Vilkaviškis.
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkajam administratoriui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų
Prašymas
Lietuvos Ordinarai 1981 metus paskelbė Eucharistiniais metais Lietuvoje. Jau praėjo pusė metų, tačiau labai silpnai jaučiama, kad šie metai tikrai Eucharistiniai metai. Daugelio kunigų ir tikinčiųjų noras dalyvauti Liurdo Eucharistiniame Kongrese irgi liko be atgarsio. Todėl mes labai norime, kad būtų suruoštas Eucharistinis Kongresas Lietuvoje. Geriausiai tam tiktų Šilinių atlaidai Šiluvoje, ypač rugsėjo 12-13 dienos.
1981 m. liepos 5 d.
N.B. Po pareiškimu buvo pasirašę daug Vilkaviškio vyskupijos kunigų, tačiau Kongreso net nebuvo bandyta organizuoti, bijantis suerzinti sovietinę valdžią.
* * *
Kaunas. 1981 m. sovietinė valdžia neleido mokytis Kunigų seminarijoje šiems jaunuoliams:
1. Kazimierui Gražuliui 4. Adžiui Teresiui
2. Sauliui Kelpšai 5. Kęstučiui Žemaičiui
3. Justinui Jekevičiui 6. Remigijui Ivanauskui
* * *
1981 m. gegužės 11 d. Remigijus Ivanauskas padavė pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją. Gegužės 18 d. jį išsikvietė į Raseinių karinį komisariatą, kur atvykęs nustebo, radęs belaukiančius pagyvenusius vairuotojus, vežamus į Kazachstaną darbams. Jis gi ne vairuotojas, tai kam iškvietė? Jaunuolis prie durų stovinčiam karininkui parodė šaukimą, šis liepė palaukti. Po kiek laiko prie karininko priėjo nepažįstamas vyras, abu pasikalbėjo, ir karininkas liepė Remigijui eiti su nepažįstamuoju į kitą gatvės pusę — į miliciją. Ten prasidėjo apklausinėjimas:
kur tėvas, ar turi brolių, seserų, kokie tolimesni tikslai? Prisistatė esąs čekistas. Remigijus suprato, kad jį tardo todėl, jog jis padavė pareiškimą į Kunigų seminariją. Pabiro klausimai:
— Kas patraukė stoti į Kunigų seminariją? Ar pažįstąs kun. Alfonsą Svarinską, kun. Vytautą Skiparį ir kitus uolius kunigus?
Po kiek laiko atėjo KGB viršininkas ir pasipylė panašūs klausimai. Klausinėjo, ar niekas jam neminėjo apie pogrindžio Kunigų seminariją? Jaunuolį, išlaikę dvi valandas, paleido, įsakę jam ateiti birželio 22 d. į KGB. šį kartą čekistai Ivanauską pradėjo verbuoti bendradarbiavimui: kai būsiąs seminarijoj, jiems turėsiąs pranešti, ar kas neplatina pogrindžio spaudos, nenusikalsta įstatymams ir pan. Remigijus jiems pasipriešino:
— Geriau neįstosiu į seminariją, negu tapsiu niekšu!
Išlaikę 3 valandas, jaunuolį išleidę, liepę vėl atvažiuoti, kai tik gaus iš seminarijos atsakymą. Gavęs neigiamą atsakymą iš Kunigų seminarijos, Remigijus vėl nuvyko į KGB, kur jam pasakė:
— šiais metais pats užsikirtai sau kelią, neužsikirsk kitiems! Jei tu mums padėsi, padėsime ir tau. O jei ne — nematysi seminarijos!
— Geriau lauksiu 10 ar 15 metų, negu tapsiu Judu! — ryžtingai atmetė niekšingą pasiūlymą Remigijus Ivanauskas.
* * *
Lietuvos vyskupų Konferencijos Pirmininkui Jo
Ekscelencijai Vyskupui Liudvikui Poviloniui
P a r e i š k i m a s
Esame susirūpinę ir sujaudinti vienintelės Kauno Kunigų seminarijos sunkia padėtimi. Mums žinoma, kad pereitų metų rudenį į Kauno Kunigų seminariją nebuvo priimta 17 kandidatų. Juos atmetė ne Kunigų seminarijos vadovybė, bet Religinių reikalų tarybos įgaliotinis. Buvo pašalintas IV kurso Telšių vyskupijos klierikas Aloyzas Volskis. Jis pašalintas tam pačiam įgaliotiniui liepus, o ne Kunigų seminarijos vadovybei nutarus. Taip civilinė vyriausybė elgiasi su Kunigų seminarijos kandidatais ir auklėtiniais per visą pokario laikotarpį.
Mes skaitome tarybinėje spaudoje, girdime per radiją ir televiziją, o kartais mums aiškina lektoriai, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. Jei taip, tai kodėl tarybinė valdžia nustato, ką į Kunigų seminariją priimti, ką atmesti, ką iš seminarijos pašalinti?
Mes, tikintieji, savo aukomis išlaikome Kunigų seminariją. Mūsų šeimos duoda į Kunigų seminariją kandidatus. Jie yra gražiausi šeimų žiedai. Mes negalime abejingai žiūrėti, kai yra varžoma normali Kunigų seminarijos veikla. Be to, vis daugėja parapijų be kunigų. Pasirodo, kad kunigų stokojama ne dėl pašaukimų trūkumo.
Todėl prašome ir drįstame reikalauti, kad Jūs, mūsų Ganytojai, padarytumėte viską, kad norintieji bei tinkami kandidatai galėtų mokytis Kunigų seminarijoje.
Mes, tikintieji, Jus ir Kunigų seminariją visokeriopai remsime.
Pasirašė:
tikintieji tikintieji
Batakių ....................... 117 Tauragė ... 2097
Sartininkai ................... 167 Žygaičiai .... 187
Pagramantis ................ 133 Plungė ....... 1490
Varduva (Žem. Kalvarija) 221 Alsėdžiai .... 254
Šateikiai ...................... 140 Rietavas .... 501
Plateliai ....................... 640 Kuliai ........ 155
Tverai ir Medingėnai ...... 360 Kontaučiai ... 83
Tirkšliai ...................... 353 Žemalė ....... 158
Skuodas ...................... 423 Mosėdis ...... 310
Ylakiai ........................ 287
* * *
Telšiai. 1981 m. lapkričio 1 d. dar prieš Visų šventų šventę Telšių raj. vykd. komiteto pirmininko pav. Jankus įspėjo kleboną kun. J. Pačinską ir vyskupijos valdytoją kun. A. Vaičių, kad Telšių kapinėse XI.1. negalima šventinti paminklų bei atlikti jokių religinių apeigų. Jei šio draudimo nebus paisoma, bus nugriautos koplytėlės Mergelių kalne ir Garbės kalnelyje (valstybės saugomi liaudies meno paminklai, kur nuo neatmenamų laikų stovi koplytėlės ir statomi kryžiai). Be to, Viešvėnuose pamaldas leidžiama atlikti tik kun. J. Pačinskui. Nors šis bedievių reikalavimas buvo pildomas: pamaldas atlikti Viešvėnuose apsiėmė kun. J. Pačinskas, Telšių autoinspektorius Vaičys sustabdė lengvąją mašiną, kurioje į pamaldas Viešvėnuose važiavo kun. J. Pačinskas su talkininkais kunigais Vytautu Mikutavičiumi ir Jonu Kaunecku. Nepaisant to, kad kun. J. Pačinskas skundėsi, jog neturįs laiko, vėluoja, nepaprastai smulkmeniškai ir nuodugniai buvo apžiūrinėjama mašina, tikrinama net bagažinė. Kunigams teko pėstiems baigti kelionę. Patikrinimas buvo organizuotas specialiai kunigų sutrukdymui, nes prieš tai ir po to kitos mašinos čia nebuvo tikrinamos (vos viena kita dėl akių, paskubomis). Pavėlavę kunigai iki pamaldų pabaigos nebespėjo išklausyti visų išpažinčių. Dėl sutrukdymo pasipiktinę Viešvėnų tikintieji parašė skundą LTSR Prokurorui.
