Šiemet kovo 4 d. sukako 500 metų kai mirė Lietuvos kunigaikštis šv. Kazimieras. Šį didį jubiliejų mūsų tauta mini sunkiomis bedieviškos priespaudos sąlygomis, Popiežiaus Jono-Pauliaus II žodžiais tariant, „taip didelėje nelaimėje, už kurią didesnės nėra buvę Lietuvos istorijoje." Šiuos žodžius patvirtina bedievių siautėjimas artinantis šv. Kazimiero jubiliejui.
Sunku buvo katalikiškai Lietuvai carinės Rusijos priespaudoje ... Ir tada buvo varžomas tautos Globėjo šv. Kazimiero garbinimas. Rusų caro cenzoriai braukė iš senųjų kantiškų per 200 metų mūsų liaudies giedotą giesmę apie šv. Kazimierą:
„Lietuvos žemė kaipo būt pražuvo
Septynis metus, kad nevalioj buvo.
Bet Dievas padarė didelę meilę savo,
duodamas patroną pagelbai gatavą.
Kazimieras šventas iš dangaus atėjo,
kurį žalnieriai ant oro regėjo.
Paskui eidami taip gudus patrėmė,
verkiančius žmones iš nevalios ėmė . . ."
(Taip giedojo mūsų protėviai, minėdami 1655 metų rusų antplūdį Lietuvon.) Ir šiais laikais, ruošiantis šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui, kai Lietuvos vyskupams buvo leista oficialiai išleisti katalikų kalendorėlį, bukletą ir jubiliejinį paveikslėlį, tarybiniai cenzoriai braukė, neleido juose atspausdinti neutralios liturginės komisijos parengtos šventojo biografijos. Ką antitarybinio šių dienų cenzoriai sugebėjo įžiūrėti šv. Kazimiero biografijoje? Kodėl taip bijomasi tiesos apie šv. Kazimierą? Tiek katalikų kalendorėlį, tiek medalį ar paveikslėlį kunigai ir tikintieji tikėjosi išvysti prieš jubiliejų, juo labiau, kad vyskupų kunigams išsiuntinėto rašto prieraše jubiliejiniams pamokslams siūloma naudotis kalendoriuje įdėta kazimierologine medžiaga. Minėtas kalendorius leidyklai spausdinti buvo atiduotas 1983 m. vasarą, tačiau jo spausdinimas buvo vilkinamas, atidedant paskirtą išleidimo terminą, ir tik vienas kitas kunigas kalendorių gavęs jubiliejaus išvakarėse ir praktiškai juo pasinaudoti iškilmių dienai nesuspėjo. O maldyno pasirodant tikriausiai reikės laukti dar ne vieną mėnesį. Kiekvienas Lietuvos kunigas gavo po 70 šv. Kazimiero paveiksliukų, kelis medalius, keliasdešimt kalendorėlių, o tai, palyginus su tikinčiųjų skaičiumi, mažiau nei lašas jūroje. Bet tai tik įžanga į prieš jubiliejinį bedievių siautėjimą.
Dar prieš jubiliejų periodinėje spaudoje pasirodė visa eilė straipsnių, kuriais mėginta sumenkinti šv. Kazimiero asmenį, suniekinti ir iškreipti paties jubiliejaus tikslus. Kaip pavyzdžiui, šventųjų kultą Bažnyčia visada naudojo politinei ir ideologinei kovai. Kazimiero mirties ir jo pripažinimo šventuoju sukakčių minėjimus organizuoja ultradešinieji lietuvių buržuazijos emigracijos veikėjai ir klierikaliniai ekstremistai Lietuvos Katalikų Bažnyčioje". („Kalba Vilnius" 1983 m. Nr. 10,14 psl.). Belieka tik pridėti, kad neužilgo ir pati religija ar noras kalbėti gimtąja kalba bus vadinama politika ar klierikalinio ekstremizmo apraiška. Dėl akių (ar dėl Vatikano suklaidinimo) buvo leista sudaryti jubiliejinę komisiją, kuriai, kaip vėliau paaiškėjo, tik porą kartų teko laimė posėdžiauti.
