Lietuvos KP CK Pirmajam Sekretoriui Petrui Griškevičiui
Kun. Kastyčio-Jono Matulionio, Leono,
gyv. Vilniuje, Gorkio 17-6
Pareiškimas
Vilkaviškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Urbonas š.m. vasario 17 d. atvažiavęs į Kybartus, reikalavo, kad Kybartų bažnyčios komiteto pirmininko pavaduotojas Kostas Abraitis pasirašytų po raštu, kuriame reikalaujama, kad man Kybartų bažnyčioje neleistų atlikti kunigo pareigų, esą aš joks kunigas, nebaigęs Kunigų seminarjos, vyskupas nežinąs tokio kunigo, kad tik klebonas kun. Sigitas Tamkevičius pasikvietęs ir t.t. Po anuo raštu Kybartų bažnyčios komiteto pirmininko pavaduotojas nepasirašė, nes ne bažnyčios komiteto nariai ir ne valdžios pareigūnai sprendžia apie kunigystę, o dvasinė vyriausybė.
Pavaduotojas J. Urbonas, buvodamas Kybartuose, keliose organizacijose skaitydamas paskaitas, lietė mane — šmeiždamas ir vadindamas apsišaukėliu.
Kas yra apsišaukėlis?
Dabartinės lietuvių kalbos žodyne („Mintis", V., 1972, 34 psl.) apsišaukėlis aptariamas taip: 1. kas dedasi kitu, neteisėtai savinasi kokį titulą ar svetimą vardą. 2. kas kuo apsišaukęs, išsigyręs, išsigarsinęs.
Kas aptarime išvardinta, man netinka — nei titulo, nei svetimo vardo nesisavinu; nesigydau ir nesigarsinau. šitą darbą atlieka pats Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas.
Po savo kalbų pavaduotojas J. Urbonas paliko Kybartų Vykdomojo komiteto pirmininkui raštą, su kuriuo buvau supažindintas jo kabinete.
Jame rašoma, kad aš, nebaigęs Kunigų seminarijos, neturiu darbo pažymėjimo, neturiu teisės atlikti kunigo pareigų, nedirbu jokio visuomenei naudingo darbo, todėl būsiu baudžiamas pagal veikiančius įstatymus.
Į tokį neteisingą užpuolimą atsakau:
1. Esu kunigas, baigęs neakivaizdinę Kunigų seminariją; gavęs šventimus, — todėl turiu teisę atlikti visas kunigui priklausomas pareigas.
2. Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir todėl religiją liečiančius klausimus turi tvarkyti ir spręsti Lietuvos Bažnytinė vyriausybė, šiuo atveju taip ir pasielgta.
Jau kuris laikas esu kunigas, atlieku visas kunigui priklausomas pareigas, ir tas, kas turi galią leisti ar neleisti jas atlikti, — neuždraudė ir neatšaukė.
Lietuvoje yra Bažnytinė provincija, jai vadovauja vyskupai, taigi jiems, kaip teisėtas kunigas, ir priklausau. Ne J. Urbonas ar kiti asmenys sprendžia apie mano kunigystę, bet Bažnyčia.
Dėl pažymėjimo štai ką pareiškiu. Po karo nė vienas Lietuvos kunigas jo neturėjo. Kai valdžiai prireikė pažymėjimų, valdžios įstaigos juos išdavė. Panašus ir mano atvejis: jei reikalingas darbo pažymėjimas, tegu duoda tuo reikalu besirūpinanti įstaiga, ir klausimas bus išspręstas. Kam reikalingas ir naudingas šmeižtas, gąsdinimas ir tikinčiųjų kiršinimas?
Kaltina — nedirbu naudingo darbo! Dirbu ne ateistų tarpe, o tikinčiųjų. Tikinčiųjų, kaip žinote, drg. Sekretoriau, Lietuvoje dauguma. Dirbu labai naudingą darbą.
Esu kunigas! Kunigystės jau niekas neatims, ir kur tik būsiu, — dirbsiu kunigui skirtą darbą.
Lietuvoje yra neakivaizdinė Kunigų seminarija. Jai atsirasti akstiną davė dabartinis laikas. Į Kauno Kunigų seminariją priimami ne visi, kurie nori joje mokytis. Todėl, kol saugumas spręs kandidatų tinkamumą seminarijai ir juos atsijos, tol egzistuos ir neakivaizdinė Kunigų seminarija. Kur turi mokytis jaunuoliai, norintieji tapti kunigais, kada jų nepriima Kauno Kunigų seminarijon?!
