Grinkiškis. Kunigo Juozo Vaičekausko atsakymas įstatymų apie religinius kultus laikymosi kontrolės komisijos prie Radviliškio rajono Vykdomojo komiteto nariams.
Įstatymų apie religinius kultus laikymosi kontrolės komisijos nariai savo atvirame laiške kunigams Juozui Vaičekauskui ir Antanui Jokubauskui, išspausdintame rajono laikraštyje „Komunizmo aušra" 1981 m. balandžio 8 d., atsakydami į klausimą, kas valdo katalikų Bažnyčią, rašo: „Galime atsakyti jums, klebonai. Katalikų bažnyčią valdo patys tikintieji. Savo religiniams poreikiams tenkinti jie pasikviečia arba gauna iš vyskupijos kulto tarnautoją, kurio pareigos tik religinių apeigų bei ceremonijų atlikimas, ir daugiau nieko".
Klystate, gerbiamieji ateistai iš Radviliškio rajono Vykdomojo komiteto, ir kitus klaidinate, tik nežinia ar sąmoningai, ar iš nežinojimo! Katalikų Bažnyčią valdo Romos Popiežius ir Vyskupai. Cituoju: „šventasis Sinodas iš naujo pateikia tvirtai tikėti visiems tikintiesiems ir, eidamas ta pačia linija toliau, nutaria išpažinti ir paskelbti visiems mokslą apie vyskupus — apaštalų įpėdinius, kurie su Petro įpėdiniu, Kristaus vietininku ir visos Bažnyčios regimąja galva, valdo gyvojo Dievo namus." (Dogminė konstitucija apie Bažnyčią, II Vatikano susirinkimo nutarimai, 42 pusl.).
„Taip vyskupai su pagalbininkais — kunigais ir diakonais — prisiėmė tarnavimą bendruomenei, Dievo vietoj vadovaudami kaimenei. Jie yra ganytojai, doktrinos mokytojai, šventojo kulto kunigai, valdymo vykdytojai." (Ten pat 43 psl.).
„Kunigai, vyskupo autoriteto vadovaujami, valdo jiems patikėtos Viešpaties kaimenės dalį. (Ten pat 52 psl.).
„Pasauliečiai tikintieji tepriima greitai su krikščionišku klusnumu tai, ką nutaria pašventintieji ganytojai, kurie kaip mokytojai ir vadovai Bažnyčioje atstovauja Kristų." (Ten pat 60 psl). Pasauliečiai tikintieji Bažnyčios nevaldo, bet jie turi teisę, o kartais net pareigą pareikšti savo nuomonę Bažnyčios gerovę liečiančiais klausimais." (Ten pat 60 psl.).
Jei Katalikų Bažnyčios Komitetų tikintieji imtų valdyti Bažnyčią taip, kaip šiandien reikalauja ateistai, — užsitrauktų ekskomunikos bausmę, t.y. batų pašalinti iš tikinčiųjų bendruomenės (Codex iuris canonici, c. 2314, c. 2334, c. 2345).
Lietuvoje Katalikų Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet Jūs, gerbiamieji, ateistai, įsakinėjate kunigams ir tikintiesiems. Kodėl Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus? Kodėl kunigas kartu su tikinčiaisiais neturi teisės ginti Bažnyčios? Juk ir kunigas ne bedievis, bet tikintis žmogus.
Jeigu aš, katalikų kunigas, priimsiu ateistų skelbiamas dogmas, vykdysiu ateistų reikalavimus ir eisiu prieš Bažnyčios doktriną, užsitrauksiu bažnytines bausmes. Be to, aš negabu elgtis prieš savo įsitikinimus ir sąžinę! Esu Kristaus kunigas, katalikų Bažnyčios kunigas, o ne ateistų šluotelė'.
Tikintiesiems nereikia kunigo su raudonu gvazdiku prie krūtinės, — nuo tokio kunigo jie šalinasi. Su Kristaus kunigu tikintieji dalinasi duonos kąsneliu, kartu kenčia, kartu ir džiaugiasi. O Jūs norite kunigą nuo tikinčiųjų atskirti! Jūsų atviras laiškas rajono laikraštyje kursto žmones: žiūrėkite, kokie žvėrys, kokie įžūlūs chuliganai yra kunigai! Nesinorėtų tikėti, kad Jūs nežinote, ką tuo klausimu teigia tarybinė Konstitucija!