Šoferiui buvo griežtai uždrausta po pamaldų parvežti kunigus į Telšius, nors kitomis kryptimis judėjimas nebuvo uždraustas. Rajono pareigūnai tikėjosi, kad kunigai nebespės sugrįžti į gedulingą procesiją Telšių kapinėse. Tačiau po pamaldų parvežti kunigus į Telšius pasisiūlė net keli šoferiai.
Žmonės į Telšių kapines rinkosi su gėlėmis ir žvakėmis. Prie kapinių juos pasitiko milicija, o kapinėse dar ir čekistai, be to, buvo būrelis kareivių, ginkluotų durtuvais ir revolveriais. Netoli Rainių kankinių kapo stovėjo grupė milicininkų — tos bedievių pajėgos tarsi paskatino žmones demonstratyviai rinktis prie šio kapo, paskendusio žvakių jūroje. Tikintieji drąsino į kapines atėjusius kunigus:
— Nebijokite, mes su jumis!
Vėlinių procesijos apeigas atliko Telšių dekanas kun. Antanas Striukis ir kun. J. Kauneckas (procesininkai kažkieno tai iniciatyva nedalyvavo). Giedojo Katedros ir parapijinės bažnyčios choras. Tačiau per garsiakalbius bedieviai transliavo simfoninę muziką. Kelios moterys ėjo prašyti, kad išjungtų radiją. Aparatūrą saugojantys skrybėlėti saugumiečiai atsakė:
— Negalima!
Tikinčiųjų maldas, net jungtinio choro iškilmingą „Libera" nustelbė cypiantis akomponementas, nutilęs tik bedieviams atliekant savo programą.
* * *
Plungė. 1981 m. spalio 20 d. buvo laidojamas staiga miręs vietos klebonas kun. Adomas Milerius. Jis pasižymėjo kaip nepaprastai energingas kunigas ir ne kartą nukentėjęs už savo uolumą. Pokario metais kun. A. Milerius Telšių katedroje labai sėkmingai dirbo su jaunimu. Už tai, bedievių išmestas iš buto, gyveno palapinėje ant šventoriaus. Dirbdamas Gaurės klebonu, suorganizavo vaikų chorą — ir vėl už tai valdžios buvo nubaustas — dirbo durpyne paprastu darbininku. 1981 m. pavasarį organizavo dekanus, kad kviečiami Religijų reikalų tarybos įgaliotinio, nevyktų į pasikalbėjimus su juo. Kun. Milerius yra paskatinęs kun. Leoną Šapoką nutraukti ryšius su saugumu ir visa aprašyti. („Dievas ir Tėvynė" Nr. 17 nurodo, kad saugumui dirbęs kunigas, apybraižos „Naktis" herojus, gyvenimą baigęs kankinio mirtimi, yra kun. Leonas Šapoka).
Bedieviai kun. A. Mileriui dar kartą bandė atkeršyti — neleido jo laidoti šventoriuje. Pasekmės buvo nelauktos. Laidotuvių procesija paralyžavo visą miestą. Nedirbo įstaigos ir parduotuvės. Visi skubėjo į gatvę ir prisijungė prie laidotuvių procesijos. Tokios demonstracijos, tokio žmonių susitelkimo Plungė dar nebuvo mačiusi.
Laidotuvių pamaldose dalyvavo apie 10 tūkstančių žmonių, virš 100 kunigų. Pamokslo metu kun. A. Pridotkas įrodinėjo, kad Gaurės bažnyčią sudegino ateistai. Kun. Bulika savo pamoksle dėkojo rajono vadovams, kad jie kun. Milerių statė pavyzdžiu įmonių vadovams, kaip reikia tvarkyti aplinką ir organizuoti žmones. Be to, pamoksle jis deklaravo mintį, kad šv. Tėvas nepritariąs kai kurių Lietuvos kunigų kovos prieš ateizmą nuotaikoms, nes tai esą sukelia pavojingą konfrontaciją.
Kun. Gedvilą ir kun. J. Kauneckas kalbėjo apie būtinumą ginti tikėjimą, o vyskupijos valdytojas kun. A. Vaičius dėkojo kun. Mileriui už uolumą ir ištikimybę.
* * *
Pamūšys.
Lietuvos TSR CK Pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
Pamūšio tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Mus ištiko baisi nelaimė, šių metų rugpiūčio 8 d. 17 vai. nužudė mūsų kleboną, kun. Leoną Mažeiką. Mums baisu likti be klebono. Prašome leisti priimti į Kunigų seminariją daugiau jaunuolių, kad pasirengtų kunigystei ir vyskupas turėtų daugiau kunigų, iš kurių galėtų mums paskirti kleboną, nes daug parapijų likę be klebonų. Toks likimas gali ištikti ir mūsų parapiją.
Pasirašė 271 tikintysis
1981 m. rugpiūčio 10 d.
* * *
Šiauliai. 1981 m. rugsėjo 29 d. Šiauliuose pas kun. F. Baliūną, gyvenantį Komjaunimo 17-1, buvo padaryta krata. Kratoje dalyvavo 4 čekistai ir 2 kviestiniai. Kratą pradėjo 9 val. ryto ir baigė 17 val. Iškrėtė kunigo kambarį, automašiną ir motociklą. Kratos metu paėmė rašomąją mašinėlę „Optima", „Tiesos Kelio" 12-tą nr., „Laiškai sesutės", Z. Ivinskio „Lietuvos istorija" 2 egz., eilėraščių rinkinius „Kraujas ir ašaros" bei „Erškėčiams žydint", 35 magnetofono kasetes, įvairius užrašus ir adresus. Po kratos kun. F. Baliūną nuvežė į saugumą ir valandą tardė — reikalavo paaiškinti, iš kur gauti kratos metu paimti daiktai.
* * *
Šiauliai. 1981 m. rugsėjo 1 d. buvo padaryta krata pas Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoją Alminą.
* * *
Prienai. 1981 m. liepos 2 d. pas Kazimierą Buzą, gyvenantį Prienų raj. Bačkininkų kaime, atvyko civiliai apsirengęs asmuo (manoma, kad naujas Prienų raj. KGB bendradarbis) ir du milicininkai. Atvykusieji neprisistatę pareikalavo pasų. Kadangi Buzas yra medžiotojas, vienas iš milicininkų įsakė parodyti, kur laikomas šautuvas. Kiek vėliau pasisakė, jog tikrins ir elektros laidų izoliaciją. Nuo kada čekistai ir milicininkai tikrina elektrą? Prisidengę „elektros" tikrinimu, apėjo kambarius, kitas patalpas, akylai stebėdami ten esančius daiktus.
Tą pačią dieną „elektra" buvo patikrinta dar pas du kaimo gyventojus.
Tai naujas kratų darymo būdas.
