Kybartai. Birželio 5 d. Kybartų bažnyčioje, kaip paprastai, buvo švenčiama Tėvo diena. Gausiai susirinkę vaikai ir jaunimas eilėraščių posmais ir gėlėmis sveikino savo tėvus, dėkodami jiems už tėvišką meilę bei rūpestį.
Nors Tėvo dienos paminėjimas Kybartų bažnyčioje įprasta šventė, tačiau šiais metais ji turėjo visiškai kitą atspalvį. Skaudu buvo žiūrėti į vaikų bei tėvų skruostais riedančias ašaras, kai visos parapijos vardu gražiausiais posmais bei maldomis buvo dėkojama ir prašoma Dievo pagalbos saugumo požemy kenčiančiam Kybartų parapijos dvasios Tėvui kun. Sigitui Tamkevičiui. Dar labiau širdį vėrė vaizdas, kai tėvai vaikų dovanotas gėles nešė ir dėjo prie mylimo klebono klausyklos. Nepraėjo nė 15 min. ir klausykla paskendo gėlėse. Tai aiškiai bylojo didelę tikinčiųjų kybartiečių meilę bei solidarumą kančioje su brangiu dvasios Tėvu.
* * *
Kybartai. Birželio 6 d. Kybartų bažnyčioje įvyko mėnesio nuo kun. S. Tamkevičiaus suėmimo paminėjimas. Ta proga šv. Mišias koncelebravo trys kunigai. Bažnyčia vos pajėgė sutalpinti čia susirinkusius tikinčiuosius. Po šv. Mišių visi susirinkusieji procesijos būdu, kalbėdami šv. Rožančių, ėjo keliais aplink bažnyčią, prašydami Dievo Motinos pagalbos kun. S. Tamkevičiui ir visai parapijai kantriai pakelti būsimus išbandymus.
* * *
Kybartai. Liepos 6 d. pasimelsti už suimtąjį kun. S. Tamkevičių į Kybartų bažnyčią vėl susirinko minia tikinčiųjų. Nuo 19 val. adoracijai buvo išstatytas švč. Sakramentas. Gausiai susirinkę tikintieji ištisą valandą meldė Jėzų švč. Sakramente. 20 val. prasidėjo iškilmingos šv. Mišios už kalinamąjį kun. S. Tamkevičių. Mišias koncelebravo 6 kunigai: buvo pasakyti 2 pamokslai. Per pamokslą nuliūdusius Kybartiečius kunigas padrąsino: „Neliūdėkite, kad suėmė du geriausius Lietuvos kunigus! Mes turime jais didžiuotis ir džiaugtis! Būtų keista ir nesuprantama, jei persekiojamoje už tikėjimą tautoje nekentėtų kunigai. Tuomet būtų galima pagalvoti, kad toje tautoje nėra gerų kunigų. O šiandien mes jau turime du kunigus kankinius! Didžiuokimės jais ir džiaukimės!"
Po šv. Mišių kunigai, mergaitės, apsirengę tautiniais drabužiais, ir visi tikintieji pajudėjo, keliais eidami apie bažnyčią, procesijoje. Pabaigoje į dangų pakilo giesmė „Marija, Marija . . . Palengvink vergiją . . . Išgelbėk nuo priešo baisaus".
* * *
Josvainiai (Kėdainių raj.). 1983 m. liepos 18 d. Josvainių parapijos klebonas Leonas Kalinauskas parašė Kauno arkivyskupijos apaštaliniam administratoriui vysk. L. Poviloniui tokio turinio pareiškimą:
„Šių metų gegužės mėn. 13 d. Josvainių apylinkės tarnautojos — Ona Ribačiauskienė ir Grūdienė — atnešė pasirašyti RRT įgaliotinio Anilionio įspėjimą. Tame įspėjime, ant kurio nepasirašiau, kaltinamas religinių nuostatų 19 str. pažeidimu yra nepagrįstas, nes iš 700 kunigų 522 pasirašė prieš šiuos nuostatus, kurie prieštarauja Kristaus įpareigojimui — skelbti Evangeliją visame pasaulyje, Bažnyčios kanonams ir LTSR Konstitucijai.