Šmeižikiškas Jūsų, gerbiamieji ateistai, prasimanymas, kad aš nereaguoju į tarybinių įstatymų kvietimus. Visada nuvykstu ten, kur esu kviečiamas, nebent sutrukdo liga ar kita svarbi priežastis. Turiu savo įsitikinimus. Turiu teisę juos ginti raštu ir žodžiu. Kodėl su tokia neapykanta puolate mane? Dedatės kultūringais ir mandagiais, o išvadinote mane chuliganu. Jeigu aš iš tikrųjų chuliganas, tai kodėl iš Radviliškio vykdomojo komiteto posėdžių salės su milicijos pagalba mane išvarant, kartu išėjo ir tikintieji? Nuo chuliganų dori žmonės bėga šalin, o mus, kunigus, tikintieji palaiko ir gina!
Išvadinote mane piktžolės vardu — dagiu. Ką gi, Jūsų tikslas aiškus — sunaikinti mane kaip piktžolę! Tuo įsitikinau ir būdamas Radviliškio rajono vykdomojo komiteto salėje 1981 m. kovo 10 d. Aišku, piktžolė neturi jokių teisių! Ne tik aš, visi Lietuvos kunigai esame jums tik piktžolės! Piktžolės naikinamos. Nieko nuostabaus, kad Jūs taip ir darote.
Kaltinate mane, kad pažeidinėju tarybinius įstatymus ir raginu kitus dvasininkus jų nesilaikyti. Neteisingas kaltinimas. Kai atvykau į Radviliškį, norėdamas sužinoti, kokie tie tarybiniai įstatymai, mane iš salės išvarėte su milicija! Gėda apie tai buvo parašyti atvirame laiške, kurį išspausdinote rajono laikraštyje. Prisimenate, klausiau Jus, Alfredai Krikštanai, kokius kunigus aš raginu nesilaikyti tarybinių įstatymų, — neatsakėte, ir negalėjote atsakyti, nes viskas iš piršto išlaužta.
Keli žodžiai dėl pamokslų. Kunigas turi tylėti, kai ateistas mokytojas išjuokia tikintį vaiką! Juk Jums kunigas tik piktžolė, tai tylėk ir nesikišk! Kunigas turi tylėti, matydamas girtuokliavimą. Mat, pagal Jus, kunigas turi teisę tik atlikti religines apeigas, ir daugiau nieko.
Sociologai, gydytojai ne kartą tarybinėje spaudoje rašė dėl poilsio dienų dirbantiems ūkių fermose. Tie žmonės dirba beveik ištisus metus be poilsio dienų! Kunigas apie tai neturi teisės kalbėti!
Nesidėkite, gerbiamieji ateistai, tikinčiųjų gynėjais ir užtarėjais, Tikintieji netiki nei vienu Jūsų žodžiu, o mato Jumyse tik vilką avies kailyje, šmeiždami kunigus, su milicijos pagalba puldami juos, sukeliate tik pasibiaurėjimą ir pasišlykštėjimą.
Įsakinėjate Bažnyčiai, norite Bažnyčią valdyti. Ką gi gal ir pavyks, juk Jūs naudojatės kumščio teise, ateitis parodys, bet tokia Jūsų valdoma bažnyčia bus jau ne Kristaus Bažnyčia, ne Katalikų Bažnyčia.
Baigdamas nuoširdžiai kviečiu, — nusiimkite tamsius neapykantos akinius, broliai ateistai! Neužmirškite, kad ir tikintieji, ir kunigai yra žmonės. Neužmirškite, kad neapykanta ir prievarta ideologinės kovos laimėti neįmanoma!
Kun. J. Vaičekauskas
1981.1V.10., Grinkiškis.
Kretinga. 1981 gegužės 10 d. Barbora Lėliūnaitė, gyvenanti Kretingoje, Komjaunimo 5, ir 136 tikintieji parašė LTSR KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui tokio turinio pareiškimą:
„š.m. balandžio 14 d. savo kieme pasistačiau mažą žemaitišką koplytėlę pagal Telšių vyskupijos kurijos raštą, išsiuntinėtą visiems kunigams 1954.X.11 d., kur pasakyta: „Kryčius statyti galima ne tik šventoriuose, kapinėse, bet ir tikinčiųjų kiemuose." (N. 577). Aišku, tas leidimas buvo tikrai suderintas su Religijų Reikalų Tarybos įgaliotiniu, t.y., su valdžia, ir niekada nebuvo atšauktas, todėl ir dabar galioja, nes remiasi LTSR Konstitucijos 52 str. Bet š.m. gegužės 5 d. Kretingos raj. vykd. komitetas mane kvietė „dėl savavalinės statybos". Nenuvykau, nes sirgau.
