Rašo kun. Alf. Svarinskas:
Juk mylėti — aukotis,
Mylėti — naštos imti sunkesnę dalį,
Mylėti — nešti žiburį ir šviesti kelią,
Mylėti — tikėti---
(K. Inčiūra)
Rašiau trumpą laiškutį vasario mėnesį, bet manau, kad negavote.
Šią ar kitą savaitę apleisiu sostinę Vilnių ir Lietuvą ilgam, ilgam laikui, o gal ir visam. Viešpats tik vienas žino! Bet šiuo atžvilgiu aš su šventraščio Jobu kartoju: „Dievas davė, Dievas atėmė . . . Tebūna Jo šventa valia!"
Iš lagerio parašysiu, berods, du kartus į mėnesį. Rašysiu tai Jums, tai broliui ir seseriai. Mano sveikata (fizinė ir dvasinė) gera. Niekuo nesiskundžiu. Tiesa, dar nesugijo lūpa ir sulaužiau dantų protezą. Manau, kad lagery gausiu kvalifikuotą pagalbą.
Esu sotus. Ačiū už pinigus ir maisto siuntinius Jums ir visiems.
Šiek tiek turiu maisto atsargų kelionei. Jei vagys neatims, tai turėsiu šio to ir kely. Bet blogai, kad šilta ir viskas greitai genda ir pelyja. Na, bet čia nedidelis pavojus. Galėsiu gauti siuntinius tik 1986 m. rugpiūčio mėn. — 5 kg. į 4 mėnesius.
Kasdien Viešpačiui Dievui maldose primenu: „Ne mano, o Tavo tebūna šventa valia!"
Dievo malonė telydi Jūsų visų žingsnius.
Kalinys Kristuje — kunigas Alfonsas
P.S. Saugumiečiai laiške užtušavo 16 eilučių.
1983 m. birželio 7 d. laiške rašo:
Sveikinu visus man brangius ir mylimus brolius ir seses Lietuvoje! Visokeriopos Dievo palaimos!
Parašiau iš saugumo kalėjimo laiškutį prieš išvažiuojant. Iš Pskovo persiuntimo punkto žadėjo parašyti apie mane vienas ukrainietis. Dabar bandau pats. (. . .) Man pavyko, atsisveikinau per 4 mėnesius, o Bieliauskienė iš Garliavos per 7 mėnesius. Manau, kad ir kun. Sigitui teismas bus apie rugp. vidurį, o rugsėjo pradžioje ir jis paliks Vilnių. Keletą kartų girdėjau smarkiai juokiantis jį, bet nesutikau. Manau, kad ištvers. Už jį meldžiuos nuo pat arešto dienos. Mane po teismo apklausinėjo apie jį. Atsisakiau kalbėti. Pagrindas: gėdingas teisminis susidorojimas su žmonėmis. Pasirodo, kad dabar teisybės mažiau negu prieš 30 metų. Sutikau žmogų, kuris nužudė savo žmoną ir gavo 9 metus. Vagių daug pakeliui, bet jie gauna 2-3-4 metus ir retkarčiais daugiau.
Vilniuje sveikata ir nuotaika gera. Daug meldžiaus. Turbūt, atsimelsiu už visus apsileidimus laisvėje. Prieš pietus sukalbėdavau 1 gyv. Rožančių už kunigus (Žemaičių intencija), 5 poterius už valdžios atstovus su kuriais tenka susitikti, švč. Mergelės Marijos litaniją už esančius saugumo kalėjime. Vieną Rožančiaus dalį už kenčiančią Bažnyčią, 2-ją dalį už kenčiančią Bažnyčią Lietuvoje, ir 3-ją Rožančiaus dalį už Tėvynę. Po pietų 1 dalį už savo bylą (o po teismo, kad Viešpats suteiktų laimingą amžinybę, prašau, kad paskaitytų bent latru iš dešinės!). 2-ją dalį — už Bažnyčios ir Tėvynės kovotojus, 3-ją dalj — už Viduklės ir kitas parapijas, kuriose dirbau. Tų parapijų klierikus, brolius ir seseris, šeimas, kardinolą Slipij ir kitus, kurie atvyko į teismą (ir net nukentėjo), kurie mane gynė, kad Dievas visiems atlygintų. Po vakarinės ruošos — 1 dalį už tėvus, šeimos ir giminės mirusiuosius. Per Gavėnią kiekvieną dieną ėjau stacijas, o dabar tik penktadieniais. Taigi, dėkoju Dievui, kad galiu melstis. Ypač gerai nuteikia stacijos, kad gali savo menką auką, pagal šv. Paulių prijungti prie Kristaus atperkamosios aukos.
