Laikraščio „Tiesa" redakcijai
Gerbiamoji redakcija,
pasinaudodamas Konstitucijos garantuota spaudos bei žodžio laisvės teise (50 str.), kreipiuosi į Jus, prašydamas paskelbti „Tiesoje" šį mano pareiškimą:
ATVIRAS LAIŠKAS VYTAUTUI GRINIUI
Gerbiamas Vytautai Griniau,
perskaičius Jūsų straipsnį „Kam jie tarnauja?", atspausdintą „Tiesoje" 1983 m. vasario 6 d., norisi ir Jus paklausti: o kam Jūs tarnaujate? Savo tautai ar jos priešams, tiesai ar melui? Straipsnis ilgas, jame paliesta daug problemų, ir visus iškeltus klausimus šį kartą liesti nesiryžtu. Pabandykime bent į kai kurias straipsnio vietas pažvelgti kartu.
Jūs, pvz., džiaugiatės, „kad vis daugiau žmonių nebevergauja religijai, kad dėsningai vyksta sekuliarizacijos procesas, kad keičiasi pats tikintysis, jo santykiai su religija ir bažnyčia". Trumpai kalbant, Jus džiugina ateizmo pergalė mūsų tautoje. Taip, dalinai Jūs teisus. Per pastaruosius 43 metus ne maža mūsų tautos dalis, ypač jaunojoje kartoje, sekuliarizavosi. Bet leiskite paklausti: kokia kaina visa tai pasiekta? Gal laisvu žmonių apsisprendimu? Deja, ne! Visa sekuliarizacija vyksta ateizmą padarius valstybine religija, jėga brukant ateizmą vaikams jau nuo vaikų darželio, mokyklose diskriminuojant tikinčius mokinius. Baudžiant mokinius už dalyvavimą religinėse apeigose, mažinant elgesio pažymį, abiturientams išduodant blogas charakteristikas, grasinant neįsto-jimu į aukštąsias mokyklas, pajuokiant tikinčius mokinius. Tuo būdu iš tikinčiųjų tėvų atimta teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, o mokytojams įsakoma tikinčių
tėvų vaikus išleisti iš mokyklos sąmoningais ateistais. O jeigu dar pridėsime spaudą, radiją, televiziją, kuo tikintieji negali pasinaudoti, tai bus aišku, kokia kaina įvyko dalies mūsų tautos sekuliarizacija, subedievinimas. Tai įvyko diskriminuojant tikinčiuosius ir pažeidžiant Tarybinės Konstitucijos 50-52 str.
Toliau, Jūs primenate seną ateizmo apaštalų kartojamą frazę: „Socializmo sąlygomis visų konfesijų tikintieji turi galimybę visiškai patenkinti savo religinius poreikius." Ir tai ne tiesa. Visi tikintieji gali nebent melstis savo bute. Ar Jums nežinoma, kad joks tarybinis mokytojas ar kiti aukštesniojo rango pareigūnai negali viešai praktikuoti savo religijos. Kurie tai išdrįsta, tie yra baudžiami, net atleidžiami iš darbo. Taip buvo pašalintos iš mokytojų pareigų: Kulautuvoje mokytoja Stasė Jasiūnaitė, Vilkaviškyje mokyt. Ona Brilienė, Šiaulių mokyt. Kaušienė. Alytaus raj. kolūkio pirmininkas Gražulis buvo atleistas iš pirmininko pareigų už tai, kad jo sūnus įstojo į Kunigų seminariją.
Tikintieji neturi teisės organizuotai vykti netgi į kapines pagal seną tradiciją Vėlinėse pasimelsti už savo mirusiuosius. Kunigai, kurie išdrįso nepaklusti tokiems antikonstituciniams, tikinčiuosius diskriminuojantiems potvarkiams, buvo nubausti piniginėmis baudomis.
Yra draudžiamos organizuotos eisenos į Šiluvos švč. M. Marijos šventovę. Už dalyvavimą tokiose eisenose inžinierius V. Vaičiūnas, darbininkas M. Jurevičius ir G. Stanelytė buvo nubausti kalėjimo bausmėmis.
Tai štai kokiomis priemonėmis vyksta tautos sekuliarizacija. Ir Jūs tai pateisinate, džiaugiatės ir tai laikote normaliu sekuliarizacijos procesu.
