Jono Pauliaus II išrinkimas Vyriausiu Bažnyčios Ganytoju yra nepaprastas istorinis įvykis, turįs didelės reikšmės ne tik bendrai Katalikų Bažnyčios gyvenime, bet ypač svarbus Rytų Europos katalikams.
Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Apaštalų Soste matome Rytų Europos atstovą, šv. Tėvas Jonas Paulius II yra asmuo, kuriam pačiam teko išgyventi II pasaulinio karo žiaurumus, matyti baisias daugybės nekaltų žmonių kančias ir mirtį. Jam pačiam teko paragauti darbininko vargo, mokytis pogrindinėje kunigų seminarijoje. Jis turėjo progos pažinti ne tik Vakarų pasaulį, bet gerai susipažinti su klastinga ir nuoseklia Maskvos išdirbta marksistinio ateizmo kovos su Bažnyčia metodika. Gavęs kunigystės šventimus, jis turėjo progos pasidarbuoti įvairiuose pastoracinio darbo baruose. Tapęs vyskupu, o vėliau kardinolu, jis pasidarė artimiausiu Jo Eminencijos Lenkijos Primo kardinolo Višinskio bendradarbiu. Lenkijos Episkopatas, savo Primo vadovaujamas, sugebėjo taip išmintingai ir drąsiai vadovauti savo dvasininkams ir tikintiesiems, kad už jų pečių stojo visa Lenkija, pradedant nuo angliakasių ir baigiant inteligentais. Jie mokėjo įtikinti savąją tautą, kad kova už katalikų tikėjimą ir dorą yra tautos gyvybės ir mirties klausimas. Jie savo tvirta ir principinga laikysena išmokė net socialistinės valstybės pareigūnus gerbti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Kardinolas Višinskis parinko daugybę Bažnyčiai atsidavusių vyskupų. Rūpestingai ir uoliai tvarkoma pastoracija davė nuostabių vaisių. Pokario metais ateistiniais pagrindais tvarkomoje valstybėje katalikų tikėjimas ne tik nesusilpnėjo, bet tiek sustiprėjo, kad Lenkijos katalikai tapo vieni iš uoliausių Europoje. Nors ir pas juos varžoma religinė spauda, bet jie yra išleidę daug gerų veikalų, turi savą periodinę spaudą, net katalikišką universitetą Liubline. Lenkijos vyskupai drąsiais ir pagrįstais reikalavimais išsikovojo tokią laisvę, kokios neturi daugelis socialistinių respublikų, o mums apie jas net ir svajoti sunku. Tiesa, ir Lenkijoje Bažnyčios veikla varžoma įvairiomis priemonėmis, išrastomis ne tik Lenkijos socialistinės vyriausybės, bet ir ateistinės Maskvos.
Kardinolų Kolegija, vertindama Lenkijos Katalikų Bažnyčios kovos rezultatus, vieną iš pagrindinių jos vadovų—Krokuvos kardinolą Karolį Vojtylą išrinko Šventuoju Tėvu.
Tai didelis padrąsinimas ne tik Lenkų tautai, bet ypatingai Lietuvai, Ukrainai, Baltarusijai ir visiems Tarybų Sąjungos katalikams bei krikščionims. Naująjį Popiežių entuziastingai sutiko ir Tarybų Sąjungos kovotojai už žmogaus teises. Mes visi tikimės iš naujojo popiežiaus sulaukti stiprios paramos. Todėl grįžo viltis, kad ateityje mes nesijausime palikti Kremliaus ateistų savivalei.
Mūsų viltys iš karto pasiteisino. Jau pirmojoje savo kalboje naujasis popiežius prisiminė kalinius už tikėjimą. Mus jaudina šv. Tėvo pasisakymas, jog pusė jo širdies priklauso Lietuvai, kad jis apie mus nuolat mąsto. Visi lietuviai pasijuto ypatingai Šv. Tėvo įvertinti, kai per inauguracijos iškilmes jis prabilo lietuviškai ir išimties keliu priėmė mūsų vyskupus ir jiems pareiškė, jog yra gerai susipažinęs su Lietuvos tikinčiųjų reikalais. Lietuvos tikintieji pilni vilties, kad naujasis Šv. Tėvas labai parems mūsų kova už visišką Katalikų Bažnyčios laisvę ir žmogaus teises Tarybų Sąjungoje.
***
Pirmiausiai pareiškiame, kad kritiškomis šio rašinio pastabomis mes nieko nenorime užgauti bei žeminti. Be to, nepilnai žinome diplomatinius Apaštalų Sosto žygius, ginant Tarybų Sąjungos tikinčiųjų teises.
Rimta kliūtis mums suprasti ir teisingai įvertinti Apaštalų Sosto pastangas, o Apaštalų Sostui susidaryti objektyvų vaizdą apie beviltišką Tarybų Sąjungos tikinčiųjų būklę ir pagrįstus jų lūkesčius yra tai, kad ypatingai katakombiniu būdu veikianti Bažnyčia Lietuvoje neturi betarpiško kontakto su Vatikanu. Tikėjimo priešai turi plačias galimybes perduoti tendencingą ir neobjektyvią informaciją apie Bažnyčios būklę Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje. Prie to prisidėti verčia į užsienį išvykstančius vyskupus ir kunigus. Atrodo, per dažnai jie paklusdavo ateistinei valdžiai. Todėl ryžtingieji kunigai ir tikintieji Vatikanui būdavo vaizduojami nenuoramomis, išsišokėliais, trukdančiais normalius Tarybų Sąjungos ir Apaštalų Sosto santykius, neklausančiais savųjų ordinarų potvarkių.
Mes esame ir būsime klusnūs ir drausmingi Bažnyčios vaikai ir visiškai atsidavę Apaštalų Sostui, tačiau jaučiame gyvybinį būtinumą atvirai pareikšti savo mintis Apaštalų Sostui visais klausimais, liečiančiais kritišką mūsų tikinčiųjų situaciją. Nuo teisingo šių klausimų išsprendimo priklausys Bažnyčios ateitis Tarybų Sąjungoje ir mūsų Tėvynėje. Mes tikimės būti suprasti ir sulaukti pagalbos šiuo sunkiu metu.
Lietuvos bažnytinė provincija yra katalikybės avanpostas totalinio ateizmo užvaldytojeTarybųSąjungoje.
Vykstančioje žūtbūtinėje kovoje mums reikia greitos ir efektyvios pagalbos, kad nebūtume visiškai morališkai ir fiziškai sunaikinti. Todėl laikome būtinu reikalu supažindinti su dabartine Lietuvos katalikų būkle Apaštalų Sostą ir savo brolius—pasaulio tikinčiuosius.
***
Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, prasidėjo fizinis ir moralinis lietuvių tautos naikinimas. Nukentėjo apie 1/3 lietuvių tautos žmonių. Vieni buvo ištremti, kiti įkalinti, nužudyti ir pan. Toks teroras buvo iki pat Stalino viešpatavimo pabaigos.
Po Stalino mirties atviras fizinis katalikų naikinimas pakeistas planingu tautos naikinimu per mokyklas ir kitomis ateistinės propagandos ir administracinėmis priemonėmis. Tai tęsiasi iki pačių paskutinių dienų. Vyskupijų kurijos verčiamos tapti netiesioginiais ateistų talkininkais naikinant Bažnyčią. Jos siuntinėdavo raštus, draudžiančius katekizuoti vaikus, oficialiai kalėdojimo metu lankyti parapiečius, vaikams patarnauti šv. Mišioms.
Ypač sunkūs Lietuvai buvo 1946-1950 metai. Nuolaidžiavimo politika valdžiai ypatingai klestėjo prel. Juozo Stankevičiaus laikais, kuomet jis valdė Kauno arkivyskupiją, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijas. Paskutinį dešimtmetį persekiojimas iš dalies sušvelnėjo, tačiau ateistinei valdžiai įsitikinus, kad tikėjimas Lietuvoje atgyja, 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas patvirtino Religinių bendruomenių nuostatus, visiškai nesiskaitančius su Katalikų Bažnyčios dogmomis, morale ir kanonų teise, įpareigojančius tikinčiuosius ir dvasininkus juos vykdyti prieš savo sąžinę, prieštaraujančius Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir Helsinkio konferencijos Baigiamojo Akto nuostatams.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios vėl laukia sunkios dienos. Tik energinga kunigų ir tikinčiųjų kova padės apginti tikėjimo laisvę.
