1981 m. gruodžio mėn. 25 d. TTG Katalikų komitetas parašė raštą Nr. 50 TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui apie tai, kad 1981 m. sovietinės valdžios pareigūnai pradėjo Lietuvoje grubią akciją prieš tikintį jaunimą. Rašte minimas susidorojimas su grupe jaunimo Molėtuose, kun. Ričardo Černiausko areštas, Kybartų jaunimo sulaikymas Šlavantuose, milicijos įsibrovimas ir jaunimo sulaikymas Vilkaviškyje, įsiveržimas Kapsuke (buv. Marijampolėje) į Kuncevičiūtės namą.
„Nors praėjo nuo šių įvykių jau nemaža laiko, bet tikinčio jaunimo terorizavimas tebesitęsia: jie yra tardomi, gąsdinami, kaltinami, jog tokie susirinkimai esanti veikla prieš sovietinę valdžią . . . Argi priėmus naują TSRS Konstituciją ir paskelbus, kad įžengėme į brandaus socializmo laikotarpį, dar reikia tokių nežmoniškų ir negarbingų priemonių, kovojant prieš tikintį jaunimą?" — rašoma dokumente.
1981 m. gruodžio 25 d. TTG Katalikų komitetas pasiuntė raštą Nr. 51 Lietuvos KP CK Sekretoriui P. Griškevičiui, gindamas Stulgių kleboną kun. Joną Bučinską ir Žalpių kleboną kun. Juozapą Razmantą, apkaltintus 1981 m. lapkričio 1 d. organizavusius „demonstraciją į kapines".
RELIGINĖS ŠVENTĖS LIETUVOJE
Į Šiluvos, Aušros Vartų ir Žemaičių Kalvarijos atlaidus suplaukia didžiulės žmonių minios, kurios kaip rakštis graužia kovingų Lietuvos bedievių akyse. 1981 m. Ramiai praėjo tik Žemaičių Kalvarijos atlaidai, švenčiami liepos mėn. pradžioje.
Prieš Šilinių atlaidus rugpiūčio mėn. aplink Šiluvą buvo suorganizuotas „kiaulių maro" karantinas, kuris iki šiol dar neatšauktas. Tikintieji iki pat atlaidų pradžios nežinojo, ar bus galima nuvykti į Šiluvą, todėl atlaiduose dalyvavo kur kas mažiau žmonių, negu ankstesniais metais. Nuotaika atlaidų metu taip pat buvo slogi. Milicijos mašinos važinėjo po Šiluvos gyventojų kiemus ir užsirašinėjo automašinų numerius. Bažnyčioje žmonės traukė pečiais, klausydami kai kurių pamokslų apie savižudystes, žmogžudystes ir pan. „Kodėl tokios problemos keliamos per didžiuosius Šiluvos atlaidus, kai į Marijos šventovę iš visų Lietuvos kampelių susirenka patys geriausi žmonės, kurie nesirengia nei žudyti, nei nusižudyti? . . .", traukė pečiais tikintieji.
Vilniaus Aušros Vartų Gailestingosios Dievo Motinos atlaidus sutrukdyti žymiai sunkiau, — negi Vilniuje paskelbsi kiaulių marą? Čia didieji Marijos atlaidai marinami kitokiu būdu; net vilniečiams apie šiuos atlaidus nelengva sužinoti, nes apie tai skelbiama tik šv. Teresės bažnyčioje. Kitose bažnyčiose paskelbia tik vienas kitas kunigas.
Pamokslininkai dažniausiai neliečia konkrečių šių dienų gyvenimo problemų arba paliečia iškreiptu būdu. 1980 m. atlaiduose vienas Kunigų seminarijos dėtytojas kalbėjo, kad katalikai turi rūpintis ne žmogaus teisėmis, bet pareigomis, ypač pabrėžiant pareigas valstybei.
1980 m. Gailestingosios Dievo Motinos atlaidų trečiadienis buvo paskelbtas blaivybės diena, kuri civilinei valdžiai, matyt, nepatiko, todėl sekančiais metais, kaip nors ir buvo planuota, bet jos nebuvo. Keli pamokslai, palietę blaivybės temą, praktiškai buvo nukreipti prieš kovojančius už blaivybę. Buvo teigiama, kad dėl didėjančio alkoholizmo kalti katalikai, kad nereikia kovoti už svaigalų pardavinėjimo apribojimą, nereikia jokių išorinių priemonių (matyt, turėta galvoje blaivybės draugija ir blaivybės diena), — užtenka tik dažniau katalikams eiti sakramentų ir viskas išsispręs savaime. Kitas pamokslininkas aiškino, kad nereikia jokios kovos už Bažnyčios teises, reikia tik mylėti žmogų.
Šitokiu būdu gadinama tikintiesiems nuotaika ir marinamas žmonių entuzijazmas. Ko nepajėgia suardyti valdiški bedieviai, padeda patys dvasiškiai.
Atlaidų dalyviai, ypač atvykstantieji iš toliau, pagrįstai reikalauja, kad atlaidų organizatoriai ir pamokslininkai rimtai būtų pasiruošę tarnauti Dievui, o ne pataikauti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.