* * *
Vilnius. 1981 m. rugsėjo 26 d. ryte pastebėta, kad išplėštas Jono Sadūno rūsys ir išnešti, tarp kitų daiktų, visi Nijolės Sadūnaitės laiškai iš lagerio. Jonas Sadūnas dvi dienas prašė miliciją atvykti į nusikaltimo vietą, o ši atvyko tik trečią dieną.
Spalio 5 d. 11 vai. į Jono Sadūno butą paskambino tariamai iš milicijos ir kvietė ateiti į skyrių surašyti vagystės akto. Namuose buvusi Jono žmona atsisakė vykti, todėl pareigūnas pažadėjo vakare pats ateiti. Po 15 minučių Jonui Sadūnui skambino iš Švedijos. Tariamas milicininkas nepasirodė, — tikriausiai, norėta sutrukdyti telefoninį pokalbį su užsieniu.
* * *
Vilnius. 1981 m. liepos 10 d. į Lenino raj. milicijos skyrių pas leitenantą Vasiliauską buvo iškviestas Eduardas Bulach, tikintis, persekiojamas už norą emigruoti į užsienį ir atsisakymą sovietinės pilietybės. Pagal papulkininkio Adomaičio nukreipimą E. Bulach iš milicijos buvo nuvežtas į Naujos Vilnios psichoneurologinę ligoninę teisminei medicininei ekspertyzei (kaltinamas pagal BK 211 str. — šalinimasis nuo karinės tarnybos). Psich. ligoninėje Bulacho žmonai pareiškė, jog jau vien tai, kad jos vyras nori emigruoti, rodo jį esant psichiniu ligoniu, nes normalus žmogus to norėti negali . . .
Pagaliau 1981 m. liepos 21 d. E. Bulachą pripažino esant sveiku ir išleido į laisvę. Tik ta laisvė tęsėsi labai trumpai. 1981 m. rugsėjo 9 d. Eduardą Bulachą Vilniaus liaudies teismas nuteisė 1-riems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendro režimo lageryje. Teisė jj pagal tą patį BK 211 straipsnį.
1981 m. spalio 14 d. Aukščiausias Teismas Vilniuje patvirtino E. Bulachui tą patį — 1-rių metų laisvės atėmimo nuosprendį. Teisme advokatė pareiškė, kad E. Bulach visai nekaltas ir reikalavo bylą nutraukti. Prokuroras atsiliepė, kad bausmė maža ir siūlė palikti 1-rius metus, ką teismas ir padarė.
Į E. Bulacho žmonos skundus LTSR Aukščiausiam Teismui ir Prokuratūrai 1981 m. spalio 22 d. Aukščiausio Teismo pirmininkas I. Misiūnas ir kriminalinių bylų vyr. justicijos patarėjas J. Murauskas atsakė jai raštu, kad Eduardas Bulach nuteistas teisingai ir jo bausmė nėra per daug didelė, nors pagal 211 str. jam buvo paskirta didžiausia bausmė.
Lukiškio kalėjime E. Bulachui kaliniai grasino: jei jis neišsižadės tikėjimo į Dievą — bus nužudytas, šantažas Eduardo neišgąsdino. Dabartniu metu E. Bulach yra Pravieniškių lageryje.
Namuose su žmona liko trys mažamečiai vaikai.
* * *
Krakės. (Kėdainių raj.) 1981 m. rugsėjo mėn. buvo tardomi Kėdainių raj. prokuratūroje Krakių parapijos vaikai, kurie ruošėsi priimti Pirmąją Komuniją, šalia kitų klausimų, buvo klausimas, kas jiems davė katekizmus, maldaknyges, rožančius, medalikėlius. Kai kurių vaikų buvo klausiama, kodėl jie davę rožes kunigams Pirmos Komunijos dieną?
* * *
Šilalė. 1981 m. spalio 13 d. pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Petrą Bagušką buvo iškviestas Šilalės klebonas kan. Feliksas Valaitis. Dvi valandas P. Baguška ir Šilalės saugumo viršininkas Ališauskas puolė kan. F. Valaitį dėl „netvarkos" Šilalės bažnyčioje. Atseit, kodėl nesutvarko Šilalės vikaro V. Skipario, kuris labai antitarybiškai nusiteikęs, kodėl bažnyčioje buvo leista kalbėti Nijolei Sadūnaitei? Jie taip pat išreiškė savo nepasitenkinimą ir kitu Šilalės vikaru kun. Aloyzu Lideikiu, kuris, anot jų, pasiduodąs blogai kun. V. Skipario įtakai.
* * *
Šilalė. 1981 m. spalio 14 d. pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją buvo iškviesti Šilalės bažnytinio komiteto nariai: Juozas Štombergas, Julijonas Aužbikavičius ir Jonas Masidunskas. P. Baguška jiems perskaitė raštą, kuriame buvo rašoma, kad teks uždaryti Šilalės bažnyčią, jei nesutvarkys Šilalės vikaro kun. Vytauto Skipario. J. Štembergas ir J. Aužbikavičius po šituo raštu pasirašė, o J. Masidunskas pasirašyti griežtai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad kun. Vyt. Skiparis nemoko žmonių nieko blogo, nekursto jų, bet viešai sako tiesą iš sakyklos.
* * *
Laukuva (Šilalės raj.) 1981 m. rugpiūčio 23 d. naktį buvo įsilaužta į Laukuvos bažnyčią. Nusikaltėliai išlaužė metalinį tabernakulį su laužtuvu, išnešė komuninę, o Švenčiausią Sakramentą išpylė ant altoriaus.
* * *
Palanga. 1981 m. rugpiūčio 23 d. naktį apiplėšė Palangos bažnyčią. Nusikaltėliai įsibrovė per aukštutinį bažnyčios langą ir pavogė visą garso stiprinimo aparatūrą.
* * *
Tauragnai (Utenos raj.) 1981 m. rugpiūčio mėn. iš 23 d. į 24 d. naktį piktadariai įsilaužė į Taruagnų bažnyčią ir pavogė švč. Sakramentą, dvi komunines, dvi Mišių taures ir indelį su ligonių aliejais.
Rurgsėjo 11, 12 ir 13 d.d. Tauragnų bažnyčioje vyko permaldavimo pamaldos ir švč. Sakramento adoracija. Pirmą ir paskutinę dieną švč. Sakramentą adoravo mergaitės ir moterys, o antrąją dieną — berniukai ir vyrai. Buvo kasdieną kalbamas rožančius ir einami Kryžiaus Keliai. Pamaldose dalyvavo kaimynai kunigai ir gausus būrys vietinių ir kaimyninių parapijų tikinčiųjų. Sekmadienį per Mišias giedojo mergaitės. Jos ėjo Kryžiaus Kelius ir kalbėjo rožančių. Dėl bulviakasio darbų buvo sulaikyti ir į pamaldas negalėjo ateiti daug parapijiečių ir moksleivių. Per tris permaldavimo dienas buvo išdalinta beveik 1000 šv. Komunijų.
* * *
Akmenė. 1981 m. vasarą nugriautas paminklas — kryžius ant prelato dr. Kaliksto Kosakauskio kapo. Kryžius buvo įtrauktas į valstybės saugojamų paminklų sąrašą. Nepaisyta taip pat tikinčiųjų protestų ir Telšių vyskupijos kunigų tarybos skundo TSRS Generaliniam prokurorui.
