Kaunas. 1982 m. gegužės mėn. Maskvoje vyko viso pasaulio religijų atstovų konferencija taikos klausimu. į šią konferenciją RRT įgaliotinis nusiuntė vysk. Liudviką Povilonį, generalvikarą mons. Liudviką Mažonavičių ir Kunigų seminarijos rektorių dr. Viktorą Butkų. Lietuvos tikintieji ir kunigai nepritaria, kad dvasiškiai dalyvautų tokiose konferencijose, nes Maskvos ruošiamos „taikos gynimo konferencijos" yra tik veidmainystė nuo pradžios iki galo. Dvasiškiai, nusilenkę prievartai, bent neturėtų kalbėti tikinčiųjų bei kunigų, o tik savo vardu.
Dalyvaujantiems sovietiniuose „taikos gynimo" renginiuose reikėtų nepamiršti šv. Tėvo Jono Pauliaus II minties — „Norint taikos, būtina gerbti žmogaus laisves ir teises!" Tikintieji žmonės bus dėkingi savo Ganytojams, jei jie „taikos gynimo" konferencijose kels į viešumą Lietuvos Katalikų Bažnyčios beteisiškumą ir patiriamas skriaudas.
1981 m. į Lietuvą atvykę Vokietijos vyskupai kalbėjo: „Mes nė vienas nedalyvaujame Berlyno taikos konferencijoje, o jūs tarnaujate propagandai, kuri šaukia apie laisvę, o jus spaudžia".
Lietuvos katalikai visiškai nesupranta tų Vakarų pasaulio dvasiškių, kurie duodasi Maskvai vedžioti už nosies. Dar galima suprasti, kad į „taikos gynimo" spektaklį dvasiškiai važiuoja verčiami, bet kuo pateisinti, kai atvyksta laisvai — jie nei tikinčiųjų teises apgina, nei tikrajai taikai pasitarnauja.
* * *
Vilnius. 1982 m. kovo 11 d. vakare Vilniuje, šv. Mykalojaus bažnyčioje, įvyko pamaldos už blaivybę. Dalyvavo nemažai kunigų iš provincijos, sausakimšai prisirinko tikinčiųjų, šv. Mišias koncelebravo būrelis kunigų, o turiningus pamokslus pasakė Valkininkų klebonas kun. Algimantas Keina ir Šeduvos klebonas kan. Bronislavas Antanaitis.
Netrukus šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Juozas Tunaitis buvo pakviestas į Vilniaus m. Tarybų raj. Vykdomąjį komitetą ir turėjo raštu pasiaiškinti, kodėl be leidimo jo bažnyčioje įvuko toks „renginys".
* * *
Kybartai. Kai kun. Jonas-Kastytis Matulionis pradėjo viešai eiti kunigo pareigas Kybartų bažnyčioje, saugumas pradėjo verbuoti žmones, kad šie sektų kunigą, kur jis gyvena, kaip dažnai jis nebūna savo bute Vilniuje, o Vilkaviškio rajono pareigūnai rašė grasinančius įspėjimus.
1982 m. pavasarį Vilniaus m. prokurorui buvo parašytas anoniminis skundas (tikriausiai saugumo darbas!), kad pil. Jonas Matulionis, gyv. Vilniuje, Gorkio 17-6, niekur nedirba, veltėdžiauja — valkatauja, negyvena pastoviai savo bute, tik retkarčiais parvažiuoja, triukšmauja ir t.t, šmeižikišką anoniminį skundą prokuroras persiuntė Vilniaus m. milicijai, kuri pradėjo kviestis kun. Joną Matulionį pasiaiškinimams. Iš jų du kartus kun. Jonas Matulionis nuvyko į miliciją.
1982 m. kovo 25 d. tardytojas Žerebeckis pranešė kun. J. Matulioniui, kad remiantis gautu anoniminiu skundu, jog jis negyvena savo bute Vilniuje, norima iš jo atimti butą. Paprašytas tardytojas Žerebeckis atsisakė parodyti anoniminį skundą. Tardytoją domino, kur yra dirbęs kun. K. J. Matulionis, kur dabar dirba, kokią Seminariją baigęs, kur yra neakivaizdinė Seminarija, kada gavęs šventimus ir t.t. Kun. J. Matulioniui paaiškinus, jog anoniminis skundas šmeižikiškas, jis gyveno ir gyvena Vilniuje ir tik savaitės gale kaip kunigas patalkinėja Kybartų klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui, tardytojas Žerebeckas pažadėjo, jog dar ne vieną kartą kunigui teks apsilankyti jų įstaigoje.
