1. Petras Plumpa
Nuo 1979 m. kovo mėn. iš Petro Plumpos negauta jokios žinios. Lagerio vadovybė, atsakydama į žmonos Aldonos užklausimą, pranešė, kad Petras Plumpa, „pasikeitus kalinimo sąlygoms, turi teisę per du mėnesius parašyti vieną laišką" (1979.VIII.1S) ir kad jam uždrausta gauti priklausomą siuntinį (1979.IX.31).
Lagerio vadovybės atsakymai liudija, kad Petras Plumpa yra kalinamas sunkiausiomis sovietinio lagerio sąlygomis ir yra nuolat arba karceryje, arba lagerio kalėjime.
„Kaipgi svarbu, kad per mus žmonės pažintų Jėzų; patirtų Jo Prisikėlimą ir patektų į Jo laimę. Tam ir esame mes čia, tolimuose kraštuose, tarp svetimų, bet laimės trokštančių žmonių, o mūsų kantrybė yra tas kelias, kuriuo Kristus ateina į žmonių širdis". (Iš P. Plumpos paskutiniojo laiško 1979 m. pavasarį).
2. Julius Sasnauskas
* * *
3. Antanas Terleckas
1979 m. spalio 30 d. Vilniuje buvo suimtas Antanas Terleckas. Suėmimo priežasties KGB Terlecko namiškiams nepranešė. Galimas daiktas, kad tai kerštas už 45 pabaltiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo.
4. Vladas Lapienis
1979 m. liepos 1 d. sąžinės kalinio Vlado Lapienio žmona kreipėsi į LTSR ATP prašydama, kad jos vyrui dėl senatvės būtų panaikinta tremtis. AT Prezidiumas atsakė, kad su tokiu prašymu turi kreiptis pats nuteistasis.
Spalio 17 d. Mordovijos KGB atėmė iš Vlado Lapienio fotografijas, kalėdaičius, vokus su pašto ženklais, religinius paveikslėlius ir apie 350 laiškų, atėjusių į lagerj per KGB rankas. V. Lapienis rašo:
„Spalio 17 d. mane išvežė iš 19-jo Mordovijos lagerio. Persiunčiamuose kalėjimuose teko būti 50 parų (traukiniu važiavau apie 6 paras). Kelionėje ir kalėjimuose vargo teko pamatyti ir patirti ne taip mažai.
Gruodžio 5 d. iš Krasnojarsko kalėjimo mane atvežė į aerodromą, o iš čia lėktuvu atgabeno į vietovę, vadinamą Severo-Jeniseiskij. ši vietovė yra nuo Krasnojarsko apie 600 km į šiaurę. Lėktuvas, pakilęs iš Krasnojarsko aerodromo, maždaug po 45 min. nusileido Jeniseisko aerodrome, o dar po 40 min. pasiekė Severo-Jeniseiskij aerodromą. Susisiekimas iš Krasnojarsko su Severo-Jeni-seisku galimas tik lėktuvais, — nei geležinkelio, nei kelio automašinoms nėra. šią vietovę iš visų pusių supa taiga, kurioje yra meškų, vilkų ir kitokių žvėrių. Sniego čia yra apsčiai. Žiemą šalčio būna iki 50-60 laipsnių.
Kadangi esu senyvo amžiaus ir vargina galvos skausmai, o kai kada ir širdis pradeda negaluoti, todėl dirbti negaliu. Pensijos dar negaunu, nežinau, ar ją mokės, ar ne?
Čia atvažiavęs neturėjau nė kapeikos, todėl milicija gruodžio 6 d. savo lėšomis išsiuntė telegramą, kad atsiųstumei 200 rublių, nes iš lagerio pinigų dar negavau".
Prieš pat savo tremtį Vladas Lapienis rašė:
„Mano kelionė į tremtį turėtų būti panaši į kelionę iš Vilniaus į Mordoviją. Tai ilga varginga kelionė drauge su kriminaliniais kaliniais per persiunčiamus kalėjimus. Jei turėčiau rašytojo talentą, tai apie tokią kelionę būtų galima parašyti nemažas veikalas. Tiek kelionėje į tremtį, tiek ir pačioje tremtyje savo kančia padėsiu broliams nešti kryžių, paremsiu jų nusilpusius pečius" (1979.VIII.3).
