1983 m. gegužės 16 d. 10 val. Vilniaus Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Garliavos gyventojos Jadvygos Bieliauskienės byla. J. Bieliauskienė kaltinama parašų rinkimu po pareiškimu KP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui dėl tikinčio jaunimo persekiojimo, bendradarbiavimu „LKBK", vaikų būrimu į ratelius bei organizavimu nacionalistinio turinio vaidinimų.
Beveik visi teisme liudininkais dalyvavę vaikai ir jaunimas J. Bieliauskienę charakterizavo kaip labai gerą, aukštos moralės tikinčią moterį. Garliavos I-os vid. mokyklos direktorius Nausėdas savo parodymuose liudijo, kad J. Bieliauskienės nepažįsta, bet jau nuo 1939 m. pastebėjęs, jog vadovaujamoje mokykloje būriuojasi ne vienos klasės, t.y. įvairaus amžiaus mokiniai. Buvo gauta žinių, kad tikintys mokiniai renkasi kartu atšvęsti gimtadienių; priimtas nutarimas, kad tokiuose suėjimuose privalo dalyvauti vienas iš pedagogų. Direktorius paminėjo, kaip iš komjaunimo išstojo mokiniai — Gluoksniai ir Artūras Slepkovas. Nemažai dėmesio savo kalboje jis skyrė Mindaugui Babonui, pasakojo, kaip Mindaugas savo mokykliniuose rašiniuose Dievą buvo pradėjęs rašyti didžiąja raide, o į mokytojų perspėjimus, kad tai yra bendrinis žodis ir jį reikia rašyti mažąja raide, atsakęs: „Jums tai gal ir bendrinis žodis, o man tikrinis". Kalbėjo, kaip M. Babono rašinį apie taiką reikėjo net perduoti atitinkamoms instancijoms. Teisėjui paklausus, kas vaikams darė tokį poveikį, direktorius atsakė, kad jo manymu, buvęs Garliavos vikaras kun. Vaclovas Stakėnas.
J. Bieliauskienės gynimosi kalba, pasakyta 1983 m. gegužės 17 d.:
„Seniai, labai seniai
Užrašyta Rašte Šventam ,
Ir tarė sau kartą beprotis:
— Nėr Dievo! . . .' —
Išminčiai, pranašai, žyniai
Giedojo psalmes, giesmes,
Liepsnojo aukurai
Galybių Dievo šlovei.
O tą nežmonišką vapėjimą,
lyg juodą liepsną vėjas plaikstė
Iš šimtmečio į šimtmetį,
Kol gimė padermė liūdna,
Kuri kartot panūdo
Anuos nužudančius žodžius
— Nėr Dievo! Dievo nėra! ... —
Tiktai žmogus! ... —
Jo nesukūrė joks dangus! ... —
Ir nelaimingoji karta
Uždėjo tiesai grandines,
O melas išskleidė sparnus.
Keliolika metų pati sunkiai sirgau sunkia epochos liga — bedievybe . . . Skaudžias žaizdas paliko sieloje šie metai ir davė rūsčią patirtį apie mirtiną netikėjimo pavojų. Berods Gėtė yra pasakęs, kad žmogus daug praranda, netekęs turto, nepalyginamai daugiau nustoja, netekdamas garbės, ir beviltiškas vargšas tampa, prarasdamas tikėjimą . . . Lietuva jau žino, ką reiškia netikėjimas! Jis Lietuvą jau atvedė prie kapo duobės. Liūdnas pasidaro žmonių gyvenimas, kai bendravimo pagrindu tampa savimeilė, o gyvenimo tikslu — malonumų ieškojimas. Nepatebimai plinta girtuoklystė, ištvirkimas — griūva šeimos. Kiek daug šiandieną nelaimingų vaikų, jaunuolių, kuriems pasaulis šaltas, nykus nesvetingas. Gimdytojai gyvi, bet šeimos židinio nėra. Kas atpirks vaikų ašaras, skriaudas širdgėlą, kas išgydys sužeistą prigimtį?!
