Telšiai. 1979 m. vasario 6 d. į Telšių V-tą vid. mokyklą prisistatė saugumo darbuotojas ir tardė Xb klasės mokinius: Auksę Juodviršytę, Almantą Fabijoną, Rolandą Jankauską. Kiek vėliau buvo tardomas Arūnas Razminas. Saugumietis norėjo užverbuoti mokinius dirbti saugumo agentais. Jis įsakė mokiniams šnipinėti savo draugų tarpe.
Tuo pačiu tikslu jau keli mėnesiai (1978.XII—1979.11.) sistemingai persekiojamas Telšių IV-os vid. mokyklos X kl. mokinys Romas Perminąs. Saugumiečiai jį pasitinka prie namų einantį į mokyklą ar grįžtantį iš jos, be to, įsako atvykti į sutartas pasimatymo vietas, kurias moksleiviu įsako slėpti. R. Perminas saugumiečiams pareiškė, jog paslapčių jis nelaikysiąs ir, norėdamas atsikratyti saugumiečių, kuo plačiausiai visa išpasakojo. 1979 m. sausio-vasario mėn. jaunuolis bandė vengti susitikimų su čekistais: slėpėsi nuo jų, nenuvykdavo nurodytu laiku arba tiesiai jiems pasakydavo, kad neateisiąs. Tokiais atvejais saugumiečiai jį visaip bandydavo įbauginti. Pavyzdžiui, vienas saugumietis net gąsdino moksleivį, jog pagavę jį iškastruosią. Saugumiečiai ypatingai nori turėti savo agentą Telšių IV-os vid. mokyklos X klasėje, nes nė vienas šios klasės berniukas nestoja į komjaunimą, o du auklėtiniai patarnauja šv. Mišioms. Direktoriaus pavaduotojas Andrijauskas grasino, kad dėl šių „nusikaltimų" klasę svarstys kompartijos biuras.
***
Telšiai. V-os vid. mokyklos V kl. auklėtoja Urbšienė š.m. vasario mėn. vienos pamokos metu pastatė prieš visą klasę mok. Arūną Bladžių ir ėmė tyčiotis: „štai, pažiūrėkite, mokiniai, — prieš jus stovi davatka!" Po to ji paliko po pamokų Xb klasės mokinį Arūną Remėzą, kaltindama šį jaunuolį, jog šis agituojąs jos auklėtinį Arūną Bladžių eiti į bažnyčią.
***
Mažeikiai. IlI-je vidurinėje mokykloje mokiniams buvo liepta atsakyti į tokius klausimus:
1. Kokią religinę knygą esi skaitęs (pavadinimą, jei prisimeni — autorių)?
2. Tiki į Dievą?
3. Kiek kartų esi buvęs bažnyčioje?
4. Tėvai tiki?
5. Kodėl eini į bažnyčią? (dėl įdomumo, neturi ką veikti, kas nors verčia)?
6. Kas tiki iš klasės, netiki, abejoja (parašyti pavardes)?
7. Kas tiki iš mokyklos (parašyti klases, pavardes, pabraukti tas pavardes, kurie mokiniai eina patarnauti Mišioms, dalyvauja bažnytiniame chore, procesijose)?
8. Ar klasėje yra pravestas renginys religine tema?
9. Kokia pamoka galėtum įrodyti, kad Dievo nėra?
10. Per kokias pamokas kalbėjote apie Dievą?
11. Kokią krikščionybę išpažįsti?
N. B. Kai kurie anketos klausimai taip suformuluoti, kad moksleivis, į juos atsakydamas, turi tapti išdaviku.
***
Mažeikiai. 1979 m. sausio mėn. I-os vid. mokyklos mokyt., IXd kl. vadovė Bučienė, pasikvietusi savo auklėtinę Marytę Česnauskaitę, tardė, kodėl ji nestojanti į komjaunimą. Mergaitei nieko neatsakius, mokytoja tęsė:
— Aš žinau, tu lankai bažnyčią!
— Taip, aš esu tikinti ir lankau bažnyčią.
Mokytoja pradėjo aiškinti, kokia „nesąmonė" tikėti
Dievą ir pasiūlė mergaitei skaityti ateistines knygas.
— Ne, tokių knygų aš neskaitysiu, nes jos man nepatinka, — drąsiai atsakė mergaitė.
