Vilnius. Prieš 1978 m. Kalėdas du Krokuvos kapitulos nariai atvežė ir padovanojo Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinai šv. Tėvo Jono Pauliaus II kardinolišką piusę. Kol kas šis faktas nuo Lietuvos tikinčiųjų labai slepiamas.
***
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis teiravosi vysk. Liudviko Povilonio, ar gali popiežius be tarybinės valdžios žinios ką nors pakelti į kardinolus? Ar galėtų kardinolu paskirti kurį nors tremtinį vyskupą arba eilinį kunigą? Vyskupas patvirtino, kad visais trimis atvejais tokia galimybė tikrai yra.
Šis įgaliotinio susirūpinimas Lietuvoje sukėlė ir džiaugsmą ir baimę: Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje tikrai būtų didžiulis laimėjimas, jei ji turėtų kardinolą, panašų į Lenkijos Primą kard. Višinskį, tačiau būtų baisi nelaimė, jeigu į šį aukštą bažnytinį postą būtų paskirtas ateistinės valdžios kolaborantas.
***
„Žinijos" draugijos lektoriai, skaitydami liaudžiai paskaitas, yra minėję, kad Vilniaus Nekalto Marijos Prasidėjimo parapijos klebonas kun. Stanislavas Lidys yra geras šv. Tėvo Jono Pauliaus II draugas; pats gi kun. Stanislovas Lidys stengiasi gauti iškvietimą iš Romoje gyvenančių lietuvių kunigų, kad galėtų nuvykti į Italiją. Kun. S. Lidys jau yra pabuvojęs JAV, Lenkijoje, Portugalijoje ir yra žinomas kaip artimas ateistinės valdžios bendradarbis, palaikąs plačius ryšius su lietuviškąja emigracija.
***
Kaunas. 1978 m. gruodžio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Raslanas (senas čekistas) atlydėjo į Kauno Kunigų seminariją vieną portugalų žurnalistą, kuris artimiausiu laiku ruošiasi parašyti platų straipsnį apie katalikų padėtį Lietuvoje. Minėtą žurnalistą Raslanas pristatė kaip kataliką. Paskui saugumietis kataliką žurnalistą nuvežė į „katalikišką" šeimą praleisti Kūčių vakarą.
Jei portugalas žurnalistas tikrai tikintis, tai su saugumiečio Raslano pagalba neparašys teisingo straipsnio apie Lietuvą. Raslanas tiesiogiai yra atsakingas už nekaltų žmonių žudynes Rainių miškelyje. Kiekvienas užsienietis žurnalistas, skaitydamas „LKB Kroniką", šimtą kartų daugiau žinos apie Lietuvą, negu į ją žiūrėdamas pro KGB mašinos langą.
***
Kaunas. Dėl visuotinio gyventojų surašinėjimo, įvyksiančio 1979 m. sausio 17 d., Kauno milicijos patalpose š.m. lapkričio 22 vyko trijų dienų seminaras surašinėjimo instruktoriams. Seminarijai vadovavo atstovė iš Vilniaus Aldona Simutienė. Tarp įvairių klausimų buvo paaiškinta, kaip užrašyti kulto tarną (kunigą). Į klausimą, kur dirba, atsakyti—„niekur nedirba" ir įtraukti į apklausos blanką kaip niekur nedirbantį. Išsilavinimo grafoje pažymėti— „specvidurinis", jokiu būdu ne aukštasis. Kitų kulto tarnų, kaip vargonininkų, zakristijonų, tie klausimai neliečia.
***
Klaipėda
Telšių Vyskupijos Kurija
Telšiai, 1978.XI.14.
Nr. 404
Religijų reikalų tarybos prie
TSRS MT Įgaliotiniui Lietuvos TSR
Dėl Klaipėdos tikinčiųjų skundų buvau Tamstos paprašytas nuvykti į Klaipėdą, kad, vietoje susipažinęs, referuočiau apie ten esančią padėtį.
Po to gavau iš Tamstos Klaipėdos tikinčiųjų skundą su Tamstos rezoliucija, kad iki š. m. lapkričio 17 d. raštu pareikščiau savo nuomonę.
1. Vykdydamas Tamstos pageidavimą, buvau nuvykęs į Klaipėdą. Kalbėjausi su Klaipėdos dekanu, kleb. kun. Jonu Baikausku ir Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pavaduotojais.
