Iš Vytauto Skuodžio laiško, rašyto 1982 m. vasario mėn. pradžioje:
„. . . Jau greitai metai, kaip esu čia (V. Skuodis lageryje nuo 1982 vasario 9 d. — Red.). Per televiziją nežiūrėjau net šventinių laidų, visai ne todėl, kad būčiau prieš ją nusistatęs. Tačiau vis „nėra laiko", esu labai godus skaitymui. Be to, visada labai troškau būti su savo mintimis, stengiantis kiekvieną minutę sunaudoti prasmingai, o nuo tos pasyvios informacijos seniai jaučiuosi pavargęs ir esu abejingas tokiai kultūros rūšiai, kuri išblaško, o po to pasidaro kažkaip tuščia dvasioje.
Nereikia norėti, kad laikas greičiau lėktų. Jis ir taip perdaug greitai bėga. Jeigu gyvenimas prasmingas ir turiningas, nors savo dvasioje jį reikia gyventi kiek galima ilgiau.
. . . Kažkur, čia būdamas, perskaičiau, kad pasaulyje grožį, dorą ir teisybę įvykdo Amžinoji Tiesa, kurią tikintieji vadina Dievu.
Aš esu tikrai laimingas.
Nuoširdžiai dėkoju visiems man rašantiems. Visiems, visiems, visiems už sveikinimus ir linkėjimus nuoširdus ačiū. Pasveikinkite visus mane prisimenančius ir perduokite mano nuoširdžiausius linkėjimus. Tegul Dievo palaima lydi jus visus ir lai visų jūsų širdis pripildo dieviškosiomis malonėmis."
P.S. Iš V. Skuodžio tris mėnesius niekas negavo laiškų. Pagaliau gegužės pabaigoje pro cenzūrą prasmuko keli trumpi atvirlaiškiai ir laiškas. — Red. past.
* * *
Viktoras Petkus rašo, kad iš jam siųstų 9 laiškų jį pasiekė tik 2. Jo paties laiškai, rašyti sausio 6 d. ir vasario 10 d., taip pat konfiskuoti.
* * *
Iš Anastazo Janulio laiško, rašyto 1982 m. sausio 17 d.:
„. . . Ačiū Dievui, esu sveikas ir linksmas. Sveikas dėl to, kad esu linksmas ir linksmas dėl to, kad esu sveikas. Pradėjau antrą pusę bausmės. Iš to sekančios lengvatos — sąlyginės. Vienintelė teisėta lengvata — vienas 5 kg. siuntinys per metus. Gandas, kad, atlikus pusę bausmės, leidžia rašyti per mėnesį ne du, o daugiau laiškų — neteisingas. Yra numatytos kai kurios lengvatos, vadinamos „paskatinamomis", bet jos taikomos tik tiems, kuriuos administracija laiko einančiais pasitaisymo keliu. Gali būti pavyzdingiausias režimui nenusikalsti nė per „nago juodymą", o vis dėlto „nepasitaisęs". O kas vadinama pasitaisymu — abi pusės sprendžia skirtingai. Užuot gavus lengvatų, galima prarasti ir tai, kas visiems yra bendra."
* * *
Iš Povilo Pečeliūno laiško, rašyto 1982 m. balandžio 9 d.:
„šiandien balandžio 9 d. — Didysis Penktadienis. Juo ir pradedu rašyti laišką, galvodamas, kad jį baigsiu jau per Velykas, nes D. Penktadienis yra tiktai preliudija. Jis tikrą prasmę įgyja Prisikėlimu. Tiktai per Rezurekciją nuskambėjęs džiaugsmingas Aleliuja mums tikroj šviesoj parodo D. Penktadienio kančios vertę. Ten, kur Prisikėlimas, kur Atgimimas, kančia yra ta uola, ant kurios galima statyti drąsiai sau namus, nebijant uraganų. Tai tokios mintys valdo mane Didijį Penktadienį . . ."
* * *
1982 m. balandžio 28 d. Mečislovas Jurevičius (kalinamas Čeliabinsko sr.) buvo iškviestas pas lagerio politruką, kuris parodė laišką iš JAV — atviruką atidavė, o voką su adresu pasiliko. Parodė kitą laišką, iš kurio pasisavino tris religinius paveiksliukus ir liepė parašyti giminaičiams į Lietuvą, kad religinių paveiksliukų nesiųstų.
* * *
Iš Juliaus Sasnausko laiško, rašyto 1981 m. gruodžio 11 d.:
„. . . šiandien dveji metai, kai Jūs mane išleidote į tolimą ir ilgą kelionę, į nežinomus pasviečius; šiandien noriu ir sugrįžti — bent mintimis. Benamiui klajūnui ilgesys nutiesia kelią į namus, ir jam šilta, gera prie savo svajonių laužo . . . Todėl netiesa, kad mums viską atėmė, — iš ten mes išsinešėme kažką daugiau, negu tilpo rankose, ir ko neįmanoma atimti kartu su laisve. Paskui daug kartų aš vis prisimindavau tą gruodžio dieną, paskutinę jūsų tarpe, paskutinę mūsų senuosiuose nameliuose, paskutinę . . .„ paskutinę . . . Bet keista: ji visuomet kalbėdavo apie sugrįžimą. Lyg nematomas požeminis šaltinis — sugrįžimo viltis maitino netgi tada, kai viskas rodės neatšaukiamai prarasta. O dar daugiau ji užpildo dabartinį gyvenimą. Tik jos dėka šis kraštas nė vienai dienai, nė vienai valandai netaps savas. Ji ir šį vėjuotą vakarą pražysta sniego sūkuriuose pačiais skaisčiausiais žiedais. Ir mes tikrai sugrįšime! Dievas surinks po pasaulį išklydusius savo vaikus ir parves į pažadėtą žemę, į Lietuvą, kad vėl būtume kartu su savaisiais. Ta viltis kiekvienam tepalengvina laukimą.
. . . Štai ir mūsų brangios Kalėdos, tas šviesus pragiedrulėlis kasdieniuose darbuose — rūpesčiuose. Tą vakarą su jumis prie Kūčių stalo būsiu ir aš. Sibiro pūgos neužpustys man kelio į namus, ir stebuklinga Kalėdų žvaigždė, kuri kitados tris išminčius iš Rytų atvedė į Betliejų, tą vakarą namo parves visus, kurie svajos ir ilgėsis. Todėl nė valandėlei nenusiminkite. Ir Kalėdos pačiu geriausiu būdu teateina į Jūsų pastogę!
P.S. Dabar beveik visi Juliui Sasnauskui rašomi laiškai, o taip pat ir jo laiškai rašomi į Lietuvą yra čekistų konfiskuojami.
* * *