Po to raštu gegužės 5 d. N. 158 buvo įsakyta vieno mėnesio laikotarpyje koplytėlę nugriauti.
O gegužės 15 d. 4 vai. nepažįstamų vyrų grupė įsibrovė į mano kiemą, nugriovė koplytėlę, susikrovė į sunkvežimį kartu su 5 statulėlėmis ir išsivežė. Aišku, tai buvo padaryta Kretingos vykd. komiteto paliepimu. Toks elgesys labai papiktino ne tik mane, bet ir visus tikinčiuosius.
Prašau Jus, tikintiesiems reikalaujant, įsakyti, kad man būtų grąžinta neteisėtai pagrobta koplytėlė kartu su statulėlėmis:
1. Juk yra leidimas prie savo namų statyti kryžius ir tuo pačiu koplytėlės.
2. Pats Kretingos raj. vykd. komitetas nesilaikė savo nuostato, nes koplytėlė likvidavo 20 dienų anksčiau nustatyto termino, o per tą laiką būčiau viską taikiai išsiaiškinusi ir sutvarkiusi.
3. Koplytėlę nugriovė naktį lyg jausdami savo juodą darbą, kaip plėšikai: juk ir dienos metu tokiam vyrų būriui niekas nebūtų galėjęs pasipriešinti. Tuo jie parodė, kad tarybinės Konstitucijos garantuojama religinė laisvė yra priešinga gyvenimo tikrovei, nes religija jėga griaunama, o ateizmas prievarta brukamas tautai.
4. Tarybinei Konstitucijai garantuojant sąžinės bei religijos laisvę, logiškai sprendžiant būtų net juokinga reikalauti arba prašyti leidimo savo kieme pasistatyti koplytėlę ar kryžių. Ateistams, žinoma, nesvarbi nei Konstitucija, nei žmogaus teisė: jie fanatiškai naikina visa, kas tik siejasi su religija. Tai liudija kelis kartus nuteriotas Kryžių kalnas, vandališkai sunaikinti pakelių kryžiai ir religiniai paminklai Plungėje, Pajūryje, Kelmės kapinėse ir visoje Lietuvoje; sudegintos ir sandėliais paverstos bažnyčios ...
Ar valdžia bejėgė tą žiaurųjį ateistinį terorizmą likviduoti? Mes, kretingiškiai, esame labai pasipiktinę tokiu valdiškų ateistų nuolatiniu elgesiu, griaunančiu elementariausias žmonių teises, ir kartu su Barbora Lebūnaite reikalaujame padarytą skriaudą ir sukeltą papiktinimą atitaisyti."
Red. pastaba. Ant sugriautos koplytėlės pamatų žmonės dėjo gėles, todėl š.m. gegužės mėn. pabaigoje atvažiavo milicija, su kompresoriais sudaužė pamatus ir susikrovę į sunkvežimius išsivežė.
Panevėžio Vyskupijos Kurijai
Šeduva. Paskutiniais metais į Šeduvos bažnyčią keletą kartų buvo įsilaužta ir ji apvogta.
1954 m. įsibrauta pro bažnyčios langus, pavogta nuo 5 altorių visi užtiesalai ir nuo altorių laiptų — visi kilimai.
1976 m. kovo 5 d. 15 vai. nupjauta bažnyčios durų užraktai, pavogta iš bažnyčios altorių pastatomi kryžiai, bažnyčioje išplėštos aukų dėžutės. Po keleto mėnesių sugauta 6 jaunuoliai iš Šiaulių miesto, kurie ir kitas bažnyčias apiplėšė, nužudė vyriškį... Jie buvo nuteisti.
1976 m. iš šventoriaus pavogta bažnyčios langams remontuoti stiklas. Apie vagystę pranešus raštu Šeduvos milicijos įgaliotiniui, milicija neatvyko net į nusikaltimo vietą.
1978 m. rugpiūčio 12 d. vidurdieny zakristijonui atidarius bažnyčią, du jaunuoliai, neva apžiūrėdami bažnyčią, nulaužė Kryžiaus kebų III stoties vienos figūros galvą ir pabėgo, sužalodami meno kurinį.
1978 m. spalio 19 d. šventoriuje iš XI Kryžiaus kebų koplytėlės paveikslo išplėštas gabalas (1 m x 0,5 m) drobės.
1978 m. lapkričio 7 d. naktį nusuktas šventoriaus centrinių metalinių vartų kryžius ir aplankstyti vartai.