Iš pokalbių susidarė vaizdas, kad Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas linkęs leisti tik pagerinti dabartinį maldos namą, t. y. leisti įtaisyti ventiliatorius, įvesti apšildymą ir pan. Apie pastato praplėtimą negalvoja. Panašios nuomonės ir Klaipėdos klebonas kun. Jonas Baikauskas.
2. Dėl Tamstos prašymo, kad raštu atsakyčiau Klaipėdos reikalu, pranešu taip:
Gyvenime tiek ekonominiuose, tiek ideologiniuose dalykuose tikrovė kartais slepiama nuo valdžios viršūnių. Tai yra ne kas kita, kaip Vadovų klaidinimas ir netiesioginis jų stūmimas į klaidą. Todėl aš, atsakydamas į Tamstos prašymą, stengsiuosi būti visiškai atviras. Prašau, kad šia prasme ir priimtumėte mano pranešimą.
Klaipėdos bažnyčios (dabar filharmonijos) klausimas yra ne vien Telšių vyskupijos, bet visų Respublikos vyskupijų klausimas. Bažnyčia Klaipėdoje buvo statoma visų Respublikos tikinčiųjų ir net kunigų aukomis. Tebėra gyvi beveik visi statytojai tikintieji, taip pat statytojai kunigai, su vyskupu Liudu Poviloniu.
Nors skundus rašinėja ir nepasitenkinimą viešai pareiškia tik labai maža dalis tikinčiųjų, tačiau ką bepaklaustum iš kunigų ar pasauliečių tikinčiųjų, visi pasako, kad bažnyčios atimti nereikėjo: valdžia davė leidimą statyti, skyrė medžiagas; tikintieji aukojo aukas, dirbo. Kodėl liko nubausta tikinčioji visuomenė? —Tokia nuomonė yra ne tik Telšių vyskupijoje.
Kai iškilo klausimas dėl esamo maldos namo praplėtimo, paaiškėjo, jog mažai kas tuo tesižavi. Mat, visi tikisi ir laukia, kad bus sugrąžinta pastatytoji bažnyčią. Be to, yra nemažai tvirtinančių, kad praplėtimo darbai būtų oficialus atsisakymas nuo atimtosios bažnyčios, o praplėstoji dalis galinti būti atimta ...
Manau, kad, esant tokioms nuotaikoms, praplėtimo darbai nebūtų populiarūs.
O dabartinis maldos namas Klaipėdai tikrai per mažas.
Miestas pasakiškai išaugo ir tebeauga. Auga ir tikinčiųjų skaičius.
Dalis tikinčiųjų yra priversta arba visai nelankyti bažnyčios, arba važinėti į kaimynines bažnyčias, nes Klaipėdos maldos name vasarą tvanku, žiemą nėra kaip atsiklaupti ant purvinų, cementinių grindų. Dėl vietos trūkumo nėra suolų atsisėsti pagyvenusiems ir silpnos sveikatos žmonėms.
Su krikštais ir jungtuvėmis atvykusieji neretai yra priversti išsirikiuoti lauke su kūdikiais rankose šaltame, darganotame pajūrio ore ir laukti, kol ateis eilė jų aptarnavimui. Per mažos ir pagalbinės patalpos.
Didesnių švenčių metu susirinkę tikintieji nesutelpa viduje. Stovi kiemelyje ir net gatvių sankryžoje. Jaunesnieji aplipa tvoras. Kai oras blogas, nelinksmi grįžta į namus be pamaldų. Kurie patenka į vidų, neretai nukenčia, netekdami sagų dėl žmonių bangavimo spūstyje. Būna nualpimų, išlaužiama grotelės, skiriančios tikinčiuosius nuo altoriaus.
Nugriovus šalia stovėjusį seną namą, atsivėrė vaizdas, ir labai negražiai atrodo likę seni sandėliai, prilipdyti prie maldos namo kaip tik ties didžiuoju altoriumi.
Manau, kad visa tai yra svarbiausioji priežastis, kodėl dalis tikinčiųjų rašinėja skundus, išreikšdama daugumos nepasitenkinimą čia ir bažnytine, ir civiline valdžia.
(pas.) K. A. Vaičius,
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos
Prelatūros Valdytojas
Šakiai. 1978 m. gruodžio 27 d. Šakių raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Donata Noreikienė susikvietę rajono kunigus į vykdomąjį komitetą. Iš 19 kunigų atvyko tik 6, dėl ko pavaduotoja labai pergyveno.
