1983 m. birželio 22 dienos „Kauno tiesoje" išspausdintas Broniaus Jauniškio ateisto atviras laiškas „Nebijau šmeižto", kurį vėliau ELTA, pakeitusi antraštę į „Nebijau Šantažo", išsiuntinėjo rajoniniams laikraščiams, šiame, kaip ir kituose Jauniškio straipsniuose, pilna iškraipymų ir netiesos.

1. „Nebijau šmeižto" — rašo Jauniškis. Su tuo jo tvirtinimu visiškai sutinku: Jauniškiui iš tikrųjų nėra ko bijoti šmeižto, nes niekas jo nešmeižia, tik jis nuolatos kitus šmeižia ir rašo netiesą.

2. Straipsnio pradžioje Jauniškis tvirtina esą augęs „labai religingoje šeimoje". Argi? Labai religinga šeima būna tik tada, kai abu tėvai yra tikrai religingi, ne tokie, kaip Jauniškių šeimoje, kur vienas tempia į vieną pusę, antras į kitą: motina religinga, o tėvas visiškai liberalas ar net ateistas. Dėl to Jauniškių šeimą lygia teise būtų galima pavadinti ir visai nereliginga.

 

kun. Jonas Danyla SJ


3. Jauniškis rašo: „įstojau į saleziečių vienuolyną". Į vienuolyną Jauniškis neįstojo; pas saleziečius jis buvo tik kaip aspirantas — siuvėjas, „kriaučiuku" vadinamas, ir ėjo pradinės mokyklos kursą. Į vienuolyną žmogus įstoja tik tada, kai pradeda noviciatą, o tikras vienuolis — kai padaro įžadus. Jauniškis noviciate nebuvo nė dienos, nepadarė jokių įžadų — tai tvirtina jo globėjas kun. J. Žemaitis, tai pripažįsta savo laiške ir pats Jauniškis, jog buvęs tik aspirantas, o ne vienuolis. Tačiau apybraižoje „Dievo praradimas" jis tvirtina, jog buvo padaręs įžadus, ir 1940 metais, pasikeitus santvarkai, jis rūpinęsis nuo įžadų gauti popiežiaus dispensą („Žmonės su abitais" 47 ir 48 psl.). Taigi čia pasirodo tikras Jauniškis: jis rašo taip, kaip jam tuo metu patogiau, nepaisydamas tiesos.

O kaip būtų gera, jeigu Jauniškis iš tikrųjų būtų rašęs tiesą, nesigriebęs melo, šmeižtų ir klastočių. Visa, ką jisai rašė apie Juozą Misiūną — melas ir klastotės. Jauniškis net nežino, kur yra Silezija, — jis ją nukelia į Olandiją, ir vaizduoja tą kraštą iš savo fantazijos — randa ten uolėtus kalnus, kokių Olandijoje visai nėra, ir akmeninius vėjo malūnus vandeniui pompuoti, kokių olandai visai nestato; jis mato ir raitą policiją, kuri sklaido bedievių mitingą, nežinodamas, kad Olandija yra demokratinė šalis ir įvairios partijos, niekieno netrukdomos, laisvai daro susirinkimus. Ir pats Misiūnas, pagal Jauniškį, nuvykęs į tą Olandijos Sileziją, padaro tiesiog stebuklą; nesimokęs olandų kalbos, laisvai susikalba su vietiniais olandais, o išgirdęs ateistų vado Minaurio iš Hagos kalbą, pajunta norą jį sukritikuoti, tik pabijo, kad nesugebės taip gerai kalbėti, ir už tai, kad Minaurio nesukirto, Misiūną, pusiau apnuogintą, pririša prie stulpo ir nuplaka iki apalpimo ir apakimo. Po to persiunčia jį į Kauną, Kipas sutinka jį nedraugiškai ir, grasindamas karceriu, įsako rašyti prašymą, kad būtų atleistas iš vienuolyno. Misiūnas parašo ir, vos regėdamas dienos šviesą, apleidžia vienuolyną.