Pagaliau mokytoja nusileido:
— Na, jei kitaip negali, lankyk tą savo bažnyčią, tačiau bent nedalyvauk ten „saviveikloje".
Mokinukė nusijuokė:
— Ten saviveiklos ir nėra. Tenai mes nei šokam, nei vaidinam, — bažnyčioje mes meldžiamės!
Po keletos dienų įvyko klasės atviras komjaunimo susirinkimas, kuriame buvo numatyta kalbėti apie religiją. Marytė prašė klasės vadovę leisti jai nedalyvauti susirinkime. Mokyt. Bučienė nuo susirinkimo neatleido. Tuo metu, kai klasės komjaunuoliai šmeižė religiją, mergaitė, atsivertusi Maironio poezijos rinkinėlį, ramiausiai skaitė. Po to klasės komjaunuoliai Marytę apipylė klausimais: kodėl ji tikinti? Kodėl lankanti bažnyčią? ir pan. Moksleivė į klausimus neatsakinėjo. Tuomet į ją kreipėsi klasės vadovė:
— Kodėl tu nekalbi ir neatsakinėji savo draugams?
— Aš čia neatsakinėsiu. Ateikite pas mane į namus, ten pakalbėsime.
— Bet ten bus tavo tėvai!
— O aš, auklėtoja, nuo savo tėvų nieko ir neslepiu! — nustebo mergaitė.
Mažeikiai. I-os vid. mokyklos IVc kl. vadovė mokyt. Grigaliūnienė ilgai vargino savo auklėtinę Ritą Ruzgytę. Iškviesta mergaitės motina pasiūlė mokytojams daugiau domėtis tais mokiniais, kurie chuliganauja, gatvėje ir mokykloje apiplėšinėja savo draugus, keikia ir rūko. O jos duktė niekuo nenusikaltusi ir prašė mokytoja daugiau mergaitės nepalikinėti po pamokų tik dėlto, kad ji lanko bažnyčią.
Mažeikiai. 1978 m. spalio mėn. 1-os vid. mokyklos mokyt. Narkienė paliko po pamokų mok. Santą Bučytę, ji barė mergaitę, kam ši lankanti bažnyčią ir įsakė sekančią dieną ateiti į mokyklą kartu su motina.
Atėjusi į mokyklą mergaitės motina paklausė mokytojos, kas atsitiko — gal mergaitė pradėjo blogai mokytis?
— Ne, jūsų duktė mokosi labai gerai.
— Tai gal elgiasi blogai? — klausinėjo motina.
— Ne, ir elgiasi gerai. Jūsų duktė lanko bažnyčią!
— O argi tai nusikaltimas? — nustebo motina. — Mergaitė nori eiti ir aš to nedraudžiu, nes ir pati lankau bažnyčią.
Supykusi mokytoja atrėžė:
— Dėl jūsų dukters aš visai nenoriu prarasti darbo!
***
Švėkšna (Šilutės raj.). 1978 m. gruodžio mėn. buvo ypatingai sustiprintas „auklėjamasis" darbas Švėkšnos vid. mokykloje, siekiant įgyvendinti švietimo ministro Rimkaus moksleivių nutautinimo ir bedievinimo programą, šiam auklėjimui nepaprastai atkakliai vadovauja mokytoja Ilijara Rimkutė Černiauskienė. Ji įvedė apylinkėje taip vadinamą prievartinį vaikų civilinį „krikštą" — vardynas. Norėdama suaktyvinti ateistinę veiklą, ji kviečia zonos partinius susirinkimus; tarybinių ūkių vadovus ragina bet kokiomis priemonėmis bausti tikinčiuosius, ypač Mišių patarnautojų tėvus. Džiugu, kad tėvai nenusigąsta. Tai Būdvyčiai, Adelė Rimkienė, Auškielienė ir kt. Jie prievartautojams atsako: „Mūsų vaikai tarnauja ir tarnaus prie altoriaus. Mes žinome, kad jie tada nedaužys langų, nevagiliaus ir negirtaus, kaip tai daro net pats mokyklos partsekretorius Bronislavas Vilkas, jo žmona, sūnus bei panašūs į juos".
Norėdama išsilaikyti savo poste, labai aktyviai ateistiniu darbu užsiima mokyklos direktorė Ona Bintverienė.