Yra baisus planas visus paversti bedieviais. Stalinmečio teroru ir dabartiniais neteisėtais persekiojimais, kuriuos palaiko Respublikos Galva, 1981 m. gegužės 17 d. plenume pasakytu teigimu, kad reikia „visokeriopai stiprinti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo ryšį su kova už religinių atgyvenų likvidavimą", jau labai daug pasiekta, ir padariniai, neturintys pavyzdžio, kelia siaubą: girtuokliavimas, ištvirkimas, venerinės ligos, negimusių kūdikių žudymas, šeimų irimas, beglobiai vaikai, išsigimimų ir išprotėjimų gausėjimas, didėjantis nusikalstamumas. Nežiūrint į šiuos tautos sunaikinimą nešančius padarinius, bedievybės platinimas, palaikomas aukščiausios valdžios, kaskart vis griežčiau ir rafinuočiau vykdomas. Jei dar pusę šimtmečio taip smuksime, tapsime ištisai girtuoklių, kriminalinių nusikaltėlių, idiotų tauta, pamažu žūstanti kalėjimuose, beprotnamiuose, išsigimėlių namuose, ligoninėse. Sakykit, ar visa tai matant, galima tylėti?! Tylėjimas — išdavystė. Tautos dvasia pati šaukia per jautrias, baimei nepasiduodančias širdis, šaukia poetų lūpom, šaukia besimeldžiančių lūpom į Dievo Motiną . . . Garliavos vaikai per Gyvojo Rožančiaus maldą garbina Mariją, prašydami, kad gelbėtų Lietuvos jaunimą iš bedievybės, girtuokliavimo, moralinio pakrikimo . . . Vaikai, maldos įkvėpti, patys panūdo tapti gelbėjimosi šauksmu. Jie tą šauksmą su pagalba B. Brazdžinio poezijos įdėjo į Kalėdų šventei (1980 m.) skirtą vaidinimėlį. Tegul šitas vaikų šauksmas tampa visos Lietuvos jaunimo šauksmu . . ., tegul šitas šauksmas kiekvieno lietuvio širdyje pavirs liepsnojančiu aukuru, kad išsisklaidytų nuodėmingos bedievybės sutemos, pasigailėtinom pamėklėm pavertusios jau tokią daugybę puikiausių mūsų brolių. Prisikels Lietuva Dievuje, o Dievuje gyva tauta vienodai pakelia tiek laisvę, tiek vergovę — nors tūkstantį metų ji tęstųsi. Aukos troškimu liepsnojančios širdys eis kančių keliais ir stiprins tautos dvasią.
Esu teisiama pagal 68 str. I dalį. Man sako, kad aš siekiau silpninti Tarybų Sąjungą. Negi Tarybų Sąjungos stiprumas slypi siekime per bedievybę ir nužmoginimą nutautinti, sunaikinti mažąsias tautas?! . . . Šitaip keliant klausimą, galima suprati, kodėl taip grubiai pažeidžiamos Konstitucijos garantuotos tikėjimo, sąžinės, kritikos laisvės ir nuolat teisiami žmonės. Siekdamas tobulėjimo, ugdydamas savyje asmenybę, jaunimas praktikuoja religiją ir yra grubiai persekiojamas. Dėl persekiojimo iš visos Lietuvos buvo siunčiami protestai Lietuvos KP sekretoriui su tikinčiųjų parašais. Proteste išdėstyti persekiojimo faktai laikomi šmeižikiškais, silpninančiais Tarybų Sąjungą. Po skundu pasirašę žmonės tardomi, laikomi nusikaltėliais . . . Žmonės represuojami, o aš teisiama kaip parašų rinkėja . . . Atskira tauta neturi teisės siekti savo moralinio sveikatingumo, gydytis nuo dvasios raupsų, paralyžiaus, maro. Ar Dievo išpažinimas gali būti grėsmė valstybei?! Žmonių moralinis supuvimas — štai kur tikroji grėsmė! Kodėl tokio pavojaus akivaizdoje neleidžiama gelbėtis?!
Garliavos vaikus tardytojai privertė kalbėti savo kategorijom, kad, neva, vaidinime buvo kalbama apie buržuazinės Lietuvos atgaivinimą. Vaidinime nebuvo paliesta jokia santvarka. Ten Lietuva verkė moraliniame pakrikime žūstančių savo vaikų, o čia fabrikuojamas politinis incidentas.
Galite fabrikuoti politines bylas, klastoti tiesą, išsigelbėjimo troškimo vis tiek nesustabdysite . . . Niekas neturi teisės pasmerkti mažųjų tautų išnykimui, kaip jas yra pasmerkę teisėjai, vyriausybės asmenys, šviesuoliai indiferentai, sakydami, kad mažosios tautos vis tiek išnyks. Apie tai man kalbėjo ir prokuroras Bakučionis, ir tardytojas per man sudarytų kaltinimų paskelbimą balandžio 6 d. Taip nebus! Taip neturi būti! Prisikels Lietuva Dievuje — taps švari, sveika, tvirta, tada, nors tūkstantį metų truks mažųjų tautų sunaikinimo siekianti santvarka, lietuviais mes išliksime . . . Nenusiminkite, vaikai, kad jus privertė duoti parodymus prieš mane ir dar neteisingus . . ., norint atsilaikyti prieš moralinę tardytojų prievartą, reikia būti labai stipriam — mylėti Dievą ir Tiesą labiau negu savo gyvybę, o tokiais pigiai netampama. Neapleiskite Rožančiaus, ateis laikas, kai drąsiai žvelgsite mirčiai į akis, nesulaužomi, nenugalimi. Nėra beprasmės aukos. Jūs trokštate tapti šauksmu Tėvynės lūpose ir prašėte manęs, kad jums padėčiau. Labai menki mano sugebėjimai, jokios patirties. Kadangi daugiau nebuvo kam, kiek išėjo — stengiausi. Būkite laimingi, kad esate persekiojami už Tiesą . . . Laisvanoriška nekaltųjų kančia sugėdins neteisingus teisėjus ir pavargs jie teisti Meilę, einančią už kitus aukotis. Kitų drąsuolių lūpom pratęs Tėvynė jūsų šauksmą . . .