* * *
Vembutai (Viešvienų apyl., Telšių raj.) 1981 m. rugsėjo 4 d. rytą žmonės vietoj kryžiaus, čia stovėjusio jau ne vieną dešimtmetį, rado tik skylę. Tikintieji skaudžiai pergyvena dėl šios ateistinių chuliganų piktadarybės. Kryžius buvo tikinčiųjų lankomas, prižiūrimas ir puošiamas.
* * *
Lieplaukė (Telšių raj.) 1981 m. spalio 30 d. aplink koplytėlę, stovinčią prie Delpšos sodybos Lieplaukės centre, vaikštinėjo du milicininkai ir du skrybėliuoti ponai. Žmonės susirūpinę kalbėjo: „Tikriausia nugriaus gražiąją koplytėlę." Ir iš tiesų, sekančią naktį dingo koplytėlės figūrėlės, vitražai bei papuošimai.
* * *
Šiauliai. Jadvyga Kaušienė (gyv. Komunarų 7-9) 25-rius metus dirbo pedagoginį darbą. Kaip gera specialistė-logopedė, buvo visų vertinama ir mylima. Nedaug Lietuvoje logopedų, mokyklų vadovų, kurie, aplankę Šiaulius, nebūtų pabuvoję jos pastangomis įrengtame logopediniame kabinete (Il-je Pagalbinėje mokykloje). Jis buvo skaitomas geriausiu savo įrengimu ir priemonėmis. Jadvyga Kaušienė — žinoma respublikoje specialistė, nuoširdi visiems norėjusiems su ja pasidalyti darbo patirtimi ir žiniomis. Jos sūnus Rolandas Kaušas mokėsi Šiaulių V-je vid. mokykloje. Mokslas sekėsi, mokykloje ir šeimoje konfliktų nebuvo. Atrodė, kad viskas klojasi gerai. Bet štai 1978 m. gruodžio mėn. mokyklos direktorė Jakimčienė išsikviečia Rolandą į kabinetą ir pradeda „auklėjamąjį" darbą. Esą girdėjusi, jog Rolandas lankąs bažnyčią, kad žadąs stoti į Kunigų seminariją. Pasipiktinusi direktorė jį išbara ir perspėja, kad nemėgintų taip pasielgti, nes būsią blogai. Tų pat metų gruodžio 22 d. Rolandą jau išsikviečia mokyklos komjaunimo sekretorė pokalbiui ta pačia tema. Sekretorė ypač pasipiktinusi, kam mokinys bendrauja su kun. Feliksu Baliūnu.
Gruodžio 30 d. į „auklėjamąjį" darbą pagaliau įsijungia ir „sunkioji artilerija" — KGB. Atvykę į namus ir radę Rolandą vieną, čekistai mašina parsigabena jį į savo įstaigą. Ten pravedama „profilaktinis" kursas: tardo, ar skaitąs pogrindžio literatūrą, su kokiais kunigais bendraująs, ar tikrai žadąs stoti į Kunigų seminariją, ir verčia parašyti pasiaiškinimą.
1979 m. vasario mėn. mokykloje svarstomos bebaigiančiųjų XI-tą klasę charakteristikos. Rolandui Kaušui direktorė Jakimčienė liepia atsistoti prieš mokytojus ir mokinius ir pasiaiškinti, kodėl susitikinėja su kunigais, kodėl norįs stoti į Kunigų seminariją. Rolandas tylėjo.
Kovo 1 d. Rolando motiną mokyt. Jadvygą Kaušienę išsikivečia 11-tos pagalbinės m-klos, kurioje ji dirbo logopede, direktorius Baltraitis. Kartu su juo dalyvauja ir mokyklos partinės organizacijos sekretorė Riekutė. Prasidėjo tardymas. Jie esą girdėję, kad mokyt. Kaušienės sūnus žadąs stoti į Kunigų seminariją. Išbaręs mokytoją, direktorius pagrasino: „Žinai, kas tavęs laukia? Jei sūnus stos į seminariją, bus blogai visai mokyklai. Kodėl taip blogai išauklėjai sūnų?"
Kovo 13 d. J. Kaušienė iškviečiama pas Šiaulių m. švietimo skyriaus vedėją Kleišmaną. Atvyksta ir direktorius Baltraitis. Kaušienė vėl kamantinėjama, barama dėl „blogo" sūnaus auklėjimo. Kleišmanas aiškina: „Jei sūnus stosiąs į Kunigų seminariją, būsią blogai ne tik mokyklai, bet ir visam Šiaulių miestui. Jis liepia apsigalvoti ir paveikti sūnų. Pagaliau Kaušienė kviečiama birželio 19 d. į Šiaulių KGB skyrių. Ją tardo du čekistai. Jie kaltina kam mokytoja bendraujanti su blogais žmonėmis — su kun. F. Baliūnu, Jadvyga Petkevičiene, kodėl rašanti laiškus į Mordovijos konclagerį, ten kalinamam jau virš 20 metų politkaliniui Algirdui Žiprei, kodėl sūnus sukąs „ne tuo keliu" ir t.t. Slenka dienos. Pagaliau Rolandas Kaušas užbaigia vid. mokyklą. Toliau mokytis stoja į Kauno Politechnikos institutą. Lyg tai viskas ir aprimo. Tačiau „budri akis ir jautri ausis" Kaušų šeimos nepalieka ramybėje. 1980 m. vasario 6 d. mokyt. J. Kaušienę vėl išsikviečia mokyklos direktorius Baltraitis aiškintis dėl tarybinei pedagogei netinkamos pozicijos, dėl „blogo" sūnaus auklėjimo. Tų pat metų birželio mėn. sūnus Rolandas, galutinai apsisprendęs, paduoda pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją. KGB ir kolaborantams „suveikus" — pareiškimas nepatenkinamas. Dėl nuolatinio KGB ir jų parankinių puolimų, piudymo, nervinės įtampos J. Kaušienė birželio mėn. suserga ir paguldoma į Romainių TBC ligoninę, kur išguli apie pusę metų. Kiek pastiprėju-si, 1981 m. sausio mėn. sugrįžta į darbą. Direktorius Baltraitis vėl tuojau pereina į ataką. Jis liepia J. Kaušienei rašyti pareiškimą išeiti iš darbo. Paklausus, kuo ji nusikaltusi, atsakoma, kad dėl sūnaus. Kaušienė pareiškimo nerašo.
Ateina eilinių atostogų metas. Tada prasideda telefoninės „atakos". į namus skambina direktorius Baltraitis:
— Atneškite pareiškimą. Jūs neturite moralinės teisės dirbti tarybinėje mokykloje!
Įspėja, kad po atostogų nedrįstų vėl sugrįžti į darbą. Tačiau, atostogoms pasibaigus, J. Kaušienė vėl ateina į savo mokyklą. Tą pačią dieną direktorius Baltraštis vėl išbara mokytoją, šaukia, kad visa tai priklauso ne nuo jo, kad jam esą įsakyta su ja elgtis taip, kad ji pati paliktų darbą.
Slenka dienos. J. Kaušienė tebedirba, bet debesys telkiasi vis tamsesni. Vasario 19 d. J. Kaušienė vėl kviečiama aiškintis pas direktorių. Baltraitis mušasi į krūtinę: jam nebeduoda ramybės, vis kviečią ir kviečią ir, jei Kaušienė „savo noru" nepaliks mokyklos, jam būsią visai riesta.
Ir taip vyksta nuolatiniai įkalbinėjimai. Kovo 2 d. Baltraitis, išsikvietęs mokytoją Kaušienę į savo kabinetą, smarkiai įsiaudrinęs šaukia:
— Jei neišeisi, aš imsiuos griežtesnių priemonių. Esu direktorius ir turiu tą reikalą sutvarkyti.
