Rašo Gintautas Iešmantas:
Kreipimasis į Europos komunistų
partijų vadovus.
1980 m. gruodžio 15-22 dienomis Vilniuje, kartu su lituanistu P. Pečeliūnu ir docentu V. Skuodžiu, buvau teisiamas už tai, jog propagavau socializmą su žmogišku veidu, rašiau poemas ir eilėraščius, aukštinančius gėrį, laisvę, tiesą ir draugystę (kūriniai nebuvo išspausdinti) ir troškau, remdamasis Konstitucija, kad Lietuva išstotų iš TSRS, būtų nepriklausoma, laisva socialistinė valstybė.
Kreipiuosi į visus geros valios žmones, ypač į visus Europos komunistų partijų vadovus padaryti viską, kad mums būtų suteikta laisvė, prašant TSRS generalinį prokurorą peržiūrėti mano grupei sufabrikuotą bylą, dalyvaujant Europos šabų advokatams.
* * *
Lietuvos jaunimui
Dėkoju už pilietinę bei moralinę paramą, kurią patyriau teismo metu. Ypač džiugina mūsų drąsa ir ryžtas kovoje dėl laisvės ir tiesos. Jūs — mūsų viltis ir ateitis! Trokštu vieno — tesiplečia judėjimas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Gintautas Iešmantas
* * *
Žinios iš Permės lagerio.
6 km nuo stoties Vsėsviatskaja išsidėstę griežto režimo lageriai. Viename iš jų kalinami 1980 m. gruodžio 22 d. Vilniuje nuteisti: Povilas Pečeliūnas ir Gintautas Iešmantas. G. Iešmantas dirba prie staklių, o P. Pečeliūnas — virtuvėje. Pečeliūnas dirba po 12 vai. į parą, be išeiginių. Žinant silpną jo sveikatos būklę, toks darbas jo jėgas visiškai nualina. Dar baisesnis moralinis teroras: barakuose nuolatinės kvotos, atimta bet kokia galimybė kurti (kūrybiniam darbui), neleidžiama skaityti pavergėjų dvasios neatitinkančios literatūros.
Tame pačiame lageryje iš leningradiečio V. Poreš buvo atimta Biblija. Protestuodamas prieš tokį elgesį, pastarasis paskelbė bado streiką, išbadavo 77 paras. Maitino prievartniu būdu — ampulėmis, tačiau Biblijos negrąžino.
Hitlerio valios vykdytojai, norėdami pasityčioti iš savo aukų, liepdavo jiems patiems išsikasti sau duobę. Permės lagerio prižiūrėtojai kartą įsakė kaliniams taisyti jų tvorų spygliuotą vielą, tačiau kaliniai atsisakė tai daryti.
Panašiai 1981 m. balandžio 18 d., Did. šeštadienį, 7 lietuviai atsisakė dirbti šeštadieninėje talkoje.
Lagerio administracija visai nesirūpina kalinių sveikata. Vietinis gydytojas arba nepakankamai kvalifikuotas, arba sąmoningai nesuteikia medicininės pagalbos.
P. Pečeliūnui iki šiol nesutvarkyti dantys, o G. Iešmantui paskyrė vaistus akims, kurie sukėlė uždegimą ir tik po ilgų debatų jam buvo iškviestas gydytojas iš rajono centro, kuris paskyrė Iešmantui tinkamus vaistus.
* * *
1981 m. gegužės, mėn. P. Pečeliūno laiškas:
— Man daug kas linki ištvermės. Aš dar kartą kartoju: jos pakanka. Viską nulemia vidinis pasaulis ir toji šviesa, kuri ryškiausiai spindi Rezurekcijos šventėje. Be to, gyvi širdyje mano paties pasakyti žodžiai iš šventraščio: „Tiesa jus padarys laisvus." Juos sakiau viešai, juos sakau ir Tau. Esu laisvas tiesoje! Čia ir yra ištvermės šaltinis. Tos vertybės, dėl kurių kai kas tiek daug sielojasi, yra menkos. Tikros vertybės eina kartu su žmogumi. Su manimi kartu iškeliavo ir tikroji šviesa, ir savo Tėvynę išsinešiau širdyje. Viskas gyva ir artima. ... O kaip norėčiau, kad mano artimųjų širdyse būtų tiek Ramybės, kiek yra mano širdyje. Jei kas žvelgtų į viską mano akimis, pasaulį matytų tokioje šviesoje, kur tikros vertybės spindi savo tikrąja prigimtimi.
... šviesa nugali tamsą. Tai ir yra mano tikėjimo trykštanti versmė. O žmones reikia mylėti, kokie jie bebūtų! Nei kerštu, nei neapykanta dar niekas nepagerino pasaulio. O meilė jau davė savo vaisius. Ir meilei priklauso ateitis!
... Su Dievu! Telaimina Jis Tave kiekviename žingsnyje ir tesaugo nuo visų pavojų!
