Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas 1978 m. gruodžio 25 d. pasiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui dokumentą, kuriame nurodoma, kad LTSR ATP išleisti „Religinių susivienijimų nuostatai „prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai bei kitiems tarptautiniams dokumentams, prie kurių Tarybų Sąjunga yra prisijungusi, ir prašė Nuostatus atšaukti.
Visų Lietuvos vyskupijų kunigai, solidarizuodamiesi su TTG Katalikų Komitetu, pasiuntė įvairioms sovietinės valdžios įstaigoms pareiškimus, kuriuos žemiau ištisai pateikiame, šie pareiškimai yra svarbūs dokumentai, rodantys, jog didžioji Lietuvos kunigų dauguma nėra dvasia palaužti ir pilni ryžto kovoti prieš valstybinio ateizmo užmačias dusinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią.
Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos
GENERALINIAM PROKURORUI
Nuorašai: Vilniaus Arkivyskupijos kurijai, Religijų reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotiniui Lietuvos TSR Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
Pareiškimas
Pastaraisiais metais eilės mūsų respublikos rajonų vykdomieji komitetai pradėjo šaukti instruktažui kunigus ir vietinių religinių bendruomenių vykdomųjų organų narius, reikalaudami pilnai vykdyti 1976 metais LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo paskelbtus „Religinių susivienijimų nuostatus". Kadangi tas dokumentas aiškiai nukreiptas prieš tikėjimo laisvę ir prieš religinių susivienijimų veiklos laisvę, reikalavimai pilnai jo laikytis kelia didelį nerimą dvasininkijai ir tikinčiai visuomenei.
1. Autoritetingi valstybės ir Partijos veikėjai daug kartų yra iškilmingai užtikrinę, kad valstybė neprivalo kištis į Bažnyčios vidaus reikalus, kad Bažnyčioms priklauso teisė netrukdomai tvarkytis pagal savo mokymą ir įstatymus. Tačiau minimi „Religinių susivienijimų nuostatai" ne tik nemini šios teisės, bet ją tiesiog neigia. Katalikų, Stačiatikių ir eilė kitų Bažnyčių iš savo prigimties ir pagal savo kanonus turi HIERARCHINE STRUKTŪRĄ, joms ir jų padaliniams gali vadovauti tik pašventinti asmenys — vyskupai ir kunigai, o „nuostatai" ir joms primeta kai kurių sektų struktūrą, kur vadovavimas priklauso eilinių tikinčiųjų atstovams. Kas dar keisčiau, vietiniams tarybiniams (ateistiniams!) organams suteikiama teisė kištis į religinių bendruomenių vykdomųjų organų narių parinkimą, o hierarchijai draudžiama tai daryti. Suprask — Bažnyčiai turi būti vis tiek, kas tvarkys jos vietinių padalinių reikalus: ištikimi krikščionys ar ateistų marionetės . . . Čia ne taip sau kišimasis į Bažnyčios vidaus reikalus, o tiesioginis pasikėsinimas į Bažnyčios prigimtį, kurią ji yra gavusi iš Kristaus ir kurios ji negali pakeisti. Arba vėl. Kristus ir Bažnyčia kunigams sako: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mork. 16,15), o „Nuostatai" jiems draudžia už savo parapijos ribų patarnauti net ir sunkiai sergančiam ar mirštančiam tikinčiajam. Netenka nė klausti, ko tokiu atveju klausys Kristaus tarnas. Tik kyla klausimas: kam reikia Valstybei savo nuostatais statyti kunigus ir tikinčiuosius į tokia padėtį, kurioje jie būtų priversti jos neklausyti?
2. Tarybinių švietimo, santuokos bei šeimos ir kitų įstatymų „Pagrinduose" aiškiai nurodyta, kad jei kuris nors tarybinių įstatymų straipsnis prieštarauja Tarybinės Vyriausybės ratifikuotiems tarptautiniams susitarimams, tai toks straipsnis negalioja, ir turi būti taikomos tarptautinio susitarimo taisyklės. 1976 m. „Nuostatuose" ne tik vienas kitas straipsnis, bet dauguma straipsnių prieštarauja eilės tarptautinių susitarimų dvasiai ir raidei.
Konkrečiai imant, jie prieštarauja 1948 metų „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos" 18 straipsniui — apie religijos mokymo laisvę; 19 straipsniui — apie idėjų skleidimo laisvę ir 30 straipsniui — apie draudimą bet kuriuos Deklaracijos straipsnius aiškinti teisių bei laisvių nenaudai. Taip pat jie prieštarauja 1960 „Konvencijos dėl kovos prieš diskriminaciją švietimo srityje" 5-b straipsniui, kuris reikalauja, kad tėvams būtų užtikrinta galimybė auklėti vaikus sutinkamai su savo religiniais ir moraliniais įsitikinimais, ir kuris draudžia primesti vaikams religinį mokymą ar antireliginį auklėjimą prieš jų pačių ir jų tėvų valią. Tos pačios Konvencijos 3 str. įpareigoja pasirašiusias valstybes panaikinti visus įstatyminius nutarimus ir administracinius potvarkius, kurie prieštarauja Konvencijai, o mūsų respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas Konvenciją ignoruoja.
3. Eilė „Nuostatų" paragrafų, prieštaraujančių religijos laisvei ir tikinčiųjų piliečių lygybei su netikinčiaisiais, nesuderinami su TSRS Konstitucijos 52 ir 34 str. ir atitinkamais Lietuvos TSR Konstitucijos straipsniais.
Dėl čia išdėstytų priežasčių nei mes, nei mūsų tikintieji, kuriuos mes privalome tinkamai informuoti, negalime „Nuostatų" laikyti teisėtais, ir mūsų sąžinė neleidžia mums jų visų klausyti.
Kadangi Jums, Didžiai Gerbiamas TSRS Generalini Prokurore, Konstitucija yra uždėjusi aukščiausią teisėtumo saugojimą pareigą visoje TSRS teritorijoje, mes prašome Jus pareikalauti, kad:
a) LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sustabdytų minėtų „Nuostatų" galiojimą;
b) garantuotų kiekvienai Bažnyčiai (konfesijai) teisę laikytis savosios struktūros ir vadovautis savais kanonais, taip pat pripažinti religiniams susivienijimams juridinių asmenų teises;
c) garantuotų hierarchijai, religiniams susivienijimams ir pavieniams tikintiesiems teisę laisvai skleisti savo pažiūras lygiai su kitų pasaulėžiūrų atstovais, taip pat sistemingo vaikų ir jaunimo religinio apmokymo laisvę pagal jų tėvų ir jų pačių norą;
d) garantuotų savo tikėjimą viešai reiškiančių piliečių teisę, turint atitinkamas dalykines kvalifikacijas, užimti bet kuriuos postus bet kurioje gamybos, kultūros ir kitokios visuomeninės veiklos srityse.
Jei būtų įgyvendintas pilnas teisėtumas ir pilna piliečių lygybė, tai labai pasitarnautų tikrai piliečių vienybei, mūsų visuomenei iškylančių ūkinių, kultūrinių ir moralinių uždavinių įvykdymui ir tarptautiniam Tarybų Sąjungos prestižui.