„Jeigu būdami kaliniais ar tremtiniais nuosekliai vykdome Kristaus Testamentą, tada mūsų gyvenimas ir čia yra prasmingas, o laikas būnant kaliniu ar tremtiniu ne tik neprarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Nesvarbu, ar mes esame už grotų, ar spygliuotų vielų, tremtyje ar kur kitur. Svarbu, kad galime kentėti ir aukotis, todėl džiaukimės ir būkime linksmi.
Kai važiuosi pas mane į tremtį, prašyčiau atvežti: „šventąjį Raštą", T. Kempiečio „Kristaus sekimą", Maldyną ir rožančių (1979.X.13).
Dabartinis Vlado Lapienio adresas:
TSRS, Krasnojarskij kraj,
Sievero-Jeniseiskij rajon,
pos. Teja, ul. Piervomaiskaja Nr. 4
Lapienis Vladas, Antano
5. Nijolė Sadūnaitė
Nuotrupos iš praeities:
1974 m. rugpjūčio 27 d., baigiant daryti kratą Nijolės Sadūnaitės bute, atėjo KGB papik. Kolgovas ir išsireiškė, kad nuo 1970 m., t.y. nuo kun. Antano Šeškevičiaus teismo į Nijolę buvo atkreiptos saugumo akys ir sekamas kiekvienas jos žingsnis. Nijolė Kolgovui atsakė, kad jis prieš ketverius metus jai žadėjęs sudaryti tokią pačią bylą kaip kun. A. Šeškevičiui, todėl labai vėluodamasis vykdo savo pažadą. Kolgovas, karščiuodamasis ir šaukdamas, išsigynė .savo žodžių.
* * *
1974 m. rugpjūčio 27 d. suėmę Nijolę Sadūnaitę, saugumiečiai tikėjosi greitai sužinoti „LKB Kronikos" leidėjus. Tardymuose Nijolė tylėjo, neatsakinėdama į saugumiečių klausimus. Praėjus mėnesiui KGB paplk. Petruškevičiaus nervai neišlaikė, ir bylos vedimas buvo perduotas majorui Pileliui.
KGB tardytojas Vytautas Pilelis Nijolei tvirtino, kad jis daugiau kaip 20 metų dirbdamas tardytoju jau daug žmonių matęs, bet kad kas nors tokios sunkiose sąlygose per 10 mėn. pastoviai būtų geros nuotaikos, to jis dar nėra matęs ir tai tardytojai palaikė, kad Nijolė serganti psichine liga. V. Pilelis žadėjo Nijolę išleisti į laisvę, jei ji duosianti parodymus nors apie vieną asmenį.
* * *
Prokuroras Jurgis Bakučionis prieš teismą žadėjo Nijolę išleisti į laisvę, jei tik ji teisme tylėsianti, nes 1975-ji metai — Moters metai, o Nijolė nieko nepadariusi, kad ją nuteistų. N. Sadūnaitė atsakė, kad ji nesanti spekuliantė ir savo įsitikinimais nespekuliuojanti. „Aš negaliu tylėti, — sakė Nijolė prokurorui, — nes patys gyvenimo faktai jus kaltina".
Teisme prokuroras Bakučionis pareikalavo 4-rių metų griežto režimo ir 5 metų tremties!
* * *
Praėjus pusei metų nuo suėmimo, Nijolės byla dar nebuvo pajudėjusi iš vietos. Tada KGB žvilgsnis nukrypo į silpnavalį ir mėgstantį dažnai išgerti Nijolės pusbrolį Vladą Sadūną, vėliau giminėms pasipasakojusį, kad tardytojai privertę jį duoti melagingus parodymus apie tai, kad Nijolė jam davusi skaityti tris „LKB Kronikos" numerius ir knygą „Simas". „Jei teisme būčiau davęs teisingus parodymus, tai saugumiečiai būtų man galvą nusukę", — pasakojo Vladas Sadūnas.