Visoje toje istorijoje nėra nė lašo tiesos, o tik prasimanymai ir šmeižtai. Kad Jauniškis yra prasimanymų „meistras", tai nurodė ir rašytojas komunistas Julius Būtėnas: „Malonu, kad Br. Jauniškis nori geru žodžiu prisiminti savo buvusius profesorius, dėstytojus, bet apmaudu, jog tos išvykos prasimanytos . . . Operuojant prisiminimais, reikėtų bent kiek pagalvoti apie teisybę ir logiką (Literatūra ir menas, 1983 m. Nr. 49).

Taigi, kaip kitose, taip ypač šioje apybraižoje nėra nei teisybės, nei logikos, o tik įžūlus prasimanymas, ir labai keista, kad tų grubių Jauniškio klaidų nenori pastebėti redaktoriai ir leidėjai. Todėl nenoromis peršasi mintis, kad ir jiems, kaip ir Jauniškiui, kuo bjauriau apie religijos atstovus parašysi, tuo geriau. Bet tai juk gėda lietuvių literatūrai, skriauda skaitytojams, kai jie maitinami tokiais šlamštais, nuolatos klaidinami ir mulkinami.

Stabtelėkime nors truputį prie šių nelogiškumų. Jauniškio išsilavinimo lygį rodo faktas, kad jis nežino, kur yra Silezija, o redaktoriams ir leidėjams vistiek kur ji būtų, svarbu kad tik bjauriau bus sukritikuoti nepageidaujami asmenys.

a) Kadangi Silezija yra ne Olandijoje, bet tuometinėje Vokietijoje, todėl ir Misiūnas negalėjo ten matyti vėjo malūnų vandeniui pompuoti, nes drėgmės Silezijoje yra greičiau per mažai negu per daug.

b) Juozas Misiūnas niekada nebuvo Olandijoje, todėl jis negalėjo matyti olandų ateistų vado iš Hagos Minaurio, kuris vadovavęs ateistų mitingui ir už kurio nesukritikavimą Misiūnui buvusi skiriama didelė bausmė „rendikontas".

c) Kadangi Misiūnas Minaurio nematė ir jo kalbos negirdėjo, tai ir sukritikuoti Minaurio negalėjo, todėl jis negalėjo ir būti baudžiamas, o jeigu jis nebuvo baudžiamas, tai jis ir neapako.

d) O kadangi jis buvo sveikas, todėl jis tuojau ir nebuvo grąžintas į Kauną, bet ištisus metus pasiliko Mitleštainėje studijuoti kalbas ir rengtis filosofijos studijoms.

e) O kadangi jis tikrai po metų grįžo į Kauną, turėjo sveikas akis ir niekuo nebuvo nusikaltęs, todėl jam nereikėjo tuojau rašyti prašymo, kad būtų atleistas iš vienuolyno, bet buvo paskirtas Kauno jėzuitų gimnazijos mokinių bendrabučio vieno skyriaus vedėju-prefektu.

Be to, žodžio „rendikontas", kiek teiravausi, niekas iš jėzuitų nėra girdėjęs ir nežino, ką jis reiškia. Ir tokios bausmės, kad kas nors būtų pririšamas prie stulpo ir skaudžiai nuplakamas, niekas nėra patyręs, — tai vis „rašytojo" Broniaus Jauniškio „laisva kūryba" — prasimanymas.

Kai po metų (1934 m.) vėl buvo svarstomas Misiūno studijų klausimas, jis, Misiūnas, pabūgęs septynerių kietų studijų kursų, ėmė išsisukinėti ir teisintis, jog į vienuolyną nenorėjęs stoti, o stojęs tik manydamas, jog tai esanti pareiga, nes juk ketverius metus buvo nemokamai išlaikomas ir mokomas. Tada jam buvo pasakyta, jog jis ne čia patekęs, — prievarta į vienuolyną nieks nevaromas ir prievarta padaryti įžadai negalioja.