Lietuvos TSR, 1979 m. vasaris
Vilniaus arkivyskupijos kunigai:
Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys kun. K. Garuckas, Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės narys kun. B. Laurinavičius, V. Černiauskas, I. Paberžis, I. Jakutis, A. Keina, A. Valatka, P. Tarvydas, J. Lauriūnas, R. Blažys, M. Petravičius, J. Tunaitis, J. Vaitonis, S. Puidokas, A. Andriuškevičius, V. Aliulis, K. Gajauskas, S. Tunaitis, N. Pakalka, A. Čeponis, N. Jaura, V. Rūkas, D. Baužys, A. Simonaitis, K. Molis, K. Gailius, J. Budrevičius, K. Žemėnas, J. Grigaitis, D. Valančiauskas, M. Stonis, A. Kanišauskas, K. Pukėnas, A. Ulickas, A. Dziekan, D. Valiukonis, A. Trusevič, J. Baltušis, J. Obremski, R. Černiauskas, K. Vaičionis, J. Kardelis, P. Jankus, D. Puidokas, S. Malachovski, M. Savickas, L. Savickas, A. Petronis, S. Valiukėnas, A. Merkys, J. slėnys, K. Valeikis, J. Juodagalvis, V. Jeskelevičius, V. Bronickis, J. Kukta, P. Bekiš, S. Kakarieka, K. Vasiliauskas, S. Markevičius,
TSRS Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Nuorašai: Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui, Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui P. Anilioniui
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
Pareiškimas
Mes, žemiau pasirašę Vilniaus arkivyskupijos kunigai, pritariame Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto pareiškimui NVR. 5, rašytam 1978 m. gruodžio 25 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui, ir pareiškiame, jog Religinių susivienijimų nuostatus laikome teisiškai negaliojančiais ir jų laikytis negalime, nes jie diskriminuoja tikinčiuosius,varžo jųsąžinę,yrapriešingi Katalikų Bažnyčios mokslui ir teisei (kanonams), Tarybų Sąjungos ir Lietuvos TSR Konstitucijoms, Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems Tarybų Sąjungos tarptautiniams įsipareigojimams.
Lietuva, 1979.1.25.
Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės grupės nariai kun. Karolis Garuckas ir kun. Bronius Laurinavičius, kunigai: V. Černiauskas, A. Čeponis, A. Keina, A. Simonaitis, M. Petravičius, K. Žemėnas, J. Vaitonis, A. Kanišauskas, J. Lauriūnas, D. Valiukonis, A. Andriuškevičius, D. Valančiauskas, K. Gajauskas, A. Ulickas, N. Pakalka, J. Baltušis, J. Kardelis, N. Jaura, M. Savickas, B. Baužys, A. Merkys, R. Molis, V. jeskelevičius, J. Budrevičius, J. Kukta, J. Grigaitis, I. Paberžis, M. Stonys, P. Tarvydas, K. Pūkėnas, R. Blažys, A. Dziekan, J. Tunaitis, A. Trusevič, J. Tunaitis, AJ. Obrembski, S. Kakarieka, K. Vaičionis, V. Rūkas, L. Savickas, K. Gailius, P. Jankus, R. Černiauskas, S. Malachovski, D. Puidokas, S. Valiukėnas, A. Petronis, J. Slėnys, K. Valeikis, V. Bronickis, J. Jakutis, K. Vasiliauskas, B. Bekiš, S. Puidokas, A. Valatka, D. Puidokas, S. Markevičius, S. Tunaitis
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Nuorašai: Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui
Kauno arkivyskupijos kunigų,
Adresas: 235467 Žagarė, Joniškio raj.,
kun. Gustavas Gudanavičius
Pareiškimas
1975 m. rugpjūčio mėn. 1 d. Helsinkyje 34 valstybės, jų tarpe TSRS ir Vatikanas, pasirašė Baigiamąjį aktą, kuriame skaitome:
— Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos . . .
— Šia prasme dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti, vienasmeniškai arba bendrai su kitais, religiją arba tikybą, veikiant pagal savo sąžinę . . .
— Dalyvaujančios valstybės pripažįsta visuotinę žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių reikšmę . . .
— Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (Taikos, saugumo ir bendradarbiavimo labui, Vilnius, „Mintis", 1975, p. 22—23).
— Įgyvendindamos savo suverenines teises, įskaitant teisę leisti savi įstatymai ir nustatinėti administracines taisykles, jos derins su savo juridiniais įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę; jos, be to, deramai atsižvelgs į Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo Akto nuostatus ir juos vykdys (ten pat, p. 26).
Lietuvos katalikai ir kiti tikintieji manė, kad, pasirašius šį svarbų dokumentą Aukščiausiame lygyje, atėjo galas religinei diskriminacijai, kad visi potvarkiai, nukreipti prieš tikinčiuosius, bus atšaukti arba paskelbti negaliojančiais. Deja, gavosi priešingai. 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido naują įsaką, kuriuo norima, kaip galint greitesniu laiku, sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Ir taip visi TSRS tarptautiniai susitarimai mums nieko nedavė . . .
Susipažinę su minėtu įsaku — „Religinių susivienijimų nuostatais", mes, kunigai, kaip kanoniškai tikri parapijų vadovai, teisėti jų atstovai, visos arkivyskupijos tikinčiųjų giliausių sielvartų, rūpesčių ir reikalų reiškėjai, esame verčiami sąžinės pareikšti, kad šis įstatymas yra antikonstitucinis, antihumaniškas ir priešingas tarptautiniams TSRS susitarimams. Todėl jų laikytis mes negalime! Be to, norime priminti, kad Katalikų Bažnyčia savo prigimtimi nėra kokia tai politinė organizacija, bet grynai religinė bendruomenė. Ir savo viduje ji tvarkosi pagal kanonų teisę savarankiškai. Šitai pripažįsta ir tarybinės valdžios atstovai, tvirtindami:
— Tarybų valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, t.y. į jos kanoninę ir dogmatinę veiklą (J. Rugienis, Tarybos ir religinių kultų įstatymai, „Tarybų darbas", 1972, Nr. 9, p. 17). Bet praktikoje yra kitaip. Iliustracijai bent porą pavyzdžių. Taip vadinamos sutarties, kuri jėga primetama Bažnyčiai ir jau visą dešimtmetį vargina kunigus bei tikinčiuosius, 4-me skyriuje rašoma:
— Ši sutartis gali būti nutraukta nustatyta tvarka, nutarus uždaryti maldos namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi.
Sutarties ir nuostatų paragrafai suformuluoti miglotai, be teisinio aiškumo, paliekant galimybę tarybiniams pareigūnams ir ateistams juos aiškinti savivališkai savo naudai ir Bažnyčios pražūčiai. Religinių susivienijimų nuostatais esame atiduoti į ateistų ir įvairaus rango vykdomųjų komitetų atstovų malonę.
Dar kartą mes norime priminti, kad Lietuvos katalikai bažnyčias statė savo prakaitu ir lėšomis per 600 metų! Ir mes negalime prileisti net minties, kad „kieno tai nutarimu" būtų uždarinėjamos mūsų šventovės, iš kurių daugelis yra visasąjunginės ar respublikinės reikšmės paminklai (o Stalino-Chruščiovo uždarytos bažnyčios yra gyva, kraujuojanti žaizda tikinčiųjų širdyje). Ir, priešingai, remdamiesi Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio Baigiamuoju Aktu, esame įsitikinę, kad tikintiesiems reikia naujų bažnyčių Klaipėdoje, Elektrėnuose, Akmenėje ir kitų didesnių miestų mikrorajonuose.
Religinių susivienijimų nuostatų 3-as straipsnis leidžia būti religinės bendruomenės nariais tik sulaukus 18 metų. Pagal Bažnyčios mokslą ir Kanonų teisę nuo krikšto žmogus tampa pilnateisiu Bažnyčios nariu.
Mes, Kauno arkivyskupijos kunigai, esame susipažinę su Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komiteto dokumentu Nr. 5, pilnai jam pritariame ir prašome Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą paskelbti 1976 m. liepos 28 d. įsaką „Apie religinių susivienijimų nuostatus" negaliojančiu.
Kaunas, 1979 m. sausio 25 d.