Nepaisant ilgamečio ateistų persekiojimo, religinis gyvenimas Lietuvoje vis dar gyvas. Buvęs kulto įgaliotinis J. Rugienis pats yra išsireiškęs: „Mes užkišome visas skyles, kad tikėjimas Lietuvoje uždustų, tačiau jautėme kažkokio požeminio religinio gyvenimo sroves, kurių sukontroliuoti nepajėgiame".
***
Kadangi vyskupų ir vyskupijų valdytojų veikla suparaližuota, tai pagrindinai religinį gyvenimą Lietuvoje palaiko ryžtingųjų kunigų vadovaujamos parapijos. Ypatingai drąsūs ir uolūs mažųjų parapijų kunigai; jų negąsdina nei iškėlimai, nei baudos, nei kalėjimas. Valdžiai kunigus ir tikinčiuosius prispausti sunku, nes persekiojimas uždega tikinčiųjų dvasią; tada rašomi pareiškimai, skundai, kurie dažnai patenka į užsienio spaudą. Bylų atveju lieka dokumentai, labai nemalonūs bylų kėlėjams. Lietuvoje ypač tinka dėsnis: „Koks klebonas, tokia parapija". Ateistai, pastebėję religinį parapijos atgimimą, stengiasi kaip nors iš ten iškelti uolų kunigą. Dažnai tai padaryti jie verčia ordinarą. Ateistų prievartaujami kunigai dažnai kelia klausimą ir vyskupui, už ką jie baudžiami iškėlimu, ir atsisako vykdyti vyskupo skyrimą. Vyskupas Juozas Labukas išsirūpino iš šventojo Sosto net dispensą kelti kunigus nesilaikant kanonų nuostatų!
Drąsios kunigų kovos dėka tikėjimo priešai nepasiekė norimų rezultatų. Vilkaviškio vyskupijos kurija ir valdžios pareigūnai turėjo daug vargo, kol kun. Lionginą Kunevičių privertė palikti Didvyžių parapiją. Jis, net prievarta paimtas į kariuomenę, su kareivio uniforma atvykdavo sekmadieniais į savo parapiją atlaikyti šv. Mišių.
Anksčiau tarybinė valdžia mėgino iš jaunesniųjų kunigų atimti teisę viešai atlikinėti kunigo pareigas. Pvz., 1969 m. kun. Sigitą Tamkevičių ir kun. Juozą Zdebskį buvo privertę kasti griovius. Baigę darbą, jie katakombiniu būdu vesdavo rekolekcijas, laikydavo šv. Mišias ir pan. Ateistai, bijodami, kad neišplistų katakombinė pastoracija, netrukus liepė juos įdarbinti parapijose. Panašiai kun. Alfonsas Svarinskas, kad nedarytų įtakos Vilniaus studentams, buvo paskirtas į parapija.
***
Nepaisydamos tikėjimo persekiojimo, iki šiol daugeliu atvejų tikėjimą palaiko krikščioniškos šeimos. Lietuvoje daugelis vyresniosios kartos šeimų yra giliai religingos. Ateistai beveik neturi vilties sugriauti jų tikėjimą. Tarybinėje santvarkoje išaugusios jaunosios šeimos, nors ir paveldėjusios savo tautos tikėjimą ir tradicijas, bet turi menkesnį religijos supratimą ir joms savo vaikus auklėti žymiai sunkiau.
***
Nors tarybinėje Konstitucijoje užtikrinama piliečiams spaudos laisvė, o piliečių diskriminacija religiniu ir tautiniu atžvilgiu draudžiama, tačiau Lietuva išgyvena dar žiauresnį negu caro laikais spaudos draudimą, kada buvo leidžiama knygas spausdinti tik rusišku alfabetu. Spaudos laisvė duota tik ateistinei ideologijai skleisti, o kitokią ideologiją propaguoti—draudžiama. Per 38 metus lietuviai negavo teisės išleisti religinio turinio knygų, išskyrus „Naująjį Testamentą", „Psalmyną" ir „Vatikano II susirinkimo nutarimus".
Lietuvoje religinį gyvenimą palaiko kukli pogrindinė spauda. Knygas tenka persirašinėti dažniausiai ranka ar rašomąja mašinėle.
Lietuvoje eina šie pogrindiniai religinio turinio periodiniai leidiniai: „LKB Kronika", „Dievas ir Tėvynė", „Rūpintojėlis", „Tiesos kelias" (kunigams) . . . Net ir patriotiniai pogrindžio laikraščiai—„Aušra", „Laisvės šauklys", „Perspektyvos" palankiai vertina Katalikų Bažnyčią,nes jie geraisupranta,kad kol bus gyvas katalikų tikėjimas, Lietuva nebus surusinta. Pogrindinė spauda eina iš rankų į rankas kaip didžiausia brangenybė. Vėl atsiranda nauji knygnešiai, keliamos naujos bylos, laukia kalėjimai už katalikišką bei tautine spaudą. Dabar sunku įvertinti jų reikšmę. Tiek aišku, kad tauta pasijuto esanti gyva; šios spaudos įtakoje kyla nauji religiniai ir tautiniai sąjūdžiai.
***
Pogrindinės spaudos reikšmė būtų nedidelė, jei jos neišpopuliarintų „Vatikano" ir „Laisvės" radijo laidos, jei nebūtų mūsų brolių užsienio lietuvių dauginama ir skleidžiama užsienyje. Šitų stočių laidos ir užsienio lietuvių bei užsienio spaudos reagavimas labai sutramdo vietinių ateistų siautėjimą. Daugelis aktyvių ateistų nenori išgarsėti visame pasaulyje, bijo, kad jų pavardės nebūtų linksniuojamos įvairiomis pasaulio kalbomis, kad neliktų įrašytos dokumentuose kaip savo tautos engėjų, parsidavusių svetimtaučiams sunkiausiomis jos istorijos dienomis. Gal dar prisideda ir nerimas—ar neteks kada nors atsakyti už savo piktadarybes? Nemalonu gauti iš užsienio laiškų, kuriuose teiraujasi apie persekiojimo faktų tikrumą arba išgirsti savo išdavikiškų darbų įvertinimą.
Nors didelė Lietuvos inteligentijos dalis yra tapę indiferentais bei tikėjimo ignorantais, tačiau reikėtų tik truputį daugiau religinių žinių ir laisvės, ir bent pusė jų labai greitai pasidarytų uolūs tikintieji. Daugeliui jų tik Šventojo Tėvo jono-Pauliaus II inauguracijos iškilmių transliacija per televiziją padarė nuostabiai jaudinantį įspūdį.
Vatikano radijo laidos plačiau klausomos tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Lietuviai Tėvynėje iš jų sužino Lietuvos gyvenimo faktus, kuriuos sužinoti kitu būdu yra neįmanoma. Todėl Vatikano radijo laidų populiarumas kasmet auga. Lietuvos ateistai bandė pasiekti, kad Vatikano radijo stotis pasitenkintų tik katekizmo aiškinimu. Mes esame labai dėkingi, kad nebuvo padaryta negarbingų nuolaidų.
Ypatingai yra trukdomos „Laisvės" radijo laidos, tačiau kada įmanoma jas girdėti, visuomet dėmesingai yra klausomos.
Katalikų Bažnyčia suprato, kokia galinga jėga yra šių laikų masinės informacijos priemonės. Jos gali būti panaudojamos ne tik tikėjimui platinti, bet ir jį ginti. Nepaprastos reikšmės, ginant persekiojamą bažnyčią, turi persekiojimo faktų, dokumentų, kurių tikrumu abejoti nėra pagrindo, paskleidimas įvairiomis kalbomis.
Už tai mes esame dėkingi įvairių kraštų žurnalistams, spaudos darbuotojams, laikraščių ir radijo laikų redaktoriams, įvairių kraštų vyskupams, kunigams, tikintiesiems, rodantiems brolišką užuojautą persekiojamiems savo broliams ir dedantiems pastangas sutrukdyti persekiojimą savo laiškais, protestais, demonstracijomis. Tai labai sutramdo Tarybų Sąjungos ateistų siautėjimą. Jie pasauliui nori pasirodyti esą laisvės šalininkai ir pažangūs demokratai, o tikėjimo persekiojimo faktai sugriauna jų propagandą, ir tarybinis komunizmas pasirodo, kaip dar biauresnis žiauraus fašizmo atspalvis.
