Leipalingis.
LTSR KP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
Grigo Antano, Antano s.,
gyv. Lazdijų raj., Leipalingyje,
Naujoji g-vė 13.
Pareiškimas
1978 m. mano sūnus Robertas Grigas, labai gerai išlaikė visus stojamuosius egzaminus, buvo priimtas į VVPI užsienio kalbų fakultetą, vokiečių kalbos specialybę.
Sesijinius egzaminus I-me ir Il-me kurse laikė irgi labai gerai, už ką gavo padidintą stipendiją ir buvo apdovanotas mokslo pirmūno ženkleliu. Tačiau Robertas buvo ne tik gabus ir darbštus, bet ir, kaip jj mums, tėvams, charakterizavo kuratorė vyr. dėst. Mikalauskienė ir kt. dėstytojai, nerūkantis, visiškai nevartojantis nei svaiginamųjų gėrimų nei keiksmažodžių, ir kas jau „labai blogai", savarankiškai mąstantis jaunuolis. O tokie, pasirodo, mūsų aukštosiose mokyklose nepageidautini. Ėmė reikštis labai jau akivaizdžios pastangos juo nusikratyti.
1979 m. lapkričio 28 d. ir gruodžio 27 d. dekanate Robertą „auklėjo" Vilniaus KGB vyr. leitenantas Antanas Bimbyris. Kalbėjo apie praeities perspektyvų praradimą, pavojus, kuriuos kelia draugystė su „nacionalistais"; baiminosi, kad pastarieji palieka po savęs „piktas atžalas" iš jaunimo tarpo. Abiejų „auklėjimo seansų" turinį čekistas reikalavo laikyti paslaptyje, siūlė savo telefono numerį, kvietė susitikinėti mieste „draugiškiems pokalbiams". Mano sūnus kategoriškai atsisakė slėpti nuo studentų faktą, kad dekanatas naudojamas kaip KGB filialas ir atmetė saugumiečio pasiūlymus. Kai
1980 m. rudenį pagal nusistovėjusią tradiciją III kurso vokiečių kalbos specialybės studentai važiavo mėnesiui į VDR, Roberto atžvilgiu buvo padaryta atvira diskriminacija — neleista vykti kartu, motyvuojant, kad jis yra nekomjaunuolis.
1980 m. rugsėjo 12 d. išsikvietęs į Vilniaus miesto prokuratūrą ir vadindamas buožvaikiu, amerikonu, visuomenės atplaiša, prokuroro padėjėjas J. Vilutis įspėjo Robertą dėl lankymosi vadinamuose „atviruose" politiniuose teismuose ir grasino baudžiamąja atsakomybe. Tų pačių metų gruodžio 2 d. sūnų tardė Lenino rajono prokuratūros tardytojas Sergiejus Viktorovičius Molodkinas ir maždaug po savaitės — Lenino raj. kriminalinės paieškos skyriaus tardytojas. Robertui atsisakius iš viso atsakinėti į klausimus, liečiančius jo įsitikinimus ir draugus, tardytojas, grubiai šaukdamas, grasino pasodinti už grotų, uždaryti į psichiatrinę gydyklą, gailėjosi, kad šiandien ne Stalino laikai. Nieko nelaimėjęs, pažadėjo, kad ras priemonių „tokiam" sutvarkyti. Ir štai 1981 m. sausio 14 d. 24 val. studentų laikomo rezidentu Pedagoginiame institute Klipčiaus nurodymu, II bendrabučio korpuso komendantas Gediminas Muliuolis niekuo nenusikaltusi Robertą taip sumušė, kad jis turėjo dvi savaites gydytis Druskininkų miesto ligoninėje ir po to ilgą laiką namuose. Studijos buvo sutrukdytos, sūnus išėjo į akademines atostogas, tačiau represijos nesiliovė. 1981 m. birželio 10 ir 11 d.d. Robertą iškvietė į Lazdijų saugumą KGB majoras Mieželis, kuris pirmą dieną mano sūnų tardė 6 val., antrą dieną — 3 val. Sūnui atsisakius dalyvauti tardyme, remiantis tuo, kad yra nusikaltimas persekioti už naudojimąsi spaudos, žodžio, įsitikinimų laisve, majoras pradėjo piktintis VVPI marksizmo filosofijos dėstytojais, kurie Roberto žinias neapgalvotai vertino penketais; stebėjosi, kaip studentas gali tikėti Dievą. Sūnus paaiškino, kad jo religinė pasaulėžiūra kaip tik sustiprino marksizmo-leninizmo studijos, atskleidusios šio mokymo seklumą. Tardymo metu tardytojas grasino kalėjimu.
1981 m. gruodžio 11 d. mūsų name Leipalingyje, Naujosios 13, vadovaujant milicijos kapitonui Petrulėnui, buvo padaryta krata, kurios metu paimta mašinėle spausdinta religinė literatūra, sūnaus dienoraštis ir . . .ateistinės knygos su ranka rašytais komentarais paraštėje. Neteisėtai paimti daiktai iki šiol negrąžinti. Po akademinių atostogų nuvykęs į institutą, sūnus buvo pašalintas iš jo tariamai dėl „nepažangumo". Taip išsipildė Pedagoginio institute VLKJS komiteto atstovų žodžiai, pasakyti jam dar pirmame kurse po bergždžių įkalbinėjimų stoti į komjaunimą: „Mes pasistengsime, kad tokie paliktų institutą pirm laiko!" Visi egzaminuose dalyvavę studentai pastebėjo egzaminatorių neobjektyvumą ir piktinosi tuo. Jdomi detalė: apie pašalinimą Robertui pirmiausia pranešė ne instituto, o saugumo ir milicijos atstovai, 1982 m. vasario 11 d., padarę kratą VVPI bendrabučio II korpuso 210 kambaryje ir konfiskavo jo eilėraščių juodraščius, Solženycyno „Kalbų, pasakytų Amerikoje" vertimo rankraštį ir knygą „Romas Kalanta". Visuotinės žmogaus Teisės Deklaracijos 19 str., garantuojantis laisvą keitimąsi informacija, nieko nekalba apie tokių dalykų baudžiamumą. Priešingai, nusikaltimas čia yra pati krata, pažeidžianti TSRS tarptautinius įsipareigojimus, įsitikinimų laisvę.