Nebeturėdama kantrybės, mokytoja Jadvyga Kaušienė parašo pareiškimą, kad išeinanti iš darbo valdžios įsakymu, bet Baltraitis nesutinka su tokia formuluote:
— Mane kvailu pavadins, jei aš jiems tokį pareiškimą nunešiu . . .
Tuo metu sunkiai suserga J. Kaušienės sūnus Rolandas. Jis paguldomas į ligoninę operacijai. Prislėgta visokių bėdų, mokytoja, dar tikėdama savo kolegų sąžinės likučiais, rašo pareiškimą Šiaulių m. švietimo skyriaus vedėjui Kleišmanui, kad leistų jai pasilikti dirbti iki pasibaigs mokslo metai, kol pasveiks sūnus, kol surasianti kitą darbą. Tačiau veltui! švietimo skyriaus vedėjas Kleišmanas įsako direktoriui Baltraičiui:
— Elkis su ja taip, kad ji kuo greičiau paliktų mokyklą ir nebeturėtų noro rašyti prašymus . . .
Tuo metu Kaušienė slaugė sunkiai sergantį sūnų.
Kovo 14 d. telefonu paskambino mokytoja Stakvilevičienė ir liepė Kaušienei būtinai atvykti į mokyklą, atsinešant pareiškimą — atsisakymą iš darbo.
Tuo tarpu Kaušienė dar tikėjosi, jog švietimo skyriaus vedėjas Kleišmanas atsižvelgs į jos sunkią padėtį ir laikinai paliks ją ramybėje. Veltui! Kovo 16 d. ją priverčia palikti sergantį sūnų ir atvykti mokyklon.
Mokykloje jau randa susirinkusius inkvizitorius: direktorių Baltraitį, pavaduotoją Ruškų, mokytoją Stakvilevičienę ir mokyklos sekretorę. Paklausus, ko iš jos norima, sekretorė pradeda skaityti raštą apie atleidimą iš darbo. Kaušienė, nebaigus skaityti „nuosprendžio", norėjo išeiti pro duris, bet pašokęs Baltraitis užstojo išėjimą ir kišo pasirašyti kažkokį popierių. J. Kaušienė nepasirašė ir išėjo, šitaip buvo apiformintas „savo noru" išėjimas iš darbo. Taip buvo atsilyginta pedagogei — logopedei Jadvigai Kaušienei už ilgametį pasiaukojantį jos darbą ir meilę vaikams.
* * *
Šiauliai. 1981 m. rugsėjo 2 d. Pramonės įmonių bei įstaigų partinių vadovų susirinkime Šiaulių m. partijos pirmasis sekretorius J. Lukauskas pareiškė, kad gana taikstytis su davatkomis, nepaisyti Vatikano kalbų, reikia duoti įsakymą nugriauti Kryžių kalną . . .
* * *
Dambravos kaimas (Prienų raj.)
Lietuvos TSR KP CK pirmajam sekretoriui Griškevičiui
P a r e i š k i m a s
1919 m. Dambravos kaime mūsų tėvai pastatė nedidelę medinę Išganytojo ir švč. Marijos garbei koplytėlę.
Geros valios žmonės aplaužytą koplytėlę 1981 m. vasarą restauravo. Tai neliko nepastebėta rajono partinių darbuotojų. Rugsėjo 28 d. Prienų raj. architektas Lėkštutis su dviem vyrais (areštuotais) ją nuvertė. Susigraudinusioms tikinčioms moterims — Dievynienei ir Slavinskienei pavyko iš pakrautos mašinos paimti Marijos statulėlę ir kryžių.
Tikintieji statulėlę ir kryžių pastatė ant nugriautos koplytėlės pamato. Moterys pašventintą vietą papuošė, apsodindamos pamatą gėlėmis.
Meilė Dievui ir ištikimybė savo tikėjimui nepatiko partijos atsakingiems darbuotojams. Spalio 9 d. į šią vietą atvažiavo Prienų raj. MSV partinės organizacijos sekretorė Levanauskienė. Reikėjo stebėtis su kokia neapykanta ir baisiu įtūžimu ji spardė pasodintas gėles, daužė kryžių ir statulėlę. Išniekintą kryžių ir statulėlę Levanauskienė išsivežė.
Neliko tušti ir nykūs bedievių nusiaubtos koplytėlės pamatai. Moterys vėl pasodino gėlių, išpuošė aplinką. Bedievių neapykantai nėra ribų!
— Sulyginti su žeme!, — nusprendė jie. Rajono darbuotojai atvarė iš MSV su traktorių baltarusį Pučkovą, tačiau traktoristas atsisakė griauti pamatus.
Apsodinti gėlėmis, apsupti tikinčiųjų meile ir atkakliai ginami koplytėlės pamatai stovi ligi šiol. (. . .).
Mes, žemiau pasirašiusieji tikintieji, reikalaujame, jog atsakingi partijos darbuotojai nemindytų „demokratiškiausios šalies" vardo, nestatytų mūsų į beteisišką negrų padėtį, atitaisytų mums padarytą skriaudą. Koplytėlė privalo stovėti savo vietoje!
Pasirašė 46 tikintieji
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). 1981 m. rugpiūčio 2 d. Klaipėdos raj. Gargždų parapijos komitetas pareiškimu kreipėsi į RRT įgaliotinį P. Anilionį reikalaudamas suteikti tikintiesiems galimybę ant tikinčiųjų kapų statyti religinius paminklus — kryžius. Pareiškime rašoma, kad Gargždų parapijos tikintieji jau ne kartą kreipėsi į Klaipėdos raj. vyr. architektę Keblauskienę su prašymu — leisti statyti kryžių ant tikinčio kapo, bet visada sulaukdavo neigiamą atsakymą. Jiems būdavo siūloma išsirinkti paminklą iš patvirtinto pavyzdžių albumo — be jokio religinio ženklo. „Argi galima tikinčiuosius po mirties paversti ateistais?" — klausiama pareiškime.
1981 m. rugpiūčio 21 d. Gargždų parapijos komitetas sulaukė iš RRT įgaliotinio P. Anilionio tokį atsakymą: „Išnagrinėjęs jūsų pareiškime keliamus klausimus, pranešu, kad sutinkamai su „Kapinių tvarkymo taisyklėmis", patvirtintomis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1979 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 386, kapų statinius statyti leidžia kapines prižiūrinti organizacija. Statiniai, paprastai, turi būti pagaminti buitinio gyventojų aptarnavimo organizacijos pagal tipinius arba, suderinus su miestų (rajonų) architektais, individualius projektus. Statyti kapinėse paminklus prievarta niekas neverčia, piliečiai gali pasirinkti kokį paminklą jie nori statyti, jiems į pagalbą yra sukurti net specialūs albumai.
Telšių vyskupijos kurijos jūsų minimas raštas, kiek žinoma, nėra derintas su jokiais valdžios organais ir, aišku, neturi įstatyminės galios. Kapinės tvarkomos vietos valdžios organų ir jų nurodymai turi būti vykdomi ".
1981 m. rugpiūčio 30 d. Klaipėdos raj. Gargždų parapijos tikintieji parašė pareiškimą Religijų reikalų tarybai Maskvoje. Pareiškimo turinys panašus į pareiškimą 1981 m. rugpiūčio 2 d. adresuotą RRT įgaliotiniui Anilioniui. Po pareiškimu pasirašė šimtai tikinčiųjų. Iš Maskvos gautas teigiamas atsakymas, kad kryžius statyti galima.