Milicijos pareigūnas Zaleniakas kunigams pasakojo, kad nusikalstamumas Lietuvoje mažėja—dingo banditizmas ir naminės degtinės gaminimas. Visų dabartinių nusikaltimų priežastis—girtavimas.
Gaila, kad Zaleniakas neišryškino, kas kaltas dėl dabartinio girtavimo ir kasdien augančio nusikalstamumo.
Šakių dekanato kunigų neatvykimas į rajoną labai geras pavyzdys visiems Lietuvos kunigams, kaip reikia ignoruoti panašius susitikimus.
***
Upninkai (Jonavos raj.). 1978 m. rugpjūčio 25 d. piktadariai įlindo į Upninkų bažnytėlę pro langą ir pavogė smulkias žvakides, angelų statulėles ir kryželį.
***
Deltuva (Ukmergės raj.). 1978 m. lapkričio iš 4 į. 5 naktį vagys bandė įsiveržti pro duris į Deltuvos bažnyčią, bet, kažkam pasimaišius, piktadariai paspruko.
Kėdainiai. 1978 m. spalio 17 d. Kėdainių rajono vietinė valdžia sukvietė kunigus ir juos supažindino su paskutinėmis „naujausiomis instrukcijomis". Po paskaitos daugumos nuomonę apie tas „instrukcijas" pasakė Labūnavos klebonas kun. Steponas Pilka:
—Šito mes nedarysime! Patys sau kilpos ant kaklo nenersime.
***
Videniškiai (Molėtų raj.). 1978 m. spalio 26 d. Molėtų raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Danutė Gančierienė, išsikvietusi Videniškių kleboną kan. Joną Jonį barė, už pamokslus, ypatingai už pasakytą pamokslą 1978 m. spalio 1 d. Aluntoje, Rožancavos atlaiduose.
Be to, priekaištavo, kad kai kuriose parapijose vaikai katekizuojami, tarnauja šv. Mišioms, dalyvauja procesijose, o į atlaidus kviečiami kunigai be rajono leidimo.
Taip pat buvo iškviestas Molėtų klebonas kun. Ignas Milašius, Aluntos bažnyčios komitetas ir kiti, kuriems buvo pareikšti tie patys kaltinimai.
***
Palomenė (Kaišiadorių raj.). 1978 m. lapkričio 1 d. Palomenės kapinėse, kur palaidoti beveik vien tik tikintieji, įvyko gedulinga procesija. Nepaisant to, kad civilinis mirusiųjų pagerbimas nebuvo sutrukdytas, ši tikinčiųjų procesija buvo palaikyta įstatymo pažeidimu ir Palomenės parapijos kleboną kun. Joną Zubrų Kaišiadorių Administracinė komisija nubaudė 50 rub. bauda.
Kun. Jonas Zubrus parašė Kaišiadorių raj. Liaudies teismui pareiškimą, reikalaudamas panaikinti neteisingai uždėtą baudą. Pareiškime paminėtos TSRS Konstitucijos garantuotos teisės ir laisvės, o taip pat tarptautiniai susitarimai.
Nežiūrint rimtų argumentų, Kaišiadorių rajono Liaudies teismas pripažino kun. Jonui Zubrui uždėtą baudą teisinga.
***
Pajūralis (Šilalės raj.). Naktį iš lapkričio 19 į 20 d. Pajūralio kapinėse nuversta daugiau kaip 50 kryžių nuo tikinčiųjų kapų.
Liūdni ir susimąstę parapiečiai, pirmadienio rytą susirinkę į kapines, stebėjosi negirdėtu ir neregėtu įvykiu.
Tai nauja apgalvota ateistų akcija, tai naujas ateistų metodas įžeisti tikinčiuosius—išniekinant jų mirusius.
***
Plungė. Naktį iš lapkričio 12 į 13 d. senuose Plungės kapuose bedieviški chuliganai sunaikino apie 30 senų kryžių ir paminklų. Klebonas pranešė milicijai, bet ši yra bejėgė ką nors padaryti.
Pastaruoju laiku Lietuvoje atsirado nauja chuliganizmo rūšis—ideologinis chuliganizmas.
***
Upyna (Šilalės raj.). š.m. rugsėjo iš 11 d. į 12-tą, esant tamsiai ir vėjuotai nakčiai, piktadariai įlindo pro langą į bažnyčią ir išsinešė švenčiausiąjį su visu tabernakuliu-seifu. Iki šiol nėra jokių žinių.