Vienintelis atsakymas ir realus kelias — neakivaizdinė Kunigų seminarija.
Panašią seminariją lankė ir mūsų Popiežius Jonas-Povilas II-sis. Esu kunigas! To nori ar nenori J. Urbonas ir į jj panašūs — jau įvykęs faktas — prašom manęs nediskriminuoti. Pakankamai tos diskriminacijos patyriau praeityje: 1959 m. mane už giedojimą Vabalninko Bažnyčioje išmetė iš konservatorijos, 1974 m. buvo įsakyta atleisti iš Paveikslų galerijos vedėjo — direktoriaus pareigų, o 1977 m. — iš Vilniaus Universiteto Mokslinės bibliotekos, kurioje dirbau dailininku.
Po to zakristijonavau, mokiausi ir tapau kunigu.
Gerb. Sekretoriau, įspėkite atitinkamas įstaigas, kad nebūčiau diskriminuojamas, ir jei reikalinga, kad būčiau užregistruotas valdžios įstaigose kaip kunigas, tegu tai padaro — užregistruoja ir pasiunčia registracijos pažymėjimą šiuo adresu:
232001 Vilnius, Gorkio 17-6,
kun. K. Matulioniui 1982.11.28.
Kun. Matulionis
***
Lietuvos KP CK pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
Kybartų parapijos tikinčiųjų
Skundas
Mus, Kybartų parapijos tikinčiuosius, labai nustebino ir sukrėtė žinia, kad Vilkaviškio rajono Vykdomasis komitetas nori iš mūsų bažnyčios išvaryti mums gražiai patarnaujantį kun. Kastytį-Joną Matulionį. Rajono pareigūnas žmonėms įrodinėja, kad mums patarnaujantis kunigas nėra tikras ir kad jis neturi valdžios leidimo eiti kunigo pareigas.
Ta proga mes pareiškiame: kadangi Tarybų Sąjungoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai netinka valdžios pareigūnams spręsti, kuris kunigas tikras, o kuris netikras. Antra, jei nepaisant Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo, vis tiek reikalingas valdžios leidimas, kad kunigas galėtų eiti pareigas, tai prašome, Jūs, kaip vyriausia Partijos galva, įsakykite atitinkamoms valdžios įstaigoms išduoti kun. Kastyčiui-Jonui Matulioniui reikiamą leidimą, šis kunigas mūsų parapijai yra labai reikalingas ir mes neleisime jį iš Kybartų išvaryti.
1982 metai vasario 28 d.
Pasirašė 1033 kybartiečiai
* * *
1981 m. kovo 30 d. kun. Jonas-Kastytis Matulionis, gyv. Vilniuje, Gorkio 17-6, kelis kartus primygtinai buvo kviečiamas į Repsublikinę prokuratūrą pas prokuroro pavd. Bakučionį.
1981 m. liepos mėn. pradžioje pas kun. Joną-Kastytį Matulionį lankėsi milicijos pareigūnas su Vilkaviškio raj. milicijos raštu, kuriame prašoma patikrinti, ar minėtas kunigas yra priregistruotas ir gyvena nurodytu adresu, kur dirba, ar tiki Dievą ir kt. Neradęs kunigo namuose, milicininkas apklausinėjo ten apsistojusį giminaitį. Išeidamas paliko kvietimą, kad liepos 16-17 d. 8,30 min. kun. Jonas-Kastytis Matulionis atvyktų į milicijos skyrių, esantį Dzeržinskio gatvėje.
1982 m. kovo 18 d. kun. Jonas-Kastytis Matulionis Vilniuje, Gorkio 17-6, savo pašto dėžutėje rado raginimą kovo 18 d. 10 vai. prisistatyti pas Vilkaviškio rajono prokuroro pavad. P. Bogušauską.
Nei vienu atveju kun. Matulionis į valdžios įstaigas nenuvyko, kadangi jokio nusikaltimo nebuvo padaręs, o visi iškvietimai turėjo tik vieną tikslą — šantažuoti be valdžios leidimo šventimus gavusį kunigą.