Nebeturime naivių iliuzijų, kad supervalstybė, padariusi savo ideologiniu pagrindu mokymą apie moralės reliatyvumą, pradės laikytis savo pasirašytų susitarimų, tarptautinių paktų žmogaus teisių klausimais. Mums rūpi atkreipti visų geros valios žmonių dėmesį į kitą reikalo pusę. Gerai žinome, kad mūsų šalyje, kovojant su režimui nepageidaujamų pažiūrų asmenimis, nesitenkina vadinamuoju „auklėjamuoju darbu", šmeižtais spaudoje, pašalinimais iš aukštųjų mokyklų, baudžiamojo kodekso įteisinta skale. Paslaptingas profesoriaus Kazlausko nužudymas, neišaiškinta poeto Mindaugo Tamonio mirtis, dažnos keistos mirtys kariuomenėje, pagaliau šiurpi kunigų žudynių serija, kurios paskutinė auka — Lietuvos Helsinkio grupės narys kun. Br. Laurinavičius, liudija oficialųjį teisingumą esant aštuntąja ledkalnio dalimi, kyšančia virš vandens . . . Todėl visai pagrįstas mūsų, tėvų, nerimas dėl pareigūnų grasinimų sūnaus adresu, grasinimų, kurių realumą įrodo po jų sekęs sumušimas bendrabutyje ir pašalinimas iš instituto. Gerb. Sekretoriau, mes esame susirūpinę dėl savo sūnaus gyvybės.
Antanas Grigas
Leipalingis, 1982.III.31.
* * *
Tverai (Plungės raj.). 1982 m. kovo 23 d. į Plungės raj. Vykdomąjį komitetą dalyvauti administracinės komisijos posėdyje buvo iškviestas Tverų parapijos klebonas kun. Kostas Velioniškis. Kunigui buvo pranešta, kad prieš jį yra gautas Tverų mokyklos mokytojų skundas . . .Administracinė komisija kaltino Velioniškį ir liepė pasiaiškinti, kam jis leidžia jaunimui giedoti bažnyčioje, adoruoti, patarnauti prie altoriaus ir kviečia dalyvauti procesijose?
* * *
1982 m. kovo 9 d. Tverų mokyklos direktorės pavaduotoja mokyt. Aldona Sūdžiuvienė ir prancūzų kalbos mokyt. Regina Rubavičienė dėl bažnyčios lankymo tardė VI kl. mok. Vilmą Jurkutę. Mergaitė buvo verčiama iki „aguonos grūdelio" išpasakoti visa, ką žino apie bažnyčią lankančius vaikus. „Tave reikia prisimynus mušti ir mušti", — jau anksčiau Vilmai Jurkutei yra grasinusi mokyt. Regina Rubavičienė.
1982 m. kovo 12 d. už atsisakymą dalyvauti sekmadienį organizuojamame renginyje mokyt. Regina Rubavičienė apdaužė tikintį mokinį Alfredą šniuką.
* * *
Tverų mokyklos mokytoja Regina Čeplinskienė įsakė trečioje klasėje besimokančioms tikinčioms mergaitėms: Birutei Skiparytei, Gražinai šniaukaitei, Rasai Juciūtei, Audrai Žemgulytei ir Almai Zalepūgaitei išmokti eilėraščius ruošiamam sekmadienio renginiui (1982.3.14) ir pagrasino įtraukti jas į „juodą sąrašą", jei tą dieną nueis į bažnyčią, o ne į mokyklos renginį. Sąrašą žadėjo nusųsti ir į rajono švietimo skyrių. Kai kurios iš mergaičių gieda bažnyčios chore. Mokyt. R. Čeplinskienė, norėdama pasišaipyti, liepė visoms atsistoti prieš klasę ir čia pat pagiedoti — už tai žadėjo parašyti po penketą iš muzikos. Mergaitėms atsisakius giedoti pajuokai, pasityčiodama užgiedojo pati mokytoja R. Čeplinskienė.
* * *
— Jei neisi į bažnyčią, aš tau iš visų dalykų rašysiu penketus, nors ir nieko nemokėsi, — žadėjo Sonatai Tonaitytei mokyt. Regina Čeplinskienė. Sekančią dieną mokytoja vėl klausė Sonatos:
— Tai kaip? Penketais nori mokytis ar į bažnyčią vaikščioti?
— Geriau jau eisiu į bažnyčią, o ne taip penketus rinksiu, — paaiškino mokytojai Sonata Tonaitytė.
* * *
1982 m. kovo 12 d. Tverų mokyklos II klasės mokyt. Bronė Katkutė, atsiskaitydama mokyklos administracijai už ateistinį darbą su klase, kalbėjo: „Klasėje — 27 mokiniai. Bažnyčią lanko 4 vaikai, verčiami senelių arba tėvų, — savo noru jie nelankytų. Klasėje pravedžiau 2 valandėles: „Kodėl žmonės tiki" ir „Žmogus ir religija". Ištyriau klasės mokinių religingumą, jo priežastis. Supažindinau su religijos sąvoka, jos atsiradimo priežastimi, įvairiais stebuklais. Individualiai vedu pokalbius su mokiniais, kurie lanko bažnyčią, ir klasės kolektyvu. Kiekvieną pirmadienį pravedu pokalbį, sužinau
— lankėsi ar nesilankė bažnyčioje ir kodėl? Ateistiškai auklėju kiek įmanoma ir pamokų metu. Stengiuosi mokinius, kurie lanko bažnyčią, priversti dalyvauti vedamose sekmadienio popietėse, šį sekmadienį (1982.3.14) mokiniai, kurie lanko bažnyčią, ruošia programėlę . . ."