Klebonas kun. Adolfas Pudžemys suruošė spalio 15 d. permaldavimo pamaldas. Žmonių dalyvavo labai daug, ypač gausiai susirinko jaunimas, kurie ėjo kryžiaus kelius ir sukalbėjo rožančių. Kun. Alfonsas Svarinskas atlaikė permaldavimo intencija šv. Mišias ir pasakė atitinkamą pamokslą.
Žmonės giliai įskaudinti—bedieviai išniekino tai, kas kiekvienam krikščioniui yra brangiausia—švč. Sakramentą.
***
Viešvėnai (Telšių raj.). Rajono valdžios reikalavimu Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis per vyskupijos kuriją uždraudė katedros vikarui kun. jonui Kauneckui aptarnauti Viešvėnų parapiją. Draudimo priežastis nenurodyta. Matyt, rajono valdžiai nepatinka suremontuota varpinė, išdažyta bažnyčia, atgijęs dvasinis gyvenimas.
Viešvėnų aštuonmetės mokyklos mokytojams nepatinka, kad dalis tikinčių moksleivių eina į bažnyčią, patarnauja šv. Mišioms ir dalyvauja adoracijose. Jie skundžiasi, kad dėl to darosi neįmanomas ateistinis darbas.
Viešvėnų bažnyčioje sekmadieniais žvakes uždega (čia pamaldos vyksta tik sekmadieniais) Didžiojo Tėvynės karo invalidas Savickis. Ir tai jam laikoma nusikaltimu— spalio mėnesį jis buvo tris kartus kviečiamas į Telšių karinį komisariatą, kur jo laukdavo saugumiečiai. Tardymo metu silpnos sveikatos invalidas tiek būdavo iškamuojamas įvairiais kaltinimais, klausimais ir gąsdinimais, kad grįžęs į namus mažiausiai 3 dienas sunkiai sirgdavo.
***
Šiauliai. Šiaulių Duonos-makaronų kombinato garnybos vedėja Viera Žabarovskaja, išsikvietusi Bulkų skyriaus tešlamaišę Ievą Gintautienę, griežtai jai įsakė būtinai pristatyti savo nuotrauką, reikalingą garbės stendui. Lapkričio 5 d. Ievai Gintautienei buvo įteiktas spartuolio ženklelis su knygute ir 20 rub. premija.
Lapkričio 10 d. Gintautienę vėl pasišaukė gamybos vedėja ir išbarė, jog esanti jai pridariusi daug nemalonumų: stendui nusifotografavusi su kryželiu ant kaklo. Dėl tos nuotraukos vedėja buvo iškviesta į rajono partijos komitetą ir ten smarkiai išbarta. I. Gintautienę ramiai pasiaiškino esanti tikinti ir nesuprantanti, kuo ji nusikalto. Jos nuotrauka taip ir nepateko į garbės stendą.
***
Raseiniai. 1978 m. gegužės 5-6 d. naktį buvo apiplėšta Raseinių bažnyčia. Vagį sugavo milicija. Tai Pocius Eduardas, Povilo, gyvenantis Raseiniuose, V. Grybo 10. E. Pocius apiplėšė ne vien bažnyčią, bet taip pat ir dvi parduotuves—vieną Raseiniuose, o kitą Ukrainoje.
Vagis išnešė dvi unikalias kultūrines vertybes— paauksuotas karūnas nuo paveikslo, vaizduojančio švč. M. Mariją su Kūdikėliu Jėzumi.
Pasidžiaugė tikintieji, kad bus galima atgauti prarastas vertybes. Deja, atgauti nepavyko.
Tardytojas tvirtina, kad jis nespėjęs Pociaus ištardyti: jis tuojau buvo paimtas medicininės komisijos ir pripažintas psichiškai nesveikas, o kartu ir nepakaltinamas už savo veiksmus.
Kodėl tokie gailestingi gydytojai vagiui, kodėl buvo sutrukdyta ištardyti jį iki galo? Kodėl norima viską užtušuoti? Mat, E. Pocius yra komjaunuolis.
Jei kaltinamasis psichiškai nesveikas, tai kaip jis sugebėjo baigti vidurinę mokyklą, kodėl jis priimtas į komjaunimą? Byloje jo mintys aiškios, net logiškos. Jis sugebėjo parodyti, kaip atliko nusikaltimus, ir visiškai neatrodo, kad jo nebuvo galima tardyti iki galo.