Paskutiniu metu susikūrė Rusijos Pravoslavų ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų teisių gynimo komitetai. Jų uždavinys—viešai skelbti tikinčiųjų persekiojimo faktus. Mes laukiame iš užsienio lietuvių ir viso pasaulio tikinčiųjų, kad jie visomis priemonėmis paremtų šių komitetų veiklą ir į jų iškeltus persekiojimo faktus reaguotų pačiomis sėkmingiausiomis priemonėmis. Esame dėkingi ypač už JAV lietuvių veiklą. Jie atliktų tiesiog istorinę misiją, jei pajėgtų suorganizuoti viso pasaulio tikinčiųjų sąjungą persekiojamus tikinčiuosius paremti ir ginti, į kurią, be Katalikų Bažnyčios, turėtų įeiti viso pasaulio ypač didžiosios konfesijos. Vieninga kova duos gerų rezultatų. Persekiotojams sutramdyti yra visokių priemonių: persekiotojų prekių boikotas, protestai, diplomatinės pastangos, pamaldos, eisenos, pasninko dienų paskelbimas ir t. t.
***
Viešai veikiančios Bažnyčios darbą Lietuvoje papildo katakombiniu būdu dirbantieji kunigai ir pasauliečiai, jie yra ypač smarkiai persekiojami. Dalis tikinčiųjų sekmadieniais nedrįsta viešai eiti į bažnyčią ir priiminėti sakramentus, jiems sunku gilinti tikėjimo žinias, parengti vaikus išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai. Tokiems padeda katakombiniu būdu veikiančios Bažnyčios atstovai. Lietuvoje nėra dviejų Bažnyčių ir nemanoma skaldytis. Katakombinė Bažnyčios veikla dar nelabai išplitusi, nes per mažai Bažnyčios vadovų vertinama ir remiama; į jos pageidavimus dar per mažai kreipiama dėmesio. Jos veikla sunki, bet būtina. Ateistams toks darbas, kurio vaisiai teikia didelių vilčių ateičiai, kelia didelį susirūpinimą, nes jo neįmanoma sukontroliuoti. Valdžia labai stengiasi katakombinę Bažnyčios veiklą likviduoti vyskupų ir net Vatikano rankomis. Kai kurie vyskupai bandė išgauti Šventojo Tėvo pritarimą, kad nieko nebūtų veikiama be viešai dirbančiųjų ateistinės valdžios palaikomų vyskupų leidimo. Ačiū Dievui, Apaštalų Sostas suprato šią klastą.
Labiausiai yra persekiojami slapti katakombinės pogrindinės spaudos platintojai. Neaiškiomis aplinkybėmis nužudyti uolūs tikintieji: Kaune—Paltanavičius, Panevėžyje—Kriaučiūnas (įmestas į šulinį); kiti sukišti į lagerius—Nijolė Sadūnaitė, Petras Plumpa, Vladas Lapienis ir kt.
***
Ateistai vartoja visas galimas priemones lietuvių tautai subedievinti: ateistinę propagandą per radiją, spaudą, televiziją, ateistiškai auklėdami nuo mažų dienų jaunimą: pradedant darželiuose, tęsiant mokyklose, universitetuose, armijoje; prievarta įtraukdami į savas organizacijas. Tačiau dar ir šiandien žmonės masiškai dalyvauja ypač Kalėdų, Velykų šventėse, parapijų atlaiduose. Labai pagarsėję Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos ir Aušros Vartų atlaidai. Ateistai visaip bandė sutrukdyti tų atlaidų šventimą—ruošdavo festivalius, autoinspekcija neleisdavo naudotis valdiškomis mašinomis ir pan., bet viskas veltui.
Vaikų Lietuvoje krikštijama labai daug—kaimuose apie 90 proc. ir kiek mažiau dideliuose miestuose.
Didelė dauguma tikinčiųjų savo mirusiuosius laidoja su religinėmis apeigomis.
Nemaža dalis jaunimo tuokiasi bažnyčioje. Net partiniai tais reikalais kreipiasi į kunigą nuošaliose kaimo bažnytėlėse vidurnaktį arba privačiuose butuose.
Tėvai ir kunigai dauguma vaikų (apie 70 proc.) pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai paruošia katakombiniu būdu.
Yra nemaža pasiaukojusių kunigų, nebijančių nei kalėjimo, nei mirties, kurie drąsina tikinčiuosius ir uoliai kovoja už savo teises.
Ateistai vengia kankinių kraujo—jie tuo tarpu nori, kad Bažnyčia uždustų tyliai, be šauksmo, be verksmo, negaudama naujų gyvybinių jėgų, palaužta ir demoralizuota. Todėl mūsų pareiga kovoti, kad būtų sunaikintos Bažnyčios gyvenimą smukdančios priežastys ir kovojančiai Bažnyčiai nedelsiant būtų suteikta reikalinga parama.
***
Dauguma oficialiai einančių Lietuvos ordinarų pareigas negina tikėjimo Lietuvoje. Pastoracinis darbas daug kur labai užleistas. Dėl to pagrindinė atsakomybė tenka Lietuvos Ordinarų kolegijos pirmininkui J. E. Juozapui Labukui.
Mes gerai suprantame, kokios nepaprastai sunkios mūsų sąlygose ordinarų pareigos. Joms atlikti reikia be galo gyvo ir gilaus tikėjimo, didelės išminties, dvasios jėgos, nebijančios paniekos, persekiojimų, kalėjimo ir net mirties.
Lietuvos Ordinarai atsidūrė tarp dviejų preištaraujančių polių. Eilinė dvasininkija ir tikinčioji liaudis nori, kad Ordinarai būtų idealūs apaštalų įpėdiniai, o ateistinės valdžios pareigūnai iš Ordinarų reikalauja, kad jie klaidintų Apaštalų Sostą, spaustų uoliuosius kunigus, užleistų pastoracinę veiklą, atvirai remtų ateistų planus, t. y. būtų ne eiliniai, o kvalifikuoti valdžios kolaborantai. Paskutiniu metu Lietuvos Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis Lietuvos Ordinarams padiktavo, kaip jie turį įgyvendinti LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. potvarkius, ragindamas nesibijoti jei juos pavadins „raudonais".
Tikintieji vyskupų soste norėtų matyti tokius, kaip Dievo tarnas arkivysk. Jurgis Matulaitis, arkivyskupai Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys; valdžios atstovai norėtų pravesti į vyskupus tokius pataikūnus, kaip caro laikų prelatas Petras Žilinskis, o mūsų laikų—mons. Česlovas Krivaitis, mons. Povilas Bakšys ir kt.
Didžiausia persekiojamos Bažnyčios nelaimė—kai Ordinarų lūpomis kalba melas. Pvz., labai krito ordinarų autoritetas, kai jie, ateistų liepiami, pasmerkė 17.000 tikinčiųjų raštą, gynusį tikėjimo laisvę Lietuvoje.
Mes jokiu būdu nenorime žeminti Ordinarų autoritetą, kritiškomis pastabomis didinti ir taip jau sunkią jų naštą. Lietuvos kunigai ir tikintieji nori padėti savo vyskupams: savo pareiškimais raštu, privačiais pokalbiais maldauja, kad jie nekenktų Bažnyčiai. Kunigai rūpinasi, kad kritinės pastabos vyskupams nepatektų į plačiau skaitomos spaudos puslapius. Bet kai minėtos priemonės nepadeda, belieka viena išeitis—tas negeroves kelti pogrindinėje spaudoje. Nors šis kelias skaudus ir nemalonus, bet kai kuriais atvejais jis duoda nuostabiai gerus vaisius.
Mes netvirtiname, kad Ordinarai neprincipingai elgiasi visais atvejais. Vyskupas kartais būna priverstas skaitytis su valdžios pareigūnais ir kai kuriomis aplinkybėmis gali daryti nuolaidų, tik ne tokių, kurios prieštarautų Evangelijai bei esminiams kanonų nuostatams—katekizacijos, sakramentų teikimo, Bažnyčios valdymo srityje ir pan.
Tikimės, kad Apaštalų Sostas sudraus bei įspės per daug uolius ateistų kolaborantus—įvairaus rango dvasininkus.
***
Į Kauno Kunigų seminariją saugumas kas metai siunčia morališkai susikompromitavusius asmenis, iš kurių labiau galima laukti, kad jie papildys Bažnyčios griovėjų eiles. į Seminariją stojančiųjų skaičius labai apribotas ir į ją patekti trukdoma ypač gabiems ir išsilavinusiems jaunuoliams. Valdžia trukdo vyskupams laisvai skirti Seminarijos vadovybę ir profesorius. Dėl to nukenčia Seminarijos mokslo lygis ir drausmė. Tačiau ir tokiose sąlygose Seminariją baigia net labai pavyzdingų kunigų. Už tai ateistinė valdžia kaltina vyskupus ir Seminarijos vadovybę.