* * *
1982 m. balandžio 5 d. Tverų apylinkės tikintieji parašė tokio turinio protestą Tverų vid. m-klos direktorei A. Petrošienei:
„Mes, žemiau pasirašę Tverų apylinkės tikintys tėvai, iš savo vaikų sužinoję apie Jūsų vadovaujamoje mokykloje dėl bažnyčios lankymo vykdomą jų persekiojimą ir terorizavimą, reiškiame griežčiausią protestą.
Jau kuris laikas tikintys mūsų vaikai specialiai yra trukdomi, kad sekmadieniais ir šventėmis negalėtų dalyvauti bažnyčioje laikomose pamaldose, o kas išdrįsta nueiti
— yra barami už giedojimą, patarnavimą prie altoriaus, dalyvavimą adoracijoje ar procesijoje, už atsakinėjimą kunigui pamaldų metu. Kad vaikai negalėtų sekmadieniais atvykti į bažnyčią ir atlikti savo pareigų, Jūsų vadovaujamoje mokykloje ar kultūros namuose bažnytinių pamaldų metu (nuo 10 iki 14 val.) imta rengti vaikus trukdantys užsiėmimai (šokiai, viktorinos ir kitos pramogos), kurie anksčiau sutilpo į šiokiadienius; o bažnyčią lankantys mūsų vaikai specialiai įpareigojami dalyvauti jų programų išpildyme.
Už bažnyčios lankymą mūsų tikintys vaikai įtraukiami į „juodus sąrašus", pagal kuriuos paskui varginami: tardomi, bauginami, pajuokiami. Tuo ypač pasižymi mokytojos — Regina Rubavičienė ir mokytoja Regina Čeplinskienė.
Kad galėtų tuos „juodus sąrašus" sudaryti, mokytojos verbuoja vaikus sekti savo draugus ir paskui viešai klasėje, kaip jos sako, „iki aguonos grūdelio" viską išpasakoti „bažnytininkų" bauginimui ir pajuokimui. Tam tikslui mokytojos panaudoja tinginius, negabius mokinius. Rašo jiems gerus pažymius, nors jie ir nemoka Tokiu būdu vaikus verbuoja mokytoja Regina Čeplinskienė.
Kitus mokinius baugina, žadėdamos įtraukti į „spec. sąrašus" ir nusiųsti į rajono švietimo skyrių.
Mokytojos — Regina Rubavičienė, Greivienė, Tilvikai-tė, Prajerienė — baugina vaikus, žadėdamos mušti.
Ir dėl bažnyčios lankymo, ir dėl kitų dalykų vaikus muša: mokyt. R. Rubavičienė, mokyt. Greivienė, mokyt. Šimanauskas.
Baugina išbraukti, o kartais ir išbraukia iš mokykloje veikiančių ir vaikams patinkančių būrelių bei ratelių (mokyt. R. Čeplinskienė).
Mažina elgesio pažymius už lankymąsi bažnyčioje ir taip gerus vaikus sulygina su chuliganais (mokyt. R. Rubavičienė).
Giria vaikus, kurie draugus pravardžiuoja davatkomis, o atsikertantiems į pravardžiavimą — mažina elgesio pažymį iki 2 (taip mokyt. R. Rubavičienė pasielgė su mokine Šniukaite).
Kiekvieną pirmadienį tardo klasę, kas sekmadienį buvo bažnyčioje (mokyt. R. Rubavičienė ir mokyt. Bronė Kutkutė).
Baugina, žadėdamos dar kartą pasikalbėti, nusivesti pas direktorę, imtis kitokų priemonių (mokyt. R. Rubavičienė ir mokyt. Aldona Sūdžiuvienė).
Liepia atsivesti tėvus, jeigu mato, kad su jų pagalba galės vaikus pagąsdinti, o jei kurie tėvai patys ateina pasikalbėti, pasislepia, kad išvengtų susitikimo (mokyt. R. Rubavičienė nepriėmė mokinės Vilmos Jurkutės tėvelio).
Už bažnyčios lankymą baugina vaikus blogomis charakteristikomis ir nejstojimu į aukštesnes mokyklas (mokyt. R. Rubavičienė).
Verčia vaikus meluoti, o paskui viešai juos pajuokia, prilipdydamos melagio vardą (mokyt. R. Rubavičienė, mokyt. A. Sūdžiuvienė).
Tąso vaikus už plaukų, ausų, daužo juos per galvą, viena ranka prisilaikydami ar prispaudę kur prie sienos. Ypač tuo pasižymi mokyt. R. Rubavičienė ir atsakingas už tvarką mokytojas Šimanauskas, kuris apskaldymui vaikus nusiveda į kabinetą ir dar paklausia per kurią ausj duoti.
Vaikams pasisakius, jog yra tikintys ir lankys bažnyčią, jie apkaltinami ir baudžiami „už sukilimą prieš mokytojus ir akių draskymą" (mokyt. R. Rubavičienė, mokyt. R. Čeplinskienė).
Draudžiama vaikams ateiti į bažnyčią net per Kalėdas ir Velykas; daroma viskas, kad tomis dienomis vaikai būtų užimti, arba įsakmiai prisiekdinėjami, kad šventėse nedalyvaus.
Žinodami, kad daugelis motinų užimtos darbais (karvių melžėjos, kiaulių šėrėjos) ir negali pačios dažnai lankytis bažnyčioje, mokytojai vaikams bažnyčią leidžia lankyti tik su tėvais.