1982 m. vasario 28 d. kun. J. Matulionis išsiuntė LKP CK pirmajam Sekretoriui Petrui Griškevičiui pareiškimą, reikalaudamas uždrausti atsakingiems Vilkaviškio raj. bei Vilniaus m. darbuotojams vykdomą jo asmens persekiojimą bei šmeižimą ir išduoti kunigo pažymėjimą, (žr. „LKB Kronika", Nr. 52).
1982 m. gegužės 6 d. kun. J. Matulionį išsikvietė RRT įgaliotinis Anilionis dėl jo rašyto laiško LKP CK sekretoriui.
Nurodytą dieną kun. J. Matulionis nuvyko į RRT įgaliotinio įstaigą. Su juo kalbėjosi RRT įgaliotinio pav. Juozėnas. Pokalbio pradžioje Juozėnas pareiškė, jog raštiško atsakymo į pareiškimą nebus, viską paaiškinsiąs žodžiu. RRT įgaliotinio pavaduotojas pareiškė, jog jis nepripažįstąs neakivaizdinės Seminarijos, nepripažįstąs ir Kybartų parapijos tikinčiųjų pareiškimo bei parašų, todėl ir kunigo pažymėjimo jam neduos; priminė, kad praeityje kun. J. Matulionis yra teistas, o pareiškimas adresuotas Griškevičiui atspausdintas „Kronikoje".
Kun. J. Matulioniui pasakius, jog jis turi Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pažymėjimą, tvirtinantį, jog jis tikrai yra kunigas, Juozėnas susinervinęs pareiškė:
— Mes nei Tamkevičiaus, nei Svarinsko pažymėjimų nepripažįstame!
— Argi jie ne kunigai? — paklausė kun. J. Matulionis,
— dauguma Lietuvos kunigų gali paliudyti, jog esu kunigas. Jeigu jums nereikia pažymėjimo, man tuo labiau. Baikite šią kompaniją prieš mane, įsakykite rajono pavaldiniams, kad nustotų šmeižę, — reikalavo kun. J. Matulionis.
— Rajono darbuotojai gerai atlieka savo pareigas ir mes jiems nieko nesakysime, o jums neduosime jokio pažymėjimo ir nepripažįstame jūsų kunigystės, — pokalbio pabaigoje pakartojo Juozėnas.
1982 m. gegužės 10 d. J. Matulionis buvo pakartotinai iškviestas pas tardytoją Krikštoponį. šiuo kartu kun. J. Matulionis parodė Kybartų klebono kun. Sigito Tamkevičiaus pažymėjimą, jog jis tikrai yra kunigas ir patalkinėja Kybartų klebonui. Tardytojas Krikštoponis pasiliko liudijimo nuorašą, iš darbo knygelės išsirašė paskutines kun. J. Matulionio darbovietės ir iš teistumo pažymėjimo
— kiek metų buvo teistas (3 metus lygtinai). Tardytojas teiravosi, ar kun. J. Matulionis nebuvo pakviestas į saugumą.
Kai kun. J. Matulionis paklausė, ką toliau su juo žada daryti, Krikštoponis atsakė, kad po mėnesio gali būti griežtas įspėjimas, o po 4 mėn. teismas. į klausimą, ar galima teisti kunigą už tai, kad jis atlieka savo pareigas, tardytojas neatsakė.
* * *
Žalpiai (Kelmės raj.). 1981 m. lapkričio 30 d. Kelmės raj. VK administracinė komisija nubaudė Žalpių parapijos kleboną kun. Juozapą Razmantą 50 rub. bauda už tai, kad Vėlinių išvakarėse drauge su parapijiečiais kapinėse meldėsi už mirusius.
1982 m. vasario 2 d. kun. Juozapas Razmantas kreipėsi į Kelmės raj. prokurorą dėl neteisingos nuobaudos.