***
Lietuvoje, šalia uolių kunigų, yra ir apsileidusių, mažai tesirūpinančių vaikų katekizacija, aktualiais pamokslais, individualia pastoracija. Jie pasitenkina tik aprūpindami sakramentais į juos besikreipiančius asmenis. Labai apsunkinamas vyskupijos valdymas, kad į kunigų skirstymą iki smulkmenų kišasi valdžia. Vyskupas dažnai būna bejėgis, kai reikia iškelti apsileidusius ir Bažnyčios drausmei nusikaltusius kunigus. Labiausiai apleista pastoracija didesnių miestų parapijose, ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, neskaitant negausių išimčių. Nemaža dalis miestuose dirbančių kunigų nepasižymi nei drąsa, nei uolumu. Kiti nepajėgia savo pareigų atlikti dėl silpnos sveikatos ar senyvo amžiaus ir neturi drąsos ar savigarbos nuo tų pareigų atsisakyti. Pasitaiko ir tokių, kurie, vyskupo iškeliami, kreipiasi į ateistinę valdžią, kad būtų sukliudytas iškėlimas, nepaisydami už tai skiriamos ypatingu būdu Apaštalų Sostui rezervuotos ekskomunikos.
Kuo toliau, tuo labiau gausėja parapijos be kunigų arba aptarnaujamos labai senų ir paliegusių kunigų. Aišku, pastoracinė tokių kunigų veikla silpna. Kunigams ypač sunku aprūpinti kelias parapijas.
***
Nors Lietuvos katalikų katakombinė ir pogrindinė spauda atlieka svarbų vaidmenį, bet jai sunku atlaikyti ateistinės spaudos propagandos srautą. Kasmet išleidžiama apie 70 antireliginio turinio veikalų. Už ateistinius straipsnius ir knygas mokami dideli honorarai. Nepriklausomos Lietuvos laikais išleistoji literatūra sunaikinta įvairiais būdais: per mokyklas, konfiskuota kratų metu ir pan. Nuolat kartojamas ateistinės propagandos melas priaugančiai kartai sukelia abejonių ir netikrumo.
Silpna pasaulėžiūra kenkia doriniam atsparumui. Tad nenuostabu, kad daugelis Lietuvos gyventojų ne tik mažai nusimano religiniais klausimais, bet ir jų pažiūros į Dievą, Bažnyčią ir dorovę yra visiškai klaidingos. Ypač ateistų mėgiamos temos—šmeižti dvasininkiją, iškelti jų dorovinio gyvenimo klaidas, neišskiriant nei kardinolų, nei popiežių, šiuo atžvilgiu jie nesivaržo panaudoti melą ir klastą.
***
Tikėjimo pagrindų griovimas atsiliepė tautos dorovei. Pirmutinis jo vaisius—vis didėjantis šeimų irimas. Suirusi šeima nepajėgia išauklėti vaikų. Didėja jaunimo nusikaltimų skaičius, dorovinis palaidumas, ypač amatų mokyklose ir bendrabučiuose, plinta alkoholizmas ir kitokios ydos.
Visa tai labai apsunkina ir taip jau nelengvą pastoracinį darbą.
***
Šiuo metu Lietuvoje pagrindinė ateistinės pasaulėžiūros skleidėja ir krikščioniškosios dorovės griovėja yra mokykla. Ilgus amžius mokytojai buvo artimiausi dvasininkijos bendradarbiai jaunimo religinio ir dorovinio auklėjimo darbe. Kai kuriose mokyklose patys mokytojai dėstydavo tikybą. Padėtis pasikeitė, kai Lietuvoje buvo sunaikinti partizanai.
Nuo 1944 m. daugiau kaip 2.000 mokytojų perėjo į kitas profesijas dėl nepakenčiamų sąlygų, ypač dėl prievartos nuolat meluoti, veidmainiauti, klaidinti nekaltus savo tautiečių vaikus. Dėstant Lietuvos istoriją, mokytojai yra verčiami žeminti savąją tautą, nutylėti arba iškreipti jos didingą praeitį ir garbinti savo pavergėjus. Jie turi skiepyti tautų draugystę, siekiančią palaipsniui surusinti Lietuvą. Apie 1/3 Lietuvos mokytojų yra partijos nariai. Kai kurie tiesiog fanatiškai nekenčia tikinčiųjų ir tikėjimo. Jie įpareigoti akylai vykdyti visas partijos ir Maskvos siunčiama instrukcijas ir visą švietimo bei auklėjimo darbą panaudoti kovai su tikėjimu. Mokytojai verčiami vaikus atplėšti nuo religingų tėvų įtakos, užimant vaikų laisvalaikį, o labiausiai sekmadienį. Advento ir gavėnios metu mokinius verčia šokti, dainuoti, reikalauja išmokti ateistinius eilėraščius, piešti antireliginius vaizdelius, dalyvauti ateistiniuose vaidinimuose, pajuokti Bažnyčią, Dievą ir kunigus. Tačiau tokio auklėjimo rezultatais ateistai pasidžiaugti negali: mokykloje dingo pagarba mokytojo autoritetui, didėja jaunimo nusikaltimų skaičius bei apimtis, ypač girtavimas ir seksualinis palaidumas. Didelės Lietuvos jaunimo dalies būsena tokia: krikščioniškasis tikėjimas sugriautas, ateizmas neprigijęs. Tačiau ir tarp tokio jaunimo yra gyvos patriotinės nuotaikos. Studentai domisi Lietuvos istorija, tačiau nepajėgia įvertinti krikščionybės reikšmės lietuvių tautos paraeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Daugelį jų būtų nesunku laimėti Dievui, jei tik gautų daugiau religinių žinių.
***
Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau veikiančių bažnyčių ir kunigų negu visoje Tarybų Sąjungoje, tačiau dėl valdžios trukdymų ir hierarchų nuolaidžiavimo lietuvių kunigai beveik visai neįsitraukę į misijų darbą Tarybų Sąjungoje. Šešios Lietuvos vyskupijos turi 715 kunigų, o už Lietuvos ribų tedirba tik trys kunigai.
Kun. Albinui Dumbliauskui, norinčiam vykti darbuotis į Sibirą, Kauno arkivyskupijos valdytojas grasino net suspensa.
Kun. Kazimieras Žilys tik su dideliu vargu išsikovojo Kaišiadorių vyskupijos kurijoje teisę vykti dirbti į Ukrainą.
Kun. Feliksas Baliūnas vis dar negauna leidimo vykti pas armėnų katalikus, kai visoje Armėnijoje nėra nė vieno kunigo, o Apaštalų Sostas labai susirūpinęs stengėsi parūpinti tos vietos tikintiesiems kunigų.
Tokiu būdu daroma didelė žala kitų tautų katalikams, smukdomas misijų idealizmas ir religinis entuziazmas. Tai nedovanotina klaida. Apaštalų Sostas efektyviomis priemonėmis turėtų padėti ją ištaisyti.
***
Nors pagal Tarybų Sąjungos ir Lietuvos Konstitucijas Lietuvoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau civilinė valdžia kišasi į pačias smulkiausias Bažnyčios veiklos sritis. Be valdžios leidimo kunigas negali pasikviesti savo kaimyno kunigo į atlaidus; net vinies negalima įkalti į sieną (taip reikalauja valdžios pareigūnai).
Paskutiniai jų planai sugriauti Bažnyčią aiškėja iš 1976 m. liepos 28 d. įsako Nr. IX-748, kuriuo norima visiškai suparaližuoti religinę veiklą. Iš parapijos vykdomųjų organų reikalaujama sudaryti naujas sutartis; jose įsipareigojama nesipriešinti, kai bus uždaromos bažnyčios.
Ateistai nori, kad, nepaisant esminių Bažnyčios kanonų, parapijas valdytų iš pasauliečių išrinkti vykdomieji organai, į kurių sudėtį brukami net KGB kolaborantai.