Griežčiausiai vaikams draudžiama dalyvauti procesijose, patarnauti prie altoriaus ir ypač giedoti ar atsakinėti pamaldose.
Liepia neklausyti tikinčių savo tėvų, vadindamos juos tamsiais ir atsilikusiais žmonėmis.
Vaikams teigia, jog bus geriau, jei naktimis vaikščios į kiną ar šokius nei lankys bažnyčią. Taip mokytojos mūsų vaikus verčia tapti chuliganais.
Mokytojos ne tik vaikus verčia šnipinėti, bet ir pačios pasiverčia šnipėmis ir ateina į bažnyčią. Mums yra žinoma, jog Jūs, direktore A. Petrošiene, 1981 m. Velykose, vaikų žodžiais tariant, buvote pasivertusi čigone: išsidažiusi, persirengusi čigoniškais rūbais, kad nebūtumėte žmonių atpažinta, sekėte bažnyčioje vaikus. Tokia slapuke — šnipe 1982 m. vasario 7 d. buvo pasidariusi ir mokyt. R. Rubavičienė: ji sekė ir užkabinėjo į bažnyčią einančius vaikus.
Čia suminėta tik dalis to, kas dedasi Jūsų vadovaujamoje mokykloje. Mes, mokinių tėvai, reikalaujame:
Panaikinti sekmadieninius užsiėmimus, kurie rengiami jau minėtais trukdymo tikslais ir kurie atitraukia mūsų vaikus nuo dalyvavimo bažnyčioje. Jeigu tie užsiėmimai reikalingi mokyklai, galite juos atlikti su netikinčiais vaikais. Nei mums, tikintiems tėvams, nei mūsų vaikams jie nereikalingi. Sekmadieniai yra mūsų ir mūsų vaikų, mokykla neturi teisės savo užsiėmimais mums juos atimti. Tai laikome tyčine kovos priemone su mūsų ir su mūsų vaikų įsitikinimais.
Liautis pajuokti mūsų tikinčius vaikus dėl bažnyčios lankymo. Mokykla yra mokslo įstaiga, o ne antireliginės propagandos ir vaikų prievartavimo vieta.
Kad mūsų vaikai nebūtų mušami, tąsomi už ausų, stumdomi ar kaip kitaip fiziškai baudžiami.
Mokykloje išgyvendinti vienas kito šnipinėjimą už religinius įsitikinimus. Tai žaloja vaikus, ir mes griežčiausiai su tuo kovosime.
Nemažinti mūsų tikintiems vaikams už bažnyčios lankymą elgesio ar kitų dalykų pažymius.
Neišbraukti tikinčių vaikų iš įvairių būrelių ar ratelių vien už tai, kad lanko bažnyčią ir negali atvykti į specialiai sekmadienį rengiamus būrelių užsiėmimus.
Mokykloje neversti mūsų vaikų antireliginėse anketose pranešinėti davinius apie mūsų šeimas ir juos pačius.
Tikinčius mūsų vaikus išbraukti iš juos traumuojančių bei žeminančių „juodųjų sąrašų".
Mes griežčiausiai protestuojame prieš mūsų vaikų vertimą būti ateistais.
Mes esame priešingi visokiems renginiams už mokyklos ribų, kurie iš mūsų atima vaikus, pačius vaikus atskiria nuo bažnyčios lankymo, trukdo mums juos parengti sakramentams . . .
Norime sau ir savo tikintiems vaikams visiškos religinės laisvės . . . Nenorime, kad mūsų tikintys vaikai būtų verčiami dalyvauti antireliginiuose renginiuose ir taip patys save išjuokti.
Mes laikome įžeidimu, kai mokytojos, pasivertusios šnipėmis, seka mūsų vaikus bažnyčioje ar už bažnyčios . . . Tai griežčiausiai smerkiame ir visomis galimomis priemonėmis prieš tai kovosime.
Mes pasisakome prieš visokios formos mūsų vaikų viliojimus (didinant jiems pažymius ir taip lengvinant pasidaryti nemokšomis), ar bauginimus (mažinant elgesio pažymius už lankymąsi bažnyčioje).
Griežčiausiai protestuojame prieš bandymą išgauti iš vaikų pažadus ar pasisakymus, priešingus jų įsitikinimams, kaip: „Aš nebetikiu į Dievą", „Neisiu į bažnyčią", begiedosiu, nedalyvausiu procesijoje" ir panašius, šitokių pažadų iš mūsų vaikų išgavimas yra pats brutaliausias, niekšingiausias, nesutaikomas su žmoniškumu dalykas.
Protestuojame prieš vaikų vertimą meluoti ir veidmainiauti, kad paskui juos būtų galima vadinti melagiais, veidmainiais ir kaltinti tėvus, jog tokiais padarė savo vaikus, reikalaudami atlikti savo, kaip tikinčiųjų pareigą.
Griežčiausiai protestuojame, kai mūsų, tikinčiųjų, vaikai verčiami būti liudininkais, ieškant medžiagos kunigų apkaltinimui.
Pabaigai norime paminėti paskutines žinias apie mokytojų „žygius", kurie buvo atlikti mūsų parapijinių rekolekcijų (1982.4.1-3) metu, taip pat Verbų sekmadienyje. Rekolekcijos parapijos atsinaujinimo dienos. Jose turi dalyvauti visi tikintieji, o Verbos — viena iš didžiausių švenčių. Vaikai į rekolekcijas atėjo su tėvais ir be jų. Netrukus pasiekė žinia, kad jau rekolekcijų dienomis mokytojai pradėjo tardymus. Verbų dieną specialiai buvo organizuojamas renginys „Na, mergaitės", berniukai įpareigoti dalyvauti žiuri komisijoje. Taip vaikai prievarta buvo sulaikyti nuo svarbių tikintiesiems pareigų.
