Lietuvos Bažnyčios padėtis žymiai pasunkėjo, pradėjus valdyti J. Andropovui. Geriausi kunigai šantažuojami, grasinama kalėjimu ir pan. Gaudomi ir baudžiami protestų parašų rinkėjai, tardomi ir tikintieji — suaugę ir vaikai. Plačiausiai išvystyta ateistinė propaganda, šmeižtai prieš kunigus. Per spaudą ir televiziją aiškinama, kad vaikams iki 18 metų negalima patarnauti šv. Mišioms, dalyvauti procesijose ir chore. Tardomi ir baudžiami už surengtas kalėdines eglutes (Simne, Prienuose, Kybartuose), Vėlinių procesijas. Apie bažnyčias slankioja mokytojai, o kai kur net milicija, stebėdami, kad vaikai nebūtų ruošiami Pirmajai Komunijai. Pasitaiko, kad vaikai sulaikomi gatvėje, įtariant einant mokytis katekizmo. Kiek valdiški bedieviai persekioja tikėjimą viduje, tiek paskui stengiasi įtikinti užsienio opiniją apie visišką religijos laisvę Lietuvoje. Lietuvos vyskupus išleidžia „ad limina" į Romą, o į kalėjimą sodina kunigus. Kunigų taikos delegacijos važinėja į įvairius kongresus, o Lietuvoje — didžiausias spaudimas laikytis vadinamų Religinių Susivienijimų nuostatų, kurie siekia visiško Bažnyčios sunaikinimo. Lietuvos Bažnyčios pastangos atgauti Konstitucijos garantuotas teises, žmogiškai mąstant, atrodo beviltiškos, valdžia nereaguoja į jokius protestus, neatsako į keliasdešimt tūkstančių pasirašytus pareiškimus, tikintieji diskriminuojami, kunigų gretos retėja, gausėja parapijų, kurios neturi kunigų. Ir štai tokiu lemtingu momentu Lietuva netenka dviejų uoliausių kunigų: Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus.
Visa šitai turint galvoje, ne vienam ateina mintis: ar to reikėjo? Ar nebuvo galima apsieiti be šitos aukos?
Aišku, būtų galėję išvengti arešto ir kalėjimo šie du Lietuvos kunigai, jei būtų nematę tikintiesiems daromų skriaudų, likę kurti pagalbos šaukiančiųjų balsui ir pagal seną lietuvių išsireiškimą — ramiai tūnoję po šluota, saugant savo šiltą vietelę, kaip kad ne vienas šiandien daro. Bet ar tai viskas? Būdami tikri ganytojai, kitaip pasielgti jie negalėjo.
Atsiranda tokių, kurie už šią jų drąsą juos laiko neišmintingais. Galbūt, kai kam atrodė ir tie, kurie caro priespaudos laikais rašė prašymus valdžiai, kad leistų lietuviams spausdinti knygas lotyniškomis raidėmis ir tie mūsų knygnešiai, kurie tokias knygas nešė per sieną ir platino liaudyje, atrodė neprotingi, nes už tai nukentėjo ir daugelis savo dienas baigė Sibire. Ar to meto „gudriesiems" jų kova neatrodė beprasmiška, neprotinga: ar gali saujelė drąsuolių atsilaikyti prieš milžiniškos caro imperijos žandarmeriją?! Net juokinga tada buvo galvoti apie spaudą ir tautos laisvę. O tačiau — kova nebuvo veltui. Kai kas laikė neprotingu ir Kaišiadorių vysk. T. Matulionį, kai jis parašė griežtą protesto raštą vokiečių okupacinei valdžiai dėl vienų atlaidų metu Kaišiadorių katedroje suimto jaunimo, ypač nepilnamečių mergaičių, nes už tai taip pat grėsė areštas. Kvailučiais buvo laikomi ir tie, kurie vokiečių okupacijos metais slėpė ir globojo naikinamus žydus, kaip kun. Stakauskas, kun. Paukštys.
Jie rizikavo savo laisvę ir savo gyvybę. Rizikavo todėl, kad buvo tikrieji ganytojai.
Šiems suimtiesiems ir kalinamiems kunigams — kun. A. Svarinskui ir kun. S. Tamkevičiui — tinka Hamako žodžiai: „Yra didesnių dalykų už laisvę, tai — Tiesa". Taip, jie nepakentė melo, kurio tiek daug šiandien mūsuose ir kovojo už tiesą, už ką prarado laisvę.
Visiems turbūt žinomas pasaulinio masto mokslininko žydo Alberto Einšteino pasisakymas: „Aš niekad nesidomėjau Bažnyčia, bet dabar jaučiu jai didelę pagarbą ir palankumą, nes tik viena Bažnyčia turi drąsos ir ištvermės ginti tiesą ir žmogaus laisvę. Būdamas laisvės mylėtojas, maniau, kad, Hitleriui paėmus valdžią, Vokietijoje, bent universitetai, gins laisvę, nes jie juk yra tiesos skleidėjai. Bet universitetai tylėjo. Tada maniau, kad laisvę gins laikraščių redaktoriai, kurie dažnai rašydavo geringus straipsnius už laisvę, tačiau po kelių savaičių ir jie nutilo. Tiktai Bažnyčia visą laiką stovėjo skersai kelio Hitleriui, norinčiam užgniaužti tiesą ir sunaikinti laisvę." Panašiai dabar yra ir Lietuvoje. Prieš visomis priemonėmis skleidžiamą melą daugiausia kovoja kunigai.