Gavęs atleidimą nuo įžadų, Misiūnas 1934 metų vasarą apleido vienuolyną su visai sveikomis akimis ir, kaip teko konsultuotis geriausia liudininkė žmona Sofija Misiūnienė (per sekančius 21 metus, t.y. iki 1955 metų Juozas Misiūnas turėjo sveikas akis). Taigi Misiūnas nebuvo nuskriaustas: pas jėzuitus jis gyveno 8 metus, iš jų 7 mokėsi, vienerius metus dirbo. Atvyko baigęs 4 klases, čia baigė gimnaziją. Pagrižuvyje ir Mitelšteinėje pastudijavo lotynų ir vokiečių kalbas ir toliau netrukus galėjo mokytojauti gimnazijoje, dėstydamas lotynų, vokiečių ir prancūzų kalbas.

Nenuskriaustas buvo ir Juozas Stankaitis: atvyko jis pas jėzuitus 1934 m. pabaigoje baigęs vos dvi klases, vienuolyne baigė gimnaziją ir du filosofijos kursus. 1944 m. išstojęs, tų pat metų rudenį jis jau buvo paskirtas Šiluvos progimnazijos direktorium. Apleisdamas Pagrižuvio vienuolyną, birželio pradžioje Stankaitis su ašaromis akyse dėkojo: ,,Aš visada būsiu vienuolynui dėkingas, nes visa aš pasiekiau tik Jėzaus Draugijos dėka". Vėliau iš Šiluvos man rašė, džiaugdamasis, jog mokytojų konferencijoje jis irgi skaitęs paskaitą, ir kad jo ta paskaita pripažinta geriausia, nes naudojęsis veikalais, kuriuos aš jam tada buvau paskolinęs.

5. Toliau Jauniškis rašo: „Juokinga girdėti, kaip veidmaniškai užsienio stotys stengiasi paneigti tiesą. Antai mūsų spaudoje daug buvo rašyta apie jėzuitų vado Lietuvoje J. Kipo „ganytojišką" veiklą. Visuose atsiminimuose ir pasakojimuose nepaneigiamai demaskuojamas šis fašistinis karininkas-žvalgybininkas".

Tai irgi visiška netiesa. Prašau pasakyti, kieno tie „atsiminimai ir pasakojimai" demaskuoja Kipą kaip fašistinį karininką-žvalgybininką?

Kiekvienas absurdas Jauniškiui geras, jei tik juo galima apjuodinti sau nepatinkamus žmones. Bet čia ir vaikui aišku, kad žmogus, nėjęs karo mokslo ir dargi netarnavęs kariuomenėje, negali būti karininku. O Kipas, būdamas 18 metų, baigė gimnaziją ir tuojau stojo ne į karo mokyklą, bet į vienuolyną. Būdamas vienuoliu, jis negalėjo eiti karo mokslo, nes tai draudžia Bažnyčios įstatymai. Pirmojo pasaulinio   karo   metu   buvo   mobilizuoti   ir   jaunesni dvasininkai: kunigai paskirti karių kapelionais, o klierikai ir vienuoliai — broliais sanitarais karo lauko ligoninėse. Kad Kipas buvo tik kapelionas, o ne karinio dalinio vadas, tai pripažįsta ir Vilniaus ateistinio muziejaus rengėjai. Ten po Kipo nuotrauka parašyta: „Jonas Kipas . . . pirmojo pasaulinio karo metu buvo kapelionu". Tai gal tie muziejaus rengėjai taip pat buvo „naivūs veidmainiai"? Tikriausiai ne, bet tas naivaus veidmainio titulas greičiau tinka pačiam Br. Jauniškiui.

Dar absurdiškesnis tvirtinimas esą „Kipas — fašistinis karininkas žvalgybininkas". Tame tvirtinime tiek pat tiesos, kiek, jeigu tvirtintume, jog Kipas buvęs komunistų karininkas žvalgybininkas.

Mane Jauniškis puola, kam aš ginu Kipą. Taip, Kipą aš ginu ir ginsiu, nes aš jį gerai pažinojau, — penkerius metus kartu su juo dirbau, buvau jo padėjėju — vicedirektorium. Be to, man teko studijuoti tose pačiose mokyklose, kuriose porą dešimtmečių anksčiau buvo studijavęs J. Kipas. Sutikau daug žmonių, kurie jį pažino iš anų studijų meto laikų, ir niekam nei į galvą neatėjo mintis vadinti jį karininku. Kipas buvo uolus, sąžiningas kunigas vienuolis, jaunystėje savo dėdės Kipo pavyzdžiu buvo pasiryžęs būti misijonieriumi Indijoje. Baigęs filosofijos studijas, ketverius praktikos metus atliko Bombėjaus jėzuitų gimnazijoje mokytojaudamas. 1912 metais grįžo į Europą teologijos studijoms.