1982 m. balandžio 2 d. mokyt. Vaicekauskaitė, direktorės pav. mokyt. A. Sūdžiuvienė ir Jūs, direktore, tardėte rekolekcijų metu bažnyčioje buvusius mokinius: Budrį, Stonkų, Alfredą Sniauką ir kitus. Liepėte berniukams rašyti pasiaiškinimus . . . Tą pačią dieną mokyt. A. Sūdžiuvienė ir jūs tardėte visą VI klasę. A. Sūdžiuvienė mūsų vaikus po vieną šaukė į metodinį kabinetą ir tardė. Jūs sakėte, kad nereikia lankytis bažnyčioje, o pavaduotoja uždavinėjo vaikams įvairius klausimus. Mokinį Stonkų ketinote paversti savo šnipu.
To neužteko. Dabar mokytojos pradėjo „kampaniją" prieš Velykas. Visokiais būdais mėgina vaikus sutrukdyti, kad ir jose negalėtų dalyvauti. Taip Jūs ir Jūsų pavaldinės norite sutrukdyti mums didelę šventę ir mūsų vaikams atimti galimybę dalyvauti velykinėje iškilmėje. Mes žinome, kad seniau tik viena mokytoja Greivienė mušdavo ar kitaip terorizuodavo lankančius bažnyčią vaikus. Jums vadovaujant mokyklai, mokytojų terorisčių skaičius gerokai išaugo.
Visa tai primindami Jums, kaip mokyklos vadovei, norėjome su tuo supažindinti ir kitas mokyklą ir tikėjimą liečiančias instancijas, šio rašto nuorašus nusiuntėme Tverų apylinkės DŽDT VK pirmininkui Prajeriui, Plungės raj. DŽDT VK pirmininko pav. kulto reikalams A. Buivydui, Tverų parapijos klebonui kun. Kostui Velioniš-kiui ir Telšių vyskupijos valdytojui kun. Antanui Vaičiui."
Po protestu pasirašė mokinių tėvai — 21 parašas.
* * *
1982 m. balandžio 15 d. pas Tverų parapijos kleboną kun. Kostą Velioniškį pasikalbėti dėl mokyklos ir bažnyčios santykių prisistatė Plungės rajoninio laikraščio „Kibirkštis" redaktoriaus pavaduotoja. Pavardės nesisakė.
Atvykusioji aiškino, kad mokykloje viskas daroma „dėl vaikų gero". Tveruose jau kuris laikas kaip sekmadieniais, pamaldų metu, mokiniams rengiami užklasiniai užsiėmimai, kuriuose prievarta verčiami dalyvauti tikintys mokiniai. Mat, stojant į aukštąsias mokyklas, reikalauja gerų charakteristikų, o jos gaunamos tik aktyviai dalyvaujant užklasinėje veikloje. Man atrodo, kad jūs reikalą suprantate. Bažnyčia nori vieno, o mokykla kito. Mūsų tikslai skiriasi. Reikėtų netrukdyti, kad nebūtų kokio nepasitenkinimo, — baigė kalbą redaktoriaus pavaduotoja.
* * *
1982 m. balandžio 25 d. Tverų miestelio kultūros namuose mokiniams vyko sekmadieninis užsiėmimas — įprasti vaidinimai, kuriuose prievarta verčiami dalyvauti tikintys mokiniai. Tikinčiam Eugenijui Rapaliui buvo paskirtas suflerio vaidmuo. Mokytojai gąsdino E. Rapalį, jog jis kaip pagrindinis dalyvis, būtinai privalo sekmadienį atvykti į užsiėmimą, mat kiti mokiniai nesuspėjo išmokti savo vaidmenų, kurie jiems buvo išdalinti tik penktadienį, taigi be suflerio gali viskas iširti.
Kad užsiėmimuose priversti dalyvauti tikintys mokiniai nesuspėtų į pamaldas, vaidinimai dažnai būna pertraukiami šokiais.
* * *
1982 m. balandžio 26 d. pas rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją H. Buivydą buvo iškviesti Tverų parapijos komiteto nariai: Mažeika, Šimkus ir Vičys. Iškviestuosius klausinėjo dėl Tverų apylinkės tikinčiųjų tėvų pareiškimo — protesto vidurinės mokyklos direktorei A. Petrošienei, kuriame tikintys tėvai pasipiktinę Tverų vidurinėje mokykloje vykdomu tikinčių vaikų terorizavimu.
Pokalbio metu pavaduotojas H. Buivydas klausinėjo apie parapijos vargonininką ir primygtinai kartojo, jog mokiniams giedoti bažnytiniame chore negalima . . . Mažeikai paklausus, ar Konstitucijoje pažymėta, kad giedoti bažnyčioje draudžiama, H. Buivydas aiškino, kad Konstitucijoje „yra tam tikros pataisos. Aš čia nekaltas. Jei jums nepatinka — rašykite į Maskvą. Duokite savo pasiūlymus, prašykite, kad leistų ... O dabar negalima". Pavaduotojas bandė įrodinėti, kad pareiškimas — protestas šmeižikiškas . . . „Vaikai menki liudytojai ... Jie gali neteisingai prišnekėti.
Mes griebsime tėvus. Turės pasimatyti su prokuroru. Mes žinome, kas rašė — kun. Jonas Paliukas", — pyko pavaduotojas H. Buivydas.
Baigdamas pokalbį H. Buivydas pridūrė: „Jūs turite tvarkyti kunigus. Tu Mažeika, — pirmininkas, Šimkus — narys ir veskite savo tvarką. Jūs turite viską tvarkyti. Nustatykite mokesčius už patarnavimus, pramatykite išlaidas . . . Klebonas čia niekuo dėtas. Jis tik samdomas kulto tarnas . . ."
Mažeika atsikirto, kad parapijos komitetas pagal Bažnyčios įstatymus yra tik klebono pagalbininkas, o ne tvarkytojas.