Šv. Pauliaus atsivertimo šventė
Pasirašė Kauno arkivyskupijos 102 kunigai:
Gustavas Gudanavičius, Leonardas Jagminas, vysk. Julijonas Steponavičius, Juozas Dobilaitis, Bronius Nemeik-šis, Julijonas Kazlauskas, Vaclovas Polikaitis, Aleksandras Počiulpis, Jonas Alesius, Vladas Luzgauskas, Jonas Bujokas, Lionginas Vaičiulionis, Jonas Babonas, Zigmas Grinevičius, Jonas Račaitis, Vladas Valavičius, Vaclovas Ramanauskas, Pranciškus Ščepavičius, Antanas Jokubaus-kas, Vytautas Radzevičius, Kęstutis Diknevičius, Feliksas Baliūnas, Antanas Lileika, Vaclovas Tamoševičius, Bronius Gimžauskas, Jonas Povilaitis, Prosperas Bubnys, Mykolas Buožius, Petras Mikutis, Bronius Gaižutis, Jonas Jokubonis, Stasys Kadys, Kazimieras SirOnas, Jonas Aleksiūnas, Vincas Pranskietis, Liudvikas Mažonavičius, Antanas Ylius, Juozas Vaicekauskas, Jonas Survyla, Leonas Kalinauskas, Eugenijus Jokubauskas, Jurgis Ušusienis, Pranciškus Matulaitis, Valentinas Beržinis, Romualdas Mizaras, Kleopas Jakaitis, Antanas Imbras, Jurgis Birbilas, Steponas Pilka, Mykolas Dobrovolskis, Antanas Kazlauskas, Liudvikas Semaška, Juozapas Matulevičius, Eduardas Simaška, Petras Meilus, Antanas Danyla, Petras Liubonas, Gerardas Dunda, Jonas Voveris, Jonas Albavičius, Albertas Perminąs, Valerijonas Kekys, Klemensas Valavičius, Boleslovas Vairą, Vladas Petkevičius, Jonas Girdzevičius, Vytautas Pesliakas, Juozas Vaičeliūnas, Jonas Tamonis, Alfonsas Bulota, Juozas Indriūnas, Alfonsas Svarinskas, Juozapas Razmantas, Petras Našlėnas, Romualdas Macevičius, Petras Tavoraitis, Pranas Gimžauskas, Jonas Rakauskas, Pranciškus Bastys, Ričardas Mikutavičius, Jonas Fabijanskas, Antanas Slavinskas, Povilas Pranckūnas, Algirdas Močius, Jonas Augustauskas, Eugenijus Bartulis, Aleksandras Markaitis, Jonas Kazlauskas, Pijus Žiugžda, Vytautas Griganavičius, Antanas Urbanavičius, Vladas Simaška, Boleslovas Rada-vičius, Jonas Gudas, Viktoras Šauklys, Juozapas Armonas, Jonas Buliauskas, kan. Juozapas Želvys, Jonas Maleckis, Petras Marcinkus, Vladas Požėla, Pranciškus Tuminas.
***
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų Pareiškimas
Mes, žemiau pasirašę kunigai, pareiškiame savo nuomonę LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. priimtų „Religinių susivienijimų nuostatų" klausimu:
„Religijų susivienijimų nuostatai":
a) diskriminuoja kunigus bei tikinčiuosius ir daro juos antraeiliais Tarybų Sąjungos piliečiais;
b) prieštarauja LTSR Konstitucijai, Visuotinei Žmogaus teisių deklaracijai ir kitiems Tarybų Sąjungos pasirašytiems tarptautiniams susitarimams;
c) tarnauja tik ateistams, padėdami pačiu grubiausiu būdu administruoti Bažnyčios vidaus gyvenimą;
Nei vienas turįs sąžinę kunigas ir tikintysis šių nuostatų negalės laikytis, nes jie prieštarauja Bažnyčios teisei. Vertimas laikytis Nuostatų iššauks daug nemalonių pasekmių, kurių pavyzdžiu gali būti Kybartų klebono kun. S. Tamkevičiaus teismas š.m. sausio 10 d.
Mes, kunigai, pritariame Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto raštui Nr. 5, kuriame išdėstyta Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų nusistatymas „Religinių susivienijimų nuostatų" atžvilgiu.
Prašome Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą mūsų samprotavimus pateikti TSRS ATP ir gauti iš jo leidimą minėtus Nuostatus atšaukti.
1979 m. sausio 10 d.
Pasirašė 92 Vilkaviškio vyskupijos kunigai:
Alytaus dekanatas: Leonardas Kavaliūnas, Kęstutis Bekasovas, Vincas Akelis, Juozas Berteška (dek.), Antanas Mieldažys, Vladas Bobinas, Vytautas Būdas, Jonas Baranauskas, Juozas Gumauskas, Juozas Radzevičius, Juozas Matulevičius, Vitas Urbonas. Šakių dekantas: Jonas Būga, Gintautas Skučas, Vytautas Užkuraitis, Stanislovas Mikalajūnas, Juozas Jakaitis, Jonas Bučinskas, Antanas Akevičius, Juozas Frainas, Juozas Adomaitis, Antanas Maskeliūnas, Antanas Aleksandravičius, Petras Sitka, Antanas Račkauskas, Juozas Žemaitis (dek.), Jonas Malinauskas, Salemonas Samuolis, Juozas Juškaitis. Aleksoto dekanatas: Vaclovas Stakėnas, Povilas Jančiauskas, Petras Dumbliauskas, Juozas Užupis, Antanas Gražulis, Jonas Paliukaitis, Vincas Čėsna, Vaclovas Radzevičius, Antanas Pangonis, Vincas Dumčius, Petras Vagneris, Antanas Jančiauskas, Andrius Rimas, Juozas Pilipaitis, Pranas Liutvinas, Juozas Pečiukonis. Kapsuko dekanatas: Vaclovas Degutis (dek.), Lionginas Kunevičius, Jonas Kubilius, Kazimieras Burba, Andrius Gustaitis, Juozas Mieldažys, Leonas Leščinskas, Juozas Varvuolis, Juozas Šalčius, Antanas Bakys, Jonas Maskvytis, Kazimieras Kudirka, Kazimieras Juškevičius, Kazimieras Skučas, Albinas Deltuva, Jonas Rusinąs, Juozas Matulaitis, Gvidonas Dovydaitis, Albinas Jaudegis, Mykolas Žemaitis, Pranciškus Šulskis. Lazdijų dekantas: Pranas Adomaitis, Ignas Plioraitis, Boleslovas Jarušauskas, Juozas Kriščiūnas, Gintautas Steponaitis, Konstantinas Ambrasas, Stanislovas Raškauskas, Alfonsas Sadauskas, Jonas Grudzinskas, Jurgis Svertickas, Juozas Zdebskis, Antanas Vitkus, Krizantas Juknevičius. Vilkaviškio dekanatas: Boleslovas Ražukas, Antanas Lukošaitis, Juozas Kupstaitis, Vytautas Vaitauskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Jalinskas, Boleslovas Cegelskas, Juozas Preikšas (dek.), Algis Pasiliauskas, Vladas Bilius, Kazimieras Montvila, Virgilijus Jaugelis, Algirdas Andrišiūnas.
***
Lietuvos TSR Aukšiausiosios Tarybos
Prezidiumui Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
P. Anilioniui
Kaišiadorių vyskupijos kunigų
Pareiškimas
Mes, Kaišiadorių vyskupijos kunigai, pritardami Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komiteto raštui, rašytam 1978.XII.25 dėl 1976 metais paskelbtų Religinių susivienijimų nuostatų, pareiškiame, kad šiais Nuostatais tikinčiųjų katalikų deskriminavimas Tarybų Lietuvoje norimas paversti įstatymu. Iš kasdieninio mūsų darbo turima medžiaga ir faktai šitai ir patvirtina. Pvz., labai neseniai Molėtų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gančerienė, susišaukusi rajono kunigus, remdamasi Nuostatais, reikalavo neleisti vaikams patarnauti pamaldose, draudė kunigams grupiniu būdu egzaminuoti vaikus, ruošiamus Pirmai Komunijai, be to, reikalavo iš kunigų, kad be rajono leidimo atlaidams nekviestų kitų kunigų.
Mes pareiškiame, kad „Religinių susivienijimų nuostatai" yra aiškiai diskriminaciniai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai:
a) jie neišreiškia lietuvių tautos, kurioje yra apie 70 procentų tikintys katalikai, valios bei interesų;
b) jie visiškai ignoruoja šimtmečių bėgyje susiklodavusi lietuvių tautos kultūrinį palikimą;
c) šie Nuostatai tiesiogiai prieštarauja Bažnyčios kanonų teisei, SNO Generalinėje asamblėjoje priimtai „Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", Helsinkio Baigiamojo akto įsipareigojimams.