* * *
Vilnius. 1981 m. spalio 27 d. Nijolė Sadūnaitė ir jos brolis Jonas Sadūnas pasiuntė Ryšių ministrui pareiškimą. Jame rašoma, kad Vilniaus centrinio pašto viršininko pavaduotoja G. Samoilovič 1981 m. birželio 8 d. atsakyme dėl paieškomų 74 registruotų į užsienį laiškų su Velykiniais sveikinimais vėl melagingai teigia, kad „. . . ieškomi registruoti laiškai išsiųsti savalaikiai ir pagal priklausomybę įteikti adresatui." Toliau pareiškime rašoma: „Mums nuo 1980 m. liepos mėn. visai nutrauktas susirašinėjimas su užsienyje gyvenančiais bičiuliais. Apie mūsų siunčiamų laiškų dingimą Fr. Hieronymui, gyvenančiam Izraelyje, pranešė mums asmeniškai iš ten atvykęs į Vilnių Innocentiy Iazvikov. Jis patvirtino, kad Hierony-mas nuo 1980 m. birželio mėn. negavo nė vieno mūsų laiško. Todėl G. Samoilovič tvirtinimas, kad Fr. Hieronymui siųsti mūsų reg. laiškai Nr. 348, 431, 350, 82, 253, 788 ir 954 „pagal priklausomybę įteikti adresatui" yra melagingas. Iš JAV atvykusių turistų sužinojome, kad negavo mūsų reg. laiškų, išsiųstų 1981 m. L. Jankauskaitė
— Nr. 254 ir 791, M. Grušienė — Nr. 255 ir Nr. 38, S. Dambrauskas — Nr. 256, M. Vasys — Nr. 253, D. Juozaponis — Nr. 311 ir kiti. Iš Vokietijos FR bičiulių sužinojome, kad nuo 1980 m. liepos mėn. negavo nė vieno mūsų reg. laiško Michaela Baumann — Nr. 912, 359, 789 ir 956, Erich VVeiss — Nr. 790 ir 953, D. Trefter — Nr. 494 ir 257, ]. E. Vyskupas ]osef Stimpfle — Nr. 260, G. Starrmann — Nr. 957, H. Nalbach — Nr. 312, Claudia Damm — Nr. 317, Hans Valks — Nr. 318, A. Neufeld — Nr. 320, A. Schuster — Nr. 236, Ursula Kustner — Nr. 238, V. Schefeld — Nr. 240, L. Zarncke — Nr. 495, Benigna Kaiser — Nr. 258, Egon Mergelmeyer — Nr. 259, G. Bilger — Hr. 319, G. Herres — Nr. 431, G. Hoogen — Nr. 432, G. Heidner — Nr. 433, E. A. Fischer
— Nr. 501 ir daug kitų bičiulių.
Tad kuo remiantis G. Samoilovič mums trafaretiniu būdu vis rašo vienodus atsakymus, kad „Jūsų ieškomi reg. laiškai išsiųsti savalaikiai ir pagal priklausomybę įteikti adresatui"?
G. Samoilovič dokumentaliai mums neįrodė, kad nors vienas reg. laiškas iš 74 paieškomų, pasiekė adresatą."
Toliau pareiškime prašoma ministro, kad jis perspėtų Samoilovič, jog ji nebesiuntinėtų daugiau melagingų atsakymų, ir kad kompensuotų išlaidas, padarytas siunčiant į užsienį 74 registruotus laiškus su įteikimo pranešimais C-5, kurie negrįžo atgal, ir išlaidas, padarytas paieškant 74 dingusius registruotus laiškus.
Šaukėnai. Kelmės raj. 1981 m. rugsėjo 16 d. Šaukėnuose laidojo veterinarijos gydytoją Petrą Liesių. Jis buvo tikintis, prieš mirtį aprūpintas ligonių sakramentu ir norėjo, kad jį katalikiškai palaidotų. Deja, jo žmona Veronika Liesienė, išsigandusi valdiškų bedievių grasinimų, surengė bedieviškas laidotuves. Mirusiojo brolis kun. Antanas Liesius, prie kapo duobės, atsisveikindamas su savo broliu, pasakė turiningą pamokslą ir tuo sužavėjo susirinkusiuosius. Nepatenkinti liko keli valdiški bedieviai, jų tarpe Šaukėnų vidurinės mokyklos mokytoja — ateiste Irena Rakauskienė, kuri trukdė kunigui kalbėti, replikuodama:
— Kokias čia dabar pasakas pasakoji? Eik iš čia! Mes patys kalbėsime.
Ši mokytoja ir mokykloje pasižymi cinizmu, užgaulioja ir tyčiojasi iš tikinčiųjų mokinių.
Žmonės džiaugėsi išgirdę kun. A. Liesiaus tiesos žodį, kad nereikia sutrypti mirusiojo paskutinės valios.
* * *
Kybartai. 1981 m. spalio 21 d. Kybartuose, Vilkavičkio raj. komjaunimo sekretorius Tėvelis skaitė paskaitą. Pranešęs, kad kalbės apie ekonomikos efektyvų panaudojimą, lektorius po kelių sakinių apie ekonomiką, nukrypo nuo paskelbtos temos ir ištisai tekalbėjo apie religiją. Komjaunimo sekretorius piktinosi, kad Lietuvoje vis dar tebestatomi kryžiai ir dar matomose vietose — prie kelių. Tėvelis prižadėjo, kad kryžius jie griovė ir griaus, nes be jų leidimo kryžiaus negalima statyti net savo kieme. Sovietinė valdžia yra labai susirūpinusi, kad jaunoji karta užaugtų bedieviška. Jo nuomone, žmonėms didelę įtaką daro dvasininkija, o ypač ekstremistiškai nusiteikę kunigai, kaip Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas Kauneckas, kun. Alfonsas Svarinskas. Lektorius ypač daug ir piktai kalbėjo apie kun. Sigitą Tamkevičių, priekaištaudamas, kad jis globojęs velionį kun. Virgilijų Jaugelį, prie kurio kapo, kaip prie šventojo, dabar meldžiasi žmonės. Komjaunimo sekretoriaus nuomone, velionis buvęs net ne kunigas, o apsišaukėlis, kaip ir dabar Kybartuose vikaraujantis kun. Jonas Matulionis, neturintis valdžios registracijos pažymėjimo.
— Ir kas jam davė teisę pamokslauti? — šaukė Tėvelis. Lektorius prisiminė ir eiseną į Šiluvą, turėjusią įvykti
rugpiūčio 23 d.:
— Mes neleisime, kad tokios eisenos būtų organizuojamos, neleisime, kad įvyktų kažkas panašaus į Lenkijos padėtį! Mūsų pusėje jėga ir mes turime pakankamai priemonių susidoroti su organizatoriais ... Su ekstremistais-dvasininkais bus imtasi griežtų priemonių.
* * *
Kėdainiai.
Lietuvos TSR KP pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
P a r e i š k i m a s
Mes, Kėdainių tikintieji, esame giliai pasipiktinę bedievių veikla, kuriai nurodymus duoda rajono pirmininko pavaduotojas.
Rajono ateistai per visą vasarą neleido mums ramiai melstis, mes kentėjome ir tylėjome, bet dabar tylėti nebegalime, — jie peržengė bet kokio žmogiškumo ribas.