* * *
1982 m. balandžio 27-30 dienomis Tverų vidurinėje mokykloje buvo tikrinami apylinkės tikinčiųjų pareiškimo — protesto faktai. Faktų „patikrinimas" vyko taip: mokytojai visokiais būdais iš anksto (gąsdinimu, pažadais ir t.t.) vertė mokinius meluoti, jog sekmadieniais niekas netrukdė lankyti bažnyčios, o lankančius nebara ir nepersekioja. Mokyt. Juška reikalavo, kad mokiniai sakytų, jog anketą su klausimais (Ar tiki Dievą? Ar lankaisi bažnyčioje? Savo noru ar tėvų verčiamas? Kas patinka bažnyčioje?) pildė tik būdami ketvirtoje klasėje, o ne prieš du mėnesius.
Mokiniai buvo apklausinėjami direktorės kabinete, dalyvaujant direktorei A. Petrošienei ar jos pavaduotojai Aldonai Sūdžiuvienei.
Mokinius kvietėsi pagal pasirinkimą, nekvietė labiausiai dėl bažnyčios lankymo nukentėjusių mokinių, o apklausinėjo visai netikinčius.
* * *
Vilnius. 1981 m. pavasarį, Vilniaus miesto profesinės technikos mokyklos Nr. 2 mokiniui Petrui Brokevičiui pradėjus patarnauti Mišioms šv. Mikalojaus bažnyčioje, meistrė Janina Kazėnienė pasikvietė jaunuolį į namus ir pradėjo kamantinėti: „Kodėl eini į bažnyčią ir patarnauji Mišioms? ... Jei kas tave klaus, sakyk, kad tai ne tu, jei prižadi nelankyti, aš pati pasakysiu, jog sekliai apsigavo, ir viskas baigsis, o jei ne, tai tau ir man bus nemalonumų, o kunigą gali iškelti į kitą vietą", — aiškino meistrė. į visus Janinos Kazėnienės gąsdinimus Petras Brokevičius atsakė — lankiau ir lankysiu".
Neužilgo naujam pokalbiui Petrą Brokevičių išsikvietė m-klos direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. Klausinėjo: į kokią bažnyčią eina, ar tikrai patarnauja šv. Mišioms, ar ir toliau taip elgsis.
1981 m. gegužės mėn. Petrą Brokevičių tardė mokyklos komjaunimo sekretorė.
— Įtrauks tave į savo tinklus ir panaudos kaip įrankį, — gąsdino sekretorė. Ji siūlė paskaityti ateistinių knygų, žadėjo įrodyti, jog Dievo nėra, o žmogus vystėsi iš beždžionės.
Petrui Brokevičiui ir toliau lankant bažnyčią bei patarnaujant šv. Mišioms, santykiai su mokyklos administracija pablogėjo. Grupės meistrė Janina Kazėnienė pradėjo priekabiai ieškoti priežasčių naujam konfliktui . . . Dėl vagysčių ir chuliganų gąsdinimo toliau gyventi bendrabutyje pasidarė nepakenčiama. Petrui Brokevičiui persikėlus gyventi pas Petrą Cidziką, pasipylė naujos atakos. „Pas ką gyveni? Kur susipažinai? Kas jis tau? Kur dirba? Ar Petras Cidzikas lanko bažnyčią? Kiek moki už kambarį?" — užsipuolė istorijos mokytoja Misiūnienė. Toks tardymas tęsėsi beveik visą valandą.
1981 m. birželio 20 d. grupės meistrė Janina Kazėnienė vėl išsikvietė Petrą ir liepė rimtai apsigalvoti, nes priešingu atveju bus blogai — turės daugiau nemalonumų.
Po vasaros atostogų, spalio 12 d., sekė nauji tardymai . . . Mokyklos komjaunimo sekretorė užsipuolė vaikiną, ar šis pagaliau apsisprendė. Petrui Borkevičiui atsakius, jog apsisprendė — nežada pakeisti įsitikinimų. Tada sekretorė įsakė atiduoti komjaunimo bilietą.
1981 m. lapkričio 16 d. Petrą Brokevičių tardė mokyklos direktorius: „Ar eini į bažnyčią? Ar ir toliau eisi?" Jaunuoliui paaiškinus, kad ir toliau lankys bažnyčią, direktorius pradėjo gąsdinti: „Pašalinu Tave iš mokyklos". Patarė „savo noru" rašyti pareiškimą, motyvuojant, jog seni tėvai reikalingi pagalbos . . .
1981 m. lapkričio 25 d. komjaunuoliai — Akstinas, Visockas ir kiti jėga įstūmė Petrą Brokevičių į tamsų užkampį ir, partrenkę jį ant žemės, pradėjo spardyti. Spardė į pilvą, krūtinę, šonus, o kai šis iš skausmo susirietė, spardė į veidą. Suspardytą, kruviną Petrą jie nutempė pas meistrę Janiną Kazėnienę. Janina Kazėnienė juokėsi, sakydama, „Kaip tu čia atrodai? ... čia tau už viską . . ." Tai kaip tavo nosis? . . . kas manęs neklausys, ,grupės aktyvas' visus taip auklės" — nenustojo tyčiotis Janina Kazėnienė. Kabinte buvęs matematikos dėstytojas Dovydavičius bandė perspėti Janiną Kazėnienę, jog taip elgtis negalima, bet ši atkirto, kad nieko nebijo . . . Petrui Brokevičiui pranešus, kad rytoj nebus mokykloje — eis į polikliniką, Janina Kazėnienė užprotestavo: „Jei eisi, tai eik dabar (tuo metu poliklinika nedirbo), o rytoj, kad būtum pamokose, jei nebūsi, tai dar ne taip bus".