Tiems, kurie juos laiko išsišokėliais, ekstremistais, reikėtų prisiminti tai, kad ne jie vieni ir tai ne pirmi. Savo laiku Žemaičių vyskupas M. Valančius, kai Rusijos caras norėjo paskandinti Lietuvą degtinėje, kūrė blaivybės draugijas, o valdžiai uždraudus, net išleido kunigams raštą, ragindamas nepaklusti tokiems draudimams, — už tą daug nemalonumų susilaukė iš gubernatoriaus. Poeto Baranausko jaunystės draugas kun. K. Kairys už tai, kad, neatsiklausęs valdžios, pašventino naujus gimnazijos rūmus, buvo ištremtas į Rusijos rytus, kur ir mirė būdamas vos 29 metų amžiaus. Kun. M. Krupavičius už du memorandumus, protestuojant prieš okupantų kėslus ir nehumanišką elgesį su žmonėmis, taip pat nešė nelaisvės grandines. Kunigas A. Lipniūnas baigė savo gyvenimą Štuthofo lageryje už tai, kad Vilniuje šv. Jono bažnyčioje kalbėjo apie okupantus, kurie nori nupirkti jaunimą tabaku ir degtine. Hitlerio laikais buvo sunaikinta apie 4,000 kunigų, kurie nebuvo abejingi melui. Visais laikais, pačiais tamsiausiais, kunigo ranka nešė tiesos žibintą vargo broliams — tai kunigo pašaukimas. Kitiems svyruojant, jis turi būti tvirtas; kai kiti tyli, jam reikia kalbėti; kai kiti nuolaidžiauja, jis turi priešintis; kai kiti apsileidžia, jis privalo, sujungęs savo kančią su Viešpaties atperkamąja kančia, maldauti už tautą.
Ne paslaptis, kad šiandien ir iš kunigų atsiranda tokių, kurie nuolaidžiauja, sakydami, kad „prieš vėją nepapūsi"; tyli, kai reikia kalbėti; užmerkia akis, netiesą matydami. Dalis tokių tai daro todėl, kad saugo savo žemišką būstą, nenori užsitraukti valdžios nemalonę, nenori būti perkelti į žemesnę vietą. Jie dažniausiai ir prilipina ekstremisto vardą uoliesiems kunigams. Ekstremistais buvo vysk. M. Valančius, vysk. T. Matulionis, Dievo Tarnas Arkivyskupas J. Matulevičius, savo dienoraštyje rašęs: „Duok, Dieve, kad mes būtume pagauti tos didelės vienos minties — Bažnyčiai dirbti, vargti, kentėti, . . . savo gyvenimą aukoti Dievui, Bažnyčiai; sudilti, sunykti darbuose, varguose ir kovose dėl Bažnyčios; kad mes turėtume tą didelį narsumą jokių kliūčių iš pasaulio pusės ir jos galybių nesibijant, jokiam bailumui nepasiduodant, eiti drąsiai į darbą, į kovą dėl Bažnyčios, tenai, kur labiausiai to reikia, tai yra, kur pasaulinė valdžia persekioja Bažnyčią, vienuolijas, varžo Bažnyčią ir Jos organizacijas bei įstaigas, kad mes tik to vieno bijotume — numirti nieko dar nekentėję, nevargę, nedirbę Bažnyčiai, sieloms išganyti, Dievo garbei skleisti . . . „Tokie „ekstremistai" buvo kun. K. Kairys, kun. A. Lipniūnas, prl. kun. M. Krupavičius, tie 4,000 kunigų, sunaikinti nacių, tokie ekstremistai buvo visi mūsų knygnešiai, išsaugoję lietuvišką žodį. Tokiais ekstremistais buvo ir Sokratas, ir Plato, kuris buvo išvarytas iš Sirakūzų, ir Gandi . . . Tokiais ekstremistais yra ir mūsų kankiniai kunigai — kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius. Tai garbingos eilės.
Istorija ne visuomet sugeba laiku įvertinti, dažnai ji savo žodį taria pavėluotai, bet vis tik taria.
Kitų silpnumą turi atsverti ryžtingųjų drąsa ir auka. Savo laiku G. Papini rašė: „Aš neprašau duonos nei užuojautos, prašau tik mažo atomo tiesos . . ." Reikia manyti, kad ir mūsų kankiniai kunigai — kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius — taip pat neprašo nei duonos, nei užuojautos. Jie tik prašo trupučio tiesos, kad mes viską teisingai suprastume.
Upsalos universiteto vestibiulį puošia žodžiai: „Laisvai mąstyti yra gražu, bet dar gražiau teisingai mąstyti". Ar mes teisingai mąstome apie suimtus mūsų kankinius kunigus, apie visą dabartinę Bažnyčios padėtį?
Popiežius Gregorijus VII yra pasakęs: „Mylėjau tiesą ir nekenčiau neteisybės, todėl mirštu tremtyje". Ir mūsų kunigai — kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius — yra nelaisvėje todėl, kad mylėjo tiesą ir nekentė neteisybės, kad teisingai suprato savo pareigas ir atsakomybes.