Be to, esu perspėjamas dėl „antivisuomeninio" pamokslo, pasakyto 83.05.21 Veprių bažnyčios šventoriuje. Kai užklausiau atvykusių, ką tai reiškia „antivisuomeninis" — paaiškino, kad tai „antiliaudinis". Tačiau šventoriuje buvo tik tikinčioji liaudis, kuri nuo ryto koncelebracinių Mišių, tūkstantinė minia giedodama, ėjo keliais, takeliais ir miškais Veprių Kalvarijas. 35 Kalvarijų stotis tikintieji gerai prisimena, nors pačios koplytėlės jau seniai išgriautos. Tikintiesiems paaiškino ir padėjo susikaupti Kristaus stočių apmąstymuose Siesikų klebonas kun. Algirdas Močius. Tik trijose paskutinėse Kryžiaus Kelių stotyse pabrėžiau Kristaus atneštą Tiesą — Evangeliją, kurią apvainikavo mūsų Viešpats. Jo šventieji apaštalai ir kankiniai ir šių dienų mūsų kalėjime kenčiantys kunigai: Alf. Svarinskas ir S. Tamkevičius.
Todėl manau, kad nei Bažnyčiai, nei valstybei nenusikaltau, kalbėdamas apie Kryžiaus auką ir kenčiančius už Kristų".
* * *
Prienai.
Gerbiamoji redakcija,
„Naujojo gyvenimo" Nr. 55 straipsnyje „Vikaras trinktelėjo durimis" cituojamas Albino Mykolaičio iš Klebiškio kaimo laiškas yra neteisingas. A. Mykolaitis rašo, kad „vikaras nepasakė nė žodžio apie velionį tik plūdo ateistus ir ragino neklausyti valdžios". Tai yra netiesa. Mes, žemiau pasirašiusieji, dalyvavome A. Mykolaičio sūnaus laidotuvėse ir patvirtinam, kad kun. Antanas Gražulis taip nekalbėjo. A. Mykolaitis t.p. teigia, kad vikaras A. Gražulis privertė sūnaus laidotuvėse atsisakyti orkestro vien dėl to, kad grojo kitų tautybių žmonės. Tai irgi netiesa. Orkestras atsisakė groti, kadangi buvo nešamas kryžius. 1983 m. gegužės 26 d.
Pasirašė:
Mykolaitienė (žmona)
A. Mykolaičio seserys:
O. Urbonavičienė (Dūmiškių km.)
K. Žilinskienė (Prienlaukio km.)
M. Siaurusevičienė (Pagraižio km.)
M. Dereškavičienė (Ašmintos km.)
M. Mažemėkaitienė (Kaunas)
Kiti dalyvavusieji laidotuvėse:
Senavaitienė Krūvelienė Cinelienė
Mozūrienė Marcinkevičienė Šumauskas
Banionienė Burbulienė Kažemėkaitis
Mikušauskienė PaplauskienėŽilinskas
ŠumauskienėDeltuvienėUlevičienė
Bondar Petruskienė Karalienė
MockapetienėUlevičiusUrbanavičius
* * *
Nuorašas: Vyskupui Liudvikui Poviloniui
Prienų parapijos Ašmintos kaimo tikinčiųjų
Pareiškimas
1983 m. gegužės 12 d. laikraščio „Naujas gyvenimas" straipsnyje „Vikaras trinktelėjo durimis" redaktorius Matulaitis apšmeižė mūsų parapijos vikarą Antaną Gražulį, kad jis mūsų gyvenvietėje, lankydamas tikinčiuosius, per patikėtinius rinko po 10 rub. Viso surinko 700 rub.
Tokiu kunigo A. Gražulio šmeižimu esame pasipiktinę, nes niekas iš mūsų kunigui pinigų nerinko.
Todėl reikalaujame minėtą šmeižtą per tą patį laikraštį atšaukti.
Pasirašė 45 Ašmintos gyvenvietės tikintieji.
Protesto 1 egz. su kaimo tikinčiųjų parašais pasiųstas Prienų rajoninio laikraščio „Naujas gyvenimas" redakcijai.
* * *
Kapsukas.