* * *
Nijolės Sadūnaitės teisme pasakyta ir Vakarus pasiekusi kalba, sukrėtė saugumiečius. Į Baraševo lagerį Mordovijoje buvo komandiruojami net 4 Vilniaus saugumiečiai, turėję užduotį sužinoti, kada Nijolė perdavė savo kalbą.
— Mes tavęs neklausiame, kam tu perdavei uždaro teismo aprašymą, bet kur tau pavyko tai perduoti? Ar dar būnant Vilniaus KGB kameroje, ar etapo į Baraševą metu, ar iš paties Baraševo? — veltui kamantinėjo Nijolę Vilniaus saugumiečiai, bet nieko nepešę grįžo namo.
* * *
Po teismo išvežant į lagerį, Vilniaus saugumiečiai neleido Nijolei perduoti šiltų rūbų. Išvežė su vasarine suknele. Kelionės metu Nijolė peršalo ir ilgai sirgo. Pasiekusi Baraševo lagerį, Nijolė sužinojo, kad per 11 kalinimo mėnesių ji neteko net 15 kg svorio!
1977 m. kovo mėn. viduryje iš Nijolės atėmė visus jai parašytus laiškus, atvirukus, šventus paveiksliukus, užrašus ir nuvežė į Mordovijos sostinę Saranską. Čia saugumiečiai žadėjo jai panaikinti tremtį, jei Nijolė „pasitaisysianti". Sadūnaitė atsakė:
— Priimu tik pilną reabilitaciją savęs ir visų, kurie nuteisti už reikalavimą, kad laikytumėtės Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Konstitucijos ir įstatymų paragrafų. Jokių malonių man iš jūsų nereikia ir jų nepriimsiu.
Saugumiečiai žadėjo tremties sąlygas padaryti šimtą kartų sunkesnes už lagerį. „Kuo sunkiau, tuo linksmiau", — atsakė Nijolė. Jos jumoras nuginklavo saugumiečius ir daugiau šia tema nebuvo kalbama.
Saranske du mėnesius Sadūnaitę gerai maitino, aprengė jos pačios rūbais ir nufotografavo! „Dryžuotos suknios bijojo užsieniui parodyti, — rašė Nijolė, — todėl apvilko savais rūbais. Visur viena apgaulė".
* * *
Po Saransko 3 mėnesius Sadūnaitė vėl praleido Mordovijos lageryje. Nijolė rašė: „Nuo 1977 birželio 15 d. aš atsisakiau priverstinio darbo lageryje ir reikalavau raštu TSRS generaliniam prokurorui Rudenkai ir Lietuvos prokurorui pripažinti politkalinių statusą, protestavau prieš naujus politinius areštus Lietuvoje ir prieš tyčiojimąsi iš politinių kalinių lageriuose, kalėjimuose, karceriuose, tremtyje ir psichiatrinėse ligoninėse. Manęs į karcerius nekišo, nes pastoviai laikėsi aukšta temperatūra. Negavau jokios medicininės pagalbos, net į rentgeno kabinetą nenuvedė". Per tuos tris mėnesius saugumiečiai konfiskavo visus jos ir jai siunčiamus laiškus, neleido nusipirkti maisto už 5 rub. per mėnesį ir gauti iš namų siuntinį, nors brolis Jonas kelis kartus bandė jį pasiųsti.
* * *
1978 m. gegužės 4-7 dienomis Leonidui Brežnevui lankantis su oficialiu vizitu Vokietijos Federatyvinėje respublikoje, grupė delegacijos narių susitiko su Brežnevu ir prašė jo, kad būtų peržiūrėta Nijolės Sadūnaitės byla. Prašė tarpininkauti, kad Nijolė būtų išleista iš tremties ir galėtų grįžti į Lietuvą. Tada Nijolei buvo dar likusi dviejų metų bausmė — tremtis į Sibirą. L. Brežnevas pažadėjo patenkinti delegacijos narių prašymą, bet, grįžęs į Maskvą, savo pažado neištesėjo! Pasirodo, kad Maskvos KGB yra galingesnė už patį L. Brežnevą!