Lietuvos ateistai siekia visiškai paimti į savo rankas bažnyčios finansus. Jų tikslas—pasipelnyti iš tikinčiųjų aukų ir finansiškai sužlugdyti mažesnes parapijas. Tokiais atvejais ateistai įveda apmokamus vykdomojo organo pirmininko, kasininko ir t. t. visai nereikalingus etatus. Algas turi mokėti religinė bendruomenė. Jei jos pajamos mažos, ji turi susilikviduoti. Tai naujas būdas pasityčioti iš tikinčiųjų. Jie turi savo pinigais išlaikyti ateistų pareigūnus, varžančius Bažnyčios veikla. Panašiai parapijos yra verčiamos skirti pinigus taikos fondui, t. y. propagandinei, ateistų vadovaujamai politinei organizacijai. Tokiais metodais buvo naikinama ir Rusijos Pravoslavų Bažnyčia.
Naujasis Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis pasisakė esąs nusiteikęs per 1,5 metų „sutvarkyti", ką buvęs kulto įgaliotinis Kazimieras Tumėnas pagadinęs per 5 metus, t. y. nesunaikinęs „LKB Kronikos" ir nepajėgęs dezorganizuoti parapijų veiklos.
Iš šių faktų matyti, kaip Lietuvos katalikai ir kartu su jais visi Tarybų Sąjungos katalikai bei tikintieji kovoja žūtbūtinę kovą su ateizmu. Kad ji būtų laimėta, reikia mums Apaštalų Sosto ir brolių katalikų efektyvios paramos.
Mes džiaugiamės gražiais II Vatikano susirinkimo nutarimais, liečiančiais kenčiančią Bažnyčią, raginimu rodyti ypatingą meilę persekiojamiems vyskupams, kunigams ir tikintiesiems, nešti Evangelijos šviesą ten, kur ji mažiausiai pažįstama, nebijant kančių nei aukų.
Tas Bažnyčios pažiūras ne kartą išryškino šv. Tėvas Paulius VI savo kalbose. Buvo pabrėžta, kad diplomatija turi tarnauti pastoracijai, o ne atvirkščiai. Buvo sudarytos įvairios organizacijos, besirūpinančios padėti kenčiančiai Bažnyčiai, už ja buvo meldžiamasi. Vis galingiau pasigirsta mus gina mūsų brolių katalikų balsai, tačiau Apaštalų Sostas paskutiniais metais energingai mūsų neužstojo. Ypač Tarybų Sąjungos katalikai jautėmės praktiškai nesuprasti, palikti ateistų sauvaliai.
Mums buvo nesuprantama Apaštalų Sosto vadinama Rytų politika, ypač Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Mes laikėme ją daugeliu atvejų Bažnyčiai kenksminga, net pražūtinga. Dėl jos Tarybų Sąjungoje sužlugdyta pastoracija. Mes patys neparodėme reikiamo aktyvumo ir išradingumo. Kada įvairūs sektantai, jehovistai, biblistai, adventistai, penkiasdešimtininkai per paskutinius 30 metų laimėjo sau daug naujų narių, katalikai ir pravoslavai laukė kažkokių geresnių laikų. Atrodo, Maskvos Pravoslavų vadovai sugebėjo, Kremliui reikalaujant, įtikinti Katalikų Bažnyčios vadovus, kad geriausia priemonė išsilaikyti katalikams Tarybų Sąjungoje—nerodyti jokio aktyvumo ir laukti, kol ateis geresni laikai. Tuo tarpu ateistinė Tarybų Sąjungos valdžia veikė su visa jėga ir klasta, be jokios atvangos naikindama tikėjimą.
***
Mūsų nuomone, Tarybų Sąjungos evangelizacijai po II pasaulinio karo labai pakenkė Katalikų Bažnyčios nuolaidžiavimas Tarybų Sąjungos valdžiai. Tarybų Sąjungos ribose yra daug katalikų—vokiečių, lenkų, ukrainiečių ir kt. Žymią dalį tarp jų sudaro lietuviai. Tarybinė valdžia stengiasi šias tautines mažumas dar labiau subedievinti, žinodama, kad tikėjimo sunaikinimas jose yra geriausia priemonė joms surusinti, palaužti jų dvasią. Todėl nenuostabu, kad, šalia komunistinės valdžios įvedimo, Tarybų Sąjungos ateistai veda nuoseklią, ištvermingą kovą su tikėjimu, naudodami visas fizines ir moralines tikėjimui naikinti priemones.
Kadangi Tarybų Sąjungoje nemaža katalikų, nenuostabu, kad Katalikų Bažnyčia siekė visokiais būdais apsaugoti tų kraštų tikinčiuosius, neišskirdama ir diplomatinės veiklos. Juo labiau, kad šių dienų gyvenimas iškelia klausimų, svarbių viso pasaulio tikintiesiems ir netikintiesiems. Bažnyčios nusistatymą šiuo klausimu išryškina II Vatikano susirinkimo nutarimai, kviečią tikinčiuosius ir ateistus rimtam pokalbiui.
Kaip Tarybų Sąjungos ateistai atsiliepė į šį kvietimą? Jie neatsisako aplankyti popiežių, atsiųsti užuojautos ir sveikinimo telegramas, gal net norėtų užmegsti diplomatinius santykius, bet kartu siekia, kad Apaštalų Sostas jiems nekliudytų naikinti krikščionybe ir tylėtų, kada jie persekioja tikinčiuosius, juos sodina į kalėjimą ir* žudo.
Buvo laikas, kada Katalikų Bažnyčia viešai protestavo, visaip rėmė persekiojamus katalikus. Marksistinis ateizmas buvo pasmerktas net specialia enciklika ,,Divini Redemptoris". Už tai Šv. Tėvas Pijus XI buvo Kremliaus ateistų už akių nuteistas mirties bausme. Tačiau Romos popiežiaus autoritetas buvo aukštai pakilęs Rusijos tikinčiųjų, ypač katalikų ir pravoslavų akyse. Eiliniai tikintieji, kaip pasakoja rašytojas Rudžinskas, kalbėjo: „Tikrasis mūsų tėvas yra popiežius, nes jis tik vienas atjaučia mūsų skausmus, jis už mus meldžiasi ir mus užtaria".
Šv. Tėvas Pijus XII tęsė Pijaus XI pradėtą liniją ir suteikė įvairių privilegijų persekiojamiems vyskupams, kunigams ir tikintiesiems.
Pradėjus valdyti gerajam šv. Tėvui Jonui XXIII, pradėta kita linija, vadinama Rytų diplomatija. Šiuo metu atskirais atvejais buvo rodoma užuojauta Tarybų Sąjungos tikintiesiems, bet tikintieji negavo naujų konkrečių paskatų skleisti Kristaus mokslą ir naujų reikiamų teisinių įgaliojimų. Tarybų Sąjungos tikintieji pasijuto palikti likimo valiai, skirti pamažu mirti ramia tylia mirtimi. Vietoje viešų persekiojimų, kalėjimų, trėmimų ir lagerių prasidėjo tylus, bet nuoseklus tikėjimo dusinimas.
Ateistinių valstybių diplomatai pradėjo lankytis Vatikane, Apaštalų Sosto atstovai—vyskupai ir kardinolai— Tarybų Sąjungoje. Jie buvo maloniai priimami, bet nuo to nepagerėjo tikinčiųjų būklė, —net pasunkėjo, nes ateistai pasiekė to, kad tikėjimas imta griauti net kai kurių katalikų hierarchų rankomis, vykdant ateistų instrukcijas ir nerodant jiems reikalingo pasipriešinimo.
Mūsų manymu, tokia Apaštalų Sosto taktika panaudota norint apsaugoti Tarybų Sąjungos tikinčiuosius nuo fizinio jų sunaikinimo, tačiau rezultatai gavosi liūdni. Katalikų Bažnyčia Tarybų Sąjungos gyventojų akyse neteko žavumo ir krito Šv. Tėvo autoritetas. į Apaštalų Sosto veiklą imta žiūrėti kaip į pasaulietinės veiklos instituciją. Sektantai ėmė skelbti, kad Katalikų Bažnyčia susidėjo su šėtonu. Daugelis Tarybų Sąjungos gyventojų susižavėjo įvairiomis sektomis, drąsiai bekovojančiomis su karinguoju ateizmu.
Bendros frazės, kad yra kraštų, kur persekiojami tikintieji, kad Bažnyčia ryžtingai smerkia persekiotojus, Maskvos ateistų nejaudino. Jie pripažįsta tik stiprią moralinę ir fizinę jėgą, masinius protestus, demonstracijas ir pan. Jie žino Katalikų Bažnyčios jėgą, bet iki šiol ta jėga nesugebėta panaudoti.