1980 m. sausio 16 d. iš nakties rastas išmuštas bažnyčios langas, esąs 4,5 metro aukštyje. Matomai, susižeidė, nes kraujo dėmės palangėje ir ant šventoriaus grindinio. Galbūt pabūgo įrengtos signalizacijos ...
Ne vieną kartą iš bažnyčios pavogtos maldaknygės ir rožančiai.
Paminėsiu vieną nemalonų įvykį išsamiau:
1979 m. vasario 5 d. apie 13 vai. pastebėta pulkelis jaunuolių, einančių į bažnyčios prieangį. (Stiklinės durys į bažnyčią užrakintos). Zakristijonas Monkus pastebėjęs nuėjo į šventorių. Sutiko tris jaunuolius, kurie nešėsi užsikimšę padalytą smilkytuvą. Zakristijonas, tai pastebėjęs, pareikalavo atiduoti, bet jie pagrasinę nusiskubino. Jis pranešė apie apiplėšimą. Skubinomės į miestelį, gal pastebėsime nusikaltėlius. Deja, tik sužinota, kad buvo atvykę ekskursantai su autobusu prie parduotuvės, bet, suėjus jiems į parduotuvę, pardavėjos skubino pietums ją uždaryti... Pranešėm Šeduvos milicijos įgaliotiniui, kuris vakarop atėjęs apžiurėjo, šventoriuje buvo pėdsakai kur vaikščiota: nuo II ir m Kryžiaus kelių koplytėlių nuplėšti kryželiai, keletą koplytėlių stiklų išmušta. Nuo kun. V. Milvido kapo paminklinio kryžiaus nuplėštas Nukryžiuotasis. Mėginta nuplėšti Nukryžiuotasis nuo meniško metalinio kryžiaus, kuris statytas 1898 m. su užrašu: „Jaunikaičių fundacija Dievui ant garbės". Vėl atvyko jaunikaičiai... Tiek visokių audrų atlaikė ir šį kartą tik rankas ir kojas atplėšė, bet ir su laužtuvu nenuplėšė Nukryžiuotojo per liemenį pritvirtinto. įsibrauta į bažnyčios požemį, kame visa, ką rado, išvartė ... Iš čia pavogtas smilkytuvas. Prie bažnyčios centrinių durų primėtyta cigarečių nuorūkų, priteršta šventoriuje... Visa tai liudijo, kad ekskursantai ne vietiniai. Nors milicijai buvo pranešta apie apiplėšimą, bet ji nerodė jokios iniciatyvos. Teko mėginti pačiam ieškoti. Vasario 7 d. patyriau, kad Šeduvoj apsilankiusieji ekskursantai yra Vilniuje ir vakare išvyksta traukiniu namo į Krivoj Rog. Sužinota, jog vasario S d. Panevėžio Senamiesčio bažnyčioj pamaldų metu vienas jaunuolis pavogė kryžių, bet gatvėj buvo sučiuptas ir pristatytas milicijon, kuri 3 valandas palaikius paleido. Tai ekskursantas iš Krivoj Rog. Teko skubėti. Atvykom į Vilniaus geležinkelio stotį. Buvo 21 valanda, o traukinys išvyksta už 25 minučių. Sužinota, jog mūsų ekskursantai yra tryliktame vagone. Nusiskubinom į vagoną, kuriame vagono palydovė patvirtino, jog yra vaikinai į Krivoj Rog, jų apie 30 jaunuolių. Paprašėm ekskursijos vadovės. Prisistatė dvi jaunos moteriškos, kurių paklausiau: „Ar su ekskursija buvote Panevėžyje?" Jos patvirtino, jog buvo. „Kas iš jūsų vaikinų apsivogė Panevėžio Senamiesčio bažnyčioje?" — vėl užklausiau lydėjusias ekskursiją. „Taip, bet mes dėl to susitarėme", — pareiškė vadovė. „Labai gaila, kad jūsų kai kurie vaikinai apvogė ir Šeduvos bažnyčią", — pareiškiau vadovei. Ji su tuo nesutiko. „Kadangi, kai kurie iš jūsų berniukų apvogė bažnyčią, pasakykite jiems, kad tai, ką jie pavogė grąžintų mums, nes negrąžinus geruoju, mes netylėsime". Vadovė šoko ginti savo ekskursantų, polemizuodama: „Kas jūs tokie . . . Mes neleisime savo vaikų traumuoti. .. Mes skundą parašysime .. ." Atsakėme, kad mes turime teisę ieškoti mūsų pavogtus daiktus, ir jei geruoju negrąžins, eisime į miliciją.