Nijolės dabartis:
Sovietiniai muitininkai ir toliau apiplėšinėja Nijolės Sadūnaitės banderoles ir siuntinėlius. Daug siuntinių grąžinama siuntėjams atgal.
„Nežinau, kodėl Jūs ne viską gaunate, ką aš Jums siunčiu?" — klausia laiške Fr. Hieronymus iš Izraelio. „Siunčiau Jums dvi kepures, bet viskas grįžo atgal".
Medicinos mokslų daktaras W. Barenberg iš VFR siuntinėlyje įdėjo sūrio. Vietoje sūrio muitininkai įkišo aktą, kad sūrį sudegino!
Filosofijos ir teologijos mokslų daktarė Lilly Zarncke iš VFR siuntė pieno miltelių, — muitininkai įdėjo aktą, kad pieną sudegino! Nijolė rašo: „Uždraustų" maisto produktų sąrašas vis ilgėja. Neseniai 3-se banderolėse gavau medaus, o dabar jau medų konfiskuoja. Labai daug konfiskuoja man siunčiamų maisto produktų, dažnai nėra konfiskacijos akto ... Iš siuntinių išimamas siunčiamų daiktų sąrašas, kad būtų patogiau vogti."
Dalį banderolių muitininkai suniokioja. Nijolė rašė: „Atskrido iš Austrijos banderolė: visa sudraskyta, kakava išbarstyta, banderolė nuteriota tarsi po bombardavimo".
Už siunčiamus daiktus plėšiami nežmoniški muitai. Aina Borgstedt iš Švedijos siuntė Nijolei dirbtinos odos panešiotus kailinukus ir juos įkainavo 10 švediškų kronų, o Nijolei už juos reikėjo sumokėti 100 rub. (650 švediškų kronų) muito!
„Kas lieka nuo mano stalo, dalinu visiems polit. tremtiniams, nežiūrint jų tautybės. Jei bėdoje būtų ir tikrai blogos valios žmogus, aš pasidalinčiau ir su juo paskutiniu duonos kąsniu, nes taip elgtis mums įsakė gerasis mūsų Mokytojas — Jėzus Kristus", rašo Nijolė iš Bogučianų. Sadūnaitės asmeniniai poreikiai labai maži — beveik viską išdalina ir išsiuntinėja kenčiantiems. Tikriausiai dėl šios priežasties KGB muitininkai taip apiplėšinėja Nijolės siuntinius ir banderoles.
1979 m. birželio 22 d. Sadūnaitė parašė Bogučanų raj. Vidaus reikalų skyriaus viršininkui pareiškimą, kad atostogų metu rugpjūčio mėn. leistų jai nuvykti į Vilnių aplankyti artimųjų. Liepos 4 d. vienas milicijos darbuotojas Nijolei pranešė, kad atostogų metu jai važiuoti į Vilnių neleidžia ir ateityje neleis. Pagal tarybinius įstatymus visi tremtiniai turi teisę 10 dienų pabūti savo tėvynėje. „Labai mane saugumiečiai pralinksmino, — rašo Nijolė, — sakydami kad jei ir 10 m. tremties turėčiau, tai nė karto neleistų atostogų. Reiškia Lietuva gyva! Saugumiečiai mūsų bijo!
