Po vysk. Juozo Matulaičio-Labuko mirties Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi tapo vysk. Liudas Povilonis. Daugelis kunigų ir tikinčiųjų, girdėjo drąsius vysk. L. Povilonio pamokslų žodžius, puoselėjo viltį, kad jis, užėmęs Kauno arkivyskupijos Katedrą, atvers Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje šviesų puslapį, kad bus padarytas kapituliacinei Ordinarų politikai galas, šito, atrodo, prisibijo ir sovietinė valdžia, kuriai yra priimtinas tik toks ordinaras, kuris neprieštaraudamas vykdo visus jos potvarkius. Atitinkamos valdžios įstaigos pačioje pradžioje tiek šantažavo vysk. Povilonį, tikriausiai grasindamas neleisti užimti vyskupijos ganytojo pareigas, kad jis per kelis mėnesius padarė daug ir labai skaudžių sprendimų. Buvo išaukštinta ir bandyta išaukštinti visa eilė kunigų, tarp kurių rasime ir atvirų KGB kolaborantų, ir moraliai tikinčios liaudies akyse susikompromitavusių ir be kunigiškos dvasios, gerai tinkančių prie vaišių stalo, o ne kovai už Bažnyčios reikalus.
Šie paskyrimai jau spėjo išsklaidyti kunigų iliuzijas; visiems aišku, kad tai kapituliacija prieš KGB ir Religijų reikalų tarybą. Kronika nedrįsta smerkti, nes žino visas aplinkybes, kuriose tenka Lietuvos ordinarams valdyti vyskupijas, tačiau drauge su visa kunigija ir tikinčiąją liaudimi liūdi, kad Lietuva šiandien nebeturi valančių, matulionių — o jų taip reikia. Juo labiau, kad palankesnių sąlygų išsikovoti Bažnyčiai teisių minimumą iki šiolei dar neturėjome.
Vietoje vilties, atsirado baimė, kad ir šiuo metu Lietuvos ordinarai tęs kan. J. Stankevičiaus ir vysk. J. Labuko vykdytą baimės ir nuolaidžiavimo politiką. Duok Dieve, kad taip neįvyktų!
N.B. „LKB Kronika" labai nenori kelti į viešumą skaudžius Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenimo faktus, bet tai laiko nors ir skaudžia, bet būtina operacija. Kai kas prikiša, kad Kronika šituo žemina dvasiškių autoritetą ir tuo kenkia Bažnyčiai. Kronika tokį priekaištą laiko trumparegišku, nes prieš akis nuolat turi Rusijos Pravoslavų Bažnyčios likimą. Pravoslavų dvasiškiai, tapę sovietinės valdžios kolaborantais, prarado tikinčioje liaudyje autoritetą ir įtaką. Nejaugi reikia laukti, kad šitaip atsitiktų ir Lietuvoje? Nejaugi Lietuvos Katalikų Bažnyčia turi tapti sovietinės valdžios nuolankia tarnaite?