Jūs, gerb. V. Griniau, pykstate ant Lietuvos kunigų, kad jie viešai pamoksluose drįsta iškelti tuos faktus ir tą blogį, kurį atnešė mūsų tautai ateizmas. To nutylėti negalima, tai nutylėti būtų nusikaltimas prieš Dievą ir tautą. O žala padaryta labai didelė. Per pastaruosius 43 metus, pašalinus iš mokyklų religijos pamokas ir įvedus griežtą ateistinį auklėjimą, panaudojant anksčiau minėtas švietimo bei komunikacijos priemones, Jūsų džiaugsmui, religinis gyvenimas tautoje nusilpo, o su tikėjimo nusilpimu labai krito ir tautos moralė. Moralė neteko pagrindo. Tai liudija gausios šeimų skyrybos, gimimų mažėjimas, abortų daugėjimas (jei tikėti radijo pranešimais, tai pas mus vidutiniškai vienai moteriai tenka 4-5 abortai), alkoholizmo ir nusikalstamumo jaunojoje kartoje pasibaisėtinas didėjimas. Mūsų tauta yra fiziškai mirštanti: šeimų vidurkis — 3,2. Jūs pykstate ant kunigų, kad jie dėl mūsų tautos moralinio smukimo kaltina ateizmą. Deja, taip ir yra. Kol mūsų tauta buvo giliai tikinti, šeimos buvo gausios, doros, sveikos. Skyrybų beveik nebuvo, nes Katalikų tikėjimas jas draudžia. Abortai griežtai draudžiami, nes tai žmogžudystė, dėl to jų buvo mažai. Alkoholikų irgi nebuvo tiek daug. Kada baudžiavos laikais liaudis pradėjo smarkiai girtauti, užteko Vyskupui Valančiui 1854 metais įsteigti Blaivybės Broliją, paraginti žmones į ją rašytis, per porą metų girtavimas beveik liovėsi. Tikinčiai tautai užteko vyskupo autoritetingo žodžio, gi šiandien ateizmo sužalotai tautai nieko nepadės visos valstybiniu mastu taikomos kovai su alkoholizmu priemonės. Alkoholizmas vis didėja.
Prisiminęs audringąjį 1940-1945 metų laikotarpį, Jūs kaltinate kunigus bendradarbiavimu su liaudies priešais ir hitlerininkais. Girdi, „248 kunigai, talkininkavę hitlerininkams, kad išvengtų pelnytos bausmės—spruko į Vakarus, gi susitepę rankas ir nespėję išsidanginti svetur, turėjo už savo nusikaltimus atsakyti pagal įstatymus". Tai ne tiesa. 248 kunigai pasitraukė į Vakarus ne dėl to, kad būtų „susitepę rankas", bet iš baimės, kad išvengtų stalininio teroro. Ir tie lietuviai bei daugelis kunigų, kurie pradžioje į vokiečius žiūrėjo kaip į išvaduotojus ir kai kurie jiems netgi talkininkavo, taip elgėsi tik dėl to, kad iš stalininio režimo per vienerius metus buvo patyrę daug skriaudų.
Tamsta, remdamasis archyviniais dokumentais ir būdamas objektyvus, turėtumėte žinoti, kiek tūkstančių lietuvių šeimų su kūdikiais ir seneliais buvo išplėšta iš savo sodybų ir Tėvynės ir be jokio teisminio proceso išvežta į Sibirą, iš kur daug jų negrįžo. Arba, kiek kunigų be jokio teismo 1941 m. buvo nužudyta, traukiantis Tarybinei Armijai į Rytus? štai keletas pavardžių: Joniškio gimnazijos kapeionas kun. Paulius Racevičius, Kruopių klebonas Vanagas, Viekšnių — kanauninkas Navickas, Kuršėnų — kanauninkas V. Dambrauskas, Stirnių — kun. Jonas Daugėla, Pusnės — kun. Valentinas Balčius; kalėjime mirė: vyskupas — Mečislovas Reinys ir Borisevičius; kunigai — Stanislovas Rimkus, J. Kostrickas. Tai nepilnas tautos kankinių sąrašas. Tokių liūdnų faktų akivaizdoje, Tarybinei Armijai grįžtant, ne 248 kunigams, bet visos Lietuvos kunigams buvo pagunda trauktis į Vakarus ir ne iš meilės hitlerininkams, bet iš baimės mirties, kalėjimų. Jei dauguma kunigų nepasitraukė, tai tik iš meilės savo tautai, Bažnyčiai, kad avys neliktų be ganytojų. Jie geriau rizikavo eiti į kalėjimus, mirti, negu palikti savo kraštą. Daugelis jų ir atsidūrė lageriuose ne dėl to, kaip Jūs rašote, kad būtų nusikaltę savo tautai, bet kad ją mylėjo ir dėl jos aukojosi. Tokia yra tiesa apie Lietuvos kunigus.
Jūs, gerb. V. Griniau, norėdamas tautos akyse nuvertinti Lietuvos kunigus, griauti jų autoritetą, elgiatės neteisingai. Jūs tuo pačiu tarnaujate ne savo tautai, bet jos priešams. Dėl to, vos perskaičius Jūsų straipsnį, ir iškilo klausimas: kam Jūs tarnaujate?
Jūs kunigus skirstote į lojalius ir ekstremistus. Be reikalo. Visi Lietuvos kunigai, išskyrus mažą procentą, moraliai subankrutavusių, skelbdami Kristaus mokslą ir krikščioniškąją moralę, dirba naudingą tautos auklėjamąjį darbą. Gi Jūsų niekinami „ekstremistai", tai patys uoliausi kovotojai prieš visokias negeroves už tautos šviesesnę ateitį. Visa tikinti liaudis prieš juos lenkia galvas, jais džiaugiasi, jais didžiuojasi, ir nepasiseks jų suniekinti. Tai mūsų Lietuvos Bažnyčios ir tautos pasididžiavimas. Žinoma, galima juos sunaikinti fiziškai, šiame dvasinio nuosmukio amžiuje smurtas tapo lengviausia priemonė su savo ideologiniais priešais. Tačiau tų drąsių ir principingų vyrų vardai kada nors papildys tautos didvyrių sąrašą. Susimąstykite!
Žagarė, 1983 m. vasario 21 d.
Kun. Gustavas Gudanavičius
Žagarės administratorius
* * *