Povilas Pečeliūnas
Rašo Julius Sasnauskas:
— štai ir pavasario pirmosios dienos. Nors į mūsų kamarėlę, nei į tą pasivaikščiojimų šulinį saulė dar neužklysta, bet vis tiek smagu, kad dienos ilgėja, o tas dangaus lopinėlis tarp grotų toks giedras giedras, net akys skauda bežiūrint.. . Pasimatysim, deja, tik balandį, taip sakė valdžia ...
... Laiškų išsiuntimas tapo tikra problema: pats nereikšmingiausias sakinys pasirodo įtartinas, su „pretekste", gaunu iš naujo perrašinėti... . Laiškas Zitai kone mėnesį vaikšto tai pirmyn, tai atgal, niekaip neįveikdamas visų barjerų.
Julius Sasnauskas
... Kameros kaimynas gąsdina Sibiro pamėklėmis, pranašauja, kad ten iškratys iš galvos visas „paikystes".
1981 m. per šv. Velykas J. Sasnauskas rašo saviesiems:
— Aleliuja! Sveikinu visus šį nuostabų Prisikėlimo rytą! Nors aš negaliu, kaip Simonas nuimti nuo Jūsų pečių to kryžiaus, bet iš visos širdies trokštu, kad jis būtų lengvesnis. ...
Praeis metai, grįšiu namo, vėl bus gražios šventės, o kažkur giliai vis tiek pasiliks tokių dienų atsiminimas, tas kalėjimo švenčių juokingas graudumas. ...
Gabens mane į Tomsko guberniją. Dievas duos, neprapulsiu, nesiduosiu Sibiro praryjamas. Tik Jūs daugiau nesikrimskite.
Julius Sasnauskas gegužės 6 d. laiške rašo:
— štai jau gegužis, paskutinis mano mėnuo rūsy. Nors ir sunkiai stumi tokioj vietoj paskutines dienas, ypač dar pavasarį, bet visgi smagu, kad jau galas . . . Galas, kuris atrodė toks neįtikėtinas, pirmąkart žiūrint į tas betono sienas ir tinklą virš galvos. Laisvė dar toli, bet iš vietos į vietą nešiesi jos paveikslą, ir ne tik kaip žeidžiantį prisiminimą, bet visų pirma kaip tikėjimo, vilties ženklą
Jau anksčiau ruošiausi Jums rašyti, dar prieš Motinos šventę.
Sveikinu Mamą ir Babunę. . . Sunku surasti tai šventei tinkamų žodžių. Čia prie gulto turiu mažytę Leonardo Madoną ant pašto ženklo, — ir atrodo, kad į tą niūrų būstą įsiveržia gyvenimas, meilė, amžinas pavasaris.
Julius Sasnauskas gegužės 11 d. laiške rašo:
Šis mėnuo vadinamas Marijos vardu, Marijos, kuri mums tokia artima su skausmo kalaviju perverta širdimi ar stovinti po Sūnaus kryžiumi. Bet tai ne vien liūdesys — mes žinome, kad ten niekas nepraėjo veltui. . . .
Dar minėjo, kad mane po kalėjimus trankysią tik iki birželio 11 dienos, paskui pakeisią sąlygas (nuo birželio 11 d. prasideda nutrėmimas — Red. pastaba). Pratempsiu kaip nors tas porą savaičių. Linkėjimų visiems. Su Dievu!
* * *
Juliaus Sasnausko adresas nutrėmime: Tomskaja obl., s. Parabelskoje, Sovetskaja 147 a
Julių Sasnauską apgyvendino bendrabutyje ir dirba santechniku.
* * *
Genutė Navickaitė balandžio 17 d. laiške rašo:
— Pirmomis laiško eilutėmis sveikinu Jus su gražiu pavasariu ir artėjančiom šv. Velykom.... 19-tą balandžio pas mus talkos diena ir reikės dirbti kaip paprastą dieną. Tiktai už ją niekas nemokės. Kaip praeis ši brangi šventė, parašysiu vėliau.
Mano uždarbis būna apie 50 rub. per mėnesį. Iš jų atskaito už maistą. Lieka maždaug po 35 rub. Iš tų pinigų galima nusipirkti maisto už 9 rub., jei įvykdai normą. Likusieji pinigai lieka ateičiai, t.y. grąžins, kai išeisiu į laisvę. O nuo šios dienos man dar čia beka pagyventi lygiai vienerius metus. ...
Kiekvieną sunkesnę akimirką aukoju už Jus ir visus, kurie gyvena tiesoje. ...
Mes čia nelabai mėgstamos, nes esame truputį kitokios: nesikeikiame, nesipešame nė su kuo. Kiek supratau, tikintieji čia kai kam baisesni už visokias kriminalistes. ...
Viena aišku, Dievas yra Tiesa ir dėl Jo galima atiduoti ne tik tuos metus, bet ir visą gyvenimą. ...
Esu dėkinga už maldas ir rūpestį. Su Dievu!
