1981 m. lapkričio 25 d. Lietuvoje pasklido žinia — tragiškai žuvo kun. Bronius Laurinavičius. Nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, nes dažnai Lietuvoje pasklinda, o gal net kažkieno sąmoningai paskleidžiami liūdni gandai, kad kažką suėmė, kažką užmušė, primušė, — ir kai kurie jų nepasitvirtina. O šj kartą pasitvirtino . . .
1981 m. lapkričio 24 d. apie 20 val. 20 min. Vilniuje, prie Dzeržinskio — Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis Maz-503, vairuojamas Lazutkino, mirtinai sužalojo Adutiškio kleboną, Lietuviškosios Helsinkio grupės narį kun. Bronių Laurinavičių.
Lietuvos tikintieji ir kunigai, išgirdę apie šj tragišką įvykį, vieningai tvirtino — tai KGB darbas! Prieš kelias dienas „Tiesoje" buvo atspausdintas korespondentės Danguolės Repšienės straipsnis, nukreiptas prieš kun. Bronių Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą.
Žuvimo aplinkybės labai neaiškios. Kunigo žuvimo bylą iš Vilniaus autoinspekcijos perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija ir ją veda tardytojas Vaitiekūnas.
Nuo pat kunigo žuvimo momento žmones stebino kai kurios keistos aplinkybės. Į avarijos vietą subėgo daug žmonių. Milicija juos skirstė, neleido buriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesaforo šviesai ir palindo po ratais". Kitą dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu dvokianti moteris ir aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais.
Rytojaus dieną Vilniaus laikraštis „Vakarinės naujienos" ir radijas trumpai pranešė, kad „lapkričio 24 d. 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis Maz-503 (varuotojas G. Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį".
Kitame numeryje „Vakarinės naujienos" kvietė visus, mačiusius šį įvykį, ateiti į Vidaus reikalų ministeriją.
Žmonės, mačiusieji avariją ir įtardami, kad tai KGB darbas, nedrįsta viešai kalbėti, bijodami susilaukti didelių nemalonumų. Todėl, pateikdami kai kuriuos liudijimus, nenurodysime liudytojų pavardžių.
Moteris N. lapkričio 25 d. nuėjo į miliciją ir papasakojo mačiusi šį įvykį. Ant šaligatvio stovėjęs vyriškis. Prie jo priėję keli vyrai ir, paėmę už parankių, pradėję kažką kalbėti. Vyriškis, atrodo, kalbėti nenorėjęs. Važiuojant pro šalį sunkvežimiui, vyrai staiga vyriškį su skrybėle pastūmę po mašina.
Liudininkė buvo paklausta, ar galėtų atpažinti anuos vyrus, o kai ji suabejojo, milicja ją išprašė lauk.
Visai panašiai tragišką įvykį nupasakojo moksleivis N. Jis matęs tik tą 'momentą, kai keturi vaikinai pastūmė senyvą vyrą po besiartinančiu sunkvežimiu.
Sunkvežimio Maz-503 vairuotojas Lazutkin, sugrįžęs po avarijos į garažą, pasakojo bendradarbiams apie nelaimę, bet kartu ir guodėsi, kad nebūsiąs baudžiamas, nes žmogų po mašina pastūmę kažkokie vyrai.
Kiek vėliau vairuotojas Lazutkin kun. Broniaus Laurinavičiaus artimiesiems pasakojo, jog už sankryžos mašinos priekyje už 3-4 m. staiga pamatęs žmogų, kuris atsitrenkęs į mašiną. Vos mašinai sustojus, prie kabinos pribėgo du jauni įgėrę vyrai, atidarė kabinos duris ir sušuko: „Ką tu padarei?" Atvykusi autoinspekcija užsirašė vieno vyro pavardę, o kitas laisvai nuėjęs.
Į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai teigė, kad vyras, atrodo, pastumtas po mašina, nes gulėjo kniūbsčias, delnai buvo švarūs, o veidas — žiauriai sužalotas.
Laidotuvėse labai jautėsi, kad kažkokia valdiška ranka viską darė, kad tokio garbingo ir brangaus kunigo laidotuvės būtų kuo mažiau iškilmingos ir kad jose dalyvautų kuo mažiau žmonių. Jei ne Vatikano radijo pranešimas, dauguma kunigų ir tikinčiųjų apie kun. B. Laurinavičiaus mirtį ir laidotuves laiku tikrai nebūtų sužinoję.
Kun. B. Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, tačiau Švenčionių rajono vykdomojo komiteto posėdyje buvo nutarta neleisti įvykdyti paskutinės veliuonies valios.
Labai skaudu, kad Švenčionių dekanas kun. Ulickas laiku nepranešė kunigams — Algimantui Keinai ir Kazimierui Žemėnui, kad jie paskirti kun. Broniaus Laurinavičiaus testamento vykdytojais ir ilgai slėpė, kur kun. B. Laurinavičius norėjo būti palaidotas.
Lapkričio 27 d. į laidotuves rinkosi ne tik adutiškiečiai, bet ir daugelis kunigų bei tikinčiųjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už velionį atvyko taip pat vyskupai tremtiniai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kurie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Pamokslininkai kunigai — Kazimieras Vasiliauskas, Algimantas Keina, Kazimieras Pukėnas, Jonas Lauriūnas ir kt. iškėlė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų. Labai jautriai kalbėjo kun. Jonas Lauriūnas, atskleisdamas, kad kun. B. Laurinavičius buvo didelis ne tik kaip bažnyčios statytojas, bet ypač kaip dvasinės Bažnyčios ugdytojas. Sunki vaikystė jį užgrūdino, todėl kunigaudamas mokėjo anksti keltis, uoliai melstis ir dirbti, jog per rūpesčius užmiršdavo net pavalgyti. Mažiausiai kreipdamas dėmesio į save, velionis buvo labai jautrus kitiems, kiekvienai jų nelaimei. Skaudžiai pergyveno dėl Bažnyčios likimo ir tautos ateities. Amžius jo nesugniuždė, — visą gyvenimą išliko entuziastu. „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje".