Šie Nuostatai tikinčiuosius ir Katalikų Bažnyčią Lietuvoje pastato į aiškiai priešingą padėtį, kokios reikalauja iš tikinčiųjų ir kunigų Bažnytinės teisės kanonai. Jei tarybų valdžia leidžia Katalikų Bažnyčiai egzistuoti ir dažnai primena, kad ji į kanoninę Bažnyčios veiklą nesikiša, tai kodėl Nuostatai savo esme stato tikinčiuosius į koaliziją?
Todėl mes ir pareiškiame: tais atvejais, kai valstybiniai administraciniai organai reikalaus iš mūsų elgtis priešingai Katalikų Bažnyčios teisiniams nuostatams, mes paklusime Bažnyčios kanonams, o ne LTSR Konstitucijai priešingiems ir tikinčiųjų teises diskriminuojantiems „Religinių susivienijimų nuostatams".
Ta pačia proga dar .kartą prašome nuimti nuo Kaišiadorių vyskupijos pilnateisio vyksupo V. Sladkevičiaus ilgametį trėmimą ir grąžinti jį į Kaišiadorių, vyskupijos valdymą.
1979 m. vasario 11 d.
Pareiškimą pasirašė 42 kunigai:
Jonas Pilka, Petras Laskauskas, Bronislavas Bulika, Zenonas Navickas, Juozapas Matulaitis, Marijonas Petkevičius, vysk. Vincentas Sladkevičius, Alfonsas Šatas, Mykolas Balnys, Vilius Cukuras, Jonas Kaušyla, Petras Žiugžda, Jonas Tomkus, Antanas Araminas, Bronislavas Novelskis, Juozapas Stasiūnas, Pranciškus Venckus, Edvardas Kraujelis, Jonas Jonys, Ignas Milašius, Stasys Lindė,Stanislovas Kiškis, Juozapas Masalskis, Petras Kražauskas, Petras Budrauskas, Česlovas Žažeckas, Jonas Voveris, Zigmantas Stančiauskas, Jonas Danyla, Jonas Mintauckis, Vytautas Sudavičius, Jonas Zubrus, Juozapas Anusevičius, Petras Valatka, Alfonsas Ažubalis, Bronislavas Klimas, Aleksandras Alkovikas, Juozapas Gylys, Albinas Šilkinis, Stanislovas Stankevičius, Antanas Jurgilas, Jonas Žvinys.
***
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumui
Panevėžio vyskupijos kunigų
Pareiškimas
Žymiausios pasaulio valstybės, jų tarpe ir Tarybų Sąjunga, pasirašė Visuotinę Žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.), o taip pat žmogaus teises ginančius Helsinkio nutarimus. Kartu prižadėjo neskelbti įstatymų, potvarkių, priešingų žmogaus teisėms ir esamus įsakymus bei potvarkius, varžančius žmogaus teises, atšaukti.
Tarybinė Konstituciją skelbia laisvę išpažinti religiją. Jei Konstitucijoje nebūtų straipsnio, varžančio tikėjimo propagandą (50), tuo pažeidžiant tikėjimo laisvę Lietuvos didžiausios dalies gyventojų (75 procentai), ir teikiančio neribotą propagandos laisvę bedieviams, kurių yra mažuma, tai šis straipsnis būtų galima laikyti demokratišku, kad bedievių valdžia tikinčiuosius stato į paniekintų, beteisių piliečių padėtį, liudija šie gėdingi dokumentai: Religinių susivienijimų nuostatai (1976 m.) ir valdžios paruošta ir pateikta tikintiesiems pasirašyti Sutartis bažnyčios pastato nuomos reikalu. Pirmas šios sutarties variantas buvo parengtas prie Stalino (1948 m.), o antras, nuožmesnis, verčiamas pasirašyti jau 10 metų.
Mums yra žinoma, kad šių, tikinčiųjų teises varžančių, dokumentų reikalu į Tarybinę valdžią kreipėsi Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetas (1978.XII.25) ir kad šiuo klausimu ruošiasi kreiptis kelių Lietuvos vyskupijų tikintieji. Mes laukėme ir tikėjomės, — valstybės vyriausybė patenkins skriaudžiamųjų prašymus ir atšauks minėtus dokumentus, kurie, Tarybinei vyriausybei pasirašius Žmogaus teisių konvencijas, savaime yra negaluojantys.
Kol nėra atšaukti šie neteisiniai dokumentai, mes jaučiame pareigą to prašyti ir kartu paremti kitų vyskupijų teisėtus prašymus. Tai darome remdamiesi LTSR Konstitucijos 47 str.: „Kiekvienas Lietuvos TSR pilietis turi teisę pateikti valstybiniams organams ir visuomeninėms organizacijoms pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trūkumus". Tik mums nesuprantama, kodėl Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis ėmėsi akcijos užkirsti kelią Panevėžio vyskupijos tikinčiųjų teisėtam prašymui, panaudodamas savo siekiams vyskupijos Kuriją?
Todėl mes, žemiau pasirašę Panevėžio vyskupijos kunigai, atstovaujantieji 400.000 savo vyskupijos tikinčiųjų, prašome Tarybinę Vyriausybę atkreipti dėmesį į tai, kad minėti dokumentai diskriminuoja tikinčiuosius ir siekia Lietuvoje sunaikinti Katalikų Bažnyčią.
1. Dėl Religinių susivienijimų nuostatų
Kai 1978 m. buvo minima 30 metų sukaktis nuo Žmogaus teisių deklaracijos priėmimo, Tarybinė valdžia pateikė Lietuvos tikintiesiems Religinių susivienijimų nuostatus, kuriais tikintieji tapo naujai įžeisti, paniekinti ir sudaryta grėsmė administracinėmis priemonėmis sunaikinti Lietuvoje Katalikų Bažnyčią. Šie nuostatai tapo rašytu dokumentu, įrodančiu tikėjimo persekiojimą Lietuvoje. Kol šie nuostatai egzistuos, tol Tarybinei vyriausybei bus neįmanoma įrodyti tarptautiniuose forumuose, kur bus svarstomas tikėjimo laisvės klausimas, kad Tarybų Sąjungoje yra tikėjimo laisvė. Mes pilnai pritariame Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komiteto pareiškimui Nr. 5 Religinių susivienijimų nuostatų klausimu.
2. Dėl bažnyčios pastato nuomojimo sutarties
Žiauri, Stalino diktuota, bažnyčios pastato nuomos sutartis buvo pasirašyta vienu laiku (1948) visoje Lietuvoje. Antrasis sutarties variantas, turintis daugiau tikėjimo spaudimo elementų, jau 10 metų brukamas pasirašyti, naudojant prievartą, apgaulę, sauvaliavimą, siekia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pavergimo ir sunaikinimo. Tokios sutarties dokumentas bus įrodymas tarptautiniame forume, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra persekiojama.
Visas pasaulis gerai žino, kad Lietuvos bažnyčios yra statytos tikinčiųjų darbu ir jų aukomis per 600 metų. Tokiu pat būdu yra įsigyti ir esantieji bažnyčiose meno turtai bei kitas inventorius. Nacionalizavimo aktu bažnyčios pastatas pateko į bedievių rankas. Tikintiesiems liko vienintelė išeitis — bažnyčios pastatą išsinuomoti. Čia pasireiškė bedievių valdininkų sauvaliavimas. Jie atspaude sutartį — diktatą. Šia sutartimi nusavino visą inventorių, įskaitant konsekruotus daiktus ir meno dalykus. Tikintieji įbauginti, grasomi ir trokšdami šiaip taip bendruomeniškai egzistuoti, „sutartį" pasirašė. Tai ne sutartis. Tai prievarta.