1981 m. gruodžio 11 d. meistrė Janina Kazėnienė skubia telegrama išsikvietė Petro Brokevičiaus tėvus. „Matote, jis susidėjo su tokiais žmonėmis . . . eina į bažnyčią . . . savo noru parašė pareiškimą išleisti jį į namus ... Jo blogi draugai, jį reikia gelbėti ... Jo pareiškimą jau turime, reikia tik jūsų sutikimo ir išleisime į namus, kitu atveju jį gali išvežti į koloniją", — aiškino tėvams meistrė Janina Kazėnienė.
Gąsdinimais išgavę tėvų pareiškimą, direktorius melagingai pareiškė: „Sūnui pasilikti Vilniuje negalima. Jau gautas milicijos įsakymas jį išvežti".
Vilnius. 1982 m. balandžio 14 d. laikraštis „Komjaunimo tiesa" spausdino Vytauto Valikonio straipsnį „Nei matyta, nei girdėta".
Straipsnio pradžioje rašoma:
„Iš pradžių buvo Čikagos klierikalų laikraštuko „Draugo" pranešimas. Tą patį pranešimą žodis į žodį pakartojo Vatikano radijas. Paskaitykime. ,Tauragės vidurinėje mokykloje mokytoja Eidikytė liepė pakelti rankas tiems trečios klasės mokiniams, kurie tiki Dievą. Po to sekė gąsdinimai, jog tikintieji, kaip nusikaltėliai, bus baudžiami kalėjimu. Po trumpos pertraukėlės liepė vėl pakelti rankams tikintiems vaikams. Kai ir vėl pakilo rankų miškas, mokytoja pareiškė, jog visi tikintys bus atiduoti į atsilikusių mokinių internatą Skaudvilėje'.
Kaip argumentą faktų tikrumui paneigti, Vyt. Valikonis griebėsi žinutėj mokytojos pavardėje padarytos klaidos — vietoje Eidukytės išspausdinta Eidikytė. Korespondento Vyt. Valikonio nuomone, minėtos klaidos pilnai pakanka padaryti išvadai, jog užsienio laikraštis skelbia prasimanymus, melą, netikras žinias, nors kitu atveju tai būtų laikoma eiline korektūros klaida. Straipsnyje korespondentas operuoja vaikų prasimanymus, iš kurių aiškiai matosi, jog faktų „tyrimui" liudininkais Vyt. Valikonis pasitelkė iš anksto parinktus vaikus (net netikinčius) ir klausinėjo juos pagal specialiai paruoštus klausimus, kuriuos III klasės mokiniai ir negalėjo kitaip atsakyti.
* * *
Varsėdžiai (Šilalės raj.). 1981 m. gruodžio mėn., pamokos metu, Varsėdžių aštuonmetės mokyklos direktorė Marytė Pintverienė barė mokinius, kad jie eina į bažnyčią ir patarnauja šv. Mišioms.
V-tos kl. mok. Remigijus Lapinskas, nepabūgęs direktorės pykčio, pareiškė: „Ėjau ir eisiu".
Pertraukos metu direktorė M. Pintverienė, pačiupusi Remigijui Lapinskui už ausies nusitempė jį į mokytojų kambarį. Ten atsivedė dar vieną V-tos klasės mokinį — Arvydą Petravičių. Prasidėjo „linčo" teismas. Direktorė isteriškai šaukė ant vaikų, išvadino juos „buržujais", o paskui paklausė: „AR dar eisite į bažnyčią?"
Kai Remigijus užtikrino, kad eis, tuomet įsiutusi direktorė trenkė mokiniui per veidą, liepdama atsivesti tėvus.
Įdomu, kad šitą „teismą" stebėjo apie 12-ka Varsėdžių aštuonmetės mokyklos mokytojų ir nė vienas iš jų neišdrįso sudrausti įsisiautėjusios direktorės.
* * *
Girdžiai (Jurbarko raj.). 1982 m. Girdžių parapijos gavėnios rekolekcijų metu, miestelio vidurinėje mokykloje neatsitiktinai (inspektoriai važinėjo) po rajono mokyklas, ragindami suaktyvinti ateistinę veiklą. Buvo paskelbta ateistinė savaitė.
Žemesnių klasių mokiniai privalėjo piešti ateistinius piešinius . . ., devintokai, mokytojos Šimanskienės pavedimu, rašyti temą „Ką aš pasakyčiau draugui, klūpančiam prie altoriaus" . . . Mokiniai temos nerašė.
* * *
Girdžių vidurinės mokyklos IV kl. mokinei Nairai Ročaitytei antrą trimestrą iki patenkinamo buvo sumažintas elgesio pažymys. Auklėtoja Genienė paaiškino, jog elgesys sumažintas už bažnyčios lankymą.
* * *
Veisiejai (Lazdijų raj.). 1982 m. vasario 16 d. Veisiejų vid. m-klos VIIIc kl. auklėtojas Boleslovas Vyšniauskas apkaltino savo auklėtinę Aureliją Poteliūnaitę parašų „prieš mokytojus" rinkimu ir įsakė raštu paaiškinti, ką ji veikia bažnyčioje. Mergaitei atsisakius paklusti, mokytojas Boleslovas Vyšniauskas apsilankė Poteliūnų šeimoje, kur visaip stengėsi įtikinti tėvus, jog toks dukros elgesys „gali blogai baigtis".
Vasario 17 d. Aurelija Poteliūnaitė buvo iškviesta į direktoriaus kabinetą, ten jos laukė saugumietis Gylys. „Kokius ten parašus renki prieš mokytojus? — užsipuolė čekistas. Aurelijai paaiškinus, kad jokių parašų prieš mokytojus nerinko, saugumietis pradėjo barti mergaitę, kad ji dalyvavo Mindaugo Judeikio gimimo dienoje. „Ten ne gimimo dieną šventėte, o kalbėjotės su kun. Juozu Zdebskiu. Kas dar buvo? — tardė Gylys. Aurelijai Poteliūnaitei atsisakius kalbėti, čekistas bandė gražumu „paveikti": Galėtum daug pasiekti . . .
