Moldavija
Kišiniovas — Belcai
Jau nebe pirmi metai kaip Belcų miesto katalikai primygtinai prašo Maskvos ir vietinę valdžią užregistruoti jų bažnytinį komitetą ir maldos namus. Ir štai ilgai lauktoji pergalė! 1979 m. lapkričio 27 d. Belcų m. katalikai gavo oficialų raštą, kad jiems leidžiama turėti maldos namus, o taip pat užregistruota jų bendruomenė bei jos komitetas. Pagal raštą komitetas ir maldos namai įteisinti jau rugsėjo 6 d., bet vietinė valdžia dar apie tris mėnesius vargino ir laikė žmones nežinioje.
Džiugi žinia greitai pasklido po visą respubliką. Kun. Vladislavas Zavalniuk pirmą kartą 1979 m. gruodžio 2 d. (sekmadieni) viešai nuvažiavo aptarnauti katalikų; džiaugsmui nebuvo ribų.
Bet štai gruodžio 5 d. Religijų reikalų tarybos Įgaliotinis iškvietė Kišiniovo bažnytinio komiteto pirmininką ir jam pranešė, kad kun. V. Zavalniuk nebegalės dirbti Moldavijoje.
Gruodžio 6 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Raneta pareikalavo, kad kun. V. Zavalniuk atiduotų registracijos pažymėjimą, nes jis esąs nusikaltęs prieš įstatymus: be valdžios sutikimo aptarnavęs už Kišiniovo ribų ligonius ir mirštančius katalikus. Taip pat buvo reikalaujama, kad kunigas raštu pasmerktų tuos vokiečių katalikus, kurie išvykę iš Moldavijos į Tėvynę ir per radiją („Vokiečių banga") papasakojo visuomenei apie katalikų persekiojimą Moldavijoje.
Gruodžio 7 d. trys miesto vykdomojo komiteto darbuotojos atėjo į bažnyčią ir, pamačiusios šventoriuje kunigą, grubiai jį užsipuolė, kaip jis dar galįs vaikščioti bažnyčios teritorijoje? Be to, jos reikalavo pavardžių ten buvusių katalikų, nors pačios savo pavardžių neišdrįso pasisakyti, nors katalikai to reikalavo.
Vėliau atvyko kiti miesto vykdomojo komiteto darbuotojai ir, nepateikę savo dokumentų, padarė reviziją bažnyčios kanceliarijoje.
Gruodžio 8 d., per švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo švente žmonės pradėjo rinktis iš įvairių Moldavijos vietų į bažnyčią. (Jie dar nežinojo, jog neturi kunigo).
Bažnytėlė jau buvo apsupta milicijos ir saugumo agentų. Pats Kišiniovo m. vykdomojo komiteto pirmininkas Kravčiuk, stebėdamas žmones, vaikščiojo aplink bažnyčią. Jau gruodžio 5 d. RRT įgaliotinio pav. Raneta bažnyčios komiteto pirmininkui grūmojo: „Jeigu žmonės skųsis dėl kunigo išvarymo, užplombuosim bažnyčią".
Atvykę katalikai, pamatę apsuptą bažnyčią, pradėjo teirautis milicininkų, kas atsitiko. Vienas milicininkas Valentinai Oleinik paaiškino, jog jie budį, kad neįvyktų riaušės. Esą paskirti du kunigai: vienas senas, o kitas jaunas, bet žmonės nesutaria tarp savęs — vieni nori seno, kiti — jauno. Todėl jie budį, kad būtų išvengta nemalonumų. Milicininkų melas tuojau išaiškėjo, — jie susirinko prie bažnyčios, kad būtų įbauginti katalikai ir nedrįstų ieškoti savo teisių.
Skaudi žinia, kad išvaromas vienintelis kunigas, žaibu aplėkė visą respubliką. Gruodžio 9 d. (sekmadienį) ne tik bažnytėlė, bet ir šventorius buvo perpildytas žmonių. Visi norėjo išgirsti paskutinį savo ganytojo atsisveikinimo žodį ir dalyvauti šv. Mišiose. Deja, kunigas tik slapta galėjo klausyti išpažinčių, o kai ministrantai prie didžiojo altoriaus skaitė šv. Mišių maldas, kunigas slaptai atsilaikė šv. Mišias.
Kokį skausmą išgyveno katalikai, netekę vienintelio savo kunigo, gali suprasti tik dalyvavusieji tose skaudžiose sekmadienio pamaldose.
Ar galima labiau pasityčioti ir diskriminuoti tikinčiuosius, kaip tai daroma Moldavijoje? Kunigas baudžiamas už tai, kad jis aptarnaudavo ligonius ir mirštančius! Bet juk tai jo šventa pareiga. Jis šitai privalėjo daryti, rizikuodamas ne tik sovietiniu registracijos pažymėjimu, bet ir savo gyvybe.
Belgrado konferencijoje persekiojami Moldavijos katalikai tikriausiai neliks užmiršti.
* * *