1982 m. vasario 15 d. prokuroras P. Simanas atsakė, kad nuobauda paskirta teisingai — Žalpių parapijos klebonas kun. Juozapas Razmantas ir tikintieji Vėlinių išvakarėse, nuėję į kapines ir ten meldėsi, pažeidė religinių susivienijimų nuostatų, patvirtintų LTSR ATP 1976.VII.28., 50 str.
1982 m. vasario 11 d. Kelmės raj. Liaudies teismo vykdytoja Irena Sakalauskienė, neradus kito turto, konfiskavo kun. J. Razmanto radijo aparatą.
* * *
Vilnius. Nijolei Sadūnaitei ir jos broliui J. Sadūnui trukdoma bendrauti su giminėmis ir bičiuliais, gyvenančiais užsienyje. Ir toliau konfiskuojami Nijolei Sadūnaitei ir Jonui Sadūnui iš užsienio siunčiami laiškai bei dovanos net iš artimiausių giminių, kaip dėdės, gyvenančio Čikagoje. 1981.XII.10-14 d.d. N. Sadūnaitė ir J. Sadūnas išsiuntė 26 registruotus laiškus į 18 užsienio valstybių, sveikindami su šv. Kalėdomis ir Naujais Metais gimines bei bičiulius. Tik 5 laiškai pasiekė adresatus.
* * *
Adakavas (Tauragės raj.). 1981 m. rudenį Adakavo tikintys tėvai parašė skundą I-jam Lietuvos KP sekretoriui Griškevičiui. Skundė buvo nurodyta, kad Adakavo 8-tės m-klos direktorė Aldona Žąsytienė visaip pravardžiuoja bažnyčią lankančius vaikus.
Kada „LKB Kronikos" Nr. 50 šią žinutę atspausdino, sujudo visi Tauragės čekistai. 1982 m. kovo 16 d. du čekistai atvyko į Adakavą ir pradėjo tardyti po skundu pasirašiusius tėvus: Joną Griškų, Jadvygą Giedraitienę ir Marijoną Lauraitienę.
— Iš kur sužinojo „Kronika", kad jūs rašėte skundą? Kas rašė? Kam dar be Griškevičiaus pasiuntėte? Jūs galite rašyti ne tik Griškevičiui, bet ir į Maskvą, tik kad nepapultų į „LKB Kroniką".
Paklausti, kas jie tokie, čekistai pavardžių nesisakė, tik paaiškino, kad jie yra iš Tauragės saugumo.
Pasirašiusius gąsdino, kad už melagingus skundus juos pasodins už grotų. Kai tėvai pasakė, kad skundas teisingas, kad Žąsytienė tikrai jų vaikus terorizuoja, čekistai šaukdavo:
— Tylėti! Tai jūsų neliečia!
Tik vakare čekistai išvažiavo prigrasinę tėvams:
— Mes dar pasimatysime!
* * *
Rokiškis. 1982 m. kovo 18 d. į Rokiškio raj. Vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Rokiškio vargonininkas Vytautas Grigaliūnas. „Negalima mokyti vaikų giedoti. Tai draudžia slapti tarybiniai įstatymai", — užsipuolė vargonininką VK pirmininko pav. Firas.
Tuoj po pokalbio su V. Grigaliūnu pavaduotojas Firas paskambino parapijos klebonui dekanui Povilui Ciuckiui, reikalaudamas, kad uždraustų vaikams giedoti bažnyčioje; priešingu atveju griežtai nubausiąs.
* * *
Panoteriai (Jonavos raj.). 1982 m. vasario 2 d. į Panoterių miestelio Kultūros namus buvo pakviesta apie 50 žmonių — jų tarpe Panoterių parapijos komitetas, išskyrus kleboną kun. Vytautą Pesliaką.
Susirinkime kalbėjo Jonavos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pav. Neimantienė. Po trumpos įžangos ji pradėjo aiškinti 1976 m. liepos 28 d. išleistus religinių susivienijimų nuostatus: kam priklauso bendruomenės turtas . . ., kaip tvarkyti bendruomenės pinigus . . ., kad kunigas neturi teisės mokyti vaikus tikėjimo tiesų . . ., o skundus apie kunigo „prasižengimus" rašyti jai arba apylinkei . . . Galiausiai pasakė, jog Panoterių bažnytiniam komitetui trūksta narių ir reikia juos čia pat išrinkti, be to, pasirašyti naują sutartį ir padaryti bažnytinio inventoriaus sąrašą.