Labai neigiamai veikia Tarybų Sąjungos tikinčiuosius reiškiamas per didelis pasitikėjimas Maskvos Patriarchato atstovais. Katalikų Bažnyčia, siekdama ekumenizmo, palaikė draugiškus santykius su Maskvos patriarchatu, atstovaujančiu daugiau Tarybų Sąjungos ateistinei politikai negu tikinčiųjų reikalams. Mes manome, kad ekumenizmui žymiai daugiau pasitarnautų, jei Rusijos krikščionių akyse vėl būtų atstatytas Popiežiaus, kaip uolaus jų gynėjo, autoritetas.
Per metų metus persekiojami tikintieji neišgirdo konkrečių raginančių žodžių, kaip suaktyvinti evangelizaciją bei katekizaciją šiuose kraštuose, kaip ruošti kunigus misijų darbui Tarybų Sąjungoje, nebuvo išleista naujų atitinkamų nurodymų ar instrukcijų, naujų privilegijų. Tarybų Sąjungos kunigai, ypač jaunesnieji, nežinojo, ar jie turi kokią nors jurisdikciją išvykę iš savo vyskupijos ribų ir kaip spręsti daug kitų problemų.
Daugelis jaunųjų Lietuvos kunigų nežino, kokias privilegijas turi suimtieji, ištremtieji, besislapstantys kunigai, tačiau jas žino Lietuvos saugumo darbuotojai. Lietuvos kurijos apie jas tyli, kai kuriais atvejais net mėginta uždrausti tomis privilegijomis naudotis. Be to, iš tų privilegijų buvo matyti, kad jos rašytos asmenų, menkai pažįstančių tarybinio gyvenimo sąlygas. Pvz., pagal jas draudžiama šv. Mišias laikyti miegamajame kambaryje. Argi gali rasti Tarybų Sąjungoje, ypač kalėjimuose, kambarį, kuriame nebūtų miegama?
Mes turėtume pasimokyti iš ateistų, komunistų ir kt., kaip jie padeda veikti persekiojamiems savo nariams. Jie, rizikuodami savo gyvybe, ruošia propagandistus, duoda smulkmeniškas instrukcijas, kaip, kur, kada veikti, sukuria ideologinės kovos planus. Prisimena Evangelijos vaizdas—Judas budi, ruošdamasis Kristų išduoti, o Kristaus apaštalai—miega!
Lietuvos religiniam gyvenimui labai kenkia paskyrimas vyskupų, be saiko nuolaidžiaujančių ateistams. Mūsų sąlygomis vyskupas turi būti kunigams ir tikintiesiems tvirta atrama, ginant tikėjimo laisve ir Bažnyčios teises. Mums ypatingai didelė nelaimė, jei didvyriškai kovojančios tautos ir dvasininkijos vadas, vyskupas, be saiko nuolaidžiaudamas ateistams, žlugdo savo tikinčiųjų kovingumą. Tai labai pesimistiškai nuteikia tikinčiuosius ir kunigus, sukelia nusivylimą iki pasipiktinimo tais, kurie tokius silpnos valios asmenis ar nežinodami, ar mūsų neatjausdami, rekomenduoja į vyskupo sostą, ir tais, nuo kurių priklauso vyskupų paskyrimas. Vieno iš Pabaltijui paskirto vyskupo charakteris tik ką prieš jo paskyrimą buvo: „optimus ex pessimis" (geriausias iš blogiausių).
Mes džiaugiamės, kad pagaliau Apaštalų Sostą pasiekė mūsų balsas ir dabar Tarybų Sąjungos ateistams nepavyko pravesti jų siūlomų kandidatų. Dar labiau mus pradžiugino pasiekusi žinia, kad naujasis Šventasis Tėvas nesirengia skirti naujų viešų vyskupų Lietuvai, kol nebus valdžios leista eiti savo pareigas vyskupams tremtiniams—J. E. Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui. Šv. Tėvas atspėja mūsų lūkesčius. Naujų vyskupų paskyrimas į ištremtųjų vyskupų vietą būtų lyg pasmerkimas J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus, gynusio Bažnyčios teises, ir J. E. vysk. Vincento Sladkevičiaus, paskirto be ateistų valdžios sutikimo.
Kai kurie Lietuvos Ordinarai yra kunigams ne atrama, o greičiau pasipiktinimo priežastis. Visai Bažnyčios veiklai didelė nelaimė—kelių Lietuvos hierarchų nesuprantamai ištikimas ateistinės valdžios instrukcijų vykdymas.
Vienas Lietuvos vyskupas, ne kartą Lietuvos kunigų įspėtas raštu ir po Apaštalų Sosto jam parodyto nepasitikėjimo, vėl iš naujo 1978 m. pasiūlė kandidatais į vyskupus Apaštalų Sostui ateistams nuolaidžiaujančius asmenis kaip savo parinktus kandidatus, o iš tikrųjų (jis pats taip yra sakęs) jie buvo parinkti ateistų. Tarp jų buvo ir toks, kuriam yra kanoniškų kliūčių net gauti kunigo šventimus.
Vyskupas teigė, kad aukštas Apaštalų Sosto pareigūnas prašęs jį pranešti tarybinei vyriausybei, kad vyskupo paskyrimas be tarybines valdžios sutikimo yra buvusi didelė Apaštalų Sosto klaida, kuri ateityje niekada nepasikartosianti. Jei tai tiesa, tokia Apaštalų Sosto nuolaida būtų atsisakymas kovoti už Bažnyčiai priklausančią teisę tvarkyti savo veiklą nepriklausomai nuo valdžios, juo labiau nuo ateistinės valdžios pareigūnų. Juk jie sutinka tik su kandidatūra tų vyskupų, iš kurių tikisi klusnių talkininkų griaunant tikėjimą. Kaip skaudu tikintiesiems turėti tokius mums Apaštalų Sosto skirtus vadus ir prisiekti jiems klusnumą, kaip reikalauja kanonai. Kokioje baisioje padėtyje atsiduria kunigai ir tikintieji!
Mes esame tikri, kad dabartinis šventasis Tėvas gerai supranta liūdnas mūsų dvasininkijos susiskaldymo priežastis ir padarys visa, kad mes vieningai pajėgtume ginti Bažnyčios laisvę ir teises—įspėdamas klystančius ir padrąsindamas uoliuosius.
Religinį tikinčiųjų ir kunigų entuziazmą žlugdo ir religinių poaukščių teikimas valdžiai pataikaujantiems kunigams.
Apie 600 lietuvių kunigų yra buvę Tarybų Sąjungos kalėjimuose ir lageriuose. Iš jų nė vienam už kančią ir ištikimybę Bažnyčiai nėra atsidėkota jokiu poaukščių. Monsinjorų garbės titulai suteikti kunigams Česlovui Krivaičiui, Povilui Bakšiui, Broniui Barauskui, Juozui Stankevičiui, tikinčiai liaudžiai žinomiems kaip Tarybų Sąjungos ateistų politikos pataikūnams. Iš to susidarė įspūdis, kad Apaštalų Sostas tarsi pritariąs provaldiškai tų dvasininkų veiklos linijai, o kunigų kankinių auka ir kančia už tikėjimą tarsi būtų Bažnyčiai nenaudinga.
Visai kitaip pasielgta su lenkų kunigais kankiniais. Nors jų tarybiniuose lageriuose buvo mažiau negu lietuvių, kardinolas Višinskis pasirūpino, kad monsinjorų titulus gautų garbingi kunigai—Br. Džepeckis, VI. Bukovinskis, J. Kučinskis.
Aišku, kovojantieji kunigai nesiekia garbės poaukščių. Tačiau deramas jų pagerbimas palaikytų kovojančių— kunigų ir tikinčiųjų nuotaiką, ir taip būtų patvirtinta jų pasirinkto aukos kelio teisinga kryptis.
Dėkui Dievui, ir čia išgirstas mūsų balsas. Paskutiniu laiku bailiai ir apsileidėliai kunigai garbės titulų jau nebegauna—tačiau ir toliau neparemiama tokiu būdu uoliųjų kova. Tai psichologiškai nuginkluojami kovojantys jaunieji kunigai ir piktinasi tikintieji, tokią liniją laikydami pataikavimu galingiesiems ir nepaisymu kenčiančių ir kovojančių.
Pasiekė žinia, kad daug kentėjusiai ir ištikimai Apaštalų Sostui Lietuvai numatomas paskirti kardinolas. Ta žinia nepaprastai pakėlė lietuvių nuotaikas. Tai laikoma įvertinimu ilgos lietuvių kovos už Dievą ir Bažnyčią ir atlyginimu už dideles aukas ir kančias. Bet kyla kartu ir susirūpinimas, kad tokiam garbingam postui būtų parinktas visos tautos pagarbos nusipelnęs kandidatas, tarp kurių galėtų būti ir mūsų vyskupai tremtiniai.
