną, parodė joms du surašytus aktus ir paskirtą baudą, perspėdamas, kad jei dabar sugrįžtų kunigas, tai jį tuoj pat areštuotų. Mokyklos direktorė ėmė gąsdinti vaikus, kad jiems dabar teksią su ja pasikalbėti mokykloje. Taip įbaugintos motinos ir vaikai išsiskirstė, o grįžęs klebonas nerado nė vieno vaiko.
Rugpjūčio 7 d. klebonas, nepabūgęs nei kurijos, nei valdžios grasinimų, paskelbė, kad ateinantį sekmadienį bus bendra Pirmoji šv. Komunija, o taip pat padrąsino motinas nebijoti jokių represijų.
Rugpjūčio 14 d. sumos metu bažnyčia buvo pilna žmonių, besimeldžiančių už persekiotojus. Klebonas per pamokslą atkreipė tikinčiųjų dėmesį į ateistų veiklos vaisius Lietuvoje ir ragino branginti maldą, jei tėvai ir vaikai nenorį tapti gėdinga ateizmo auka.
* * *
Ceikiniai (Ignalinos raj.)
1977 m. rugsėjo 28 d. Ceikinių apylinkės pirmininkas, pasikvietęs kun. K. Garucką į savo įstaigą Ceikiniuose, pareikalavo, kad klebonas užpildytų šią anketą:
„Miestų ir apylinkių vyk. komitetų pirmininkams.
Iki šių metų spalio mėn. 5 d. pateikti Vykdomajam komitetui bažnytinių chorų, choristų vardinį sąrašą, nurodant asmenų pavardes, vardus, amžių, išsilavinimą ir darbovietę.
Rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavad. A. Vaitonis".
Ceikinių parapijos klebonas kun. K. Garuckas atsisakė šiai anketai pateikti žinias.
* * *
Ceikiniai (Ignalinos raj.)
Pensininkė Stasė Kazimierėnienė dirbo Ceikinių bažnyčioje varpininke. Bažnyčios komitetas jai mokėjo mėnesinį atlyginimą 5 rb. Kaip kolūkietė pensijos gaudavo kas mėnesį 21.90 rb.
1977 m. rugpjūčio mėn. Ignalinos rajono socialinio aprūpinimo skyriaus vedėjas A. Kajėnas įspėjo S. Kazimierėnienę, kad, jei ji ir toliau dirbsianti Ceikinių bažnyčioje varpininke, iš jos būsianti atimta valstybinė pensija. S. Kazimierėnienė varpininkės pareigų atsisakė.
* * *
Palūšė (Ignalinos raj.)
Pensininkas Ignas Bečelis (gim. 1902 m.) gyvena Palūšėje. Valstybinės pensijos gauna kas mėnesį 25.80 rb. Senukas Palūšės bažnyčioje zakristijonaudavo. Bažnyčios komitetas jam mokėjo kas mėnesį po 13 rb.
1977 m. liepos mėnesį Ignalinos raj. Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėjas A. Kajėnas pranešė I. Bečeliui, kad jis kaip pensininkas pagal kažkokį tai įstatymą negalįs zakristijonauti. Jis privalo atsisakyti arba pensijos, arba darbo bažnyčioje. Už praėjusį laiką, kada jis gavo pensiją ir kartu zakristijonavo iki 1977 m. lapkričio mėn. 15 d., turįs grąžinti valstybei 2500 rb.
* * *
Vilnius
Stasys Makoliūnas dirbo Vilniuje LKP CK leidyklos spaustuvėje (Tiesos g.) linotipininku, šeštadieniais parvažiuodavo į Palūšę, kur gyveno šeima. Čia sekmadieniais, pamaldų metu, bažnyčioje grodavo vargonais. Apie tai sužinojo spaustuvės viršininkai. 1976 spaustuvės kadrų skyriaus viršininkė Bieliauskienė įspėjo jį, kad jam, kaip spaustuvės darbininkui, negalima vargonuoti bažnyčioje.
S. Maskoliūno šeima laikinai gyvena pas žmonos tėvus Palūšėje. Spaustuvės administracija jam buvo žadėjusi iki 1977 m. paskirti valdišką butą. š.m. gegužės mėn. kadrų skyriaus viršininkė jam pranešė, kad jis esąs nusikaltęs—vargonavo Palūšės bažnyčioje —ir todėl žadėto buto negausiąs.
