Nuorašas:
Kauno Kunigų Seminarijos Rektoriui
Gofman Aleksandro,
gyv. Vilniuje, Pranskaus 37-2,
P a r e i š k i m a s
1973 metų gruodžio 5 ir 13 dienomis Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto laikraštyje „Gimtasis kraštas" buvo atspausdintas J. Aničo straipsnis „Kovoje prieš klastingą melą". Čia autorius, pasiremdamas kai kurių Lietuvos dvasininkų pasisakymais, bando įrodyti, kad Lietuvoje yra pilna sąžinės ir religijos laisvė. Perskaitęs ne tik minėtą J. Aničo straipsnį, bet ir daugelį lietuvių kalba išleistų religijos ir sąžinės laisvės klausimu rašinių, įsitikinau, kad visa šiuos klausimus liečianti literatūra yra grynas melas, klasta ir šmeižtas. Lietuvos dvasininkai negalėjo ir negali sakyti, kad čia tikintieji turi sąžinės ir religijos laisvę. Tai akivaizdžiausias melas! Jeigu jie taip kalbėjo, greičiausiai buvo priversti, o gal tie pasisakymai yra kažkieno jiems primesti, nes ateistinių straipsnių autoriams tiesa ir sąžiningumas neegzistuoja. Komunistų partija jiems yra suteikusi šiais klausimais absoliučią laisvę.
Pavyzdžiui, kaip galėjo sakyti Kauno Kunigų seminarijos rektorius kun. dr. V. Butkus, kad priimant naujus kandidatus į Seminariją, pati Seminarijos vadovybė sprendžianti, ar kandidatas tinkamas būti jos auklėtiniu, ar ne. Kad tai absoliutus melas, kad kandidato tinkamumą apsprendžia ne Seminarijos vadovybė, o valstybinio saugumo darbuotojai, patyriau pats.
Mano didysis gyvenimo siekis buvo ir yra kunigystė. Todėl, baigęs vidurinę mokyklą ir atlikęs privalomą karinę tarnybą Tarybinėje armijoje, 1979 m. birželio 11 d. nuvežiau į Kauno Kunigų seminariją pareiškimą ir kitus reikalingus dokumentus, norėjau būti šios dvasinės mokyklos mokiniu. Po savaitės atvyko pas mane į darbavietę — dirbau Respublikinės Vilniaus Klinikinės ligoninės II poliklinikiniame skyriuje ūkvedžiu, — nepažįstamas vyras. Jis mane pavadino vardu, teiravosi, kaip sekasi darbas, ar patinka. Žodžiu, vaidino gerą mano draugą. Kadangi iš kitų buvau girdėjęs, kad, padavus į Seminariją dokumentus, tuoj pat prisistato valstybinio saugumo darbuotojai, paprašiau jį pateikti asmeninius dokumentus. Jis pasimetė, bandė išsisukinėti. Primygtinai reikalaujant, apsidairęs, ar niekas nemato, iš tolo parodė raudoną valstybės saugumo darbuotojo knygutę. Pavardės nesisakė. Prašė jį vadinti Antanu. Pareiškė, jog norįs su manimi rimtai pasišnekėti; pokalbio turinys esąs valstybinė paslaptis.
Mačiau, kad jis labai vengia žmonių. Paprašė mane išeiti į gatvę ir su juo pasivaikščioti. Sutikau. Paprašiau jį minutę palaukti, kol apie tai pranešiu savo viršininkui. Jis lyg išsigando ir, pakartojęs, kad apie tai niekas, absoliučiai niekas neturįs žinoti, pasivaikščiojimą atidėjo sekančiai dienai. Kadangi aš dirbau po pietų, tai prašė ateiti į Lenino aikštę ryto 9 val. ir palaukti ant suolelio prie Lenino paminklo.
Sekantį rytą sutartu laiku susitikome. Mane jis nuvedė į kažkokį draugovininkų štabą, šio namo visi langai buvo uždaryti langinėmis. Įėjome į tamsų kambarį. Jis įjungė radiją ir uždegė elektros šviesą, išsiėmė kelis lapus švaraus popierio ir pradėjo klausinėti. Kokie esą mano planai ateičiai. Prašė nesivaržyti, nebijoti, apie tai niekas nesužinos. Kai pasisakiau, kad nuvežiau pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją, jis tvirtino, kad ten esą sunku patekti. Stojant į Seminariją esąs ne vienas konkursas. Seminarija atrenka tuos, kurie jai patinka, o jei jis mane užtartų — tikrai priimtų. Jo užtarimo atsisakiau. Labai keista, jis pradėjo mane girti ir kvietė susitikti birželio 27 d. Paprašė mano darbavietės telefono. Daviau. Birželio 27 d. jis paskambino ir kvietė susitikti. Jam atsakiau, kad į pasimatymą su juo ateisiu tik tada, kai gausiu oficialų pakvietimą raštu. Kai jis pradėjo mane atkalbinėti nuo oficialaus pakvietimo, padėjau telefono ragelį. Taip ir pasibaigė patikrinimas mano tinkamumo į Kunigų seminariją. Suprantama, manęs į Seminariją nepriėmė.
Taigi pats patyriau, kad kandidatus į Kunigų seminariją atrenka ne Seminarijos vadovybė, o saugumiečiai. Maža to, kiek žinau iš savo vienminčių — jų pavardžių dėl visiems suprantamų priežasčių neminėsiu — vienus saugumiečiai bando padaryti savo šnipais, už tai žadėdami padėti įstoti į Seminariją, o vėliau paskirti į labai geras parapijas, kitus atkalba nuo pasirinktojo kelio, dar kitus nori papirkti, kad tik atsisakytų Seminarijos. Visus įpareigoja laikyti paslaptį, reikalauja net pasirašyti, kad apie tai, apie įvykusį pokalbį niekam nekalbėtų. Šio pokalbio atskleidimą jie traktuoja kaip valstybinės paslapties išdavimą.
Pagarbiai prašau Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetą drąsinti kunigus, kurie, manau, visi yra praėję šią valstybės saugumo darbuotojų atakos ugnį, kad jie neslėptų, o į viešumą keltų ne tik šį faktą, kad iš tikrųjų ne Seminarija, o saugumiečiai parenka kandidatus į Seminariją, bet taip pat išryškintų ir tuos kunigus, kurie, susigundę geromis parapijomis, tapo saugumo įrankiais kovoje prieš Kristaus įsteigtą šventąją Katalikų Bažnyčią. Vilnius, 1980.III.31...............A. Gofman (parašas)