Dažnai mums nepajėgia padėti ir mūsų broliai, esantieji užsienyje. Jie skundžiasi, kad jų pastangos dažnai atsimuša į kažkokia užburtą nejautrumo sieną. Būna dar blogiau, —norėdami padėti, —ima ir pakenkia, užtarinėdami vertai Lietuvoje kritikuojamus įvairaus rango dvasininkus.
Dar vienas liūdnas mūsų klausimas. Vilniaus ir Kaišiadorių vyskupijų valdytojai metų metais savo elgesiu ir veikla piktina užsienio ir Lietuvos tikinčiuosius. Vyskupijų valdytojai neteko pasitikėjimo. Argi Katalikų Bažnyčioje nėra jėgos, kuri pagaliau užkirstų kelią tiems papiktinimams, su kuriais kovoti ar nemato reikalo, ar greičiau nepajėgia pats Ordinarų kolegijos pirmininkas? Kaip galima leisti griauti persekiojamą tikėjimą tame krašte, kur eiliniai kunigai ir katalikai kenčia, o dvasininkai, pataikaujantys ateistiniai valdžiai, gyvena ištaigingai, be atsakomybės švaistydami suaukotas Bažnyčios reikalams lėšas.
Vatikano diplomatai neturėtų laikyti jokiu laimėjimu, jei iš ateistų išsidera teisę paskirti naują vyskupą, įsipareigojusį vykdyti jų direktyvas.
Ką pasiekė ši nuolaidžiavimo diplomatija? Visoje Rusijos Federacijoje, kur milijonai tikinčiųjų katalikų— ukrainiečių, lenkų, vokiečių, lietuvių—pradedant nuo Maskvos ir baigiant Sachalinu, 10.000 km spinduliu nelikę nei vienos bažnyčios, nei vieno viešai veikiančio katalikų kunigo. Maskvos ir Leningrado bažnyčias galima laikyti tik merdinčiomis, skirtomis parodyti užsienio ir Vatikano delegacijų atstovams. Čia dar leidžiama atlikti katalikų tikėjimo apeigas, bet tik akylai stebint ateistų statytiniams.
Dar vieną kitą veikiančią katalikų bažnyčią galima užtikti plačiuose Tarybinės Pietų Azijos plotuose, kur katalikai su dideliu vargu išsikovojo teisę atlikti pamaldas dažniausiai labai kukliose patalpose.
Dar blogiau, kad nuolaidžiavimo diplomatija dažnai užmigdomas tikinčiųjų kovingumas. Nesant bažnyčių, kunigų ir katekizacijos, didelė dalis jaunimo, kilusio iš kadaise krikščioniškų šeimų, užaugo ateistais ar indiferentais, kuriuos katekizuoti dabar nepaprastai sunku.
Jeigu Lietuvos vyskupai ir kunigai ir toliau neleistinai nuolaidžiaus valdžiai, o kovojantieji nesulauks sėkmingos Apaštalų Sosto bei pasaulio tikinčiųjų paramos, Lietuvos laukia toks pat likimas.
Norint išvengti tokio likimo, mūsų uždavinys— išsikovoti kad būtų nutrauktas klastingas ir subtilus Bažnyčios persekiojimas Tarybų Sąjungoje, kad tikintiesiems būtų suteiktos bent elementarios teisės ne popieriuje, o gyvenime.
Argi diplomatai neturi imtis žygių, kad pagaliau baigtųsi tikinčiųjų dusinimas. Jeigu net ir dabar Maskvos aerouostuose nuo turistų kaklo nuplėšiami kryželiai ir medalikėliai, jeigu rūpestingai kratoma ištisas valandas jų lagaminai, kad neįvežtų į Tarybų Sąjungą Šventojo Rašto ar kito religinio turinio knygos, ką bekalbėti apie tolimų Sibiro užkampių tikinčiuosius, kurių pagalbos šauksmas negali pasiekti nei Romos, nei Lietuvos tikinčiųjų! Ir dabar jie tebegriauna tikinčiųjų pastatytas bažnyčias, sodina į kalėjimus katalikiškos spaudos platintojus, grūda į psichiatrines ir venerines ligonines už išdrįsimą be leidimo melstis.
Ir tai vyksta toje valstybėje, kuri skelbisi turinti pačią „demokratiškiausią konstituciją", pagal kurią jos piliečiai esą apsaugoti nuo religinės diskriminacijos, kur užtikrinta kulto laisvė—kur pasirašyta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio konferencijos Baigiamojo Akto susitarimai, kur labai rėksmingai šaukiama dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo kitose valstybėse.
Ko vertos tos kalbos ir parašai? Kai jiems prikišama dėl tikinčiųjų varžymo ir persekiojimo, jie užprotestuoja, sakydami, kad tai kišimasis į jų vidaus reikalus.
Tuo tarpu kai jie kišasi į daugelį kitų valstybių ir net į smulkiausius Bažnyčios reikalus, laiko tai leistinu dalyku. Jie gerai supranta, kad Tarybų Sąjungos katalikai iš esmės nėra socialistinės santvarkos priešai. Daug katalikų sąžiningai darbuojasi fabrikuose ir kolūkiuose. Jie žino, kad krikščionybė nėra socialinės pažangos stabdis, kad Bažnyčia nėra išnaudotojų rėmėja, o kovoja pirmose eilėse už žmogaus teises. Patys Tarybų Sąjungos vadovai gerai žino, kad Bažnyčia, turėdama daugiau laisvės, galėtų būti geresnė pagalbininkė kovojant su čia vis didėjančiais amoraliniais reiškiniais.
Tarybinė valdžia turi ne tik pripažinti, bet ir praktikoje nevaržyti bent esminių žmonių bei tikinčiųjų teisių.
Todėl Lietuvos katalikai neprašo Bažnyčiai kokių nors privilegijų, bet reikalauja bent šių elementariausių sąlygų, kuriose ji galėtų išsilaikyti, o ne palaipsniui būti naikinama.
Pagrindiniai reikalavimai ateistinei valdžiai:
Nedelsiant atšaukti ir neversti vykdyti antikonstitucinių, antihumaniškų, visiškai nesiskaitančių su krikščioniška pasaulėžiūra ir morale įstatymų, prieštaraujančių tarptautiniams Tarybų Sąjungos įsipareigojimams. Tarp tų įstatymų ypatingai svarbus 1976.VII.28 ir 1966.V.12 ATP įsakai, kurių vykdymas reikalauja tiek iš katalikų dvasininkų ir tiek iš tikinčiųjų rimtai nusikalsti sąžinei bei Bažnyčios įstatymų reikalavimams.
Nedrausti katekizuoti vaikus.
Nekliudyti ligoniams bei mirštantiems teikti sakramentus.
Nekliudyti atlikti religines apeigas ir teikti sakramentus už aptarnaujamos bažnyčios ribų.
Netrukdyti veikti Kunigų seminarijai, kad ji galėtų laisvai savo nuožiūra priimti kandidatus. Vyskupams leisti laisvai skirti tinkamus dėstytojus Kunigų seminarijai. Nedemoralizuoti seminarijos auklėtinių, siekiant juos užverbuoti KGB agentais; nekliudyti pašalinti iš Seminarijos netinkamus kunigų luomui auklėtinius. Nesikišti į vyskupų ir kunigų skyrimus.
Atidaryti bažnyčias ir leisti laisvai darbuotis kunigams tose vietose, kur yra katalikų, pvz.: Novosibirske, Omske, Tomske, Irkutske, Minske ir kitose Tarybų Sąjungos vietose.
Lietuvoje turi būti atidarytos bent šios istorinės ir pastoracinės reikšmės turinčios bažnyčios: Vilniaus Katedra, Šv. Kazimiero, Kauno įgulos bei Klaipėdos bažnyčios.
Leisti statyti bažnyčias naujai sukurtose didžiųjų miestų gyvenvietėse Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Elektrėnuose.
Leisti katalikišką spaudą: katekizmus, svarbesnio religinio turinio knygas, katalikškus laikraščius, kurių turinys nebūtų žalojamas cenzūros.
Laisvai leisti tikintiesiems lankyti bažnyčią ir priiminėti sakramentus.
Jei net tokių esminių teisių nepavyktų išsikovoti, Tarybų Sąjungos ir Lietuvos katalikams belieka viena išeitis—Katakombinė veikla.