Dviese nuėjom į Vilniaus geležinkelio miliciją, o vienas mūsiškis pasiliko vagone. Milicijoje buvo daug vyrų — draugovininkų su raudonais raiščiais ant rankovių. Prakalbinome uniformuotą milicijos kapitoną, prisistatydami, jog esame iš Šeduvos atvykę, nes apvogė mūsų bažnyčią, o vagys traukinio 13 vagone. Prašėme juos patikrinti, nes traukinys išvykstąs už 10 minučių. Uniformuotasis milicijos kapitonas atsakė:
— Mes neisime tikrinti, tegul tikrina Radviliškio milicija.
Kitas pareigūnas dar pritarė, kad jie traukinio nelydėsią . . .
— Tai ką daryti, ar mums patiems reikia tikrinti? — paklausiau.
Kapitonas atsakė: „Galite tikrinti."
Nuskubėjom į vagoną ir sutikom mūsų paliktąjį rankose benešantj smilkytuvą (smilkytuvas gamintas prieš 300 metų Varšuvoje), kurio vieno retežėlio visai nebuvo, kiti du sutraukyti. Ekskursijos vadovė, rankomis užsidengusį veidą, verkdama šaukė:
— Gėda, gėda! Kas mums daryti! ' Kokioje dvasinėje bedievybės krizėj pasirodė Krivoj Rog profesinio technikumo mokyklos apsivogę mokiniai ... O juk į ekskursiją vežami geriausi mokiniai. ..
Nesuprantama, kam skirta geležinkelio milicija, kad net suradus nusikaltėlius kapitonas su visa armija draugovininkų nesiteikė padėti... Kokiam gi paradui ji reikalinga?
Šeduvos ir Dambravos parapijų klebonas kan. Br. Antanaitis
Šeduva, 1981.II.5.
Josvainiai (Kėdainių raj.). 1981 m. balandžio 3 d. Josvainių kolūkio pirmininkas Antanas Laurinavičius ir „Mičiurino" vardo kolūkio pirmininkas Kazys Šidlauskas, abu komunistų partijos nariai ir ateistai, sukvietė, nenurodę kokiam reikalui, Josvainių kolūkio kontoron Josvainių bažnyčios komiteto narius: Aleksą Brazauską, Igną Hurtilių, Kazį Dziką, Alfonsą Mykolaitį, Juozą Mančinską, Aloyzą Pranevičių, Valentiną Sirvidą, Apolinarą Šmigelskį ir Viktorą Zinkevičių. Į Josvainių bažnyčios komitetą įeina ir kun. Leonas Kalinauskas, zakristijonas Julius Šulcas ir bažnyčios komiteto pirmininkas Vincas Urbonas, tačiau jų nepakvietė.
Atvykęs Kėdainių rajono pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius reikalavo greitai čia pat išsirinkti naują Josvainių bažnyčios komiteto pirmininką. Ateistai nurodė ir kandidatą. Tačiau Josvainių bažnyčios komiteto nariai vieningai atsisakė tai padaryti.
Be to, A. Juškevičius reikalavo, kad Josvainių bažnyčios komiteto nariai pasirašytų naują sutartį su Kėdainių rajono komitetu. Bažnyčios komiteto nariai griežtai atsisakė, paaiškinę, jog senoji, 1948 m. sudaryta sutartis nedeterminuota, neatšaukta, galiojanti, o naujoji sutartis faktiniai leidžianti ateistams šeimininkauti bažnyčioje, kaip savo namuose ir tuo pačiu kištis į Bažnyčios vidaus reikalus. Josvainių maršalka Jonas Leonavičius užklausė: „Kam ta sutartis, jei Bažnyčia atskirta nuo valstybės?" Anginų kaimo maršalka Aloyzas Pranevičius prašė pakviesti ir vietos kleboną, nes kolūkio susirinkime visuomet dalyvauja pirmininkai, o bažnyčios reikaluose privalo dalyvauti klebonas.
— Jo vieta prie altoriaus, jis čia nereikalingas! Jūs visi esate kun. L. Kalinausko suagituoti! — susierzinęs atsakė Kėdainių rajono pirmininko pavaduotojas A. Juškevičius.
Jau ne pirmas kartas, kai Kėdainių raj. valdžios atstovai bando priversti Josvainių bažnyčios komitetą pasirašyti vienašališką, ateistų padiktuotą, neaiškią ir apgaulingą sutartį.