Laikas būtų susimąstyti dėl ateistinės bei nutautinimo veiklos ir kitiems Švėkšnos vid. mokyklos mokytojams: Petrui Celiauskui, Urmulevičiams, Stanislovai ir Jonui Vaitkams, Bronislavai Žemgulienei, Vandai Vytuvytei-šimkuvienei.
***
Garliava. Garliavos II vid. mokyklos klasių auklėtojai turėjo atsakyti į šiuos klausimus:
1. Klasių vadovų ateistinis darbas su mokiniais.
2. Kokį individualų darbą atliekate su mokiniais?
3. Kaip tiriate klasės šeimų religingumo būklę ir religingų tėvų poveikį vaikams?
4. Religingų tėvų skaičius klasėje (pageidautina pavardėmis).
5. Koks individualus darbas atliekamas su tikinčiais tėvais?
6. Religingų mokinių skaičius klasėje (pageidautina pavardėmis)?
7. Klasės komjaunimo ar pionierių organizacijos ateistinis darbas.
8. Ar teko susipažinti su ateistinio darbo metodika kursuose, seminaruose, metodinių ratelių užsiėmimuose?
9. Kokie ateistinio darbo rezultatai jūsų vadovaujamoje klasėje:
a) kiek sumažėjo tikinčių tėvų skaičius?
b) kiek sumažėjo tikinčių mokinių skaičius?
c) kiek išugdėte aktyvių ateistų?
***
Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1979 metais baigiantis antrajam trimestrui Kybartų Donelaičio vid. mokykloje gerai ir labai gerai besimokantiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys, norint priversti tikinčius moksleivius atsisakyti bažnyčios ir įsirašyti į komjaunimą ar pionierių organizacijas, šiame nusikaltime ypatingą iniciatyvą parodė direktoriaus pareigas einąs Sinkevičius.
Pateikiame kai kurių už tikėjimą nukentėjusių pavyzdingų mokinių pavardes:
Sigita Počaitė — VlIIf kl., Rima Abraitytė — IXd kl., Roma Griškaitytė — VIIlc kl., Rita Griškaitytė — Vb kl., Elė šioraitytė — VIa kl., Irena Sabaliauskaitė — Xc kl., Audronė Juraitė — VIa kl., Rima Tamelytė — VIIIa kl., Rima Žiemelytė — Vid kl., Reda Sakalauskaitė — IVd kl., Birutė Baliūnaitė — Va kl., Jolita Liukinevičiūtė — VIa kl.
Šis sąrašas toli gražu nepilnas, bet jis iškalbingai liudija, pagal kokius kriterijus sovietinėje mokykloje įvertinamas mokinys. Pirmoje vietoje statomas ne mokslas ar mokinio elgesys, bet besimokančių ateistinės pažiūros. Vaikas gali būti net tikintis, — svarbu, kad įsirašytų į pionierius ar komjaunimą, klusniai vykdytų ateistinius įsipareigojimus, ir mokyklos vadovybė jį statys pavyzdžiu kitiems moksleiviams.
***
LTSR švietimo Ministerijai
Kybartų K. Donelaičio m-los mokinių tėvų
Skundas
Mes, žemiau pasirašę tėvai, buvome labai nustebinti, kad, pasibaigus antrajam trimestrui mūsų vaikams, gerai besimokantiems ir nenusikaltusiems mokyklos drausmei, elgesys buvo sumažintas iki patenkinamo. Šitaip Kybartų vidurinės mokyklos vadovybė pasielgė todėl, kad mūsų vaikai yra tikintys ir nepriklauso pionierių ir komjaunimo organizacijoms.
Tuo tarpu pionieriams ir komjaunuoliams, kuriems trimestre buvo išvesta po 3—4 trejetus, elgesys įrašytas pavyzdingas, pvz., Rimui Balkauskui (IXd kl.), Ritai Bernotaitytei (Va kl.) ir Ritai Laurinaitytei (Xc kl.).
Mūsų nuomone, šitoks Kybartų pedagogų elgesys ne tik ne pedagogiškas, bet nusikalstamas, nes pavyzdingi mokiniai jaučiasi dėl savo tikėjimo persekiojami. Kiek mums yra žinoma, tokiomis priemonėmis kovoti su tikėjimu neleidžia nei LTSR Konstitucija, nei kiti tarybiniai įstatymai.
