1982 m. sausio 26-28 dienomis Pakruojyje vyko kun. Leono Mažeikos žudikų teismas. Kultūros namų salė, kurioje vyko teismo procesas, talpino apie 300 žmonių, likusieji teismo bylos nagrinėjimo klausė per garsiakalbius gretimoje salėje.
Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo išvažiuojamajam posėdžiui pirmininkavo M. Ignotas, liaudies tarėjai — Kasiulienė ir Smičius, valstybės kaltintojas — LTSR prokuroro padėjėjas B. Žeberskis; Šiaulių advokatė Kručaitė gynė teisiamąjį Kazlauską, Pakruojo advokatas Mesonis — Baltramiejūnienę.
Teisiamieji — Ona Baltramiejūnienę ir Adolfas Kazlauskas — buvo kaltinami iš karto už tris nusikaltimus:
Pamernecko sužeidimas.
Kun. Leono Mažeikos ir vienuolės Teklės Martinaitytės nužudymas 1981.VIII.8.
Vilūnaičių parduotuvės apiplėšimas.
Nusikaltėlis Adolfas Kazlauskas, 40 metų amžiaus, baigęs 8 klases, 5 kartus teistas. Ona Baltramiejūnienę, g. 1947 m., mokytojavusi Stačiūnų ir Gačionių aštuonmetėse mokyklose ir neakivaizdiniu būdu studijavusi Šiaulių pedagoginiame institute, bet dėl aplaidumo buvo išbraukta iš studentų sąrašų. Kurį laiką dirbo pionierių vadove ir kultūros namų direktore. 1978 metais ji susipažino su Kazlausku. Kaltinama, kad nepranešė nė apie vieną Kazlausko nusikaltimą.
Parengtiniame tardyme Kazlauskas prisipažino, jog jis nužudė kun. Mažeiką, ir papasakojo nužudymo aplinkybes. 1981 m. gruodžio antroje pusėje Kazlauskas savo prisipažinimus, duotus parengtiniame tardyme dėl kun. Leono Mažeikos nužudymo, atmetė. Teismo metu kalbėjo, jog tardymuose prisipažino nužudęs kunigą todėl, kad milicija skaudžiai sumušusi; milicijos viršininkas, siekdamas išgauti reikiamus parodymus, davęs net konjako ir obuolių.
Teisme Kazlauskas pasakojo, kad prie jų buvo prisidėjęs latvis Ilmars. Tuo laiku, kai buvo nužudytas Pamūšio klebonas kun. Mažeika, Ilmars ir Baltramiejūnienę buvo kažkur išvykę. Ilmarsui nuo jų nesitraukiant, Kazlauskas jj užmušęs ir užkasęs melioracijos griovyje; prašė leisti parodyti tą vietą. Kad teismas patikėtų jo žodžiams, Kazlauskas nurodė dar du savo nusikaltimus, kurie byloje nefigūravo. „Aš žinau, kad man gresia mirties bausmė, aš nužudžiau Ilmarsą, bet aš nenužudžiau klebono ir jo šeimininkės" — kalbėjo teisme Adolfas Kazlauskas.
Teismo metu parodytame vaizdo įraše (apie nusikaltimo vietą ir aplinkybes) Kazlauskas kalbėjo egzaltuotai, tarsi išgėręs.
Teisme liudijo keletas Pakruojo gydytojų, dariusių operaciją Teklei Martinaitytei, bet jie jau buvo suspėję „užmiršti" kai kurias detales. Keletas liudininkų matė vyrą ir moterį prie upelio dar prieš Kun. Mažeikos nužudymą, kiti matė juos bėgant. Moterį visi atpažino iš nuotraukos ir tikrovėje, o vyrą — ne, nes matė tik iš užpakalio. Tik liudininkas Zenonas Markauskas tvirtino, jog buvo sutikęs Kazlauską ir Baltramiejūnienę, o po pusvalandžio sužinojo, kad nužudytas Pamūšio klebonas. Ona Baltramiejūnienę tvirtino, kad su ja drauge buvęs Kazlauskas; teismo metu ji visą kaltę vertė Kazlauskui.