Per vasarą ateistai lankydami mūsų parapijos bažnyčias, surašinėjo vaikų, lankančių bažnyčią, pavardes, vėliau tuos sąrašus perdavė rajono pirmininko pavaduotojui Juškevičiui, o pastarasis juos perdavė prokuratūrai. Todėl dabar mūsų vaikai ir mes patys esame tardomi. Mus labai stebina, kad prieš gerus vaikus nukreipta net prokuratūra, o su nusikaltėliais taikstomasi, todėl peršasi mintis, kad tarp jų yra kažkokia vidinė sąveika. Taip elgdamiesi bedieviai visiškai ignoruoja tarybinę konstituciją, kuri leidžia bent važnyčioję melstis.
Mūsų vaikai nevagia ir neplėšikauja, nestovi nei prie aludžių su buteliu rankose, o kad jie meldžiasi — tai turėtų džiaugtis visi, nes Bažnyčia moko tiktai gero. Visas Bažnyčios mokslas yra pagrįstas šiuo įsakymu: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, o kiekvieną žmogų kaip save patį."
Mes, jausdami atsakomybę už vaikų moralinį išauklėjimą, norime atkreipti Jūsų dėmesį dar ir į šį faktą.
Kėdainiuose prie mūsų bažnyčios iš vienos pusės yra vidurinė mokykla iš kitos parduotuvė „Vilnis", kurioje iki šiol tebeprekiaujama vyneliu ir kitais alkoholiniais gėrimais. Todėl girtuokliais mes negalime apsiginti, bet svarbiausia, jie rodo pasibaisėtiną pavyzdį jaunajai kartai — moksleiviams.
Tiesa, I-mos vidurinės mokyklos direktorės ir šio rajono deputatės pastangomis šis klausimas buvo svarstytas ir prieita išvada, kad parduotuvėje „Vilnis" nuo šių metų gegužės 1 d. alkoholiniais gėrimais nebebus prekiaujama. Bet deja visi šie nutarimai taip ir liko stalčiuje, nes vyneliu iki šiol prekiaujama, be to, dar atvežė alaus būdelę, kurią pastatė iš kiemo pusės.
Todėl mes protestuojame prieš tokią savivalę ir betvarkę ir reikalaujame:
1. Kad mūsų vaikus paliktų ramybėje ir negąsdintų, nes tarybiniai ir tarptautiniai įstatymai duoda tėvams teisę parinkti savo vaikams tokį tikėjimą, kurį jie patys išpažįsta. O toks bedievių elgesys tik griauna tarybinės valdžios autoritetą.
2. Reikalaujame alkoholinius gėrimus ir alaus kioską iškelti iš parduotuvės „Vilnis" kuo toliau nuo mokyklos ir mūsų aplinkos.
Pasirašė 491 tikintysis
1981.X.18.
* * *
Klaipėdos raj. 1981 m. balandžio 19 d. Klaipėdos raj. Lapių, Pikteikių, Utrių, Pažvelsių, Greičiūnų ir kitų kaimų gyventojai, „Juliaus Janonio" kolūkio darbuotojai bei pensininkai tikintieji, norėdami šventadieniais lankyti artimiausią bažnyčią, raštu kreipėsi į Lietuvos KP CK bei RRT įgaliotinį Anilionį, prašydami paveikti kolūkio vadovybę, kad ši leistų jiems pasinaudoti kolūkio arba tarpkolūkinės organizacijos autobusu. Po pareiškimu pasirašė 50 tikinčiųjų.
Kaip vėliau paaiškėjo, kad Lietuvos KP CK pareiškimą svarstyti persiuntė vietos KP organizacijai. Todėl 1981 gegužės mėn. pradžioje pas pareiškimo adresatą Praną Brauklį prisistatė Klaipėdos raj. Gargždų KP sekretorius Rudys ir žodžiu pranešė, jog autobuso gavimo klausimu nieko negalįs padėti, — „nesą autobuso, nesą jokios galimybės."
1981 m. gegužės 22 d. pakartotinai nuodugniai išaiškindami tikintieji kreipėsi į LTSR KP CK pirmąjį sekretorių P. Griškevičių:
— Kai mes atiduodame visas jėgas kolūkiui, argi nereikalauja žmogiškumas, kad kolūkis ir mums padėtų, užmirštant bet kokį fanatizmą . . . Argi nevykęs Gargždų KP sekretoriaus Rudžio atsakymas neskatina darbininkus pasielgti taip, kaip pasielgė lenkai darbininkai, kai partija į jų poreikius nekreipė dėmesio? Jei mums ir mūsų vaikams kolūkis nesudaro sąlygų gyventi pagal tarybinės konstitucijos 52 str., ar mes nesame morališkai verčiami jį palikti ir ieškoti palankesnių sąlygų?" — baigia savo pareiškimą grupė „J. Janonio" kolūkio tikinčiųjų.
* * *
Ylakiai (Skuodo raj.) 1980 m. gegužės 9 d. Kauno klinikose mirė nusipelniusi mokytoja Birutė Vindašiutė. Karo metu ir visą pokarinį laikotarpį ji dirbo Ylakių vidurinėje mokykloje. Jai prašant, prieš mirtį buvo aprūpinta Ligonių sakramentu. Be to, ji prašė artimųjų, kad ją palaidotų su bažnytinėmis apeigomis. Tai pajutę — Ylakių apylinkės VK pirmininkė V. Zubavičiūtė, Skuodo raj. KP komiteto sekretorius Jonas Zalepūga ir kiti valdiški bedieviai nėrėsi iš kailio, kad pažadais ir grasinimais įkalbėtų namiškius a.a. Birutės palaikus laidoti be kunigo. Žadėjo savo lėšomis palaidoti, suruošti visas iškilmes: orkestrą, gėles, vainikus ir atvesti visus vidurinės mokyklos mokytojus ir mokinius. Bet kai namiškiai nesutiko elgtis prieš velionės valią, pradėjo grasinti:
— Jei su kunigu laidosite, nedalyvaus nė vienas mokytojas, nė vienas vietos inteligentas, nė vienas mokinys ir t.t.
Tačiau namiškių tai neišgąsdino. Gegužės 11 d. įvyko laidotuvės. Iš visos Lietuvos suvažiavo tikrieji a.a. Birutės draugai, buvę jos mokiniai ir pripildė bažnyčią. Ylakių parapijos klebonas per pamokslą pabrėžė, kad velionė ir šiandien mus moko, kaip reikia gyventi ir mirti.
Po to, kryžiaus vedama, kilometrinė dalyvių eisena karstą nulydėjo į kapines. Tik toje minioje nebuvo Ylakių vidurinės mokyklos mokinių, nei jos bendradarbių mokytojų, kurie pakluso bedievių draudimui. Laidotuvių dalyvius iš už krūmų su žiūronais stebėjo vietos apylinkės pirmininkė V. Zubavičiūtė, Skuodo raj. KP sekretorius Jonas Zalepūga, Skuodo raj. laikraščio „Mūsų žodis" redaktoriaus pavaduotojas J. Kurtinaitis ir kiti valdiški bedieviai, kurie į savo bloknotus užsirašinėjo pažįstamų žmonių pavardes ir automašinų numerius, kad vėliau juos galėtų terorizuoti.