Kokią nuomą tikintieji turi mokėti už jų pačių statytas bažnyčias?
Tikintieji privalo sumokėti pastato mokestį valstybei, draudimo mokestį, vykdyti remontus, kurie kartais viršija keliolikos metų nuomos mokestį, atiduoti visas meno vertybes, net šventus daiktus, atiduoti visą bažnyčios inventorių, atiduoti net ateityje pirksimus bei paaukotus daiktus, nežiūrint aukotojų intencijos. Pvz., 1976 m. popiežius Paulius VI ne bedieviams, bet Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje dovanojo naujus mišiolus. Kodėl jie pagal naują sutartį turi pereiti netikinčiųjų žinion? Sutartis reikalauja pašalinius asmenis — komiteto narius — pranešinėti apie kunigo pajamas, gautas už religinius patarnavimus. Bet tuo pačiu yra reikalaujama pranešinėti, kas naudojosi religiniais patarnavimais. O tai yra skverbimasis į žmogaus sąžinės dalykus. Taip yra kitose Sovietų respublikose, kur panašios „sutartys" yra jau įgyvendintos. Tuo tarpu valdžia nieko neįsipareigoja, — net duoti leidimą pirkti remontui medžiagas. Sutartis dar numato atvejus uždaryti bažnyčią ne įstatymu, o sutartimi. Valdžia sutartį pasirašo ne su Bažnyčios komitetu, o su asmenimis. Asmenys — ne juridinis asmuo. Ar tai sutartis? Vien tik tokio dokumento buvimas rodo, kad Tarybų Sąjungoje Katalikų Bažnyčią yra visai beteisėje padėtyje.
Todėl mes prašome:
1. Pripažinti Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ir jos padaliniams juridinio asmens teises.
2. Netrukdyti Katalikų Bažnyčios parapijoms turėti savo parapijinius komitetus, įsteigtus ir funkcionuojančius pagal Romos Katalikų Bažnyčios kanonus ir statutus, patvirtintus Bažnyčios vyriausybės.
3. Panaikinti neteisinius dokumentus: Religinių susivienijimų nuostatus ir primestą Bažnyčiai nuomos sutartį, pakeičiant ją dvišaliu laisvu susitarimu.
Juk dvidešimtukai, vykdomieji ir kiti organai yra valdžios įsakyti ir formuojami.
Kol nebus sudaryti Bažnyčios komitetai, mes pareiškiame, kad kunigai, remdamiesi lygiateisiškumo principu, dalyvaus divdešimtuke ir vykdomuosiuose organuose.
4. Nutraukti kunigų genocidą, vykdomą per vienintelę Lietuvoje egzistuojančią Kauno Kunigų seminariją.
1946 m. Tarybinė vyriausybė apribojo klierikų skaičių
— iš daugiau kaip 400 auklėtinių paliko tik 150, o 1949 m.
— tik 75, dar vėliau — tik 25. 1969 ir 1971 m. kunigų seminarija parengė tik po 3 kunigus. Panevėžio vyskupijai per 10 pastarųjų metų buvo pašventinta tik 12 kunigų. Šiais metais mūsų vyskupija gaus tik 2 auklėtinius, o kitais metais — tik 1. Tuo tarpu 1949 m. Panevėžio vyskupijai buvo pašventinta 12 kunigų. Per tris paskutiniuosius metus (1976, 1977, 1978 m.) šioje vyskupijoje mirė 17 kunigų. Tikintieji gerai žino, kad kunigų trūkumas atsirado ne dėl kandidatų stokos, bet dėl to, kad valdžia neleidžia kai kuriems jaunuoliams įstoti į Kunigų seminariją.
Bedieviai valdininkai graso tikintiesiems, uždeda pinigines baudas, sodina į kalėjimą už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai. Grupinį vaikų rengimą prie Pirmosios Komunijos apšaukia mokyklos steigimu, nesigėdydami prisiimti mokyklos persekiotojų vardo. Niekas pasaulyje vaikų rengimą prie Pirmosios Komunijos nelaiko mokykla. Bedieviai, trukdydami vaikus parengti Pirmai Komunijai, pažeidžia kulto laisvę ir tuo prasikalsta Konstitucijai ir pasirašytoms Žmogaus teisių konvencijoms, nes kultą padaro negalimu ir sąžinei pripažįstama laisvė praranda savo prasmę. Kunigai nesutinka su šiuo beteisiškumu ir toliau rengs prie sakramentų visus to pageidaujančius.
Prašome atsižvelgti į tikinčiųjų teisėtus reikalavimus.
1979 m. kovo mėn.
Pasirašė 118 Panevėžio vyskupijos kunigų: Petras Adomonis, Bronius Antanaitis, Vincentas Arlauskas, Balys Babrauskas, Jonas Bagdonas, Juozas Bagdonas, Antanas Balaišis, Bronius Balaiša, Vytautas Balašauskas, Jonas Balčiūnas, Juozas Balčiūnas, Jurgis Balickaitis, Kostas Balsys, Petras Baltuška, Algis Baniulis, Kazimieras Baronas, Gediminas Blynas, Laimingas Blynas, Adolfas Breivė, Petras Budriūnas, Jonas Buliaus-kas, Povilas Ciuckis, Juozas Dubnikas, Kazimieras Dulksnys, Steponas Galvydis, Juozas Garška, Juozas Giedraitis, Kazimieras Girnius, Mykolas Gylys, Antanas Gobis, Alfonsas Gražys, Antanas Gružauskas, Klemensas Gutauskas, Gaudentas Ikamas, Vincentas Inkratas, Alfonsas Jančys, Povilas Jankevičius, Juozas Janulis, Bronius Jareckas, Jonas Jatulis, Jonas Juodelis, Jonas Jurgaitis, Antanas Juška, Alfonsas Kadžius, Antans Kairys, Vytautas Kapočius, Aleksandras Kaškevičius, Lionginas Keršulis, Petras Kiela, Anicetas Kisielius, Vladas Kremenskas, Stanislovas Krikštanaitis, Stanislovas Krumpliauskas, Petras Kuzmickas, Jonas Lapinskas, Antanas Liesis, Juozas Lukšas, Leonas Lukšas, Petras Markevičius, Vytautas Marozas, Pranciškus Masilionis, Leonas Mažeika, Antanas Mikulėnas, Algirdas Miškinis, Povilas Miškinis, Antanas Mitrikas, Jonas Morkvėnas, Kazimieras Mozūras, Jonas Nagulevičius, Algis Narušis, Lionginas Neniškis, Petras Nykstąs, Povilas Paškevičius, Steponas Pelešynas, Albinas Pipiras, Jonas Pranevičius, Augustinas Pranskietis, Leopoldas Pratkelis, Izidorius Puriuškis, Antanas Rameikis, Pranciškus Raščius, Petras Rauduvė, Jonas Rimša, Pranciškus Sabaliauskas, Petras Senulis, Leonardas Skardinskas, Vincentas Stankevičius, Mykolas Stonys, Bronius Strazdas, Alfonsas Strelčiūnas, Aloyzas Sungaila, Povilas Svirksis, Ignas Šiaučiūnas, Bronius Šlapelis, Povilas Šliauteris, Gediminas Šukys, Juozas šumskis, Albertas Talačka, Leonardas Tamošauskas, Stanislovas Tamulionis, Pranciškus Tamulionis, Petras Tarutis, Petras Tijušauskas, Vytautas Tvarijonas, Jonas Uogintas, Sigitas Uždavinys, Eduardas Vaišnoras, Antanas Valančiūnas, Antanas Valantinas, Juozas Varnas, Povilas Varžinskas, Antanas Vaškevičius, Titas Vinkšnelis, Antanas Zakrys, Antanas Zulonas, Bronius Žilinskas, Serafinas Žvinys, Benediktas Urbonas.