Kolūkių pirmininkai A. Laurinavičius ir Kazys Šidlauskas statosi didžiulius namus prie pat šventoriaus. Tuo tarpu kunigas turėjo apleisti kleboniją ir apsigyventi daug toliau nuo bažnyčios.
Šiauliai. 1972 m. Daba Tamutytė (gyv. Šiauliai, Ežero 65 bt. 35) įstojo į Šiaulių Aukštesniąją muzikos mokyklą. Už religingumą dėstytojų buvo ne kartą perspėta ji pati ir jos motina. 1976 m. baigusi šią mokyklą, ji gavo, kaip gera moksleivė, rekomendaciją stoti į Valstybinę Konservatoriją Vilniuje. Įstoti jai nepavyko. Tamutytė grįžo į Šiaulius ir pradėjo ieškoti darbo pagal specialybę, Šiaulių Liaudies švietimo skyriaus vedėjas Kleišmanas neturėjo ką jaunai specialistei pasiūlyti. Ji pati susirado darbą vaikų darželyje ir pradėjo dirbti muzikos vadove. Atmosfera darželyje buvo tikrai sovietinė: kolektyve vienos moterys, kurios su darželio vedėja beveik kasdien darbo metu išgėrinėjo. Kadangi Tamutytė stengėsi platinti blaivybę, savo bendradarbių buvo nemėgiama ir pastoviai terorizuojama. Pagaliau Tamutytei buvo paskelbtas viešas papeikimas už nedalyvavimą „visuomeniniame" darbe. Išdirbusi 4 metus ji buvo priversta „savo noru" išeiti iš darbo. Supratusi, kad pagal specialybę dirbti nebeleis, įsidarbino Šiaulių 'Gimdymo namuose mašininke-sekretore. Po to, kai „LKB Kronikoje" Nr. 45 buvo atspausdinta, kad 1980 m. rugsėjo 10 d. Šiaulių Gimdymo namuose dviejų čekistų (Slankausko ir kito, nepasisakusio pavardės), buvo „auklėjama" šių namų darbuotoja Dalia Tamutytė, ji vėl buvo priversta „savo noru" išeiti iš darbo, nes po čekistų apsilankymo Gimdymo namuose ji tapo nepageidaujama. 1980.X.21, atleisdama iš darbo, administracija jos paklausė: „Jūs pažįstate J. Petkevičienę?" — „Taip ji mano tolima giminaitė," — atsakė Tamutytė. „štai kaip! Tai mums Gimdymo namuose nereikia antros Petkevičienės!" Skųstis Tamutytė niekur negalėjo, nes dirbo sekretore-mašininke, o buvo apiforminta kaip jaunesnioji medicinos sesuo.
1980.XII.1 Tamutytė įsidarbino į siaubų Butų ūkio valdybą sekretore-mašininke, o 1981.1.13. į naują darbovietę atėjo jos nuolatinis šefas — čekistas Slankauskas. Pirmiausiai jis parodė perfotografuotą „LKB Kronikos" Nr. 45 tekstą, kur buvo parašyta apie Tamutytę ir jos tėvelį Joną Tamutį. Čekistas reikalavo pasakyti, kaip pateko šios žinios į pogrindžio leidinį, grasino ir „auklėjo", sakydamas: „Nedrįskite dalyvauti religinėse eisenose nei į Šiluvą, nei kitur, nes mes greitai susidorosime su visom atplaišom, kaip jau susidorojome su G. Stanelyte, o dabar ir Jurevičiaus eilė ateina!" Paklaustas: „O kas gi sekantsi?" — čekistas nutilo. Taip, nieko nepešęs, čekistas išėjo.
1981 kovo 27 Butų ūkio valdybos viršininkas Černiauskas pasikvietė Dalią ir liepė tuoj pat nueiti į saugumą, nes skambino ir jai liepė ateiti apklausimui, kaip liudininkei M. Jurevičiaus byloje. Saugume Tamutytė buvo verčiama rašyti pasiaiškinimą, kam perdavusi žinias apie pokalbius su KGB — Jurevičiui ar Petkevičienei? Tamutytę tardė čekistas Slankauskas ir saugumo viršininko pavaduotojas A. Ališauskas. Neišsigandusi Ališausko šauksmo ir grasinimų, Dalia kategoriškai atsisakė rašyti pasiaiškinimą. Tuomet saugumiečiai norėjo ją papirkti — reikalavo atnešti pogrindžio leidinių, už kurių kiekvieną gausianti po 50 rublių. O atsisakius tai daryti, grasino pasodinsią į elektros kėdę ...