1915 metų pradžioje buvo įšventintas kunigu, o vasario 12 d. mobilizuotas ir paskirtas karių kapelionu. Tai kada gi jis ėjo karo mokslus? O be karo mokslo, koks gi jis gali būti karininkas? Taigi, kieno tie „atsiminimai ir pasakojimai", kurie „demaskuoja Kipą karininką ir fašistinį žvalgybininką"? Kad Kipas buvęs „karininkas ir fašistinis žvalgybininkas" — tai tvirtinti gali tik tas, kuriam tiesa visai nerūpi.

Į Lietuvą Kipas atvyko 1923 metais liepos mėn., kada apie nacionalizmą Vokietijoje niekas nežinojo. Kipas, kaip ir visi vokiečių jėzuitai, labai skaudžiai išgyveno nacių atėjimą į  valdžią. Jų bedieviška pasaulėžiūra buvo žinoma ir anksčiau, prieš 1933 metus, o paėmę valdžią į savo rankas, jie pasirodė dar žvėriškesni, ne tik tai persekiodami žydus, bet ir savo tautos tikinčiuosius. Jie greitai likvidavo visas religines organizacijas, uždarė ir nacionalizavo katalikiškas mokyklas, ligonines, uždarė daugumą vienuolynų, palaipsniui likvidavo visą religinę spaudą, daugybę kunigų sukišo į konclagerius ir ten daugiau kaip 4000 jų nužudė. Vien Dachau lageryje žuvo 1120 kunigų — tai didžiausias kunigų kapinynas pasaulyje. Pats J. Kipas, 1941 metų pradžioje repatrijavęs į Vokietiją, karo metu ilgokai sėdėjo nacių kalėjime. Taigi, kada gi jis buvo fašistiniu karininku?!

6. Apie kun. Gusto kabinetą aš žinau iš kitų, bet labai patikimų žmonių, kaip Saldutiškio kun. Broniaus Bulikos ir paties Br. Jauniškio gerbiamo kun. J. Žemaičio, kuriems netikėti aš negaliu. Be to, mačiau tik labai kukliai įrengtus gyvenamuosius kambarius — prabanga nesuderinama su neturto įžadu: valgo tą patį maistą visi vienodai, iš to paties puodo pasemtą, ir Br. Jauniškis čia vėl rašo netiesą, jog, jiems sugrįžus iš bažnyčios, valgykloje „kunigai gavo baltintos kavos su dešros sumuštiniais, broliukai — juodos kavos su sūrio sviestainiais, o mes naujokai, — arbatos su miežine koše" („Be iliuzijų" 37 psl.).

7. Tas pats pasakyta ir dėl Jauniškio tėvo pasipiktinimo elgetaujančiais veltėdžiais vienuoliais. Jokių elgetaujančių veltėdžių vienuolių prieškarinėje Lietuvoje nebuvo. Iš iš kokio gi vienuolyno Rytų Lietuvoje galėjo būti tie vienuoliai? Iš Saldutiškio vienuolyno juk niekas nėjo elgetauti. Nėjo ir Jauniškis, nes jis vienuoliu niekada nebuvo. „Jis vienuolio titulą savinasi, kai reikia paremti savo žodžius", — teisingai rašė kun. J. Žemaitis. Taigi, kuris čia melavo? Bronius Jauniškis ar jo tėvas? Broniaus tėvo aš nepažinojau, o apie nepažįstamą žmogų neigiamai rašyti būtų neteisinga, bet jo sūnų Bronių daugelį kartų sugavau meluojantį. Ir ne tik aš, bet ir Julius Butėnas, ir kun. J. Žemaitis, kun. Br. Bulika, — dėl to aš ir tvirtinau, kad Broniaus tėvas negalėjęs kalbėti apie elgetaujančius vienuolius, nes jis tikrai jų nematęs. Be to, vienuolynuose veltėdžių nėra, — ten visi dirba, ir daug dirba. . .