* * *
Rokiškis. 1982 m. kovo 6 d. Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinės mokyklos ateistų būrelio mokytoja Milda Dilienė tardė VIIc kl. mok. Jolantą Sadauskaitę. Mokytoja M. Dilienė vertė J. Sadauskaitę išvardyti lankančių bažnyčią ir joje giedančių draugų pavardes.
— Tu buvai mano auklėtinė, todėl turi man pranešinėti. Eik į bažnyčią kada tik nori, gali net giedoti, tik man pranešk, kas iš mokinių gieda bažnyčios chore, patarnauja šv. Mišioms . . . Mes norime visus susekti ir nubausti, — aiškino mergaitei mokytoja M. Dilienė.
1982 m. kovo 10 d. ir kovo 17 d. mokyt. M. Dilienė tardė Vc kl. mok. Gitą Tervydytę. Barė mokinę kam ši nenešioja prievarta užrišto kaklaraiščio ir lanko bažnyčios vaikų chorą. Mokytoja M. Dilienė grasino už bažnyčios lankymą jos tėvus bausti piniginėmis baudomis.
Mokyt. Milda Dilienė ateina į bažnyčią, užsirašo adoruojančių ir patarnaujančių šv. Mišioms mokinių pavardes, o paskui juos terorizuoja.
Rokiškio E. Tičkaus vidurinės m-klos mokytoja Gasparavičienė — taip pat tyčiojosi iš tikinčių mokinių.
* * *
Tūbinė (Šilalės raj.). 1981 m. lapkričio 18 d. pas Tūbinės gyventojus Katauskus apsilankė respublikinio laikraščio „Tiesa" korespondentas ir aštuonmetės mokyklos direktorė Valerija Lidienė.
Mokyklos direktorė Valerija Lidienė užsipuolė Rėdą Katauskytę, šaukdama, kad ji organizuoja mergaites adoracijai. Direktorė kaltino Katauskus, kad jie pasakė Šilalės vikarui Vytautui Skipariui, kaip Tūbinės aštuonmetėje mokykloje mokytojos —Jakienė ir Jonelienė — tyčiojasi iš lankančių bažnyčią mokinių, o kunigas per pamokslą paskelbė žmonėms.
Laikraščio „Tiesa" korespondentui paklausus, ar tikrai mokytojos tyčiojasi iš tikinčių vaikų, Rėda Katauskytė patvirtino, kad tyčiojasi, ir visų pirma tai daranti pati mokyklos direktorė V. Lidienė.
* * *
Prienai. 1982 m. vasario 12 d. Prienų I vid. m-klos VIIc kl. auklėtojas mokyt. Arvydas Narvydas tardė savo auklėtinę Jolantą Urbšaitę. Mokyt. A. Narvydą domino, kas per Kalėdas šventoriuje buvo persirengęs Kalėdų seneliu, ką jis kalbėjo susirinkusiems vaikams ir jaunimui, kas tą dieną iš pažįstamų buvo bažnyčioje, ar Jolanta gieda bažnyčios chore, kodėl ji nestoja į komjaunimą?
Jolantai Urbšaitei neatsakinėjant į klausimus, mokyt. A. Narvydas grasino, kad už tai sumažins elgesio pažymį ir, baigusi mokyklą niekur negalės įstoti mokytis.
* * *
Birštonas. 1982 m. balandžio 7 d. vid. m-klos mokyt. Kudžmaitė nuvedė IVa kl. mokinius — Romą Bunevičių ir Vaižgantą Žičkų — pas mokyklos direktorę Sofiją Žiukienę, ir pranešė, jog šie net patarnauja šv. Mišioms. Direktorė griežtai įsakė Romui Bunevičiui ir Vaižgantui Žičkui nelankyti bažnyčios.
Balandžio 12 d. mokyt. Kudžmaitė paliko po pamokų IVa kl. mokinius — Inetą Jaruševičiūtę, Liną Pūkaitę, Romą Bunevičių ir Vaižgantą Žičkų — už tai, kad jie Velykų rytą Birštono bažnyčioje dalyvavo Prisikėlimo pamaldose.
* * *
Garliava (Kauno raj.). Garliavos vid. m-klos IX kl. mokinys Artūras Slepkovas bažnyčioje patarnauja šv. Mišioms.
Mokytojai, o ypač auklėtoja Petruševičienė, nuolat priekaištaudavo, kad jis veidmainis ir neturi teisės, būdamas komjaunuoliu, patarnauti pamaldose.
1982 m. balandžio 5 d. A. Slepkovas nuvyko į rajoninį Komjaunimo komitetą.
— Nenoriu būti veidmainiu! — paaiškino mokinys, atiduodamas komjaunimo bilietą.
Direktorius Nausėda A. Slepkovo komjaunimo bilietą parvežė į mokyklą, o auklėtoja Petruševičienė jį įkišo mokiniui į kišenę. Vaikinas nuėjo pas direktorių ir, atiduodamas bilietą, pasakė:
— Atsivežėte ir turėkite. Komjaunimo komitete man buvo pasakyta, kad tikinčiam negalima duoti komjaunimo bilieto.
Prasidėjo spaudimas. Auklėtoja Petruševičienė, karinio parengimo mokyt. Neimontas gąsdino Artūrą Slepkovą išvežimu į Žiegždrių psichoneurologinę ligoninę, pranašavo, kad kariuomenėje bus pasiųstas į tokią vietą, iš kur gyvi negrįžta. Siūlė gerai apsigalvoti. Artūras Slepkovas atsakė, kad tikėjimo neišsižadės ir visada, kai tik turės galimybės, patarnaus šv. Mišioms, o komjaunimo bilieto niekada nepaims.
* * *
