Valdiškiems bedieviams suaktyvinus religijos niekinimo ir naikinimo metodus, tikintis Lietuvos jaunimas dar uoliau reiškia savo ištikimybę ir meilę Kristaus Kryžiui. Lietuvos jaunimas gerai žino, kur Tautos jėga, išlikimo garantija ir su poetu Brazdžioniu drąsiai taria:
Gyva tik pašvaistėj kitų dienų rytojaus
Gyvent išmokai, pavergta Tėvyne,
Nes Tu radai visų didžių herojų
Tartum stebuklą — Viešpaties šaltinį.
1981 m. rugsėjo mėn. iš 25 į 26 d. naktį jaunimas pastatė gražų kryžių prie kelio Vištytis — Kybartai. 26 d. rytą apie 10 val. apylinkės pirmininkas Šarskas ir Romas Žukauskas kryžių nugriovė, bet 27 d. vakare tas pats kryžius vėl iškilo senoje vietoje, tačiau išbuvo vos 2 val. — piktos rankos vėl jį išrovė. Išverstą kryžių žmonės papuošė gėlėmis, bet tai nepatiko bedieviams, ir spalio 18 d. jis buvo supjaustytas gabalais ir išvežtas.
1981 m. rugsėjo 27 d. atsirado kryžius prie kelio Vilkaviškis — Žalioji. Rajono kulto įgaliotinio Urbono iniciatyva spalio 6 d. kryžius buvo nupjautas ir išvežtas. Išniekinto kryžiaus vietoje ilgai nevyto gėlės, kurias atnešdavo vietiniai gyventojai.
1981 m. rugsėjo 22 d. Prienų šile, prie kelio Alytus — Prienai, žmonės pastebėjo naujai pastatytą apie 3 m. aukščio medinį kryžių. Neilgai Kristus žvelgė ir laimino nuo kryžiaus — rugsėjo 23 d. popietę pravažiuojantys plentu atkreipė dėmesį į uniformuotus milicininkus „besidarbuojančius" prie kryžiaus. Sudaužytas kryžius, sulaužytas krucifiksas kurį laiką gulėjo pakelėje, o vėliau dingo.
Tai jau antras kryžiaus išniekinimas. Maždaug prieš metus laiko jis buvo pastatytas kelio Garliava — Kaunas kairėje pusėje ir tą pačią dieną nuverstas. Kažkas iš tikinčiųjų jį priglaudė ir po kiek laiko jis vėl iškilo prie kelio. Valdiškų bedievių fanatizmas antrąkart jį sudaužė ir išniekino, tačiau meilė Kristaus Kryžiui žmonių širdyse nesunaikinama.
1981 m. birželio 3 d. Rainių miškelyje, Telšių raj., buvo pastatytas meniškas kryžius su užrašu „Tautos kankiniams". Po savaitės, čekistams vadovaujant, jis buvo nupiautas ir, supiausčius į gabalus, išmėtytas miškelyje.
Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens visoje Lietuvoje, keliami jaunų rankų ir mylinčių širdžių, augo kryžiai, iššaukdami beviltišką valdiškų bedievių pyktį ir su kiekvienu jų nugriovimu liudijo antikultūrinį, antinacionalinį bedievybės charakterį. Tačiau bedieviškas vandalizmas bejėgis išplėšti Kryžių iš jaunimo širdžių!
* * *