8. Jauniškis klausia, kodėl aš nekalbu apie jo iliuzijoje aprašytų asmenų pergyvenimų objektyvias priežastis, dėl kurių jie turėjo atsisakyti dvasininko kelio ir tiek kentėti.

O gi kad tie Jauniškio vadinami „nuskriaustieji" iš tikrųjų nebuvo nuskriausti. į vienuolyną jie atėjo ne tiek vedami noro tapti vienuoliais, kiek pasinaudoti proga mokytis. Mokslą gavę išėjo, o atsidėkodami svaido purvus į savo geradarius.

Čia norėčiau paklausti, kodėl tiek daug mokytojų tarybiniais metais turėjo palikti pamėgtą pedagogo darbą vien dėl to, kad jie buvo praktikuojantys katalikai? Prisiminkim tiktai prof. Šivickj, Vilkaviškio mokytoją Brilienę ir daug daug kitų. Kiek studentų buvo pašalinta iš aukštųjų mokyklų, . . . kiek vaikai kenčia mokyklose pajuokos, pasityčiojimo, barimo, net elgesio pažymio mažinimo iki patenkinamo už tai, kad eina į bažnyčią, patarnauja šv. Mišioms, barsto gėles ar giedą chore ... Ką blogo jie tuo daro, už ką jie baudžiami ir niekinami?

9. Jauniškis rašo: „Aš niekada nešantažavau kitų . . . Ateistai neplūsta nė vieno tikinčio žmogaus, kad jis tiki . . . Tad kam šauktis dangaus keršto prieš aktyvius ateistus"?

Ne prieš ateistus aš protestuoju, bet prieš jų skleidžiamą melą ir šmeižtus, prieš skaitytojų apgaudinėjimą ir žmonių mulkinimą, kai ateistai vienuolynus vaizduoja lyg Žvėrynus. Pagaliau pats faktas, kad ateistai religiją vadina prietarais, o tikinčiuosius prietaringais, tamsuoliais, tamsybininkais, šventeivomis, neatsikračiusiais religinių prietarų — ar visa tai nėra tikinčiųjų įžeidinėjimas? Ar žmogų vadinti tamsybininku nėra jo plūdimas ir paniekinimas, lyg kad jis būtų nenormalus?

Jauniškis rašo, jog „ateistas privalo padėti žmonėms atsikratyti klystkelių". O tie klystkeliai, pagal Jauniškį, religija. Kokią teisę religiją turite vadinti klystkeliais, kai jos laikosi daug žymiausių pasaulio mokslininkų? Pagal jus, jie visi tamsybininkai, neatsisakę religinių prietarų.

Praėjusiais metais gegužės 9 d. pagerbdami dabartinį Popiežių aplankė daugiau kaip 500 žymiųjų pasaulio mokslininkų iš visų kontinentų, jų tarpe apie 30 Nobelio premijos laureatų. O prieš keletą metų tas pats Popiežius, lankydamasis Amerikoje, buvo pakviestas prabilti Suvienytųjų Nacijų Organizacijos posėdyje. Visa Asamblėja išklausė jo ilgokos kalbos su dideliu dėmesiu ir pakilia nuotaika. Tuometinis SNO generalinis sekretorius Valdheimas pasakė, jog „Popiežiaus apsilankymas — tai laimingiausia mano gyvenimo diena". Taigi tamsybininko vardas tinka kai kam kitam, tik jau ne Popiežiui.

10. Pabaigoje Jauniškis rašo: „Džiaugiuos visu tuo, ką padariau ir darau".

Šie žodžiai — tai moralinis bankrotas. Jauniškis džiaugiasi paskleidęs daug melo, klastočių, apdrabstęs purvais niekuo nekaltus žmones — net savo geradarius. Yra tokių, kurie už jo šmeižtus moka honorarus ir tais šmeižtraščiais nuodija skaitytojų, ypač jaunimo, nepatyrusio ir nenusimanančio, sąmonę.
Bijutiškis,
1984 m. sausio 26 d.
J. Danyla