Ant prezidiumo stalo gulėjo blankos naujų sutarčių sudarymui, komiteto narių sąrašas, religinių susivienijimų nuostatai.
Salėje kilo šurmulys. Susirinkusieji buvo pasipiktinę rajono VK pirmininko pav. Neimantienės kalba. Jie aiškino, ginčijosi, replikavo: „Mes aukojame, mūsų aukos, mūsų įsigyti daiktai! . . . Ko jūs norite iš Bažnyčios?! Kai žmonės ėjo į bažnyčią, tvarka buvo, o dabar visos tvarkos girtuoklių išgriautos, baisu net gatve praeiti! . . . Kokių komiteto narių trūksta: zakristijono, vargonininko ar dar kokio?! Tikras maskaradas!" ir t.t.
— Kas jums davė teisę išbraukti mane iš komiteto narių skaičiaus? — pasiteiravo kun. Vytautas Pesliakas.
— Jūsų buvimas komitete nepageidautinas, — atsakė pav. Neimantienė, — jūs negalite būti komiteto nariu.
— Kodėl aš negaliu būti komiteto nariu? Ar man atimta Lietuvos pilietybė? O gal mano pasas netarybinis? — toliau aiškinosi klebonas.
Kun. V. Pesliakas kalbėjo, kad Religinių susivienijimų nuostatai yra antikonstituciniai, prieš šiuos nuostatus yra pasisakę beveik visi Lietuvos kunigai ir du vyskupai.
Paliesdamas bažnytinio inventoriaus surašymo klausimą, kunigas pabrėžė, kad už bažnyčios medžiaginį turtą atsakingas tik klebonas; jis, perimdamas parapiją, daro Dievui priesaiką, prisiimdamas šią atsakomybę . . . Paminėjo, kad visose apylinkės bažnyčiose jau yra buvę apiplėšimai, o Jonavos bažnyčia apiplėšta net du kartus — 1979 m. ir 1981 m. — abu kartus vagys buvo sugauti, bet byla jiems dar nebuvo iškelta.
Kun. V. Pesliakas iškėlė grubų rajono valdžios melą ir atvirą kišimąsi į bažnyčios vidaus tvarką. Prieš keletą metų Panoterių parapijoje, tikintiesiems pageidaujant, buvo paskelbta, kad Vėlinių oktavoje dvi dienas pamaldos bus laikomos dienos metu. Atvykęs rajono apylinkės pirmininkas užprotestavo: „Turiu pranešti, kad rajonas neleidžia laikyti pamaldas dienos metu! „Kunigui paklausus, kodėl taip apgaulingai buvo kviečiamas šis susirinkimas (kvietimuose nurodyta, kad tai bus gyventojų susirinkimas), Neimantienė bandė aiškinti, kad „gyventojų susirinkimai ar tikinčiųjų susirinkimai — vienas ir tas pats."
— Taigi, pagal jus, kiek Tarybų Sąjungoje gyventojų, tiek ir tikinčiųjų, — pasitikslino kun. V. Pesliakas.
— Reikia pasirašyti sutartį, — kreipėsi pavaduotoja į kunigą.
— Jos vienašališkos, tikintiesiems nenaudingos, o be to, yra 1948 m. sutartis, — nesutiko kunigas.
— Tie asmenys, kurie tą sutartį pasirašė, gal jau beveik visi išmirę, — kalbėjo Neimantienė, — todėl ji negalioja, reikia kitos.
— Jei taip, tai ir Stalinas seniai jau miręs, o jo darbai pasmerkti, bet ar kas reikalauja, kad kolūkiečiai vėl iš naujo rašytų pareiškimus, jog savo žemę, padargus bei gyvulius atiduoda kolūkiui? O juk jo laikais jie tapo kolūkiečiais, — nenusileido klebonas.