Grįžus po tardymo Tamutytei į darbą, viršininkas E. Černiauskas maldavo jos išeiti savo noru iš darbo, nes saugumas nepatiksiąs nei jo, nei Dalios ramybėje. Ir taip 1981.IV.1 Tamutytė vėl „savo noru" atleidžiama iš darbo pagal jos pareiškimą: „Kadangi Valstyb. Saugumo komiteto Šiaulių skyrius įsakė mane atleisti iš darbo, tai ir rašau šį pareiškimą."
Čekistai Tamutytei grasino: „Jei nesiliausi, vėl susitiksim, jei neateisi — jėga atsivešim, o jeigu apie pokalbius su mumis tylėsi — paliksime ramybėje. O dirbti niekur neleisim, kol neprisipažinsi, kaip žinios pateko į pogrindžio leidinį ir Vatikaną."
Šiuo metu Dalia Tamutytė yra bedarbė.
Šiauliai. 1981 kovo 25 d. Šiauliuose, vadovaujant teisininkei Z. Siudikaitei, buvo padaryta krata mokytojos-pensininkės Elzbietos Klimavičienės bute, sandėliuke, garaže. Paimta: 3 užrašų knygutės, vokai su adresais, 8 kasetės, N. Sadūnaitės laiškas — rašytas jai Eucharistijos bičiulių, 12" fotografijų, knygos („Dievo buvimas", „Kryžiaus keliai", „Sąžinės sąskaita", „Dievo akivaizda", „Pranašas Danielius" ir kitos.).
Kviestiniais dalyvavo Janušauskienė ir Anicetas Zaucius.
Dar prieš kratą E. Klimavičienė tris kartus buvo tardoma siaubų miesto saugumo skyriuje ir kaltinama religinio turinio knygų spausdinimu bei jaunimo mokymu religinių tiesų.
Vilnius. 1981 m. balandžio mėn. Vilniuje, Saugumo komitete per pasimatymą su Julium Sasnausku čekistas Česnavičius gąsdino Sasnausko 75 metų močiutę Sofiją Nikšienę vien už tai, kad ji pasirašė po pareiškimais: dėl Klaipėdos bažnyčios grąžinimo tikintiesiems ir po protestu dėl Petro Cizdiko uždarymo į psichligoninę, grūmodamas:
— Nekišk pirštų tarp durų — priversime. Paskambinsiu į soc. aprūpinimo skyrių ir sumažins pensiją, — šaukė Česnavičius.
Senutė neišsigando ir tepasakė čekistui:
— Galite sau pasiimti tą pensiją . . .
Vilnius.
Ryšių ministerijos Pašto valdybos Viršininkui
Nuorašas: Vilniaus Centrinio pašto Viršininkui
Jono Sadūno, gyv. Vilnius — 43 Architektų 27-2
Pareiškimas
1980 spalio 3 d. (kvito Nr. 912) išsiunčiau registruotą laišką su įteikimo pranešimu į Vokietijos F. R.
1980 spalio 6 d. (kvito Nr. 431), spalio 8 d. (kvito Nr. 82) ir spalio 18 d. (kvito Nr. 348) iš Vilniaus centrinio pašto (Lenino nr. 9) išsiunčiau registruotus laiškus su įteikimo pranešimais, į Izraelį.
Nė vienas įteikimo pranešimas negrįžo. Vėliau sužinojau, kad nė vieno paminėto laiško adresatai negavo.
Prašau pranešti, kodėl mano registruoti laiškai nepasiekia adresatų.
1981 kovo 5 d.
Priedas:
Laiškus siunčiau iš Vilniaus Centrinio pašto registruotus, su įteikimo pranešimais, šiais adresais:
1. Michaela Baumann Klostergasse 3
8850 Donauvvorth West Germany
2. Fr. Hieronymus, O.F.M. Jerusalem
P.O.B. 186 Israel
N.B.: Į pareiškimą Pašto valdybos viršininkas iki šiol neatsakė.
* * *
Įstaigos žx 385/3-5 Viršininkui
Jono Sadūno, gyv. Vilnius — 43 Architektų 27-2
Pareiškimas
Penkerius metus susirašinėjau su Petru Paulaičiu. Anksčiau jis gaudavo beveik visus mano siunčiamus laiškus. Paskutiniu metu iš 16 mano pasiųstų laiškų, jis gavo tik 4. Konfiskuojami ne tik laiškai, bet ir atvirutės. Kiekviename laiške siunčiau po dvi atvirutes.