Kun. Kazimieras Pukėnas pasakojo apie veliuonio kunigo kuklų gyvenimą, išsilavinimą (mokėjo 5 kalbas), kunigišką uolumą ir kaip jis, nebodamas nemalonumų, įsijungė į visuomeninę Helsinkio grupę ir gynė tautiečių teises. „Mes pažadam eiti tavo pramintais takais, kad būtų laimingi visi Lietuvos tikintieji, visi lietuviai", — baigdamas kalbėjo pamoklsininkas.
Labai prasmingą žodį prie kapo pasakė J. E. vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius, išryškindamas vieną po kito tikrai heroiškos velionio kunigo asmenybės bruožus. „Tuo metu, kai daugelis Lietuvos kunigų buvo pabūgę ateistų spaudimo, Švenčionėliuose pas kun. Laurinavičių prie altoriaus vaikai patarnaudavo Mišioms, o mergaitės bėrė gėles procesijoje. Matydamas skriaudžiamus tautiečius, velionis stojo ginti lietuvių tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių. Dėl to pas jį būdavo daromos kratos, dėl to susilaukdavo įvairiausių nemalonumų, tačiau visada ėjo tiesiu keliu. Paskutiniu metu buvo apšmeižtas laikraštyje už tai, kad velionis traukė vaikučius prie Dievo. Ateistų akyse gal tai ir nusikaltimas, — kalbėjo vyskupas, — bet tikinčiųjų akyse — tai didelė garbė. Kiekvienas kunigas turi gerai atlikti savo pareigas, kad mūsų tautos ateitį išlaikytume lietuvišką ir katalikišką".
Baigdamas kalbėti, tremtinys vyskupas ragino kunigus uoliai darbuotis Dievo garbei, ginti Bažnyčios ir žmonių teises, o tikinčiuosius ragino išsaugoti savo klebono pamokymus, išsaugoti tikėjimą ir perduoti jį savo vaikams.
* * *
Kunigas Bronius Laurinavičius gimė 1913 m. Baltarusijos lietuviškoje saloje — Gervėčių parapijoje, Giliūnų kaime. 1944 m., baigęs Vilniaus universiteto Filosofijos-teologijos fakultetą, gavo kunigystės šventimus.
Pirmoji jo parapija — Švenčionys. 1945-1948 m. kunigaudamas Ceikiniuose, sunkiomis pokario sąlygomis atnaujino ir praplėtė Ceikinių bažnyčią. Nuo 1948 m. iki 1956 m. dirbo Kalesninkuose, kur išdekoravo bažnyčią. 1956 m. kun. Bronius Laurinavičius perkeliamas į Švenčionėlius. Senoji bažnytėlė buvo maža, o ant pradėtos statyti bažnyčios sienų jau augo berželiai. Sienos buvo išmūrytos tik iki langų, ir viskas palikta likimo valiai. Naujasis klebonas ėmėsi drąsaus žygio — pabaigti statyti pradėtą bažnyčią. Po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų delegacijomis po aukščiausias sovietinės valdžios instancijas, prašant įvairių leidimų ir medžiagų, bažnyčia buvo užbaigta ir pašventinta. Tai vienintelė Lietuvoje pokario metu pastatyta ir veikianti bažnyčia. Švenčionėlių bažnyčioje pagausėjo jaunimo ir vaikų. Tai nepatiko valdiškiems bedieviams ir 1968 m. kun. Laurinavičius sovietinės valdžios įsakymu iškeliamas į Adutiškį, kur jam tenka aptarnauti ne tik savo parapijiečius, bet ir daugelį Baltarusijos katalikų.
Greta sėkmingo pastoracinio darbo velionis daug jėgų atidavė ginant žmonių teises. Rizikuodamas laisve, po kun. Karolio Garucko mirties įsijungė į lietuviškosios Helsinkio grupės veiklą ir pastaruoju metu, nuteisus Mečislovą Jurevičių ir Vytautą Vaičiūną, jis buvo likęs vieintelis nesuimtas ir pajėgus dirbti Grupės narys. Suprantama, kodėl KGB velionio nekentė. Kunigas Bronius artimiems bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus buvo bandyta jį suvažinėti.
KGB sekė kiekvieną jo žingsnį, o š.m. lapkričio 21 d. „Tiesoje" buvo atspausdintas didelis Danguolės Repšienės straipsnis „Į gyvenimą — ne per šventorių", kuriame puolamas kun. Bronius Laurinavičius už tai, kad traukia moksleivius į bažnyčią. Po tokio straipsnio visi laukė sovietinės valdžios reakcijos, bet niekas nesitikėjo, kad bus padaryta tokia niekšybė.
Gero kunigo, tauraus lietuvio ir bebaimio kovotojo už Bažnyčios ir Tautos teises kraujas, pralietas sostinės gatvėje, ir Jo gyvybės auka kvies visus dorus ir mąstančius lietuvius kovoti už tiesą, laisvę ir šviesą vardan visų mūsų šviesios ateities.