Pociaus byloje apie parduotuvių išplėšimą aprašyta ištisi puslapiai, o apie bažnyčios—vos keletas sakinių.
Ekspertizė ir teismas buvo vilkinami net pusmetį. Įdomu tai, kad parduotuvės kai kurios vertybės buvo atgautos, o bažnyčios—ne.
Pociaus tėvai, užuot padėję bažnyčiai atrasti vertybes, bent atėję pas kleboną, bėgiojo pas teisininkus.
Kada paaiškėjo teismo rezultatai, tos dienos naktį buvo vėl išdaužytas langas, pro kurį lindo vagis.
Raseinių bažnyčia yra kultūros paminklas, užregistruotas ir saugojamas valstybės. Saugomas valstybės ir apiplėštas paveikslas. Tačiau šį kartą valstybei rūpėjo komjaunuolio—vagies, o ne kultūrinių vertybių apsaugojimas.
E. Pociaus teismas buvo slaptas ir susirinkusieji į teismą nebuvo įleisti.
Bylos aplinkybės ir slaptas teismo posėdis duoda pagrindo galvoti, kad čia slepiasi klasta. Matyt, bijota, kad nepaaiškėtų jiems nepageidaujamos aplinkybės ir nebūtų atskleistos kitų nusikaltėlių pavardės. Todėl teisėja Z. Andruškevičiūtė, tarėjai A. Šaipokaitė, P. Batvinas ir prokurorė V. Patrauskaitė gelbėjo padėtį ir komjaunimo garbę, pripažindama Eduardą Pocių šizofreniku ir uždarydami kuriam laikui į psichiatrinę ligoninę.
***
Salos (Rokiškio raj.). Salos medinė gotiško stiliaus bažnyčia, statyta praeitame šimtmetyje, Pirmojo Didžiojo karo metu smarkiai nukentėjusi, iki šio laiko nebuvo mačiusi kapitalinio remonto. Atkeltas į Salas klebonu kun. Petras Nykštus pradėjo rūpintis bažnyčios remontu. Darbams reikėjo pinigų. Paprašius parapiečius remti šį sumanymą, prasidėjo įvairiausių šmeižtų kompanija. Apylinkės ateistai, dar tebevykstant bažnyčios remontui, visokiais būdais šantažavo tikinčiuosius, atėjusius į pagalbą klebonui. Pvz., nubaudė pinigine bauda šoferį, išdrįsusį atvežti bažnyčiai lentų. Vieną sekmadienį klebonui pasikvietus bažnytinį komitetą pasitarti dėl bažnyčios remonto, kartu su komiteto nariais į zakristiją atėjo Žemės ūkio technikumo direktoriaus Bagdonavičiaus tėvas Mykolas Bagdonavičius ir pareikalavo iš klebono, kad jis nutrauktų remonto darbus.
Salų ateistai pradėjo leisti melagingus gandus, kad esą Salų bažnyčioje buvusi gryno aukso monstrancija, o klebonas ją pardavęs už 30.000 ar 50.000 rub. ir statąs sau namus, perkąs mašiną ir t. t.
1978 m. spalio 27 d. Salų apylinkės Liaudies kontrolė sukvietė bažnytinį komitetą ir reikalavo priversti kleboną parodyti monstranciją. Salų apylinkės liaudies kontrolės pirmininkė Baronienė kartu su bažnyčios komiteto nariais—Gimbučiu ir Kaušakiu atėjo į kleboniją. Klebonas pareikalavo parodyti raštą, kas juos siunčiąs. Baronienė sakėsi esą jai skambinęs telefonu Rokiškio raj. pirm. pavaduotojas Firo ir įsakęs jai šį patikrinimą. Klebonui delsiant, Baronienė pagrasino: „Jei neleisi patikrinti, tada patikrins saugumas". Klebonas paaiškino, kad tik su vyskupo leidimu ji galėsianti apžiūrėti monstranciją. Tikrintojai klebonas leido tik pasižiūrėti į monstranciją, o paliesti jos taip ir negavo.
Žalioji (Vilkaviškio raj.). Žaliosios ir Klausučių tikintieji, norėdami krikščioniškai pagerbti Vėlinių dieną savo mirusiuosius, kreipėsi į Didvyžių parapijos kleboną kun. Antaną Lukošaitj, prašydami atlaikyti kapinių koplytėlėje šv. Mišias. Parapiečiai šioms pamaldoms paruošė palapinei rėmus, kad, esant lietingam orui, nelytų ant altoriaus. Gedulingose pamaldose dalyvavo daug tikinčiųjų.