Norėdama užgniaužti katakombinėmis sąlygomis veikiančią ateistų nepajėgiamą sukontroliuoti Bažnyčios pastoraciją, tarybinė valdžia gali vėl griebtis kraštutinių priemonių: areštų, teismų, kalėjimų ir žudynių. Tuomet jie bus priversti parodyti tikrai nežmonišką savo veidą. Aišku, toks jų elgesys bus pasmerktas ne tik pasaulio tikinčiųjų, bet ir žmogiškumo nepraradusių Vakarų komunistinių partijų.
Mes norime taikos, pagrįstos teisingumu. Tačiau Bažnyčia iš savo prigimties negali gyventi taikoje su moraliniu blogiu, melu, Dievo neapykanta. Tačiau mes gyvai jaučiame, kad taikos sutartys su blogiu, su melu yra kapų tylos sutartys. Kova su blogiu visomis įmanomomis priemonėmis yra Kristaus įpareigojimas mums visiems.
Lietuvos katalikai išmoko kovoti su ateistais. Net ir Lietuvoje, sutikę griežtą kunigų ir tikinčiųjų pasipriešinimą, jie priversti nusileisti.
Lietuvos kunigai ir tikintieji iš Apaštalų Sosto nuoširdžiai laukia:
Kad nebūtų nuolaidžiaujama ateistinėms valdžioms, kenkiančioms pastoracijai.
Kad Rytų Europos tikinčiųjų reikalai būtų pavesta tiems asmenims, kurie geriau pažįsta ir supranta Tarybų Sąjungos tikinčiųjų gyvenimo sąlygas.
Kad visokiais būdais būtų remiama tiek viešai, tiek ir katakombiniu būdu veikianti Bažnyčia, —kad būtų suteiktos visos privilegijos ir teisės, kurias turėjo pirmaisiais amžiais persekiojama Bažnyčia, ypač kad katakombinei Bažnyčiai būtų paskirti hierarchai.
Kad nebūtų skiriami ateistinei valdžiai nuolaidžiaujantys vyskupai ir dabar esantieji ordinarai būtų įpareigoti ginti Bažnyčios teises ir nedaryti nuolaidų, nesiderinančių su krikščioniškąja pasaulėžiūra, dorove, kanonų nuostatais; kad nusikaltusieji Bažnyčios drausmei ar kenkę Bažnyčiai būtų atleisti iš pareigų ar atitinkamai nubausti pagal kanonų normas. Parenkant kandidatus tektų atsiklausti ir vyskupų tremtinių nuomonės.
Kad dar energingiau, vieningiau, labiau organizuotai būtų kviečiami viso pasaulio tikintieji ir geros valios žmonės užstoti visomis efektingomis priemonėmis persekiojamus visos Tarybų Sąjungos tikinčiuosius.
***
Ateistinė Tarybų Sąjungos valdžia gerai supranta Katalikų Bažnyčios moralinę jėgą ir katalikų solidarumo reikšmę.
Lietuvos katalikai šimtaporcentiniai pritaria šioms kun. A. Grauslio mintims:
„To solidarumo tarp visų krikščionių šiandien ypač reikėtų, kai jie taip rafinuotai ir žiauriai persekiojami anapus geležinės uždangos. Tuo solidarumu vadovaudamiesi svarbiausiais visų krikščionių konfesijų klausimais vieningi vadai galėtų išvesti tikinčiųjų minias į gatvę protestuoti prieš krikščionių persekiojimus tenai ir krikščionybę griaunančius veiksmus čionai.
Krikščionybės vadų Vakaruose tylėjimas ar tik reagavimas tokiais nereikšmingais būdais, kurių pasaulis negirdi—tai vienas liūdniausių reiškinių krikščionybėje. Tai dvelkia ko tik ne krikščionybės išdavimu. Tuo tarpu skriaudžiami žydų tautos žmonės savųjų ginami visame pasaulyje. Ar jų elgesys neturėtų bent mums, krikščionims, būti sektinu pavyzdžiu? Kai įvairūs Vakaruose teisiami radikalai turi čia gynėjų, sulaukdami net iš krikščionių bažnyčių vadų juos remiančių protestų, kokia turi būti ten persekiojamų krikščionių savijauta, kai niekas pasaulyje jų negina, kad jie, būdami didžiausios pasaulyje religijos nariai, jaučiasi neturį užnugario" (A. Grauslys, Šviesa tamsoje, 1974, p. 50).
Ateiste revoliucionierė Lilina Zinovjen sako: „Mums su visais tikėjimais bus lengva kovoti, bet visai kitoks reikalas su katalikais. Mat, pas juos Romoje yra toks baltas senelis, kuris, nors sėdi kabinete, bet jam užtenka paspausti mygtuką, ir štai visas pasaulis pradeda judėti" (Pijus XI, red. Žostautaitės, p. 152-153).
***
Atėjo laikas, kad tas mygtukas būtų paspaustas. Visos mūsų viltys sudėtos į šventąjį Tėvą Joną Paulių II.
Tarybų Sąjungos ir Lietuvos tikinčiųjų būklės nušvietimas naujai išrinktam Šventajam Tėvui, Katalikų Bažnyčios vyskupams ir visiems broliams tikintiesiems sudarys ryškesnį vaizdą, kokie mūsų džiaugsmai ir vargai, kokie mūsų lūkesčiai.
Mūsų kraštams parodytas Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II rūpestingumas, užuojauta ir tėviškos paguodos žodžiai sukėlė mumyse daug džiaugsmo ir giedrios vilties nuotaiką. Tikimės, kad baigsis ateistams nuolaidžiavimo laikai. Mes juntame, kad šventasis Tėvas pradėjo kalbėti persekiojamos mūsų Bažnyčios lūpomis ir kad mums padės visomis įmanomomis priemonėmis. Iš pirmųjų jo pontifikato žodžių galima spręsti, kad jis supranta mūsų veiklos sąlygas. Jam bus suprantamas ir iki šiol išgyventas širdies skausmas ir nesistebės mūsų pastabomis tais klausimais, su kuriais iš dalies jam pačiam teko susidurti ypač ganytojaujant Krokuvoje. Juk tarp kitų, buvo atvejis, kada Apaštalų Soste diplomatai ėmė spręsti Lenkijos katalikų Bažnyčios likimą, neatsiklausdami Lenkijos Episkopato nuomonės.
Ir mes norime pareikšti savo pageidavimus, nes pirmoje eilėje mums patiems teks pakelti kovos naštą už Kristų ir Bažnyčią.
Jei būtų išpildyti visi mūsų pageidavimai, vis tiek dar mūsų pastoracinis darbas būtų nepaprastai sunkus. Juk kovai prieš tikėjimą čia sutelktos visos propagandinės ir administracinės priemonės. Vien tik Valstybės saugumo apie 90.000 karininkų yra gavę plačiausius įgaliojimus naudoti visas priemones kovai su tikėjimu: tikinčiųjų sekimą, verbavimą, tardymus, slaptas ir viešas kratas, gąsdinimus, atleidimą iš darbo, pašalinimą iš mokslo įstaigų ir daugybę smulkių ir stambių persekiojimo bei teroro priemonių. Jų siekimo tinklas apima miestus ir kaimus, įmones, įstaigas, susisiekimo priemones, paštą, telefoną, telegrafą su daugybe užverbuotų agentų, į kurių skaičių siekia įtraukti, ką tik pajėgia. Kai vienas tikintysis saugumo generolui priminė, kad reikia laikytis įstatymų, užtikrinančių tikinčiųjų laisvę, šis atvirai pasakė: „Mes rašome vienaip, kalbame kitaip ir darome, ką norime". Kitas pareigūnas pridėjo: „Konstitucija parašyta ne jums o užsieniui".
Šią Tarybų Sąjungos ir Katalikų Bažnyčios būklės analizę ir kreipimąsi į Apaštalų Sostą, viso pasaulio katalikų vyskupus, tikinčiuosius ir visus geros valios žmones mes rašėme bei redagavome ne ramiai sėdėdami bibliotekoje, bet kiekvienu momentu laukdami kratų, arešto ar teismo. Tikimės, kad mūsų balsas bus išgirstas ir išklausytas. Mes esame ir būsime ištikimi Kristui, Bažnyčiai ir Šventajam Tėvui. Nuolatinėse savo maldose prašysime Jo Šventenybei jėgų sėkmingai atlikti Apvaizdos skirtą misiją.
