Sovietinei valdžiai didelį susirūpinimą kelia ne tik kunigų aktyvi veikla, bet ypač jaunimas, kurio neįmanoma sužavėti komunistiniais idealais — melas ir prievarta visiems akivaizdžiai matoma. Nors sovietiniai įstatymai draudžia vaikams patarnauti Mišioms, dalyvauti procesijose, giedoti chore, grupiniai mokytis tikybos, bet visoje Lietuvoje šie įstatymai yra atvirai ignoruojami. Kunigai viešai katekizuoja vaikus. Beveik kiekvienoje parapijoje vaikai tarnauja Mišioms, dalyvauja procesijose, daug kur susikūrę bažnytiniai vaikų chorai.
Kad Lietuvos kunigai ir tikintieji per daug neįsidrąsintų, 1979 m. rugsėjo 18 d. Astrave įvyko teismas už vaikų katekizaciją. Kaunietė Angelė Ramanauskaitė atsistojo prieš sovietinį „liaudies" teismą ir buvo kaltinama, kad išdrįso „vaikų sielas tempti į tamsą", t.y. mažam būreliui Baltarusijos lietuviukų papasakoti apie Dievą. Tačiau šis teismas nenugąsdino nei Ramanauskaitės, nei jame dalyvavusiųjų. Ne vienas sakė: „Kitais metais, Angele, dešimt atvažiuosime mokyti vaikų apie Dievą!"
Astravo teismas vieną tikslą neabejotinai pasiekė — daugeliui apčiuopiamai parodė marksistinės ideologijos bankrotą. Daugelis pamatė, kad Baltarusijos tikintieji kur kas labiau yra užguiti ir pavergti negu Lietuvoje. Tiems, kurie dalyvavo Astravo teisme, niekas neįrodys, kad yrą ko nors vertas sovietinis teisingumas.