Savo kalboje kun. V. Pesliakas išdėstė, kaip apgaulingai tos sutartys buvo sudaromos Deltuvoje, Pabaiske, Vepriuose. Deltuviečiai apylinkės darbuotojų buvo klausiami: „Ar prisidėjai prie bažnyčios remontų ir ar žadi vėl prisidėti, kad ji bus remontuojama?" Gavę teigiamą atsakymą, liepė žmonėms pasirašyti . . .
— Ar norite, kad būtų sumažinti bažnyčios mokesčiai? — klausė Pabaisko tikinčiuosius, — jei norite, tai pasirašykite.
Vepriuose prie parduotuvės buvo prašinėjami pasirašyti girtuokliai, atėję pirkti „rašalo". Po kurio laiko paaiškėjo, kad taip buvo sudaryta nauja sutartis.
Bažnyčios komiteto nariai — tai sena praktika, — kalbėjo kun. V. Pesliakas. Jau šimtmečiai, kaip jie egzistuoja, bet privalo veikti tik kaip klebono pagalbininkai. Jie negali veikti vieni, be klebono ar prieš kleboną, priešingu atveju užsitraukia bažnytinę ekskomunikos bausmę. Todėl, jei tikintieji išrinktų komiteto pirmininką, būčiau ir klebonu, ir komiteto pirmininku, o kad vienas asmuo gali eiti kelias pareigas, liudija ir L. Brežnevo pavyzdys.
Žmonės pasipiktino tokiu susirinkimu ir, nelaukę pabaigos, išsiskirstė.
Rajono VK pirmininko pav. Neimantienė pažadėjo Panoterių parapijos klebonui kun. Vytautui Pesilakui išsikviesti jį į rajoną atskiram pokalbiui.
* * *
Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1982 m. vasario 15 d. Kapčiamiesčio klebonas kun. Ignas Plioraitis buvo iškviestas pas Lazdijų raj. VK pirmininko pav. L. Vanagą, kuris priekaištavo, kad parapijos komitetas nepasirašo sutarčių su valdžia, nesurinktas parapijos 20-tukas, nesurašytas ir neįkainuotas bažnyčios invetorius. L. Vanagas kaltino kleboną trukdymu ir perskaitė kažkokius straipsnius, kur už trukdymą sudaryti sutartis gali būti patrauktas baudžiamon atsakomybėn.
Po to perspėjo kleboną, kad vaikai netarnautų šv. Mišioms, nedalyvautų procesijoje ir pan., nes tai laikoma vaikų mokymu, kuris yra uždraustas. Mokyti religijos valdžia leidžia tik dvasinėje Seminarijoje.
Be to, reikalavo duoti žinias rajono valdžiai, kada ir kokie bus atlaidai, kurie kunigai bus kviesti. Įsakė metų pabaigoje pateikti žinias apie parapijos finansinę ir religinę padėtį. Perspėjo, kad šventoriuje nebūtų prekybos rožančiais, kryželiais ir t.t. Tai galima pardavinėti tik zakristijoje.
Toliau L. Vanagas aiškino, kad Kapčiamiesčio parapiją jie laiko tik iš pasigailėjimo, nes nepadarytos sutartys, nėra 20-tuko. Kiekvieną momentą gali parapijos komitetą nušalinti, bažnyčią uždaryti.
Pokalbis, kurio metu daugiau kalbėjo L. Vanagas, užtruko 1 val.
* * *
1982.11.16 d. į Kapčiamiesčio apylinkės būstinę atvyko L. Vanagas, kur pakartotinai buvo sukviesti parapijos komiteto nariai. Pusantros valandos L. Vanagas dėstė panašiai tą patį, ką ir klebonui. Po to pokalbio jau eilę dienų rajono valdžia kasdien vis teiraujasi Kapčiamiesčio apylinkės vadovų:
— Ar jau jūs susitarėte su parapijos komitetu, kurią dieną bus galima surašyti visą bažnyčios turtą ir jį įkainuoti? Skubiai praneškite!
Bet pranešimo rajono valdžia vis nesulaukia.
* * *
Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1981 m. spalio 6 d. Juodupėnų apylinkės tarybos pirmininkas Albinas Pečiulis nupiovė Žaliosios miško pakelėje pastatytą kryžių. Piaunant kryžių, šalimais stovėjo ir Klausučių apylinkės tarybos pirmininkas Adomas Gudynas bei keletas asmenų.