Baltramiejūnienės motina Stanislova Motiejūnienė teigė, kad pas ją buvo užėjęs Kazlauskas kartu su kitu vyru, dėvinčiu juodu kostiumu, bet pabūgusi atsisakė apnakvyndinti, ir jiedu išėjo.
Teismo metu aiškiai jautėsi tendencija bylą nusukti reikiama linkme. Apklausinėdamas liudininkus, teisėjas taip suformuodavo klausimus, kad jiems belikdavo tik patvirtinti. Dalis liudininkų jau buvo spėję „užmiršti" kai kurias detales. Teismas nekreipė dėmesio į Ilmarso versiją, nereagavo į Motiejūnienės pasakojimą apie Kazlausko apsilankymą su kitu asmeniu, net nepasiteiravo, kas buvo tas vyras juodu kostiumu. Visiškai nekėlė klausimo, kodėl buvo nužudyti du žmonės — Mažeika ir Martinaitytė . . .
Prokuroras Žeberskis kaltinamąją kalbą pradėjo žodžiais: „Pas mus dar nelikviduotos visos praeities atgyvenos . . .", kai tuo tarpu abu nusikaltėliai — tarybinio auklėjimo vaisiai. Griežtai kaltino Kazlauską ir kur kas švelniau kalbėjo apie Baltramiejūnienę. Prokuroras pripažino, kad jei ne Baltramiejūnienės parodymai, tai jo, kaip prokuroro, padėtis šiame teisme būtų kur kas sunkesnė, o dabar gali remtis jos parodymais.
Kazlauskui prokuroras Žeberskis pareikalavo aukščiausios bausmės — sušaudyti. Onai Baltramiejūnienei 4 metų ir lageryje priverstinai gydyti nuo alkoholizmo.
Baltramiejūnienės advokatas Mesonis, remdamasis prokuroro palankiais žodžiais kaltinamosios atžvilgiu, visą kaltę vertė Kazlauskui. Kazlausko advokatė Kručaitė bandė ginčyti prokuroro kaltinimus. Ji kalbėjo: „Prokuroras pareikalvo mano ginamajam aukščiausios bausmės. Dėl kun. Mažeikos nužudymo nėra pilnų įrodymų . . . Nėra patikrintos visos bylos aplinkybės. Nuteisti jį sušaudyti, kai byloje yra abejonių, rizikinga. Kad jis prisipažino parengtiniame tardyme, tai dar neįrodymas. Reikia išaiškinti, kodėl jis davė tokius parodymus. Buvo girdomas konjaku ... Jo versija apie Ilmarsą siūlosi išaiškinimo, šis jo alibi nebuvo patikrintas. Iš eisenos žmogų atpažinti negalima".
Teismo metu A. Kazlauskas prašėsi leisti parodyti, jog jis nešlubuoja, tačiau teismas neleido.
Paskutiniame žodyje Kazlauskas pakartojo, kad Pamūšio klebono kun. Leono Mažeikos ir jo šeimininkės Teklės Martinaitytės nenužudė. Kaltino valdžią jog ji kalta, jei jis šiandien nusikaltėlis. Ir baigė kalbą žodžiais: „Jūsų valdžia, jūsų didybė! Sušaudykite mane! Aš kunigo nenužudžiau!"
Baltramiejūnienė savo trumpoje kalboje žadėjo pasitaisyti. Liaudis įsitikinusi, kad kažkas pasinaudojo kriminalistais ir atliko šį baisų nusikaltimą. Nusikaltimo daiktiniai įrodymai jau sunaikinti. Taigi, tiesos apie kun. Leono Mažeikos ir Teklės Martinaitytės žudikus teismas neatskleidė ... ir neatskleis.
Korespondentė S. Mockuvienė savo str. „šunkeliais į bedugnę", išspausdintame 1982 vasario 20 d. „Valstiečių laikraštyje" mėgino informuoti žmones apie žmogžudystę ir bausmę, kurios susilaukė žudikai. Deja, straipsnyje korespondentė pylė pamazgas Vakarų, ypač Vatikano radijo stočių adresu. Tai tarybinė maniera kalbėti ir nieko nepasakyti. Respublikinis laikraštis „Tiesa" visiškai nutylėjo šį tragišką įvykį