1978 m. lapkričio 10 d. Didvyžių bažnyčios valytoją Z. Dvylaitę tardė Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirm. pavad. J. Urbonas. Jis klausinėjo apie visokias smulkmenas: kas Žaliosios kapinėse statė altorėlį, kur apsirengė kunigas, kas jį atvežė, iš kur gauti kilimai ir t. t., tarsi būtų buvęs padarytas didžiausias nusikaltimas. Ilgai kamantinėje valytoją, pradėjo iš jos tyčiotis, kol ši, netekusi kantrybės, išėjo.
***
Žalioji (Vilkaviškio raj.). Žaliosios katalikų parapijos tikintieji, perskaitę užsienio lietuviams skirtame laikraštyje „Gimtasis kraštas" (1978.IX.21, Nr. 38) straipsnį „Kovoje už taiką ir nusiginklavimą" ir iš jo sužinoję apie Vilniuje tuo metu vykstančią Europos katalikų Berlyno konferencijos prezidiumo sesiją, rugsėjo 22 d. nusiuntė pareiškimus jos keturiems dalyviams: viceprezidentui Kauno Kunigų seminarijos rektoriui prof. dr. Viktorui Butkui, vysk. koadj. Liudui Poviloniui, Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui ir LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavd. Algirdui Česnavičiui. Pareiškimuose, kuriuos pasirašė 103 tikintieji, tarp kitko rašoma: „Prirašėme daug pareiškimų į pačias aukščiausias tarybinės valdžios įstaigas su keliais šimtais parašų tikinčiųjų, norinčių atgauti savo teises į atimtą bažnyčią, bet viskas veltui. Mūsų visi pareiškimai atsidurdavo Vilkaviškio rajono Vykdomojo komiteto pav. J. Urbono šiukšlių dėžėje. Taip mes ir pasilikdavome beteisiais tarybiniais piliečiais. Padėkite mums atgauti teises į savo pokario metais sunkiomis sąlygomis atsiremontuotą bažnyčią ir, atlikus darbus, ramiai joje melstis. Priešingu atveju, mes visuomet, pažvelgę į savo bažnyčią, kuri yra paversta malūnu, nešiosime niekuomet neužgydomą tikėjimo ir sąžinės laisvės pažeidimo žaizdą".
Parašę pareiškimą, visi nekantriai laukė atsakymo, vildamiesi, kad gal šį kartą jų balsas bus išgirstas, juo labiau, kad šios sesijos dalyvis italas U. Zapulis yra pasakęs: „Norėčiau pabrėžti, kad italo akimis Rymo katalikų padėtis Tarybų Lietuvoje labai gera ... o tikintieji turi visas sąlygas, kad galėtų atlikti savo pareigas".
Praėjus pusantro mėnesio po pareiškimų parašymo ir nesulaukus jokio atsakymo, 1978 m. gruodžio 14 d. tikintieji nutarė patys nuvažiuoti į Vilnių ir KP Centro Komitete ieškoti tiesos ir pagalbos. Nuvažiavusieji Centro Komitete sunkiai surado, kas juos galėtų išklausyti. Galiausia juos priėmė KP CK darbuotojas Kraujelis. Išklausęs tikinčiųjų prašymą, paaiškino, kad jis negali jiems padėti ir jiems reikią kreiptis į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį arba į Aukščiausios Tarybos Prezidiumą. P. Anilionis atvykusiems tikintiesiems pažadėjo viską ištirti ir jiems pranešti.
Netrukus P. Anilionis atsiuntė raštą, kuriame Žaliosios tikintiesiems paaiškinama, kad jų bažnyčia uždaryta teisėtai ir tikinčiųjų reikalus aprūpina apylinkės bažnyčios.
Kaip būtų gera, kad Berlyno konferencijos prezidiumo sesijos dalyvis italas U. Zapulis galėtų atvykti į Žaliosios parapiją ir pamatyti, kokias teises ir laisves iš tikrųjų turi katalikai, kaip iš jų tyčiojamasi, kaip jie persekiojami ir niekam negali pasiskųsti. O kad U. Zapulis būtų nuvažiavęs į Klaipėdą ir pamatęs, kaip žmonės su mažais vaikais meldžiasi lauke, netilpdami į mažą koplyčią, o jų pačių statyta bažnyčia paversta filharmonija.
***