Kapsuko miesto Vykd. komitetui
Kun. Šulskio Prano, Juozo s., gyv. Kapsuko
mieste, I. Laukaitytės 18,
Pareiškimas
Šių metų gegužės 16 d. man buvo įteiktas Kapsuko miesto Vykd. komiteto 1983 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. 95, patvirtintas tik rašomąja mašinėle išspausdintomis Vykd. komiteto pirmininko K. Sukačiaus ir Vykd. komiteto sekretorės B. Plikynienės pavardėmis, bet niekieno nepasirašytas ir niekam neadresuotas.
Tame rašte, remiantis LTSR Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 99 „dėl kovos su savavališka statyba įstatymo vykdymo" reikalaujame, kad aš pašalinčiau „savavališkai ant gyvenamojo namo fasado iš gatvės pusės įrengtą medinį kryžių".
Nei Jūsų atsiųstieji raštai, nei Jūsų tarnautojų aiškinimai manęs neįtikino, kad ant mano sienos pakabintas kryžius gali būti laikomas savavališka statyba, to nematyti nė Jūsų minimame LTSR Ministrų tarybos nutarime, kuriame rašoma apie gyvenamųjų namų ir kitų statinių bei jų dalių statybas, bet nieko nesakoma apie puošiamojo pobūdžio dalykus: gėlių koplytėles ir vazas, medžio drožinius, saulutes bei kryžius (pastaruosius ir jūsų darbuotojai man atsiųstame rašte vadina dekoratyviniais elementais). Todėl prašau neliesti kryžiaus, o jei Jūs manote, kad aš turiu turėti kryžiaus pakabinimui pateisinantį dokumentą, prašau duoti man tokį dokumentą.
1983 m. gegužės 17 d.
* * *
1983 m. gegužės 26 d. kun. P. Šulskis vėl rašo miesto Vykd. komitetui raštą:
„Dar kartą dėl kryžiaus.
Kai šių metų vasario 16 d. buvo pas mane užėję du Jūsų darbuotojai ir tikrino namų inventorizacijos dokumentus bei klausinėjo, ar aš turiu leidimą pakabinti kryžių ant išorinės fasadinės namo sienos, aš juos irgi kai ko paklausiau, bet nežinau, dėl kokių sumetimų jie man neatsakė į tokius klausimus:
1. Kokie įstatymai draudžia savo kieme pasistatyti ar ant namo išorinės sienos pakabinti kryžių?
2. Jei tam reikia leidimų, tai jie turbūt duodami? Kas juos duoda?
3. Kodėl televizijoje dažnai matau rodant, kaip Maskvoje, Leningrade ar kur kitur puikuojasi kryžiai ant cerkvių-muziejų bokštų, o Lietuvoje jie naikinami ne tik laukuose ar pakelėse, bet ir gyventojų kiemuose, nuplėšiami net nuo architektūros paminklų (pav. nuo Vilniaus Katedros ar Kauno Įgulos bažnyčios)?
Po tokio pasikalbėjimo gavau raštus:
1. Vasario 23 d. — 1983.11.16 aktą be numerio ir be jokių antspaudų.
2. Balandžio 12 d. — kvietimą dalyvauti miesto Vykdomojo komiteto posėdyje.
3. Gegužės 16 d. — 1983.IV.13 miesto Vykd. komiteto sprendimą Nr. 95 (be adreso ir be parašų).
4. Gegužės 24 d. — pakartotinį reikalavimą įvykdyti 1983.IV.13 d. Vykd. komiteto sprendimą.
Į 1983.IV.13 sprendimą esu atsakęs, bet į mano atsakymą nekreipėte dėmesio, todėl dar kartą kai ką priminsiu plačiau.
Vykd. komitetui, man rodos, seniai yra gerai žinoma, kad esu pirmos grupės invalidas, kad negaliu ne tik vaikščioti, bet net ir laisvai pasėdėti, ir kad dėl to ne aš esu kaltas, o tarybiniai kareiviai, kurie 1948 m. birželio 25 d. mane peršovė, todėl kaip aš galiu dalyvauti miesto Vykd. komiteto posėdyje? (. . .)
