J. Aničas ir J. Mačiulis savo knygoje „Katalikybės evoliucija" („Mintis", Vilnius, 1979) nusiskundžia, kad užsienio religinė lietuvių spauda skleidžia prasimanymus apie tikinčiuosius Lietuvoje, pvz., „Religinė praktika Sov. Sąjungoje yra laikoma baustinu nusikaltimu", „tikintieji laikomi įtartinais piliečiais" (p. 206).
Tepaaiškina gerb. autoriai kad ir tokį faktą. Saldutiškio vid. mokyklos VI kl. mokinys Juozas Valiulis 1973 metų vasarą patarnaudavo šv. Mišioms Labanoro bažnyčioje. Mokinys turėjo pirmūno vardą, bet vos tik prasidėjo nauji mokslo metai — jau ir parsinešė dvejetą!
Jo motina Veronika Valiulienė dėstė Plaučiškių pradinėje mokykloje. 1973 m. spalio 20 d. atvyko pas ją vizitatoriai: švietimo skyriaus vedėjas Ribokas, Metodinio skyriaus vedėjas Untulis ir komjaunimo sekretorė Kadzickaitė. Jie klausinėjo vaikus ne pagal programą dėstomų dalykų, bet. . . poterių ir katekizmo. Vaikai pagal savo amžių nusimanė neblogai religijos dalykuose ir drąsiai atsakinėjo. Paskui pasipylė vizitatorių tardomieji klausimai: kas vaikus išmokė tikėjimo tiesų? Vaikai ir vėl atsakinėjo: tėvelis, mamytė, brolis, sesutė . . . Dar toliau klausimai darėsi klastingesnį: „O kur jūsų tėvelis dirba? Ką dirba?" Čia vaikai pajuto kažką negera ir vengė tiesiai atsakinėti. Tuomet komisija kreipėsi į pačią mokytoją: „Ar, drauge, tikite į Dievą?" — „Taip, tikiu!" — ryžtingai visos klasės akivaizdoje ištarė mokytoja. „Jums ne vieta dirbti mokykloje," — tokia buvo vizitatorių išvada. Mokytoja tuoj pat parašė pareiškimą atleisti ją iš darbo ir įteikė „svečiams", bet šie nepriėmė — liepė važiuoti į Utenos švietimo skyrių. Sekančią dieną mokytoja, nuvažiavusi į rajoną, rado jau paruoštus atleidimui dokumentus. Ta pačia proga V. Valiulienei buvo pasakyta kad dėl jos nukentėsiąs ir Labanoro klebonas: jam uždės baudą, kodėl priima vaikus prie altoriaus. Lapkričio 1 d. ši trijų vaikų motina jau nebedirbo mokykloje.
Netrukus iš darbo buvo atleistas ir jos vyras Edvardas Valiulis, dirbęs Utenos III-os vid. mokyklos kūriku. Atleidimo dingstis — gali vaikus paveikti idėjiškai. Be to, buvęs Kunigų seminarijoje (E. Valiulis 1946 m. pateko į 158 klierikų skaičių, kurie buvo atleisti iš Seminarijos).
Mokytojos E. Valiulienės biografijoje toks „baustinas nusikaltimas" jau nebe pirmas. 1959 metais jos vyras nudažė kryžių, stovintį jo tėviškės sodyboje ir pastatytą jo tėvo. šį kryžių vietinio ūkio valdyba reikalavo nuversti. E. Valiulienė patvarkė prie kryžiaus augančias gėles ir to užteko, kad „nusikaltusioji" būtų perkelta „perauklėjimui" į kitą mokyklą, esančią už 22 kilometrų — į Reškutėnus (Švenčionių raj.). Į darbą, kol buvo įmanoma, iš savo namų, esančių Palsodės kaime, važinėjo dviračiu, o žiemą — gyveno toli nuo savo šeimos.
Kaip rodo šis faktas, tai ne „prasimanymas", bet tikrovė, kad religijos praktikavimas mūsų šalyje nėra pageidaujamas dalykas ir tikintieji laikomi įtartinais piliečiais. Nieko negelbsti čia ir įstatymas, draudžiąs žmogų dėl religinių įsitikinimų atleisti iš darbo: tai tik dekoracija, kurią galima įvairiai sukioti.
