Maskva šiais metais „sutiko" sugrąžinti į darbą be teismo daugiau negu 20 metų tremtyje laikomus vyskupus — Vilniaus arkivyskupijos vysk. Julijoną Steponavičių ir Kaišiadorių vysk. Vincentą Sladkevičių. Užsienio diplomatai ne kartą patiki gera Maskvos valia, tačiau Lietuvoje, kur tikintieji kasdien susiduria su valstybinio ateizmo klasta bei veidmainyste, kiekvienas sovietinės valdžios „geros valios" gestas kelia susirūpinimą, šiuo atveju susirūpinimą kėlė ypatingos priežastys.
Maskva pareikalavo, kaip sąlygą tremtinių vyskupų įdarbinimui, pakonsekruoti tris naujus, sovietinės valdžios parinktus, kandidatus. Ne bažnytinės vyriausybės, o sovietinės valdžios parinkti kandidatai ir buvo pristatyti Apaštalų Sostui. Beliko Apaštalų Sostą įtikinti, kad nauji kandidatai yra tinkami toms pareigoms, o šis tremtinių vyskupų įdarbinimo ir naujų vyskupų paskyrimo projektas esąs pozityvus aktas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai būsiąs naudingas. KGB talkininkai gerai atliko šią užduotį, ir liepos mėn., po Liurdo Eucharistinio Kongreso, pasidarė aišku, kad sovietinė valdžia savo tikslą jau beveik pasiekė — jos pasiūlyti kandidatai į vyskupus Apaštalų Sosto yra arba pačiu artimiausiu laiku tikriausiai bus nominuoti vyskupais. Ši žinia Lietuvos katalikams buvo bene pati skaudžiausia per visą pokario laikotarpį. Lietuvos Katalikų Bažnyčia pokario metais pergyveno visus galimus persekiojimus: buvo kalinami ir net šaudomi vyskupai, šimtai kunigų ėjo Gulago keliais, sovietinė spauda pylė pamazgas ant kunigų ir Bažnyčios, administracinis sovietinės valdžios aparatas kaip replėmis laikė suveržęs bet kokią religinę veiklą, tačiau Bažnyčia nežuvo ir pasirodė labai gyvybinga.
Pats skaudžiausias pokario laikotarpio Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų išgyvenimas — tai Bažnyčios griovimas iš vidaus pačių ordinarų ir kunigų, talkininkaujančių KGB, rankomis, šitai yra baisiau, negu kalėjimai, pašalinimai iš pareigų ir kt. prievartinės priemonės.
Niekada Lietuvos kunigai neužmirš, kaip Kurijos perduodavo sovietinės valdžios nurodymus pašalinti vaikus nuo altoriaus ir iš procesijos, atsisakyti katekizacijos, nelankyti tikinčiųjų. Panašiai, niekada Lietuvos katalikai, kentėję už Bažnyčią ir Tėvynę, nesupras, kaip kunigas galėjo užsieniui kalbėti apie religijos laisvę arba tylėti apie persekiojimus sovietinėje Lietuvoje, kaip kunigas, apsivilkęs sutana, galėjo „ginti taiką" įvairiuose taikos šalininkų forumuose? Komunistinių kraštų tikintys piliečiai žino šios „taikos" vertę — tai yra klasta ir apgaulė ir kiekvieną, bent kuo palaikantį šį šlykštų melą, laiko išdaviku.
Jau nuo Filadelfijos Eucharistinio Kongreso įžvalgesni kunigai juto, kad bedieviai ruošia Lietuvos Katalikų Bažnyčiai naują smūgį. Kai kurie dvasiškiai uoliai talkino realizuojant šiuos planus. Atrodo, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos nusiųsta į Liurdą Lietuvos kunigų delegacija labai gerai pasitarnavo Maskvai, klaidingai informuodama Apaštalų Sostą apie kandidatus į vyskupus.
Rugsėjo mėn. pasklido žinia, kad vysk. L. Povilonis už savaitės ar dviejų vyksta į Romą ir tikrai parveš šv. Tėvo bules naujų vyskupų konsekracijai. Kai jau beveik neliko vilties užkirsti nelaimei kelią, visų vyskupijų kunigų tarybos ir kunigų grupės dar kartą kreipėsi į vysk. L. Povilonj, išreikšdamos savo didelį susirūpinimą ir aiškindamos, kad bedievių pasiūlytas planas tikrai nepasitarnaus Lietuvos Katalikų Bažnyčios labui.
Rugsėjo 23 d. vysk. L. Poviloniui išvykstant į Romą, KGB talkininkai kunigai kalbėjo:
— Dabar pamokysime vyskupą Steponavičių ir „veikėjus"! . . . „Veikėjai" eina prieš Popiežių ... Jie skaldo Lietuvos kunigų vienybę . . .
Tuojau buvo pradėta skubiai ruoštis vyskupų konsekracijai, o apie tremtinių vyskupų — J. Steponavičiaus ir V. Sladkevičiaus įdarbinimą — nė žodžio, tarsi šių tremtinių problema Lietuvoje būtų išspręsta.
Spalio 16 d. kandidatai į vyskupus, kviesdami į konsekracijos iškilmes, aplankė vysk. Krikščiūną, vyskupus tremtinius ir Latvijos vyskupus. Vyskupai tremtiniai — J. Steponavičius ir V. Sladkevičius — į konsekracijos iškilmes vykti atsisakė. Vysk. V. Sladkevičius Kauno arkivyskupijos generalvikarui rašė:
„Jūsų Prakilnybe,
Nuoširdžiai atsiprašydamas pranešu, kad iškilmėse, į kurias Jūs maloniai mane pakvietėte, negalėsiu dalyvauti.
