Sužlugus civilinės valdžios projektui pravesti savo kandidatus į vyskupus, reikėjo kažką apkaltinti, šitai padaryti pasišovė anonimas, kuris 1981 m. Kalėdose įvairiais adresais išsiuntinėjo piktą ir šmeižikišką raštą, turintį tikslą dar labiau sujaukti protus Tėvynėje ir Vakaruose. Labai keista, bet vienas Ordinaras šį anonimą pavadino „stipriu raštu". Kadangi anonimas tobulai išreiškia KGB pažiūras į vyskupą Julijoną Steponavičių ir aktyvius kunigus, todėl norime jį pakomentuoti.
Anonimas aiškina, kad tuo metu, kai Lietuvos vyskupijas valdė ne vyskupai, bet valdytojai, „pradėjo kurtis įvairios grupuotės iš Puikuolių-karjeristų . . ., trukdydamos darbą ordinarams".
Kunigai-karjeristai elgėsi visiškai ne taip, kaip rašo anonimas. Tuo metu, kai trečdalis Bažnyčiai ištikimų kunigų kentėjo sovietiniame Gulage, kunigai-karjeristai leisdavosi įtraukiami į KGB voratinklį, pasirašydavo raštus net prieš Popiežių Pijų XII ir tokiu būdu lipo karjeros laiptais. Tie kunigai, kurie bandė kovoti prieš KGB pastangas pajungti Lietuvos Katalikų Bažnyčią komunistinės valstybės interesams, karjeros nesiekė. Jų karjera — nuolatiniai barimai, gąsdinimai, užkampių parapijos, lageriai ir pan.
„Vilkinimas, sprendžiant hierarchijos klausimą, galutinai baigia suskaldyti mūsų vienybę", — rašo anonimas.
Kai Kompartija ir valstybinis saugumas paruošia ir pateikia kandidatų į vyskupus projektus ir siekia greitai „sutvarkyti" Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos klausimą tik civilinei valdžiai priimtinomis sąlygomis, ar tai gali pasitarnauti Bažnyčios vienybei? Nejaugi anonimas toks naivus ir nežino, kas suskaldė Lietuvos kunigų vienybę? Bedieviai ir baimė patekti į lagerius. O dabar skaldo karjerizmas ir baimė, kad kelias atgal gali kainuoti gyvybę. Kuo paaiškinti, kad dalis kunigų dešimtis metų ignoravo vyskupus tremtinius?. Kuo paaiškinti, kad valdžios nekenčiami ir persekiojami kunigai ne tik nesusilaukdavo Kurijos moralinės paramos, bet taip pat būdavo ignoruojami ir net barami? Prie Lietuvos kunigų vienybės griovikų mes priskiriame ir anonimą, kurio mintys tobulai sutampa su kovingų bedievių mintimis.
Anonimas kaltina, kad tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius neišlaikęs Apaštalų Sosto paslapties apie naujų vyskupų nominaciją.
Iš tikrųjų paslaptį pažeidė ne vyskupas Julijonas Steponavičius, bet kandidatai į vyskupus, kurie, neturėdami Popiežiaus paskyrimo bulės, o tik slaptą Apaštalų Sosto pranešimą apie paskyrimą, ėmė viešai ruoštis savo konsekracijai: pasiskyrė konsekracijos dieną, pakvietė svečius ir pradėjo rekolekcijas. Gi vyskupas Julijonas Steponavičius parašė vyskupui Liudvikui Poviloniui raštą, remdamasis ne slaptu Apaštalų Sosto pranešimu, bet vyskupo Povilonio, kun. Algirdo Gutausko ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio pasisakymais apie projektuojamą tremtinių vyskupų įdarbinimą ir naujų vyskupų paskyrimą. Sunku spręsti ir apie tai, ar asmenys, neišlaikę paslapties vyskupų skyrimo reikale, padarė nusikaltimą, nes kunigai, negaudami naujos Vakaruose leidžiamos teologinės literatūros, nežino naujausių Bažnytinės teisės nuostatų ir jos komentarų tuo klausimu.