1983.IV.13 Jūsų rašte minimas LTSR Ministrų tarybos 1981.III.16 nutarimas Nr. 99, kuriuo remdamiesi reikalaujate, kad aš pašalinčiau kryžių nuo namo fasado. Bet gi tame nutarime kalbama apie gyvenamuosius namus (jų dalis) ir kitus statinius (jų dalis), kurie jų savininkui duoda kokią nors apčiuopiamą naudą. Jame nieko nesakoma apie aplinkos papuošimo dalykus, ne apie teisėtai pastatytų pastatų įrengimą.
1983 m. gegužės 24 d. rašte mano „nusikaltimą" Jūs kiek kitaip pavadinote: „. . . pažeidėte vyriausybės nustatytą statybų bei įvairių dekoratyvinių elementų įrengimo-pastatymo tvarką". Bet tai tik tuščias švaistymasis žodžiais, jei Jūs man negalite nurodyti, kur aš galėčiau su ta tvarka susipažinti. Nejaugi aš neturiu teisės susipažinti su vyriausybės nustatyta tvarka, su jos nutarimais dėl savavališkų statybų? Gal tai yra paslaptis, kurios niekam negalima išduoti, jei nei Jūsų darbuotojai nepasakė, nei Jūs savo raštuose nenurodėte, išskyrus 1981.III.16 LTSR Ministrų Tarybos nutarimą, kuris mano atvejui tikrai netinka?
Peršasi išvada, kad miesto Vykd. Komiteto reikalavimas pašalinti kryžių yra pagrįstas tik ideologiniais sumetimais. Bet ar tinka tam naudoti Vykd. Komiteto autoritetą?" (Pareiškimas sutrumpintas — red.).
Į šį pareiškimą-paaiškinimą kun. Pranui Šulskiui niekas neatsakė. 1983 m. birželio 1 d., apie 10 val., pas kun. P. Šulskį atvyko Statybos ir architektūros valdybos vyr. inžinierius A. Banaitis su vienu milicijos darbuotoju ir ėmė skaityti visus miesto Vyk. Komiteto raštus dėl kryžiaus. Kai kun. P. Šulskis pasakė, kad visi raštai yra gauti ir žinomi, o kryžius pakabintas ne tam, kad reikėtų jj nuimti, A. Banaitis pagrasino: „Priverstinai jį nuimsime!"
Šio pokalbio metu atvažiavę Banaičio padėjėjai nulupo nuo sienos kryžių ir, įsimetę jį į sunkvežimį, išvažiavo. Operacijos metu gatvė buvo saugoma milicijos, o eismas gatve — sustabdytas.
* * *
Girdžiai (Jurbarko raj.). 1983 m. birželio 25 d. Girdžių klebonas kun. Viktoras šauklys parašė raj. laikraščio „šviesa" redakcijai tokio turinio raštą: „Jūsų redaguojamame laikraštyje A. Svirbutavičiūtė prifantazavo nebūtų dalykų. 1983 m. birželio mėn. per tris numerius (70, 71, 72) apšmeižė mane ir iškoliojo bažnyčios tarnautoją I. Jasiulytę.
Korespondentė apkaltino kleboną baisiais dalykais: Jis buvęs miškinių ryšininku, laiminęs tarybinių piliečių žudymus. Mišias laikęs už žuvusius banditus, žodžiu, jo praeitį gaubianti raudona skraistė. Tikrai siaubingi kaltinimai.
Iš tikrųjų štai kaip buvo. Tardytojas iš kailio nėrėsi, kad sulipdytų man bylą. Du kartus vedė į teismą, bet tribunolas abu kartus nerado įkalčių ir atsisakė teisti. Teko primestąjį straipsnį nurašyti.
Jei korespondentei būtų rūpėjusi tiesa, ji būtų paskaičius bylą, o nefantazavus ir nebūtus dalykus rašiusi. Deja, ateistinei neapykantai nesvarbu tiesa.
Bažnyčios tarnautoją I. Jasiulytę kaltina artimo meilės neturėjimu. Tam įrodyti ima tokį atsitikimą.
Kai gyvenome Šiupylių parapijoj, ten medicinos punktas neturėjo felčerio. Tada kolūkiečiai ateidavo vaistų susileisti pas Jasiulytę. Atėjo ir pilietis J. P., o Jasiulytė pasakiusi atėjusiam: „Einame į bažnyčią, o paskui suleisiu vaistus". Tuo parodžiusi, kad ji neturi artimo meilės", — rašo korespondentė.