Prašome kruopščiai ištirti ne tik mūsų vaikų, bet ir kitų tikinčiųjų moksleivių elgesio pažymių sumažinimo atvejus ir nurodyti mūsų pedagogams, ypač direktoriaus pareigas einančiam V. Sinkevičiui, ištaisyti neteisingai sumažytus elgesio pažymius ir ateityje šitokiu būdu nepersekioti mūsų vaikų.
1979 m. balandžio mėn.
Pasirašė tėvai:
Verbilas, Kybartai, M. Melnikaitės 2, Sabaliauskas, Kybartai, M. Melnikaitės 13, Šioraitis, „Šilupės" kolūkis, Daugėlaičiai, Počas, Kybartai, Gorkio 22, Žiemelis, Kybartai, Gorkio 22-1, Abraitis, Kybartai, Pionierių 20, Griškaitis, Kybartai, Komjaunimo 36a-54, Paulauskienė, Kybartai, Komjaunimo 12-8, Tamelienė, Kybartai, Komjaunimo sk. 23, Liukinevičius, Kybartai, Komjaunimo sk. 8, Sabaliauskas, Kybartai, Komjaunimo sk. 10, Jakimčikienė, Kybartai, Komjaunimo sk. 26, Jurienė, Kybartai, Ostrovskio 36, Želvienė, Gutkaimio km.
Prašome atsakyti visiems pasirašiusiems tėvams."
***
Kybartų vid. mokykloje VIa kl. auklėtoja Iešmantavičienė įsakė visiems mokiniams nupiešti ką nors ateistine tematika. Drąsios tikinčios mergaitės — Elė Šioraitytė, Jolita Liukinevičiūtė — atsisakė piešti. Mokyt. Iešmantavičienė labiausiai perpyko ant mok. šioraitytės ir ją ilgą laiką visaip įžeidinėjo.
***
Didvyžiai (Vilkaviškio raj.). 1979 metų Velykų rytą Didvyžių bažnyčioje į Prisikėlimo pamaldas atvyko šnipinėti Arminų-Sūduvos vid. mokyklos direktorė Salomėja Mikelaitienė ir mokyt. Regina Naujokaitienė.
Mokytojams, fanatiškai vykdantiems sovietinės valdžios valią, kelia siaubą, kad Didvyžiuose daugelis moksleivių aktyviai dalyvauja religinėse apeigose—procesijoje ir šv. Mišiose. Jiems ypatingai užkliūva berniukai, nes bijomasi, kad iš jų neatsirastų kandidatų į Kunigų seminariją.
Po Velykų direktorė Mikelaitienė tardė mok. Levutę Vekeriotaite, reikalaudama išduoti švenčių metu pamaldose dalyvavusius mokinius.
***
Arminai (Vilkaviškio raj.). 1979 m. baigiantis antrajam trimestrui Arminų-Sūduvos vid. mokyklos VII kl. Gerai besimokančiam mokiniui Ričardui Radzevičiui buvo sumažintas elgesys, nes berniukas lankė bažnyčią ir patarnauja šv. Mišiose, šito nusikaltimo iniciatoriai: mokyklos partinės organizacijos sekretorė Aldona Matijošaitienė ir mokyklos direktorė Salomėja Mikelaitienė.
***
Krosna (Lazdijų raj.). Auklėtoja Jesevičienė mokiniams pasakojo, kad būsią mokykloje svečiai (suprask, tikrintojai — Red.) ir maldavo, kad tikintys vaikai nesakytų, jog jie einą į bažnyčią, o jei jau ir sakytų, tai tik kad einą verčiami tėvų.
1979 m. balandžio 12 d. atvykę tikrintojai paklausė mokinius:
— Kas einate į bažnyčią?
Drąsiai atsistojo 17 mokinių.
— Ar tėvų verčiami einate? — pasimetę klausė tikrintojai.
— Savo noru, — nuskambėjo atsakymas.
***
Šaukėnai (Kelmės raj.). 1979 m. vasario 30 d. Šaukėnų Kultūros namuose specialiai mokiniams buvo rodomas antireliginis filmas „Juodoji procesija". Tai kadrai vogčiomis padaryti Šiluvos ir Žemaičių Kalvarijos atlaidų metu. Per šiuos atlaidus įvairūs komunistų agentai braunasi į bažnyčias ir čia filmuoja besimeldžiančius žmonės. Tokiu būdu jie renka „medžiagą" antireliginei propagandai, taip yra drumsčiama pamaldų rimtis ir blaškomi tikintieji. Tai daugiau negu chuliganizmas!