* * *
Onutė Vitkauskaitė gegužės 3 d. laiške rašo:
— Šiandien yra gegužės I-sis sekmadienis — Motinos Diena. Daug apie ką tenka susimąstyti, prisiminti, bet tegul būna visa tai mūsų mylimiausios Motinos Marijos globoje. Ji išmokė meilės, aukos, gerumo mūsų motutes. Tegul šie mūsų pažeminimai, paniekinimai būna kaip padėkos malda už visa tai, bet kartu norėčiau, kad būtų kaip permaldavimas už tas vadinamas motinas, kurios be mažiausio sąžinės priekaišto žudo vaikelio ne tik kūną, bet ir sielą. Jos, paniekinę Meilės Motiną, prarado šaltinį, iš kurio galėtų semtis meilės, švelnumo, stiprybės motiniškos aukos kelyje. .. . Lageryje būdama aš labai gerai supratau, koks baisus yra žmogaus likimas be Dievo, be amžinosios Meilės.
Prašyčiau perduoti nuoširdžiausią padėką ir linkėjimus tiems, kas už mus meldžiasi. Su Dievu!
* * *
Onutė Vitkauskaitė gegužės 17 d. laiške rašo:
— Mūsų mažoje padangėje nieko naujesnio, tik iš laisvės gavo mano draugė Genutė liūdną telegramą, kad mirė jos sesutė. Žinoma, buvo didelė staigmena, skaudi žinia. Genutė, būdama tvirtos dvasios, ir šį skausmą priėmė ramiai, tik vis tikėjosi atsisveikinti su mirusia, daug dėjo pastangų, bet deja ... (Laisvėje Genutės brolis kun. Z. Navickas ir artimieji padarė viską, kad ją, pagal įstatymus, išleistų iš lagerio į savo sesers laidotuves, bet prokuroras užprotestavo ir išvykti jai neleido — Red. pastaba). Man skaudu buvo žiūrėti į jos tylų sielvartą. Jos šis skausmas rado atgarsį didžiojoje Dievo Meilėje. ...
Labai gaila, bet manęs nepasiekė 10,11, 12,13, o 14-tojo kažkur užkliuvo Velykinis sveikinimas. Saugo, kad mes nepamatytume Kristaus net atvirutėje. Taip ir Kristaus Kapą saugojo ginkluoti sargai, kad neprisikeltų, o vis tiek ... ir šiandien švenčiame Velykas.
Dar kartą ačiū už maldas, už viską, viską. Kiek galėsiu ir aš maldoje su Jumis. Tad linksmu, laimingų šv. Velykų!
* * *
Vladas Lapienis savo 1981 m. Velykiniame laiške rašo:
— Tikrai myli tas, kuris už meilę gali atiduoti viską: džiaugsmą, laisvę, sveikatą ir net gyvybę, neieškodamas nei garbės, nei asmeninės naudos. Taip Kristus mylėjo žmones.
Tomas Kempietis sako, kad nė viena Jėzaus žemiškojo gyvenimo valanda nebuvo be kančios. O ar mes neieškome kito kelio, negu kentėjimų? Ar nenorime pasukti kitu keliu, negu tuo, kuriuo ėjo mūsų Išganytojas?
Jeigu kartais ir netektų pasipuošti kraujo rožėmis, tai, anot apaštalo Jokūbo, laikykime tikru džiaugsmu, kad pakliuvome į visokius išmėginimus. Supraskime, kad mūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad taptume tobuli ir sveiki Gok. 1,2-4).
Sakoma, kad reikia kantriai pakelti visus vargus, nes už tai laukia didis džiaugsmas danguje. Bet dar šioje žemėje tie vargai tampa lengvi krikščioniui, kuris nuoširdžiai myli Jėzų ir drauge su Juo neša kryžių. Juk vien tik mes patiriame, kad nešti su Jėzumi savo kryžių yra laimė, pasaulis jos nepažįsta. Mes esame Kalvarijos kalne, bet jau švenčiame pergalę Danguje!
(V. Lapienio nutrėmimas Sibire baigiasi 1981 liepos 20 d. - Red.)
* * *
Rašo P. Lukoševičius (ištraukos):
— Mane vėl ištiko žiauri ir klastinga saugumo ranka. 1981 m. sausio 22 d., anksti rytą, iš buto (Tulpių 21-62) mane paėmė ir atvežė į Respublikinę Naujos Vilnios Psichoneurologinę ligoninę, šį kartą nenumanau už ką ir kuriam laikui. Niekur nieko nesužinosi, nes viskas daroma slaptai. Psichiatrinė ligoninė paklusniai tarnauja saugumo interesams . . . Kaip saugumas nurodo, taip ji „gydo". . . laiko tiek, kiek įsako KGB. Nėra įstatymo, kuriuo galima būtų remtis, ieškant teisybės. Tiesa, konstitucija yra, bet ji... tik užsienio propagandai varyti ir ten žmones klaidinti.
Laukiu pavasario, atšilus orui, daug lengviau. Išleidžia į orą pasivaikščioti, darosi erdviau. Tiesa, ir dabar išleidžia, bet dėl nepakankamo apsirengimo ilgai nebūsi.
Linkiu visiems geros sveikatos ir gausios Dievo palaimos.
1981 m. kovo 12 d.
***