Iš tikrųjų štai kaip buvo. Tas kolūkietis atėjo eiliniam vaistų suleidimui. Atėjo prieš pat pamaldas, kada bažnyčioje jau žmonės buvo susirinkę į savo užprašytas Mišias. Tai protingiau buvo, kad tas vienas palauktų, negu gaištų apie 20 žmonių.
Tai kur čia juodas darbas ar meilės neturėjimas?
Toliau Jasiulytė kaltinama už tai, kad mokinius įspėjanti saugotis mokytojų, kai eina į bažnyčią.
Tą mokiniai žino ir be įspėjimo. Žino iš to, kad juos bara, ūdija, elgesio pažymius mažina už aktyvų dalyvavimą pamaldose. Įgąsdinti yra ne tik vaikai, o ir suaugusieji.
Kad bažnyčios tarnautoja pakalbino vaiką į bažnyčią, tai laikraštis iškoliojo I. Jasiulytę, išvadindamas ją „juodąja burtininke", o kokį vardą nusipelno tie, kurie gąsdina mokinius ir elgesio pažymius mažina?
Jaunimas lanko bažnyčią todėl, kad Kristus žada gyvenimą po mirties. O ką žada ateistai? Nieko, išskyrus sunykimą ir amžiną išnykimą, o žmonės nori ir mirę gyventi. Todėl ir kratosi skurdžių ir tuščių ateistinių paistalų.
Žinau, kad šio pasiteisinimo Jūs neatspausdinsite, nes dar nebuvo tokio atsitikimo, kad apšmeižtam bažnyčios tarnautojui būtų buvę leista spaudoje pasiteisinti ar šmeižtą atšaukti". (Tekstas sutrumpintas — red.).
* * *
Paveisininkai (Lazdijų raj.). 1983 m. birželio 29 d. žmonės rinkosi į Paveisininkų bažnytėlę (1969 m. ji apgaulės būdu buvo valdiškų bedievių nusiaubta) švęsti šv. Petro ir Povilo atlaidų. Prie valdžios uždarytos bažnyčios nuo ryto budėjo rajono valdžios pareigūnai ir milicija, keliuose — pasienio kareiviai ir autoinspekcija, neleisdami tikintiesiems patekti net į šventorių. Iš kelių buvo rankiojami ir vežiojami po namus einantys į atlaidus žmonės. Kapčiamiesčio milicijos įgaliotinis V. Kavaliukas ir Lazdijų saugumo viršininkas A. Gylys bei draugovininkai įsakinėjo visiems kuo skubiausiai skirstytis. Nedidelis būrelis žmonių, patekęs į šventorių, bandė melstis prie užrakintų bažnyčios durų, bet pareigūnai trukdė maldą, todėl susirinkusieji pradėjo skirstytis. Grįžtant į namus, buvo sulaikyti ir nubausti 15 parų jaunuoliai: Alma Žibūdaitė, Laima Ramanauskaitė, Angelina Ramanauskaitė ir Vytautas Jakavičius.
* * *
Vilnius. 1983 m. vasario 9 d. Paminklų konservavimo instituto partinė organizacija pateikė instituto darbuotojams 32-jų klausimų anketą ideologiniais klausimais. Prie kiekvieno klausimo pasirinkimui buvo duoti keli atsakymai. Visi klausimai, išskyrus pirmuosius 5-6 klausimus, kur reikėjo nurodyti asmenį, amžių, tautybę, partiškumą ir t.t., lietė santykius su religija, pvz.: Kaip įsivaizduoji Dievą? Ar dažnai lankote bažnyčią maldos tikslu? Ar švenčiate religines šventes? Kodėl? Ar skaitote religinę literatūrą? Ar gali religija išnykti? Ar religija padeda žmonėms išlaikyti dorovę? Nuo ko priklauso taikos išsaugojimas žemėje? Koks Jūsų gyvenimo tikslas ir t.t.
* * *
Žalpiai (Kelmės raj.).