Prašau pranešti, kas daroma, kad P. Paulaitis gautų mano laiškus?
1981 kovo 12 d.
N.B.: I pareiškimą iki šiol neatsakyta.
Kaunas. 1981 kovo 25 d. Kauno P. Mažylio medicinos mokykloje vyko ateistinė konferencija. LŽŪA vyr. dėstytoja Mikutytė, gindama piktadarius, apdeginusius kun. J. Zdebskį, išdrįso viešai teigti, jog minėtas kunigas „buvo paguldytas ven. ligų dispanseryje, iš kur pabėgo ir gydėsi privačiai".
KGB inspiruoti agitatoriai panašiai kalbėjo daugelyje Lietuvos vietų.
Kaunas. 1981 kovo 25 d. Kauno miesto tikintieji, remdamiesi TSRS Konstitucijos 49 ir 58 straipsniais, • pasiuntė pareiškimą Kauno m. LDŽT vykdomojo komiteto pirmininkui, LKP Kauno miesto komiteto sekretoriui, reikalaudami atšaukti, laikyti negaliojančiu 1975 m. vasario 26 d. potvarkį Nr. 105, draudžiantį Kauno m. šarvojimo patalpose naudoti religinius paveikslus bei kitą religine atributiką, giedoti religines giesmes, naudotis kulto tarnų (kunigų — Red. pastaba) paslaugomis, organizuoti patalpų teritorijoje laidotuvių ceremonialą su religinėmis apeigomis.
Po pareiškimu pasirašė 1916 tikinčiųjų.
Šiauliai. 1981 m. gegužės mėn. pradžioje trys jaunuoliai, vienas iš jų Zvezdovas iš Jurgaičių kaimo, nusiaubė Kryžių kalną: laužė ir daužė kryžius, paveikslus, koplytėles, draskė ir traukė rožančius, viską ką pajėgė, išniekinę mėtė ant žemės.
Tokie chuliganai, kaip Zvezdovas, sovietinės valdžios yra palaikomi.
Vilnius. 1981 birželio 11 d. N. Sadūnaitė parašė LTSR Aukščiausio Teismo pirmininkui pareiškimą, prašydama išduoti jai jos 1975 birželio 16-17 d. teismo nuosprendžio nuorašą, nes teismo nuosprendžio dokumentą iš jos atėmė Mordovijos, Baraševo lagerio administracija tą pačią dieną, kada ją į lagerį atvežė, ir jo nebeatidavė, neatsižvelgiant" į raštu rašytus pareiškimus su prašymu, kad dokumentas jai būtų grąžintas.
Į Sadūnaitės pareiškimą birželio 24 d. atsakė LTSR Aukšč. Teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas:
— Pranešu, kad nuosprendžio nuorašas Jūsų baudž. byloje vieną kartą Jums buvo įteiktas, o antrą kartą nuosprendžių nuorašai šios kategorijos bylose neišduodami.
N.B.: Visiems politkaliniams teismo nuosprendžio dokumentas yra tuoj pat po įteikimo atimamas ir nebegrąžinamas. (Red.)
Telšiai. Telšių raj. per 1981 m. Velykas į parapijas buvo siunčiami komjaunuoliai, o balandžio 30 d. partijos komitete turėjo atsiskaityti: kiek pamaldose dalyvavo žmonių (vyrų, moterų, nepilnamečių)? Kiek patarnavo Mišiose? Kiek chore moterų ir vyrų? Kiek procesijoje berniukų ir mergaičių?
Gargždai.
Lietuvos KP Centro komitetui
Religijų Reikalų Tarybos įgaliotiniui
Gargždų parapijos katalikų
Pareiškimas
Remdamiesi tarybinės konstitucijos 52 str. garantuojama sąžinės ir religijos laisve, prašome jus leisti skambinti varpu, kai numirėlį atlydi į bažnyčią ir kai jį išlydi į kapines.
Tuo reikalu buvo daug kartų kreiptasi į Klaipėdos raj. vykd. komitetą Gargžduose, bet jokio atsakymo negauta, todėl esame priversti kreiptis į Jus.
Labai Jus prašome mums leisti naudotis garantuojama religine laisve ir mums pranešti šiuo adresu:
Klaipėdos raj., Gargždai, Tilto 1-2, kun. A. Šeškevičiui
1981 m.
Pasirašė 1077 tikintieji.
(Pareiškimas sutrumpintas, — Red.).
