1982 m. balandžio 17 d. iš Panevėžio lagerio, garbingai atlikusi savo bausmę, sugrįžo Genovaitė Navickaitė. 1980 m. spalio 24-25 d. G. Navickaitė buvo nuteista 2 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendro režimo lageryje, ir išvežta į Panevėžio moterų kalėjimą, kur neužilgo prasidėjo „perauklėjimas".
1980 m. balandžio mėn. pabaigoje operatyvinės dalies inspektorė, sugrąžinusi Navickaitei kelis laiškus, kuriuose ji rašė, jog ne visi jos laiškai pasiekia adresatus, be to, kalėjimo administracija neskiria asmeninio pasimatymo, pradėjo aiškinti nuteistajai nerašytas kaliniui privalomas susirašinėjimo taisykles — ką galima ir ko negalima rašyti, griežtai uždraudė numeruoti siunčiamus laiškus ir perspėjo, jei kalinė nesilaikys nurodymų, bus baudžiama. Ta pati inspektorė skatino Navickaitę daugiau bendrauti su kriminalistėmis ir vengti Onos Vitkauskaitės, nuteistos už „LKB Kronikos" dauginimą, kuri buvo tame pačiame lageryje.
1980 m. birželio mėn. Navickaitę, jau kaip pažeidusią anksčiau minėtus nurodymus, vėl išsikvietė operatyvinės dalies inspektorė, tik šį kartą pasiaiškinimui, mat Navickaitė viename laiške rašė: „. . . mylėkim tuos, kurie mus myli, ir tuos, kurie stengiasi mus kankinti . . ."
Nuteistajai atsisakius rašyti pasiaiškinimą, inspektorė nesivaldydama šaukė ir kaltino Genutę administracijos šmeižimu ir, pažadėjusi nubausti, išvarė iš kabineto. Po kelių dienų būrio viršininkės pavaduotoja Novikovą nusivedė Navickaitę pas kolonijos viršininką Sireiką. šis, perskaitęs minėtą laiško sakinį, pritarė operatyvinės dalies inspektorės kaltinimui, jog Genutė laiške apšmeižė kalėjimo administraciją ir, pasitaręs su Novikovą, nuėmė asmeninį pasimatymą, paskirtą 1980 m. birželio 30 dienai. Kaltinamoji prašė leisti telegrama pranešti broliui apie neįvyksiantį pasimatymą, tačiau Novikovą neleido . . . Brolio kelionė buvo veltui.
1980 m. rugsėjo mėn. būrio viršininkė Larionova bandė įtikinti Navickaitę, jog pas mus yra pilna tikėjimo laisvė. 1981 m. gruodžio 24 d. operatyvinės dalies inspektorė parodė Genutei jai siųstus Kalėdinius laiškus bei sveikinimus. Inspektorę labai erzino, kad daugelį laiškų bei sveikinimų kaltinamajai siunčia Lietuvos jaunimas. Atsiųstų Kalėdinių sveikinimų Navickaitei neatidavė, uždraudė susirašinėti su nepilnamečiais, o priešingu atveju — grasino iškelsią baudžiamąją bylą. Genutei pasakius, kad pasiruošusi atsakyti į visus gaunamus laiškus, inspektorė pažadėjo ir toliau neatiduoti jai adresuojamų laiškų.
1981 m. sausio mėn. Navickaitei priklausė asmeninis pasimatymas, kurio administracija taip pat nedavė. Nuteistajai pasiteiravus pas kolonijos viršininko pav. Japertienę, kodėl neskiriamas jai priklausantis pasimatymas, ši atsakė: „Kadangi tavo vienas brolis kunigas, todėl ir neduodami"
1981 m. gegužės 9 d. Zarasuose mirė Genutės sesuo Lionginą Navickaitė. Genovaitei paprašius leidimo vykti į sesers laidotuves, būrio viršininkės pav. Novikovą atkirto: „Neleisim, nes tu nepripažįsti savo kaltės." Tą patį kartojo ir kiti lagerio administracijos darbuotojai. Sekančią dieną kolonijos viršininkas pranešė nuteistajai, kaip galutinį sprendimą, kad Panevėžio m. prokuroras nesutinka ją išleisti į laidotuves.
1982 m. balandžio 16 d., paskutinę kalinimo dieną, būrio viršininkės pav. Novikovą ilgokai auklėjo Navickaitę ir patarė keisti gyvenimo būdą — mažiau aukotis Dievui, daugiau galvoti apie save . . . Operatyvinės dalies inspektorė perspėjo Genutę, kad tik neatvažiuotų jos pasitikti Gemma-Jadvyga Stanelytė ir Nijolė Sadūnaitė; be to, pranešė, kad jai jau yra nupirktas bilietas maršrutiniu autobusu į Kapsuką, o į stotį jie patys nuvešią. Rytojaus dieną, 6 val. ryto į sekciją atėjusi siuvimo meistrė Mickevičienė liepė Navickaitei skubiai persirengti ir pasiimti daiktus. Netrukus kalinė buvo nuvežta į stotį, kur susitiko savo brolį kun. Zenoną Navicką, atvykusį jos parsivežti, tačiau Mickevičienė neleido Genutei važiuoti su broliu. Tik pravažiavus Panevėžio miestą, jai pavyko susistabdyti autobusą ir persėsti į brolio mašiną.
Laisvėje Navickaitę sutiko gražus būrys tikinčiųjų ir jaunimo, šv. Mišių aukoje susirinkusieji dėkojo Dievui už Genutės auką ir meldė Aukščiausiąjį, kad nepristigtų žmonių, pasiryžusių aukotis už Bažnyčią ir tautos reikalus.
* * *