Šiuo kartu mokyt. Žeromskaitė ir mokyt. Spudaitė griežtai įsakė visiems mokiniams dalyvauti rodomam filme. Suvarę mokinius į salę, jos saugojo duris, kad niekas nepabėgtų.
Pradžioje pasigirdo filmo aktoriaus balsas: „Ateikite pas mane vyrai ir moterys, aš jums atskleisiu savo neapykantą religijai". Toks pasakymas aiškiai rodo, kuo remiasi ateistai. Jiems tiesa nerūpi, jų devizas — neapykanta bažnyčiai, religijai, tiesai. Jų mokslas — melas.
Filme buvo tikinama, kad religingi žmonės yra blogi, šitaip yra nuodijamas Lietuvos jaunimas, šitaip yra sujaukiama tikinčių vaikų sąžinė!
***
Iš IX klasės mokinės N. N.
dienoraščio
Ilgai auklėtoja S. įkalbinėjo mane stoti į komjaunimą. Liepė neatsilikti nuo kitų klasės draugų. Gyrė, kad esu labai šauni, visur pritampu ir suspėju, tik, gaila, paties „geriausio" atsisakau, o sužinojusi, kad pastoviai lankau bažnyčią siaubingai įniršo ir liepė atsivesti tėvus. Lapkričio pabaigoje tėvelis apsilankė mokykloje pas direktorių ir jam paaiškino, kad iš mūsų vaikų nė vienas nebus komjaunuolis. Tam nepritaria nei pats tėvelis, nei mes patys nenorime, o dėl bažnyčios lankymo . . . tėvelis griežtai pasipriešino ir išeidamas paaiškino, kad jis yra lietuvis ir kitokiu nenori būti.
Po tėvų apsilankymo auklėtoja vėl man nedavė ramybės. Skatino neklausyti tėvelių ir gundė stoti į komjaunimą jiems nežinant, be to, liepė neiti į bažnyčią. Prašė gražuoju pasirinkti jų pasiūlytą kelią. Aš pagalvojau, tik nedrįsau pasakyti: „Siūlai man plaukti su minia pasroviui. Ačiū, brangi auklėtoja, tokių „laimingų", nuėjusių jūsų pasiūlytų keliu, aš daug mačiau". Auklėtoja nenustojo vilties ir vis mane prašė. Jai atsakiau tik tiek: „Ne, į komjaunimą tikrai nestosiu, o į bažnyčią eisiu, kaip ir ėjau!" Tuomet auklėtoja prašė gražuoju: „Tu gali į bažnyčią eiti, tik stok į komjaunimą". Nors ji nusileido, bet tas nuolaidumas man nepriimtinas — aš noriu būti žmogumi, o ne veidmainiu.
Auklėtoja, pamačius, kad nieko man nepadaro, nusitempė mane pas direktorių, šis bandė mane švelniai užliūliuoti, bet kai tas nepadėjo", nusimetė kaukę ir ėmė baisiai šaukti: „Arba stok į komjaunimą, arba išeik iš mūsų mokyklos!"
Nenusigandau, — geriau būti nemokytu žmogumi, negu mokytu išdaviku.
Daugiau pokalbiams manės nebešaukė, nors direktorius buvo žadėjęs, tik dauguma mokytojų ėmė smarkiai mažinti pažymius. Lietuvių kalbą moko pati auklėtoja, todėl jai labai patogu man atsikeršyti. Kartu su mergaitėmis pasitikrindavau savo rašinius: jos už panašias klaidas gaudavo keturis, o aš — du.
Smarkiai ant manęs pyko direktoriaus pavaduotoja braižybos mokytoja. Jai niekuomet neįtikdavau. Pradėjo mane vadinti davatka, vis prikisdama, kad čia ne bažnyčia ... Ką gi, jų valia, o ta jų valia labai neteisinga ir pikta.
Nepakeldama tos atmosferos, pasakiau auklėtojai, kad noriu pereiti į kitą mokyklą ir paprašiau charakteristikos. Charakteristikoje buvo surašytos visos mano ydos su dideliais pagražinimais. Buvo įrašyta net ta smulkmena, kad būdama penktoje klasėje su kaklaraiščiu šluosčiau batukus. Ir kaip visų ydų apvainikavimas — labai religinga.
***