Pagrindinė priežastis yra tai, kad mūsų abiejų: vysk. Julijono ir mano padėtis dar nepasikeitusi ir mes tebelaikomi tremties sąlygose. Netinka vaidinti laisvus, kai tokiais dar nesame. Dalyvaudami iškilmėse sudarytume įspūdį, kad mūsų padėtis jau sutvarkyta, kai ji, deja, tokia dar nėra.
Šventimų skubotumas mums kelia rimtą įtarimą, kad norima tik pasinaudoti mumis, o mūsų reikalą vėl nustumti tolyn.
Nėra abejonės, kad būtų labai gražus ir reikšmingas broliško solidarumo gestas, jei jūs visi trys oficialiai pareikštumėte savo pageidavimą atidėti šventimus iki to laiko, kai sukliudytieji broliai pradės eiti jiems skirtas pareigas.
Reiškiu Jums savo brolišką pagarbą ir meilę 1981X20
Vysk. Vincentas Sladkevičius"
Spalio 14 d. kun. Kauno Arkikatedros klebonas Pranciškus Juozapavičius Telšių Kurijoje prie aštuonių dekanų pareiškė, kad spalio 16 d. Vatikano radijas paskelbs naujų vyskupų pavardes ir konsekracijos datą, o Kauno katedroje apie šventimus bus paskelbta spalio 17 d. Su didele baime kunigai ir aktyvesni tikintieji laukė to šeštadienio vakaro Vatikano radijo laidos.
Panevėžio katedroje, Vilniaus šv. Mykalojaus bažnyčioje ir kitur kunigai paskelbė, kad naujų vyskupų konsekracija įvyks spalio 25 d. Kauno arkikatedroje.
Spalio 17 d. kandidatai į vyskupus Palūšėje pradėjo rekolekcijas, tačiau po kelių dienų jas nutraukė, nes paaiškėjo, kad vysk. L. Povilonis neparvežė konsekracijos bulių, ši žinia bematant apskriejo Lietuvą — visi džiaugėsi, kad bedievių planai tikriausiai sužlugo. į dangų kilo padėka Dievui, kad išgelbėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčią iš didelės nelaimės, kurios pasekmes net sunku buvo pramatyti. Maskva norėjo susprogdinti didelę bombą: priglušinti Lietuvos kunigus ir tikinčiuosius — Vatikanas laimina ne kovojančius už Bažnyčią, o KGB talkininkus. Sovietinė valdžia, parinkdama kandidatus į vyskupus, norėjo ne tik turėti daugeliui metų tinkamų bendradarbių, bet tuo pačiu sugriauti Apaštalų Sosto autoritetą bei palaužti kunigų ir tikinčiųjų kovos dvasią. Įgyvendintas Maskvos projektas būtų be žodžių kalbėjęs, kad Apaštalų Sostas nevertina už tikėjimą išlieto lietuvių vyskupų kraujo, nevertina visų tų, kurie už Bažnyčią ėjo ir tebeeina Gulago kančių keliais, nevertina tų, kurių dėka Lietuvos Katalikų Bažnyčia vėl atgimsta, o palaiko tuos, kurie, įsipainioję į KGB voratinklį, būdami ne ganytojai, o samdiniai, — neša Bažnyčiai ir tikintiesiems neįsivaizduojamą žalą.
— Kam kovoti, kam stengtis, jei Apaštalų Sostas neparemia kovojančių, o palaiko išduodančius švenčiausius dalykus? — panašūs klausimai, kaip baisi pagunda, būtų iškilusi daugelio sąmonėje. Ar daugelis būtų supratę, kad kaltas ne Apaštalų Sostas, o tik KGB talkininkai, prisidengę Liurdo „maldininkų" ir kitokiais vardais, pastoviai apgaudinėjantys Apaštalų Sostą?
Tarp kita ko, sovietinė valdžia tremtinių vyskupų rimtai įdarbinti, atrodo, net nesiruošė — jai buvo svarbiausia kuo greičiau gauti naujus, sau naudingus, vyskupus. Jeigu sovietinė valdžia norinti ir yra tvirtai nutarusi leisti tremtiniams vyskupams — Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui — eiti savo pareigas, apie savo sprendimą turėjo jiems pranešti dar prieš išvykstant vysk. L. Poviloniui į Romą. Tačiau nė vienas sovietinės valdžios pareigūnas nė vienu žodeliu apie tai neužsiminė. Tik vienas kitas KGB bendradarbis kunigas skleidė dezinformaciją, jog tremtiniai vyskupai jau galį užimti naujas pareigas, tačiau patys nenorį tai padaryti.
Tikriausiai, sovietinės valdžios planas buvo toks: pasinaudojant Apaštalų Sosto noru įdarbinti tremtinius vyskupus, pravesti į vyskupus sau tinkamus kandidatus, o po to „derėtis" su tremtiniais — leisime dirbti, jei mums dirbsite. Aišku, kad tremtiniai vyskupai su šitokiomis sąlygomis nebūtų sutikę: po tiek kančios metų suniekinti pačius save prieš tautą ir tikinčiuosius, elgtis prieš sąžinę, išduoti švenčiausius įsitkinimus! Ir tikriausiai vėl būtų pasikartojusi 1969 m. vyskupų tremtinių „įdarbinimo" istorija. Prieš 12 metų sov. valdžia irgi žadėjo leisti tremtiniams vyskupams eiti savo pareigas, bet reikalavo melo ir paklusnumo duoklės.