Lietuvos TSR Prokurorui
Nuorašas: Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
Vyskupui L. Poviloniui
Žalpių R. K. Tikinčiųjų bendruomenės
Vykdomojo komiteto ir tikinčiųjų
Protestas
1983 m. gegužės 29 d. Kelmės raj. Žalpiuose vykstant didiesiems atlaidams, pamaldų metu, į bažnyčią įsibrovė girtas vyriškis, pavarde Lapinskas. Jis sukėlė triukšmą bažnyčioje, plėšdamas iš rankų ir draskydamas tikinčiųjų protestą LTSR Prokurorui dėl įkalinto kunigo S. Tamkevičiaus išlaisvinimo ir kitų kunigų tardymo su 300 tikinčiųjų parašų. Moterys, bažnyčioje norėjusios pasipriešinti, Lapinsko buvo spardomos ir stumdomos. Įsikišus vyrams, prasidėjo rimtos grumtynės.
Negalėdamas švaistytis rankomis, spardė kojomis ir kandžiojo dantimis. Kol buvo išvarytas iš bažnyčios ir šventoriaus, patyrė ir jis ne vieną sutramdomą smūgį. Šventoriuje kilo šauksmai ir panika.
Tikintieji, pašalinę chuliganą iš šventoriaus, norėjo jį perduoti milicijai, bet negalėjo prisišaukti jos, nes buvo išjungti telefonai. Tuomet prisistatė kažkoks vyriškis (milicija jį žino) ir pasisiūlė chuliganą pristatyti milicijai savo mašina. Tačiau pro vienas duris paėmęs chuliganą į mašiną, pro kitas duris išleido. Matomai buvo jo bendradarbis sukeltam sąmyšy.
Kelmės raj, milicijos bei saugumo pareigūnai vietoj to, kad ieškotų ir nubaustų tikrą kaltininką, sukėlusį pamaldų metu bažnyčioje triukšmą bei paniką, pradėjo suiminėti ir tardyti nekaltus žmones, kurie ramino triukšmadarį.
Kelmės autobusų stotyje tą pačią dieną suėmė Žalpių bažnyčios vargonininkę R. Teresiūtę, kuri triukšmo metu bažnyčioje grojo vargonais, ir du berniukus, kurie tarnavo šv. Mišioms ir triukšmadarį pamatė tik kai jis buvo pašalintas iš šventoriaus.
Rytojaus dieną Kelmės raj. milicija ar saugumas kartu su tuo pačiu Lapinsku, sukėlusiu sąmyšį bažnyčioje, pradėjo ieškoti ir tardyti nekaltus žmones, kurie malšino triukšmą bei paniką.
Kas buvo šis triukšmadaris, pradėjo aiškėti, kai jo sveikata labai susirūpino Kelmės prokuroras, milicija ir saugumas. Tą pačią dieną pradėjo ieškoti kaltininkų, kurie tramdė LAPINSKĄ. Bet argi kelių tūkstančių minioje galima surasti kaltininką? O didžiausias kaltininkas pats LAPINSKAS ir jo bendrininkai, kurie sutrukdė bažnyčioje pamaldas ir sukėlė tokį triukšmą, kuris nuskambėjo ne tik Žalpių parapijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Jei aktyvesni tikintieji nebūtų išplėšę chuliganą iš minios rankų ir nebūtų pašalinę iš šventoriaus, tai įžeista, suerzinta ir įsisiūbavusi minia būtų padariusi atsimintiną pamoką.
Prašome Lietuvos TSR Prokurorą imtis priemonių, kad būtų sulaikytas chuliganas (milicija jį žino) ir jo patarėjai bei bendrininkai nubausti pagal LTSR baudžiamojo kodekso 145 str. už sukėlimą triukšmo bažnyčioje pamaldų metu.
Prašome liepti Kelmės raj. prokuratūrai, kad būtų sustabdytas nekaltų tikinčiųjų persekiojimas ir paleisti suimtieji.
Nejaugi ten, kur tikėjimo laisvė, neveiktų įstatymai ginantys tikinčiųjų teises net bažnyčioje.
1983 gegužės 29 d.
Pasirašė bažnytinio komiteto nariai
ir tikintieji — viso 70.
* * *