S. Maskoliūnas atsisakė linotipininko vietos spaustuvėje ir ieško darbo provincijoje.
* * *
Žvirgždaičiai (šakių raj.)
1977 m. rugsėjo 27 d. šakių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja D. Noreikienė pasikvietė šakių dekaną kun. J. Žemaitį, K. Naumiesčio kleboną J. Jakaitį ir K. Naumiesčio parapijos komiteto pirmininką Kuraitį. Į šį posėdį taip pat atvyko keli Žvirgždaičių parapijos tikintieji: E. Daniliauskienė, J. Strimaits, A. Kėvelaitis ir A. Gurgždienė. šakių rajono vykdomasis komitetas nutarė Žvirgžaičių parapiją prijungti prie K. Naumiesčio parapijos, įjungiant į K. Naumiesčio parapijos komitetą iš Žvirgždaičių parapijos tris jos narius.
Pavaduotoja D. Noreikienė įteikė K. Naumiesčio parapijos komiteto pirmininkui rajono architekto A. švedo raštą apie leidimą remontuoti Žvirgždaičių koplyčią. Rajono valdžia K. Naumiesčio klebonui leis Žvirgždaičius aptarnauti tik laikinai, nes pagal naujus religinių susivienijimų nuostatus „kiekviena religinė bendruomenė arba tikinčiųjų grupė gali naudotis tik vienais maldos namais" (10 str.).
Šakių raj. valdžia Žvirgždaičių parapiją prijungė prie K. Naumiesčio todėl, kad ateityje galėtų ją likviduoti. Mažėjant kunigų skaičiui, ilgą laiką išlikti aptarnaujamoms gali tikėtis tik tos parapijos, kurios yra užregistruotos. Prijungimas prie kitos parapijos tolygu parapijos panaikinimui. Tad visai suprantama, kodėl Žvirgždaičių tikintieji nesidžiaugia savo parapijos prijungimu prie K. Naumiesčio parapijos ir yra pasiryžę kovoti už savo parapijos savarankiškumą.
* * *
Vilkaviškis
Vilkaviškio ateistai, laidojant mirusįjį be bažnytinių apeigų, leidžia gedulingai procesijai eiti pagrindine Pergalės gatve, o laidojant su bažnytinėmis apeigomis— tik 200 metrų nuo bažnyčios iki artimiausios sankryžos.
Kur yra lygybė?
* * *
Pajūralis (Šilalės raj.)
1977 m. spalio 7 d. Šilalės rajono pirmininko pavaduotojas išsikvietė Pajūralio kleboną kun. Julijoną Budrikį ir kartu su saugumo atstovu pusantros valandos „švietė", kaip turi sakyti pamokslus ir kad jam netinka ginti Bažnyčią ir kunigus.
* * *
Upyna (Šilalės raj.)
1977 m. rugsėjo pradžioje Šilalės rajono pirmininko pavaduotojas P. Baguška kvietė Upynos ir Girdiškės parapijų kleboną kun. Adolfą Pudžemį į rajoną, šiam atsisakius vykti į rajoną, rugsėjo 13 d. atvažiavo pats P. Baguška ir išbarė kleboną už nepaklusnumą, kartu uždrausdamas lydėti mirusiuosius į kapines. Klebonas kun. A. Pudžemys atsisakė vykdyti jo nurodymus, primindamas, kodėl kiekvienas rajonas turi savo įsakymus. Be to, klebonas tvirtino, kad jis nieko naujo neįvedęs, o senus dalykus palaikysiąs ir toliau.
* * *
Kvėdarna (Šilalės raj.)
1977 m. spalio 14 d. Šilalės rajono pirmininko pavaduotojas P. Baguška išsikvietė iš Kvėdarnos septyniasdešimtmetę senutę Rupšlaukienę ir užsipuolė, kam ji mokanti vaikus poterių.
* * *
Leipalingis (Lazdijų raj.)
1977 m. spalio 20 d. Leipalingio vid. mokyklos mokytoja Ona Vaičiulienė savo auklėjamosios Vb klasės susirinkime pareikalavo atsakyti į tokius klausimus: Ar tiki? Ar abejoji? Ar tiki tėvai? ir t.t. Viso 17 klausimų. Anketose kiekvienas mokinys turėjo pasirašyti savo pavardę ir vardą!
* * *
