Vengrijos Katalikų Bažnyčios primas, Estergono arkivyskupas kardinolas Laslas Lekajus, spalio mėn. viduryje lankėsi Lietuvoje. Ji lydėjo du vengrų vyskupai, trys prelatai, trys kunigai ir du rusų pravoslavų vyskupai. Tai jau antrasis kardinolas aplankęs sovietinę Lietuvą.
Apie šį kardinolo apsilankymą spalio mėn. 18 d. „Tiesa" parašė vos kelis sakinius.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis buvo įsakęs, kad Vengrų Primas būtų sutiktas neblogiau, kaip vokiečių kardinolas Bengsch. Kauno katedros choristai net buvo atleisti iš valdiško darbo.
Spalio 12 d. 11 val. 30 min. kardinolas Lekajus su palyda atvyko į Kauno Katedrą, kur jo laukė didžiulė tikinčiųjų minia. Skambėjo Katedros varpai, minia giedojo „Marija, Marija", o per visą Katedrą išsirikiavusios mergaitės klojo ant tako gėles. Katedroje aukštą svečią pasveikino vysk. L. Povilonis, savo kalboje užsimindamas apie besiartinantį Lietuvos Katalikų Bažnyčios 600 metų jubiliejų (1987 metais). Po to kardinolas drauge su dviem vengrų vyskupais ir šešiais dvasiškiais koncelebravo šv. Mišias, kurių metu vokiškai pasakė pamokslą.
Po šv. Mišių į Katedros zakristiją buvo suleisti tik klierikai; prie durų atsistojęs Kauno Kurijos kancleris kun. Bitvinskas kunigams į zakristiją įeiti neleido. Ar ne todėl, kad kunigai neturėtų progos susitikti ir pasikalbėti su kardinolu?
Išlydint kardinolą minia užtvindė ne tik šventorių, bet ir gatvę prie Katedros; aidėjo plojimai, šauksmai „Valio", o paskui per minią nuvilnijo daina „Lietuva brangi, mano Tėvynė", tapusi dabartiniu neoficialiu Lietuvos himnu. Prie Maironio kapo tikintieji dar sugiedojo „Marija, Marija". Milicininkai pradėjo raginti skirstytis, kad gatve galėtų pravažiuoti mašinos.
Kardinolas, be Kauno Katedros, dar aplankė Panevėžio Katedrą ir Vilniaus šv. Teresės bažnyčią.
* * *
„Ar bus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai naudos iš Vengrijos kardinolo apsilankymo?" — klausė viena radijo stotis.
Sovietinė valdžia panoro parodyti aukštam Bažnyčios hierarchui, kad Lietuvoje esanti religijos laisvė. Tik klausimas, ar tai pavyko? Sutikime nedalyvavo du vyskupai tremtiniai. Nepasitiko kardinolo Vilniaus Katedra, kurioje įrengta paveikslų galerija. Tik kažin, ar kas nors pasakė kardinolui apie tą kančių kelią, kuriuo nuo 1940 metų eina Lietuvos Katalikų Bažnyčia?
Tikinčioji liaudis šia proga turėjo galimybę pademonstruoti savo tikėjimą bei patriotizmą ir jos nepraleido. Atrodo, kad panašias progas lietuviai vis geriau moka išnaudoti.
Kardinolą Lekajų lydėję pravoslavų vyskupai pamatė, kad ir Sovietų Sąjungoje galima išsikovoti daugiau tikėjimo laisvės, jei dėl to yra kovojama. Vadinas, ir jiems buvo naudos palydėti kardinolą į Lietuvą. Lietuvos bedieviai turėjo progos dar kartą įsitikinti, kad jų pastangos išplėšti iš žmonių širdžių tikėjimą ir tautiškumą neduoda vaisių.
Vengrų kardinolo apsilankymas priminė lietuvio kataliko širdžiai ypač brangias dviejų vengrų — kankinio kardinolo Mindsenti ir kun. Tihamer Toth — pavardes. Iš pirmojo lietuviai sėmėsi aukos ir ištikimybės Bažnyčiai dvasios, o antrasis savo knygomis tiek nepriklausomybės, tiek ir pokario metais maitino jaunimo protus ir širdis.
Kas ateityje beatvažiuotų iš Bažnyčios vadovų, tikinčioji Lietuva visus sutiks ištiestomis rankomis, nes tai šviežias oras iš Vakarų, tai tarsi truputėlį prasiskleidę vartai į laisvę.
Labai gaila, kad Lietuvos Ordinarai neturi teisės laisvai pasikviesti norimus katalikų Bažnyčios hierarchus, o turi pasitenkinti tik tuo, ką teikiasi duoti sovietinė valdžia. Juk kardinolas atvyko ne Lietuvos Ordinarų, o Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Pimeno kvietimu. Jeigu sovietinė valdžia leido, gal net patarė patriarchui pasikviesti katalikų kardinolą, matyt, iš šio vizito ji tikėjosi sau nemaža naudos. Tik sunku patikėti, kad jos viltys išsipildė.