Esu silpna, tik Dievu ir gerųjų žmonių maldom gyva. Nepaprastai esu visiems dėkinga ir prašau — neapleiskite ir toliau. Už kalinius, o ypač už tardomuosius reikia labai melstis ir nepamiršti tų nelaimingųjų, kurie nutolę nuo Dievo . . .
Labai gaila Šapokos „Lietuvos istorijų" (11 egz.), kurias atėmė kratos metu. Tautos istorija nuo mūsų slepiama, todėl šis netekimas neįkainuojamas. Knygų negrąžins. Reikia jas visom išgalėm nepaliaujamai dauginti. Esu kaltinama pagal prielaidą ir neteisingą ekspertų išvadą informacijos perdavimu „LKBK". Teisėjai, jūs pirmiausia turėtumėte rūpintis, kad nebūtų už tikėjimą persekiojami žmonės, tada nebus ir panašių publikacijų.
Meldžiuosi už tardytojus, gausius išdavikus. Jų gyvenimas skaudus — jiems lemta persekioti Tiesą. Ateis laikas ir supras jie, kad Tiesos negalima nuteisti — Tiesa teisėjus teisia. Negalima nužudyti Meilės, įkalinti Laisvės . . . Esu pasiruošusi bet kokiai aukai.
Esu kaltinama nacionalizmu. Jau Vydūnas kėlė Mažosios Lietuvos lietuvių tautinį susipratimą, todėl, kad, pagal jį, nutautėję žmonės nužmogėja . . . Kreipiuosi į visus, kurie užsibrėžėte smurtu, persekiojimais, teismais išplėšti tikėjimą iš žmonių širdžių. Noriu paklausti: Ar jūs žinote, kad tokiu būdu pasmerkiate minias nužmogėjimui? Prašau su meile, kaip Brolius, neatimkite iš žmonių tikėjimo, nežudykite Lietuvos. (Gynimosi kalba sutrumpinta — red. past).
Prokuroras savo kaltinime teigė, kad parengtiniame tardyme J. Bieliauskienės kaltė įrodyta, tik teisme kai kurie iš liudininkų atsisakė savo parodymų teisiamosios naudai. Kaltino, kad J. Bieliauskienė ugdė mokiniuose nacionalistines nuotaikas, iškreipė tarybinę tikrovę, aukštino Lietuvos praeitį, kunigaikščius, nelegalioje spaudoje („LKBK") skelbė šmeižikiško turinio faktus apie tikinčių mokinių persekiojimus, tardymus. Tai buvo paskelbta reakcinguose užsienio žurnaluose, — „Draugas", „Tėvynės žiburiai", — Vatikano radijo laidose. Prokuroras pareiškė, jog ekspertai nustatė, kad žinios perteiktos J. Bieliauskienės stiliumi, todėl jai ir priklauso. Savo kaltinime prokuroras apkaltino teisiamąją bendradarbiavimu su kunigais: Alfonsu Svarinsku ir Sigitu Tamkevičiumi, parašų po protestu dėl tikinčio jaunimo persekiojimo rinkimu. Priminė teismui, kad J. Bieliauskienė pokario metais palaikė ryšius su buržuaziniais nacionalistais (partizanais — red. past.), platino atsišaukimus, už ką 1948 metais buvo nuteista 25 metus kalėti, vėliau bausmė sumažinta iki 10 metų, o iki bausmės pabaigos likus 2 metams, buvo paleista. Prokuroras teigė, kad J. Bieliauskienė išvadų nepadarė ir, būdama laisvėje, toliau užsiiminėjo antitarybine veikla.
Nemažą dalį savo paskutinio žodžio J. Bieliauskienė išsakė eiliuota forma, pasiremdama J. Marcinkevičiaus „Ugnies poema", B. Brazdžinio „Atleisk man, Viešpatie", P. Širvio žodžiais. Pagrindinė mintis tokia:
Prašau, meldžiu Jus,
Mano sielvarto skaudžiausio Broliai, —
Iš įsčių Lietuvos išėję — Teisėjai mano,
nenužudykite vyturio giesmės, —
tos mylinčios, tyros, jaunos,
į Dievą kylančios širdies, — nenužudykite! ... —
Meldžiu, šaukiu, maldauju! . . .
„O netikėjimo juoda ranka
kurią mes patys virš savęs iškėlėm" . . .
Ji žudo vyturius, ji Meilę žudo ... —
Kaip skaudžią skaudžią žaizdą
šią patirtį nešu. —
Todėl meldžiu Jus, Broliai mano, —
Lietuvos vaikai,
atimkite tą juodą ranką
iš dangaus mėlynės,
kad nebebūtų vyturiai . . .
Tegul pavasarį jie neša! . . .
Tegul pakyla meilės saulė
virš neapykantos ledyno! . . . Tegul! . . . —
Aukščiausias teismas J. Bieliauskienę nuteisė 4 metams griežto režimo lageryje ir 3 metams tremties.