Prie nupiauto kryžiaus išilginio žmonės piramidės forma pristatė kitus supiaustyto kryžiaus gabalus ir papuošė meniška metaline saulute. Tokioje padėtyje tikinčiųjų gėlėmis puošiamas kryžius išbuvo iki pavasario.
1982 m. kovo mėn. pabaigoje, prieš RRT įgaliotinio P. Anilionio apsilankymą Vilkaviškyje, kryžius buvo išardytas.
* * *
Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1982 m. vasario mėn. Žaliosios parapijos tikintieji parašė LTSR Ministrų tarybai pareiškimą, reikalaudami grąžinti tuščiu malūnu paverstą jų bažnyčią. Žaliosios tikintieji jau penkeri metai kartu su kunigu meldžiasi kapinėse. Po pareiškimu pasirašė 150 tikinčiųjų.
Keletą dienų prieš RRT įgaliotinio Anilionio atvykimą Vilkaviškin (Anilionio vizitas į rajoną buvo 1982.IV.24), į Broniaus Mickevičiaus butą įsibrovė Vilkaviškio raj. VK pirmininko pav. Juozas Urbonas ir Klausučių apylinkės tarybos pirmininkas Adomas Gudynas.
Pareigūnai, kaip įmanydami, kamantinėjo šeimos narius, norėdami sužinoti, kas rašė pareiškimą. Broniui Mickevičiui prisipažinus, jog pareiškimą rašė jis, Urbonas, atsivertęs bylos lapus, parodė įgaliotinio Anilionio atsiųstą atsakymą ir pridėjo, kad Žaliosios bažnyčia nebus atiduota, o melstis kapinėse taip pat draudžiama.
* * *
Kabeliai (Varėnos raj.). 1981 m. rugpiūčio 26 d. Kabeliuose paskendo 46 metų amžiaus žuvininkystės darbininkas — tvenkinių sargas Antanas Lukšys. Paskendo naktį, bežvejodamas ūkio vadovų įsakymu. Žvejojo naktį, kad pašalinė akis nematytų, kaip žuvelė plaukia ant „ponų" stalo. Velionis buvo partietis, bet tikintis, naudojosi Bažnyčios sakramentais, tad buvo palaidotas su religinėmis apeigomis. Nuo čia ir prasidėjo jo pomirtinė istorija.
Kabeliuose jau buvo susidariusi graži tradicija: iškilmingai atsisveikinant su mirusiais, — dalyvaudavo ūkio administracijos atstovai, laidotuvių eisena tylos minutei sustodavo prie kontoros pastato, kartais būdavo orkestras, prie duobės nuskambėdavo vienas kitas nuoširdus žodelis, šitaip būdavo daroma, neskiriant, ar velionis buvo partietis ar ne.
A. Lukšio laidotuvės buvo kuklesnės. Ūkio administracija kažkodėl nedalyvavo, nors velionis ūkiui atidavė visus savo gyvenimo darbingus metus — buvo mechanizatorius, sumanus darbininkas, o paskui, pablogėjus sveikatai, nuėjo sargauti.
Velionio bendradarbiai netrukus pastatė gražų metalinį kryžių ant tvenkinio kranto, kur nutrūko jo gyvenimo daina.
1981.XI.1 įvyko pilietinis mirusiųjų pagerbimas. Buvo išvardinti (tais ir ne tais) metais mirusieji ūkio darbininkai, bet A. Lukšys nebuvo paminėtas. Gal užmiršo?
Netrukus, po kelių dienų, velionio žmona, keturių vaikų motina, gavo Marcinkonių apylinkės pirmininko raštišką įsakymą pašalinti kryžių, kaip savavališkai, be leidimo pastatytą tvenkinio teritorijoje — priešingu atveju būsiąs nuverstas. Lukšienė šio įsakymo nepaklausė.
1982 m. kovo 12 d. vakare kryžius dingo . . . „Drąsuoliai", po tamsos priedanga atlikę šį „heroišką" žygį, buvo: ūkio direktorius Algis Antulis, apylinkės pirmininkas Juozas Mortūnas, partijos sekretorius Vladas Mickevičius ir dirbtuvių vedėjas Sigitas Vasiliauskas.
* * *