Anoniminis autorius teigia, kad, girdi, vyskupo Juliuono Steponavičiaus inspiruoti kunigai nepagarbiai kalbėjo apie šv. Tėvą, kardinolą Casaroli ir kitus aukštus Vatikano pareigūnus. Tai aiškus anonimo ketinimas sukompromituoti vyskupą Julijoną Steponavičių ir prieš jj nustatyti Apaštalų Sostą. Kas patikės, kad vyskupas, kuris už savo ištikimybę Bažnyčiai daugiau negu 20 metų gyvena tremtyje, nepagarbiai kalbėtų apie Vyriausiąjį Bažnyčios Ganytoją. Be to, norėtųsi paklausti, iš kur anonimas žino kad, tariamai vyskupas Julijonas Steponavičius nepagarbiai kalbėjęs apie šv. Tėvą? Jeigu anonimui tikrai brangūs Lietuvos Katalikų Bažnyčios reikalai, tai, užuot šmeižęs tremtinius vyskupus, tegu parašo šventajam Tėvui tiesą apie Panevėžio vyskupijos Ordinarą: šios vyskupijos kunigai ir tikintieji tikrai liktų jam labai dėkingi.
Anonimas tiek įsikarščiuoja, jog išdrįsta pareikšti, kad, jeigu vyskupai tremtiniai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius — būtų parodę gerą valią, tai jau prieš keliolika metų būtų buvę įdarbinti.
Lietuvos kunigai žino, kokios „geros valios" sovietinė valdžia reikalavo iš tremtinių vyskupų — išduoti Bažnyčios interesus, nekaltiems apkaltinti save ir paskelbti netiesą apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, šitos vienos anonimo minties pakanka, kad būtų aišku, kas slepiasi po anonimo — Bažnyčios „gynėjo" kauke.
Anonimas kaltina vyskupą Vincentą Sladkevičių, kodėl jis nevyko į Filadelfijos Eucharistinį Kongresą, nes iš ten būtų buvusi galimybė susisiekti su Vatikanu.
Lietuvoje labai gerai žinoma, kad ekskursiją į Filadelfijos Eucharistinį Kongresą organizavo ne Lietuvos vyskupai, bet Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Kazimieras Tumėnas. Primygtinos pastangos įkalbėti tremtinį vyskupą vykti į Eucharistinį Kongresą su bedieviškos valdžios sudaryta Lietuvos dvasiškių delegacija tik sustiprino prielaidą, kad čia slypi kažkokia civilinės valdžios klasta, todėl vyskupas Vincentas Sladkevičius ir atsisakė vykti.
Anonimas toliau kaltina, kad karštagalviai iš Katalikų komiteto per šilinių atlaidus biauriais žodžiais niekino vyskupais nominuotus kandidatus.
Iš tikrųjų, šilinių atlaidų metu, po sekmadienio oficialių pamaldų, 15 val., į bažnyčią susirinko daug jaunimo ir kunigas Alfonsas Svarinskas jiems pasakė pamokslą, nušviesdamas dabartinę Bažnyčios padėtį. Pamokslininkas paaiškino, kad šventasis Tėvas nori kiekvienai Lietuvos vyskupijai paskirti ganytojus, kad tarp Vatikano ir Maskvos tuo klausimu vykstančios derybos ir kad reikia daug melstis, jog nebūtų vyskupais paskirti tik valdžiai naudingi kandidatai. Apie pačius kandidatus pamokslininkas nepasakė nė vieno žodžio, o tik paminėjo, kad sunkioje Bažnyčios padėtyje reikia, kad vyskupai turėtų drąsos pasakyti tiesą ir už tiesą kentėti. Po pamokslo kunigas Svarinskas kartu su jaunimu keliais nuo didžiojo altoriaus apėjo Šiluvos bažnyčią, prašydami Mariją, kad Lietuva gautų tik gerus vyskupus. Jaunimo kruvini keliai nepatiko valdžios atstovams, kurie stebėjo šią neįprastą atgailos eiseną, tačiau, atrodo, kruvini keliai nepatiko ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios „gynėjui" — anonimui.
Tikinčiajai visuomenei belieka paaiškinti, kodėl paskutiniu laiku taip atakuojamas tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius. Tiesa, ir anksčiau valdiški bedieviai jo nekentė už principingumą ir ištikimybę Bažnyčiai. Bet ši neapykanta dar labiau sustiprėjo, kai Popiežius paskelbė vieną kardinolą in pectore ir pasaulio spauda pradėjo spėlioti, kad tas kardinolas esąs vyskupas Julijonas Steponavičius. Nejaugi vyskupas tremtinys yra kaltas, kad Lietuva savo kančia ir aukomis nusipelnė Bažnyčios pripažinimą?! Nejaugi vyskupas Julijonas Steponavičius kaltas, kad Lietuvos tikintieji jį labai vertina už jo ilgametę ištikimybę Bažnyčiai ir tikrai džiaugtųsi pamatę ant tremtinio vyskupo galvos kardinolo skrybėlę.