***
Lietuvos Komunistų Partijos
Centro Komitetui
Nuorašai:
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui,
LTSR Ministrų Tarybai, Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams, Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų Komitetui
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos
prelatūros kunigų
Pareiškimas
Mes, Telšių vyskupijos kunigai, kreipiamės į Jus ir kitas valstybines įstaigas ne tik savo vardu, bet čia išreiškiame ir valią bei susirūpinimą tų šimtų tūkstančių katalikų, kuriems mes patarnaujame jų dvasiniuose reikaluose. Mes priklausome Kristaus įsteigtai Bažnyčiai, turinčiai beveik 2000 metų istoriją. Jos nuopelnai visai žmonijai ir kartu mūsų respublikos kultūrai yra milžiniški ir neužginčijami. Juk Vilniaus Universitetas, pirmosios gimnazijos, kolegijos ir pradžios mokyklos yra įkurtos Bažnyčios. Lietuviškos raštijos pirmieji kūrėjai buvo taip pat šios Bažnyčios atstovai. Neveltui šiandieną krikščionių Bažnyčią visas kultūringas pasaulis pripažįsta ir įvertina. Neatsitiktinai ir išrinkus tos Bažnyčios popiežių Joną Povilą II viso pasaulio valstybių vyriausybės, neišskiriant ir socialistinių šalių, sveikino jį, pripažindamos Katalikų Bažnyčios svarbią rolę ir reikšmę šiuolaikiniame žmonijos gyvenime.
Tačiau tiesioginis ir pirmasis Katalikų Bažnyčios tikslas — žmonių pašventinimas ir išganymas. Todėl Bažnyčios tiesioginė veiklos specifika remiasi jos įkūrėjo — Kristaus dieviška pasiuntinybe (žr. Mt 28,19; Jn 20,21). Ta pasiuntinybė reiškiasi per teisėtą vyskupų ir kunigų jurisdikciją, gaunamą iš Kristaus vietininko — Popiežiaus. Vyskupai ir kunigai savo darbe turi griežtai laikytis dogminių ir kanoninių nurodymų bei įpareigojimų. Kitaip jie neįvykdys jiems skirtos Bažnyčios misijos.
Tarybinė Vyriausybė yra įsipareigojusi nesikišti į dogmatinę, kanoninę bei religinę Bažnyčios veiklą. 1954 m. lapkričio 10 d. TSKP CK nutarime sakoma: ,,įpareigoti TSKP sričių komitetus, kraštų komitetus, sąjunginių respublikų kompartijų CK ir visas partines organizacijas ryžtingai pašalinti ateistinės propagandos klaidas ir ateityje jokiu būdu neleisti, kad kaip nors būtų įžeidžiami tikinčiųjų ir bažnyčios tarnų jausmai, taip pat neleisti administracinio kišimosi į bažnyčios veiklą. Būtina turėti galvoje, kad įžeidžiantieji veiksmai prieš bažnyčią, dvasininkiją, tikinčiuosius piliečius nesuderinami su partijos ir valstybės vykdoma mokslinės-ateistinės propagandos linija ir prieštarauja TSRS Konstitucijai, suteikiančiai tarybiniams piliečiams sąžinės laisvę". TSRS naujoje Konstitucijoje yra parašyta: „TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama. Bažnyčia TSRS atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios" (TSRS Konst. 52 str.). Tas pat pasakyta ir LTSR Konstitucijoje 50 str. Minėto TSKP CK nutarimo šviesoje šiuos Konstitucijos straipsnius galime drąsiai aiškintis taip, kad čia suteikiama Bažnyčiai laisvė tvarkytis ir veikti savo vidaus gyvenime ir veikloje pagal savo principus — pagal kanonus, laikantis dogmatikos ir liturgikos reikalavimų. Tai patvirtina, atrodo, ir kompetentingi valdžios atstovai, tvarkantys tarp valstybės ir Bažnyčios iškilusius reikalus (žr. J. Rugienis, Tarybos ir religinių kultų įstatymai, „Tarybų darbas", 1972, Nr. 9, p. 17 ir K. Tumėnas, įstatymai ir religinės bendruomenės, „Tarybų darbas", 1975, Nr. 4, p. 26).
Leninas 1905 m. savo straipsnyje „Socializmas ir religija" rašė: „Valstybei neturi rūpėti religija, religijos draugijos neturi būti susirišusios su valstybine valdžia".
Atrodytų, kad Bažnyčia turi laisvę bent pagrindinei savo misijai atlikti. Tačiau gyvenime yra visai kitaip.
I.
1976 m. liepos 28 d. yra patvirtinti ir išleisti Religinių susivienijimų nuostatai, kurie grubiai kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus, visiškai nesiskaito su kanonais, nei su dogmatine ar net liturgine doktrina ir praktiškai panaikina Bažnyčios laisvę atlikti tiesiogines religines pareigas, atima galimybę piliečiams pasinaudoti Konstitucijos suteikta sąžinės laisve.
A. Bažnyčios 87 kanonas įsakmiai pabrėžia, kad Bažnyčios nariu tampama nuo krikšto momento su visomis teisėmis, o ne nuo 18 metų, kaip pasakyta Nuostatuose. Bažnyčia ir tikintieji tėvai kanonų įpareigoti rūpintis ir religinėje srityje vaikais ir teikti jiems religinius patarnavimus pagal kanonų, dogmatikos ir liturgikos reikalavimus (žr. kanonai 1330-1331; 1336).
Taigi Religinių susivienijimų nuostatų 3 str. grubiai pažeidžia Bažnyčios kanonus ir skverbiasi į jos grynai religinę veiklą. Taip pat jie pažeidžia ir sąžinės laisvę, nes iki 18 metų žmogus būtų prievarta išskirtas iš religinio gyvenimo ir jam būtų atimta teisė pasinaudoti sąžinės laisve, kurią jam suteikia šalies Konstitucija. Taigi, Religinių susivienijimų nuostatų 3 str. yra antikonstitucinis, visiškai priešingas TSKP CK linijai ir kaip toks negali turėti įstatyminės galios.
B. Pastaruoju metu pagal Nuostatus vietiniai valdžios organai, apeidami kurijas, klebonus ir parapijų administratorius, kišasi į parapijų komitetų sudarymą, primeta vienšališkai taip vadinamas „sutartis". Čia ne tik tikintieji, parapijos klebonas, bet ir kurija nieko negali toje sutartyje pataisyti ar pasiūlyti, — sutartis yra tokia, kokia ji patinka civilinei valdžiai. Tai yra ne tik principinis kanonų pažeidimas, bet priešinga ir LTSR Civiliniam kodeksui.
Vietiniams administracijos organams spaudžiant ir gąsdinant bažnytinio komiteto narius, priverstinis sutarčių pasirašymas yra niekingas ir negaliojantis tiek Bažnyčios teisės kanonų, tiek ir tarybinių įstatymų atžvilgiu:
1) Negaliojantis Bažnyčios kanonų atžvilgiu — kan. 461-467; 1519-1528. šie kanonai įpareigoja ordinarus ir klebonus arba klebonus pavaduojančius kunigus vadovauti parapijos administravime. Čia jie visai nušalinami arba apeinami.
2) Negaliojantis ir bendrųjų tarybinių įstatymų atžvilgiu:
a) sutartis pagal LTSR Civilinę kodeksą yra dvišalis, laisvas juridinis aktas. Šiuo atveju ji primetama jau paruošta, vienašališkai ir nėra laisva;
b) sutarties esmę pagal LTSR Civilinį kodeksą (168 str.) sudaro susitarimas dėl visų esamų punktų. Čia to visai nėra;
c) Bažnytinio komiteto tarybinė teisė nelaiko juridiniu asmeniu. Taigi jie negali būti susitariančioji pusė su juridiniu asmeniu — rajono ar miesto Vykdomuoju komitetu (LTSR Civ. kodeksas, str. 23-24), nes yra beteisis. Bažnytinis komitetas pagal primestą sutartį gauna daug įsipareigojimų, atsakomybės, turi daug išlaidų, o neturi juridinio veiksmumo.