Nuotrupos iš Nijolės laiškų:
Nijolė savo laiškuose prisimena lageryje paliktas bendro likimo drauges: Nadę Usojevą, Glafyrą Kuldyševą, Galią Silivončik, Stefą šabatūrą, Iriną Kirčevną, Tatjaną Sokolovą, Oksaną Popovič, Tatjaną Krasnova ir daugelį kitų. „Nadė Usojeva — nuostabaus gerumo ir takto mergina (nuteista 7 m. griežto režimo ir 2 m. tremties). Labai gera ir kilni rusaitė — pravoslavė. Mes su ja buvome kaip sesės, tik gaila, kad lageryje „atostogauti" jai beveik neleisdavo. Tikras stebuklas — iš kur pas trapią merginą tiek jėgų? 5 metai beveik be pertraukų — karceris ir griežto režimo kalėjimas — badas, šaltis ir patyčios, štai kur didvyrė, prieš kurią net klauptis reikia! Tyli, rami, visada su šypsena ir malda lūpose. Niekada negirdėjau nekantrumo ar šiurkštesniu žodžio. Su šypsena eina į karcerį ir su šypsena sugrįžta. Išsekusi, pamėlusi, į žmogų nepanaši, o šypsosi ne tik mums, bet ir savo budeliams! Jos pavyzdys mane iki ašarų jaudino ir jaudina. Būkite geri, parašykite ir jūs jai retkarčiais. Jai bus nors kiek atlyginta už nuolatinį brutalumą ir panieką. Dieve, kiek skausmo ir neteisybių šioje ašarų pakalnėje!"
* * *
„Mūsų abu Petrai — Paulaitis ir Plumpa — uolos, į kurias sudužusios neapykantos bangos tik dar labiau išryškina jų didybę ir dvasinį grožį. Meilė visu savo begaliniu grožiu suspindi tik didžioje kančioje. Džiaukimės ir dėkokime Viešpačiui, kad mūsų mažoje tautoje yra tiek kilnių ir mylinčių sielų!"
* * *
Nijolė rašo apie a.a. kan. Petrą Raudą: „Visų gražiausias jo charakterio bruožas — meilė žmogui, atlaidumas ir gilus tikėjimas. Niekada nepamiršiu jo paskutinių gyvenimo žemėje dienų. Kentėdamas didžiausius skausmus, atsisakė bet kokių vaistų skausmui sumažinti, atgailodamas už mūsų klystančius tautiečius. Buvo labai ramus ir giedras, o taip pat dėkingas už mažiausią patarnavimą. Nuostabaus jautrumo ir grožio žmogus!
Atvažiavę draugai neišlaikė ir pradėjo verkti, o kanauninkas ramiai ir įtikinamai pasakė: „Neverkite, juk aš iškeliauju pas gerąjį Tėvą".
* * *
„Vartau a.a. kun. Karolio Garucko laiškus, — rašo Nijolė, — tai brangios relikvijos. Jo šventos rankos lietė tuos lapus, rašė kilnius žodžius, nešė į tolimą Sibirą savo širdies šilumą, Kristaus žodžių šviesą, kilnų paraginimą: „Tegul kiekvienas žmogus, kurį jūs sutiksite, nueina nuo jūsų geresnis. O kad jūs būtumėte lyg kryžkelės užrašas, kuris kitiems, o ypač jaunoms širdims, parodytų kelią į tikrąją laimę . .. Tegul nepritrūksta jums jėgų aukotis ir toliau, kol bus auka atbaigta, kaip Kristaus ant kryžiaus. Tada visos kančios gyvenimas atrodys kaip sapnas, gal ir labai baisus, bet trumpas, palyginus su nesibaigiančia amžinybe".
* * *
„Gyvenimo universitetas — kalėjimai, lageris, etapai (neduok. Dieve, ir priešui tokių „kelionių"!) ir tremtis dar aiškiau ir ryškiau nušvietė tikrovę ir kuo tampa žmogus, praradęs tikėjimą į Dievą. Be kaukės, realiai pasirodė mūsų gražbyliai „humanistai" mano ir tūkstančių geriausių iš geriausių atžvilgiu. Tad dabar stebėtis nebeturiu kuo, belieka tik melstis už juos. Jų žiaurumas ir neapykanta tik dar labiau išryškina be kaltės kaltųjų didybę ir moralinį grožį".
Nijolės Sadūnaitės adresas:
Krasnojarskij kraj,
Bogučany, Partizankaja 17-1.