Slinko mėnesiai, tačiau paskutinė ir garbingiausia a.a. Birutės pomirtinė pamoka nedavė ramybės Skuodo ateistams. 1980 m. gruodžio 13 d. Skuodo raj. laikraštyje „Mūsų žodis" buvo atspausdintas redaktoriaus pav. J. Kurtinaičio straipsnis „Ko rauda paukštis medžio viršūnėje?", kuriame verkšlenama „kodėl ji palaidota ne taip, kaip derėjo . . ." Autorius plūsta kun. K. Arlauską, buvusį a.a. Birutės nuodėmklausį, kuris suteikė velionei paskutines paslaugas. Toliau jis rašo:
— Nors po laidotuvių praėjo keli mėnesiai, ylakiškiai neužmiršo kaip nenuėjo paskui karstą gedulingoji moksleivių procesija, liko neišsakyti didelės pagarbos ir padėkos žodžiai . . .
Apmaudui tikrai buvo pagrindo. Tik kas dėl to kaltas, jei ne Skuodo raj. ir Ylakių apylinkės ateistų fanatizmas?
Visi laidotuvėse dalyvavę dar ir šiandien žavisi giminių principingumu, didele meile ir pagarba velionei, žavisi, kad jie nepabūgo grasinimų ir nesusiviliojo pažadais.
* * *
Žarėnai (Telšių raj.) 1981 m. rugsėjo 23 d. kun. A. Pridotkas pasiuntė LTSR Vyriausiajai Energetikos Valdybai tokio turinio pareiškimą:
„Žarėnų parapijoje dauguma tikinčiųjų yra tarybinio ūkio darbininkai. Jie dirba valstybei. Buityje, neišskiriant ir išgertuvių, už elektrą moka po 4 kap. už klv. O kai tie patys darbininkai susirenka melstis bažnyčioje, už kilovatą jau turi mokėti 6 kartus brangiau. Piliečiai, dalyvaują ateistiniuose susirinkimuose, ateistiniuose renginiuose, nieko nemoka už elektrą. Ir kas už juos sumoka, taip pat nemoka po 25 kap. už klv. Kad mokėtų 25 kap. tokių faktų nežinau. Gal Jūs žinote? Jeigu įveda elektrą į karvių-kiaulių tvartą, taip pat niekas iš savininko neima šešis kartus brangiau. O kai įveda elektrą į bažnyčią, reikalauja mokėti 600 procentų brangiau. Kur teisingumas?
Prašau Jums man paaiškinti:
1. Kokiu pagrindu imama šešis kartus brangiau už elektrą, kai tie patys tarybiniai piliečiai ateina melstis į bažnyčią?
2. Kodėl tokia diskriminacija tikinčiųjų, kai jų padėtį palyginame su padėtimi ateistų, girtuoklių ir gyvulių?
3. Kada bus panaikintas 600 procentų kainų skirtumas už tą patį kilovatą?
4. Gal Jums kitos įstaigos davė nurodymą imti brangiau už elektrą iš tikinčiųjų, besimeldžiančių bažnyčioje? Tada prašau pranešti, kas davė tokį nurodymą. Kreipsiuos į juos.
Lauksiu atsakymo į visus keturis klausimus pagal nustatytą atsakymams į piliečių pareiškimus terminą, adresu:
235612 Telšių raj. Žarėnai, kun. klebonas Alfonsas Pridotkas."
* * *
Kretinga. 1981 m. liepos 28 d. Kretingos bibliotekos darbuotoja Irena Pelionytė buvo iš darbo telefonu iškviesta pas Kultūros skyriaus vedėją V. Litviną, kur jos laukė Kretingos KGB viršininkas Kormilcevas. Litvinas tuojau išėjo iš kabineto, o čekistas Kormilcevas užrakino duris, sakydamas, jog jis nemėgstąs, jai kas sutrukdo rimtą pokalbį. I. Pelionytei paklausus, kas jis per vienas, prisistatė kaip KGB viršininkas. Čekistas pareiškė Irenai užuojautą dėl nesenai mirusio jos tėvo; kaltino Staliną, kad dėl jo Irenos tėvai buvo išvežti į Sibirą, o po to ėmė klausinėti, kiek Kretingoje yra Eucharistijos bičiulių, kas jiems vadovauja, ar ji skaitanti „LKB kroniką"? Irena atsakė, kad ji nieko apie tai nežinanti. Čekistas ėmė šaukti, kad ji meluojanti, bandė merginą išgąsdinti, bet nepavyko. Tada jis papasakojo Irenai, kad ir kunigai jiems — čekistams dirbą, o už tai jie tiems kunigams paskiria dideles parapijas. Irena nustebo, kad KGB viršininkas Kormilcevas pripažino, jog kunigus į parapijas skirsto ne Kurijos, bet KGB įstaiga.
Po to Kormilcevas pradėjo Ireną tardyti dėl Šiluvos ir klausinėti, kas vertė ją dalyvauti eisenoje. Irena atsakė, kad melstis visi eina laisva valia: tik į komjaunimą jie verčia stoti. Čekistas pakišo merginai praėjusių metų eisenos nuotraukas ir liepė atpažinti dalyvius. Ji paaiškino, kad ėjusi melstis, o ne užmegzti pažintis ir, be to, žmonių neišdavinėsianti. Įpykęs KGB viršininkas išliejo tulžį keikdamas Jadvygą Stanelytę, vienuoles, jėzuitus ir ekstremistus kunigus, nes jie, anot jo, patraukė jaunimą į tą eiseną, o tai jau politika . . .
Nieko neišgavęs, čekistas pamokino Ireną pameluoti kolegoms, kad Litvinas jai davęs darbo, todėl užtrukusi ir liepė pasirašyti, kad apie pokalbį ji niekam nepasakos. Jaunuolė nepasirašė. Išleisdamas paskyrė jai naują susitikimą rugpiūčio 14 d. 11 val. Palangoje prie „Pušyno" poilsio namų ir prigrasino, kad jei ji neateisianti, tai įsakys ją likviduoti.
* * *
Kretinga. 1981 m. spalio 22 d. Jadvyga Žiliūtė buvo iškviesta pas Kretingos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A. Daunecką. Kabinete buvo pats A. Dauneckas, rajono partijos komiteto III—j i sekretorė O. Liutkienė, vidaus reikalų skyriaus viršininkas A. Akinskas ir Kretingos miesto VK pirmininkė A. Kubilinskienė.
Mokytojai vos įėjus, A. Dauneckas ją taip charakterizavo:
— Buvusi mokytoja, su aukštuoju išsilavinimu, dabar pensininkė, turi butą, telefoną, bet vykdo nusikalstamą darbą: traukia jaunimą į bažnyčią, rengia jaunimo susirinkimus.
O Liutkienė pridūrė:
— Jaunimui juodina sąmonę, daro juos nelaimingais, ir taip kenkia visuomenei bei valstybei.
— Kaip aš, mažas žmogelis, galėčiau pakenkti valstybei, kur įrodymai? — paklausė Jadvyga Žiliūtė.
— Mes jūsų butą paskelbsime landyne!
— Tai neteisinga. Kai už sienos yra tikra landynė: geria ir dieną ir naktį, niekas nekreipia dėmesio.
— Čia mūsų klaida, — prisipažino Akinskas. Buvusiai mokytojai buvo grasinama, kad už religinę
veiklą ir už jaunimo organizavimą ji bus nubausta: pirmiausia pinigine bauda, paskui atims butą, pensiją, patalpins senelių internate — „izoliuos". Toliau pasipylė kaltinimai:
— Darote jaunimą nepilnaverčiais, nelaimingais, dirbate apolitišką darbą.
* * *