C. Pažeisdama svarbų lenininį ir konstitucinį principą — „bažnyčia atskirta nuo valstybės", — mūsų respublikos administraciniai organai nori visai pajungti bažnytinio komiteto veiklą ir praktiškai kišasi į daugybę Bažnyčios vidaus gyvenimo sričių. Pvz., kontroliuojama, kada bus atlaidai, kas sakys pamokslus, kokie dalyvaus kunigai ir 1.1.
Pagal Religinių susivienijimų nuostatus kunigams ir tikintiesiems įvedami apribojimai: kunigas negali kitoje parapijoje teikti sakramentus, tikintieji kada nors negali iš kitos parapijos pasikviesti kunigo be atskiro leidimo kunigas negali talkininkauti kaimyninėje parapijoje (žr. Nuostatų str. 19). Priešingai kanonams, kunigams draudžiama pastoviai lankyti savo parapiečius (žr. Nuostatų str. 45). Kai kur kunigui draudžiama pagal liturgijos reikalavimus laidoti numirėlius. Remiantis minėtais Nuostatais, kai kur yra draudžiama vaikams aktyviai dalyvauti pamaldose, o už dalyvavimą baudžiami ne tik vaikai, bet diskriminuojami ir vaikų tėvai.
II.
1. Visiems žinomas faktas, kad mūsų respublikoje absoliuti gyventojų dauguma yra tikintys katalikai. Neatsižvelgiama į jų, kaip tikinčiųjų, pagrindines teises, tuo pažeidžiamas TSRS ir LTSR Konstitucijų deklaruotas sąžinės laisvės ir demokratijos principas. Nors skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus ir visiems piliečiams garantuojamos vienodos teisės ir laisvės (LTSR Konstitucijos str. 37, 43, 50, 47, 561, bet tikrovėje:
a) joks viešai tikėjimą praktikuojąs pilietis negali užimti vadovaujančio posto valstybinėje įstaigoje ar darbavietėje,
b) joks viešai praktikuojąs tikėjimą pilietis negali būti išrinktas atstovu ginti tikinčiųjų, joks dvasininkas negali būti išrinktas deputatu į tarybas,
c) jokiam tikinčiam piliečiui neleidžiama per spaudą, radiją ar televiziją ginti tikėjimą,
d) tikėjimą praktikuojantys moksleiviai yra trukdomi siekti aukštųjų mokslų ir grubiai įžeidinėjami ir niekinami.
Taigi respublikoje yra privilegijuotieji — ateistai ir beteisiai — viešai savo tikėjimą praktikuoją tikintieji.
2. LTSR administracijos pozicija yra aiškiai priešinga LTSR Konstitucijos 50 str., skelbiančiam: „Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama". O juk tarybinės administracijos leidžiama ir skatinama:
a) dažnai pilni grubios paniekos ir neturį moksliškos vertės ateistiniai (ypač rajoninėje spaudoje) straipsniai, kuriuose tikintieji vadinami tamsybininkais, atsilikėliais ir t.t.,
b) kassavaitinės ateistinės valandėlės per radiją ir televiziją kupinos užgaulių ir įžeidžiančių tikinčiųjų jausmus išsireiškimų prieš Bažnyčią, ir jos atstovus, net popiežių;
c) mokyklose pravedami ateistiniai renginiai, kuriuose grubiai išjuokiami tikintieji, kunigai ir sakramentai.
Reikia visu rimtumu atkreipti dėmesį į tai, kad visuotiniu mastu vyksta pilnas neapykantos ir priėjęs siaubingą ribą aktyviai praktikuojančių vaikų terorizavimas.
Visa tai rodo ne ką kita, kaip antikonstitucinę ir nesuderinamą su minėtu TSKP CK nutarimu ir tikinčiųjų atžvilgiu pilną neapykantos poziciją, kuri savaime iššaukia reakciją, drumsčia žmonių gyvenimą, erzina tikinčiuosius ir verčia juos gintis. Jei ir ateityje šitaip bus elgiamasi su tikinčiaisiais piliečiais, tai vietinė tarybinė administracija tikrai varys juos, to visai nenorinčius, į pogrindį. Už tai ji pati teprisiima visą atsakomybę ir tenekaltina piliečių, ginančių tik savo teises, paskelbtas Konstitucijoje.
Išvadoje prašome ir siūlome savo ir tikinčiųjų vardu:
1. Atšaukti ir panaikinti 1976 m. liepos 28 d. išleistus Religinių susivienijimų nuostatus, prieštaraujančius Bažnyčios kanonams ir Konstitucijai.
2. Norint sudaryti naujas sutartis tarp rajonų (miestų) vykdomųjų komitetų ir bažnytinių komitetų, reikia visų pirma suderinti abiejų šalių interesus, nustatyti bažnytinio komiteto juridinę padėtį ir jo santykius su parapijos klebonu. Iš bažnyčios pusės tai galėtų atlikti Kurijų teisėti atstovai.
3. Konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė yra nesuprantama ir neįsivaizduojama be nors minimalios skelbimo ir informacijos laisvės. Mums turėtų būti leista pakankamai išsispausdinti bent katekizmų, tikybos vadovėlių ir maldaknygių.
4. Reikia apriboti valstybinę netoleranciją tikinčiųjų atžvilgiu, uždrausti tikinčiųjų jausmus įžeidžiančius ateistinius vakarus bei kitokius renginius, kur grubiai niekinama tai, kas tikintiesiems yra šventa; uždrausti tikinčiųjų vaikų, aktyviai dalyvaujančių pamaldose, siaubingą terorizavimą ir niekinimą.
5. Mes, kunigai, jaučiame pilną teisę nesilaikyti nuostatų, prieštaraujančių Konstitucijai, bažnytinei teisei ir mūsų tiesioginėms pareigoms. Taip pat nebeinformuosime civilinės valdžios apie bažnyčios rengiamus atlaidus bei į juos atvykstančius pamokslininkus ir nebeteiksime taryboms grynai sakramentinės ir religinės statistikos informacijos apie krikštą, jungtuvių, laidotuvių ir kitų religinių patarnavimų skaičių, nes visa tai yra grynai bažnyčios vidaus gyvenimo reikalas, neturintis civilinėje teisėje jokios juridinės reikšmės.
Iki šiol į kolektyvinius kunigų bei tikinčiųjų pareiškimus negauta jokio atsakymo iš atitinkamų valstybinių įstaigų. Todėl primename LTSR Konstitucijos 47 str.: „Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus ir pareiškimus, į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių". Palaidojus į stalčių ir šį mūsų pareiškimą, kaip būdavo anksčiau, tai bus dar vienas, jau oficialus įrodymas, kad mūsų tikinčiųjų atžvilgiu Konstitucijos laikoma, jog esame mes beteisiai.
1979 m. kovo mėn.