Vilnių palikau gegužės 27 d. 20 val. šeštadienį buvau 9 val. Pskove. Po pietų — pačiame kalėjime. Čia sąlygos baisios. Žmonių labai daug ir patekau į rūsį. Kamera tamsi, be grindų, per aslą iš apačios sunkiasi vanduo. Blakės, uodai ir utėlės! 16 žmonių nedidelėj kameroj! Ir mane gerokai apgraužė blakės. Praeitą penktadienį patekau į kamerą 3-ame aukšte — ten buvo sausa, išsiskalbiau baltinius ir gavau šiokią tokią patalynę. Ačiū už šimtasiūlę, ji labai gynė nuo šalčio kelionėje. Kelionė man nesunki, nes turėjau maisto. Pakeliui vienas skurdžius prašė padovanoti megztinį. Atidaviau.
Traukiny ir kameroj aš tik vienas politinis. Todėl kalbos ir keiksmai baisūs. Kartais net negali melstis. Tai baisiai nužmoginti individai. Čia turėjau šiek tiek progos kalbėti apie Dievą. Vakar sutikau latvį studentą (jį teisė už spekuliaciją 2,5 metų) kalbėjau apie Kristų. Jis labai domisi. Būtų gera šitą publiką pamatyti mūsų bedieviam, gal jie suprastų, kur veda žmones, į kokią baisią pražūtį. Atima ne tik amžinybę, bet ir žemės džiaugsmą. Mane, kaip kunigą, jie gerbė, net Pskove užleido vietą ant žemutinių narų. Bet va, visi vadina „tėvu", „tėvuku", „seneliu". Nejaugi aš toks senas? Kur praėjo mano jaunystė? Jei grįšiu, būsiu 68 metų.
Sekmadienį iš Pskovo išvežė apie 7 val. į lagerį. Papuolė gerai, kad nereikia siekti Jaroslavskio kalėjimo. Mat daug kriminalistų eina į tremtį. Todėl Maskva davė spec. vagoną ir mes važiuojam į Permę. Aš nežinau, kur pateksiu, bet atrodo, kad į Permę. Mat šiandieną pravažiavom Jaroslavskį, o nuo čia kelias į Mordoviją. Rytoj vakare būsime Permėje ir gal sekmadienį lageryje. Turbūt sutiksiu Viktorą ir Balį. Norėjau Mordovijoj sutikti Janulį, kuris per Žolinę važiuoja namo. Bet matyt Dievo kitaip lemta. Permėje bus daugiau jaunų. Žodžiu, Dievas duos ir viskas susitvarkys gerai.
Nuo Vilniaus iki Pskovo gavau 1 kg. duonos (kepalėlį), dvi apipuvusias silkes (nevalgiau, nes labai sūrios) ir 10 gr. cukraus. Iš Pskovo gavau 3 kepaliukus duonos. Taigi turėdamas savo taukų paskutinį plastmasinį bokalą ir 2 kg. cukraus nesu alkanas ir net galiu kitus pavaišinti.
Tik bėda, kad čia 1 vieta traukiny ant dviejų. Kieta. Manau, kad esu ištižęs, išlepęs, o gal ir senatvė?
Nuotaika lygi, gera. šiuo metu esu įsijautęs į Kristaus kunigystę. Iš širdies Viešpačiui kasdien kartoju — Fiat.
Ką galėjau, dirbau Dievo garbei, Bažnyčios ir Tėvynės gerovei. Todėl nieko negailiu, tik kad Viešpats nekaltintų, jog mažai padariau. Melskitės už mane, kad kaip kunigas visuomet būčiau veidu į Dievo ir Bažnyčios priešus.
Galbūt Antano šventėje suspėsiu parašyti iš lagerio. Sveikinkite visus, visus. Viduklę labai nuoširdžiai mylėjau ir daugiausia už ją aukoju. Už Kulautuvą 6 metus, už Viduklę 10 metų. šįmet Igliauka švenčia 100 metų bažnyčios jubiliejų. Būtų gera, kad klebonas ir grupė vidukliečių nuvažiuotų (sužinokit datą) ir padėtų gėles prie kun. Kačergio kapo. Tuoj pat Naumiesčio Bažnyčiai — 200 metų. (. . .)
Kalinys Viešpatyje — kun. Alfonsas
Iš birželio 8 d. laiško:
(. . .) buvo padaryta aliuzija, kad pasekčiau D. Dutko pavyzdžiu, bet šita paguoda nepadarė jokio įspūdžio. (. . .)
Melskimės vieni už kitus, kad nepalūžtume po Viešpaties kryžiumi.
Kalinys Viešpatyje — kun. Alfonsas
11 birželio kun. Alfonsas Svarinskas buvo atvežtas į vietą. Iš ten lagerio viršininkas atsiuntė pranešimą, kuriame buvo adresas. Parašyta, kad galima gauti į metus dvi banderoles po 1 kg. Galės parašyti po 2 laiškus į mėnesį, vieną asmeninį pasimatymą į metus. Gauti laiškus be apribojimų.
Praėjus pusei bausmės, t.y. po 3,5 metų, galima bus pasiųsti vieną 5 kg. siuntinį. Adresas:
618263 p. Kučino
Čusovskogo r-n
Permskoi obl.
Učreždenie VS-389/36
Svarinskas Alfonsas, Vaclovo
Kučino lagerio nr.36 barakas