Pasirašė 110 Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų: Vincentas Vėlavičius, Antanas Šeškevičius, Kazimieras Gasčiūnas, Bronislavas Burneikis, Jonas Kauneckas, Klemensas Puidokas, Jonas Bučinskas, Jonas Pakalniškis, Petras Serapinas, Antanas Kiela, Jonas Lukošius, Juozapas Meldus, Jonas Ilskis, Petras Puzanas, Romualdas Zuipa, Antanas Struikis, Pranciškus Venskus, Liudvikas Dambrauskas, Domininkas Giedra, Antanas Jurgaitis, Klemensas Arlauskas, Konstantinas Petrikas, Vincentas Senkus, Liudvikas Šarkauskas, Stanislovas Vaitilis, Adomas Alminas, Adomas Milerius, Jonas Aliukas, Anicetas Kerpauskas, Konstantinas Velioniškis, Jonas Kusas, Vaclovas Stribys, Alfonsas Lukoševičius, Valentinas Šikšnys, Leonas šaponas, Kazimieras Žukas, Juozapas Pašinskas, Tomas Švambrys, Juozapas Rutalė, Antanas Ivanauskas, Kazimieras Rimkus, Antanas Riškus, Pranciškus Šatkus, Albertas Movodzelskis, Vytautas Kadys, Petras Jasas, Petras Stukas, Antanas Zdanavičius, Juozapas Janauskas, Antanas Petronaitis, Tadas Poška, Petras Bernotas, Vincentas Gauronskis, Aloyzas Baškys, Juozapas Maželis, Alfonsas škinūnas, Vladislavas Šlevas, Izidorius Juškys, Bronislavas Latakas, Julius Budrikis, Julijonas Miškinis, Brunonas Bagužas, Vladislavas Abra-mavičius, Vladislovas Radveinis, Ferdinandas Žilys, Jonas Gedvilą, Juozapas Šukys, Juozapas Grabauskas, Domininkas Biveinis, Aleksandras Jakutis, Vincentas Vitkus, Liudas Serapinas, Juozas Gedgaudas, Jonas Petrauskis, Kazimieras Viršila, Pranas Puzė, Bronius Racevičius, Alfonsas Klimavičius, Juozas Olšauskas, Algirdas Paka-manis, Jonas Vičiulis, Juozas Gunta, Kazys Macetis, Alfonsas Pridotkas, Juozas Liutkevičius, Juozas Bukauskas, Juozas Gasiūnas, Vytautas Mikutavičius, Vincentas Klebonas, Petras Mitkus, Antanas Puodžiūnas, Izidorius Juškys, Juozapas Butkus, Pranas Daugnora, Henrikas Sirtautas, Stasys Ežerinskas, Stasys Ilinčius, Antanas Beniušis, Juozas Mantvydas, Jonas Rudzinskas, Petras Merliūnas, Henrikas Šulcas, Jonas Jasimavičius, Česlovas Degutis, Bernardas Talaišis, Petras Lygnugaris, Antanas Augustis, Julijonas Tamašauskas, Bronius Brazdžius, Antanas Jakaitis.
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
Nuorašai: Lietuvos TSR KP CK Pirmajam Sekretoriui,
Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui Lietuvos TSR,
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Vilniaus arkivyskupijos kunigų
Pareiškimas
Mes, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, prašydami grąžinti vyskupą Julijoną Steponavišių į Vilniaus arkivyskupijos Apaštališkojo Administratoriaus pareigas, 1970 metais rašėme TSRS Ministrų Tarybai peticiją, kurią pasirašė 61 kunigas, 1975 metų rugsėjo mėnesį pasiuntėme Lietuvos TSR Ministrų Tarybai pareiškimą, pasirašytą 66 kunigų, o 1976 metų vasario 15 d. grupė kunigų pasiuntė TSRS KP CK Generaliniam Sekretoriui pareiškimą visų Vilniaus arkivyskupijos kunigų vardu. Ir mes kreipiamės į Jus, Generalini Sekretoriau, pakartotinai tuo pačiu reikalu, nes dabartinė Vilniaus arkivyskupijos padėtis, vieną valdytoją pakeitus kitu, yra nenormali Bažnyčios kanonų, Lietuvos TSR įstatymų ir tikinčiųjų atžvilgiu.
Vyskupija — be vyskupo: jis, dėl nežinomų net jam pačiam priežasčių, tarybinės administracijos potvarkiu yra ištremtas toli už vyskupijos ribų — į Žagarę (Kauno arkivyskupijoje). Katalikų Bažnyčios kanonai tikruoju vyskupijos šeimininku laiko ne valdytoją, bet vyskupą: valdytojas gali tik laikinai eiti tokias pareigas.
Pagal Lietuvos TSR Baudžiamąjį kodeksą nutremti (str. 27), ištremti (str. 28), atimti teisę eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą (str. 30), atleisti iš pareigų (str. 31) gali tik teismas. Vysk. J. Steponavičius nebuvo teistas!
Nutrėmimas tiek kaip pagrindinė, tiek ir kaip papildoma bausmė gali būti teismo skiriamas nuo dviejų iki penkerių metų (str. 27), ištrėmimas — nuo vienerių iki penkerių metų (str. 28), atėmimas teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą irgi nuo vienerių iki penkerių metų (str. 30). Vyskupas tremtyje jau daugiau kaip 18 metų!
Šiame akte tikintieji įžiūri savo diskriminaciją: jie yra už įstatymo ribų — dvasininkas gali būti nekaltai represuotas, jam atimama galimybė apsiginti, tikinti visuomenė taip pat negali jo ginti.
Visa tai turėdami dėmesyje, mes, žemiau pasirašę kunigai, savo ir visų tiesą ir teisingumą mylinčių žmonių vardu prašome Jus, Generalini Sekretoriau, leisti vysk. J. Steponavičiui sugrįžti iš Žagarės į Vilniaus arkivyskupijos Apaštališkojo Administratoriaus pareigas.
Lietuvos TSR, 1979.II.2.
Pasirašė 64 Vilniaus arkivyskupijos kunigai:
K. Garuckas, B. Laurinavičius, V. Černiauskas, A. Keina, J. Lauriūnas, M. Petravičius, J. Vaitonis, A. Andriuškevičius, K. Gajauskas, N. Pakalka, N. Jaura, D. Baužys, K. Molis, J. Budrevičius, J. Grigaitis, S. Lydys, M. Stonys, K. Pukėnas, A. Dziekan, A. Trusevič, J. Obrembs-ki, A. Čeponis, P. Jankus, S. Malakovski, L. Savickas, S. Valiukėnas, J. slėnys, P. Tarvydas, A. Gutauskas, J. Juodagalvis, K. Kindurys, V. Bronickis, R. Blažys, P. Bekiš, K. Vasiliauskas, J. Tunaitis, I. Paberžis, A. Valatka, P. Vaičekonis, S. Puidokas, J. Morkūnas, B. Sakavičius, S. Kakarieka, S. Markevičius, S. Tunaitis, V. Aliulis, V. Rūkas, K. Gailius, K. Valeikis, A. Simonaitis, K. Žemėnas, A. Kanišauskas, D. Valiukonis, D. Valančiauskas, R. Černiauskas, D. Puidokas, A. Ulickas, J. Baltušis, J. Kardelis, M. Savickas, A. Merkys, V. Jaskelevičius, A. Petronis, J. Kukta.
Kai Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas pasiuntė TSRS AT Prezidiumui dokumentą Nr. 5, argumentuodamas, jog Religinių susivienijimų nuostatai diskriminuoja Katalikų Bažnyčią ir reikia juos atšaukti, tada Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis kalbėjo, kad Lietuvoje esą tik kokie 5 ar 10 kunigų, priešingų ATP išleistiems nuostatams, o visi kiti kunigai jais patenkinti. Ką jis pasakys dabar, kai 75 procentai Lietuvos kunigų pareiškė, jog ATP Nuostatai yra antihumaniški, antikonstituciniai ir niekas jų negalės laikytis?
Lietuvos kunigai,, pasiųsdami Sovietinei vyriausybei aukščiau pateiktus pareiškimus ne tik pademonstravo savo solidarumą su Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetu, bet ir parodė, kad 1940—1979 m. sovietinis totalitarizmas nepajėgė palaužti jų dvasios ir ištikimybės Bažnyčiai.
Kyla klausimas: kas tie 25 procentai kunigų, kurie nepasirašė protestų prieš Religinių susivienijimų nuostatus? Iš tikrųjų, nepasirašiusiųjų visose vyskupijose buvo vos 8—9 procentai kunigų, o pas kitus; ypač gyvenančius provincijoje, dėl sunkaus žiemos kelio nebuvo apsilankyta. Priežastys, sutrukdžiusios saujelei kunigų pasirašyti protestus, yra šios:
a) gili senatvė ir baimė turėti reikalų su valdžios įstaigomis,
b) bendradarbiavimas su KGB,
c) asmeniškos karjeros statymas aukščiau už Bažnyčios reikalus.
Lietuvos kunigai laukia, kad prieš Religinių susivienijimų nuostatus pasisakytų ir einą pareigas Lietuvos vyskupai ir ganytojai. Ganytojai pirmieji privalo reaguoti tokiais atsakingais Bažnyčios gyvenimo momentais.