Visa katalikiška Lietuva rengėsi tinkamai sutikti vienintelio oficialiai paskelbto šventuoju Lietuvos kunigaikščio šv. Kazimiero 500 metų mirties jubiliejų. Pagrindinės jubiliejaus atidarymo iškilmingos pamaldos buvo paskirtos kovo 3 d. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kur ilsisi žemiškieji šv. Kazimiero palaikai. Tą dieną maldininkai iš visos Lietuvos rinkosi į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Bažnyčia ir šventorius netalpino žmonių, nemaža jų dalis stovėjo už šventoriaus ribų. Nuo ryto girdėjosi lenkiškos ir lietuviškos maldos. Pagrindinės pamaldos buvo pradėtos 12 val. šv. Mišias laikė Jo Ekscelencijos vyskupai — L. Povilonis, A. Vaičius, J. Steponavičius, V. Sladkevičius — pamokslą lietuvių kalba pasakė Panevėžio vyskupijos valdytojas kun. Kazys Dulksnys, lenkams kalbėjo Vilniaus vyskupijos valdytojas kun. Algirdas Gutauskas. Ir vis tik daugelio tikinčiųjų veiduose matėsi skausmas: didelė jų dalis negalėjo pilnai dalyvauti iškilmėse, šventoriuje, kur meldėsi gausi minia tikinčiųjų, tą dieną pamaldų metu viešpatavo tyla — neveikė garsiakalbiai, nors jau geras dešimtmetis, kai garsiakalbiai toje bažnyčioje veikia, veikė jie net pačiame remonto įkraštyje. Paaiškėjo, kad garsiakalbiai nustojo veikti išvakarėse bažnyčią apžiūrinėjusios komisijos pageidavimu. Pamokslų negirdėjo ne tik tikinčiųjų minia šventoriuje ir už jo, bet ir presbiterijoje buvę kunigai. Kad tai neatsitiktinumas, verčia galvoti ir tas faktas, jog šiemet Marijampolėje per Garbingojo Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus minėjimą panašiai „atsitiktinai" užsitrenkė sakyklos durys ir niekas negalėjo surasti raktų, todėl pamokslą sausakimšai bažnyčiai teko sakyti nuo altoriaus laiptų. Visa tai liūdnų dalykų pirmos kregždės. Nebe bedievių įsikišimo šv. Kazimiero jubiliejaus pagrindinės pamaldos buvo laikomos kartu lietuviams ir lenkams, kai jau nuo seniausių laikų jos vyksta atskirai, o ypatingai tomis progomis, kai į bažnyčią nei vieni lietuviai, nei vieni lenkai nesutelpa. To pasėkoje perpus mažiau žmonių turėjo galimybę sąmoningai dalyvauti pamaldose; iš šventoriuje ir gatvėje besispaudžiančių maldininkų tiesiog pasityčiota, stebėtina, iš kur ta paprasta liaudis turėjo tiek kantrybės — beveik tris valands žiūrėti ir nieko nematyti, klausyti, bet nieko negirdėti — ir sąmoningumo tyliai pavieniai daugiausia rožančiaus maldai. Jubiliejaus atidarymo iškilmėse nebuvo perskaityta Popiežiaus Jono-Pauliaus II telegrama, siųsta vyskupams ir visiems iškilmių dalyviams. Kažkas „atsitiktinai" pasistengė, kad vyskupas L. Povilonis ją gautų tik grįžęs iš iškilmių, nebuvo paskelbta ji ir sekančios dienos iškilmingose pamaldose. Jubiliejaus išvakarėse šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kur jau buvo susirinkę nemažai maldininkų, nebuvo pasakyta nei vieno pamokslo, nei pusė žodžio neužsiminta apie rytdienos iškilmes. į iškilmes nebuvo leista pakviesti daugiau kunigų išpažintims klausyti. Žmonės vargo eilėse prie klausyklų tiek išvakarėse, tiek jubiliejaus iškilmių dieną, kai kurie iš jų eilėse prie klausyklos prastovėjo nuo 10 val. ryto iki 17-18 val. vakaro. Vilniaus arkivyskupijos kunigai negavo jokio pranešimo apie kovo 3 d. jubiliejaus pradžios iškilmes. Ir vis tik, nepaisant informacijos stokos, į iškilmes suvažiavo nemažai kunigų, tačiau po pagrindinių pamaldų nė vienam iš jų nebuvo leista šv. Petro ir Povilo bažnyčioje laikyti šv. Mišias. Buvo padaryta viskas, kad kovo 3 d. į iškilmes atvykęs jaunimas negalėtų bendrai pasimelsti. Senamiestyje, prie šv. Kazimiero bažnyčios (dabar ateizmo muziejaus), pastoviai budėjo milicininkai ir saugumiečiai. Bedieviai nuolat suko galvas, kaip sumenkinti šv. Kazimiero jubiliejų. Skaudu, kad jiems talkininkų atsirado ne tik iš eilinių tikinčiųjų tarpo.
Kadangi vaikai ir jaunimas kovo 3 d. mokėsi ir negalėjo dalyvauti iškilmėse, pasimelsti prie šv. Kazimiero karsto Vilniuje — jie rinkosi kovo 4 d., sekmadienį. Visoje Lietuvoje tą dieną, bijant, kad jaunimas gali nuvykti į Vilnių ar dalyvauti savo parapijos iškilmingose pamaldose, buvo įvairiais būdais stengiamasi juos išlaikyti prie mokyklos.
Sumos metu mokyklose buvo organizuojami įvairiausi užsiėmimai: viktorinos, pasivaikščiojimai po gamtą ir t.t., kuriuose būtinai privalėjo dalyvauti visi mokiniai, — neatvykus buvo gąsdinami, jog reikės rašyti pasiaiškinimus. Nepaisant visų trukdymų, apie 18 val. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje prie šv. Kazimiero karsto suskambo giesmės ir eilėraščiai:
,,Tauta prisiekia tau, Kazimierai šventasis,
Kapais didvyrių, kankinių krauju!
Visuos piliakalniuos įžiebsim ugnį naują!
Jokiems engėjams Lietuva nepasiduos!
Tylėjo Nemunas šimtmečiais sukaustytas,
Ilgėjos Nemunas ir laisvės ir audrų . . .
Tegul prakirs žaibai negandų naktį juodą!
Tegu pravirks liūtis ir sąnašas kalčių nuplaus.
Tauta prisiekia tau, Kazimierai šventasis,
Stovėt po kryžiumi tvirtai ir laukt aušros . . ."
Meldėsi iš skirtingų vietų suvažiavęs tikintis Lietuvos jaunimas. Programa truko maždaug dvi valandas, po kurios, prašant šv. Kazimierą globoti Tėvynę Lietuvą, visi suklupo rožančiaus maldai. Programos metu bažnyčioje knibždėte knibždėjo oficialūs bei slapti saugumo darbuotojai ir rūsčiais žvilgsniais varstė besimeldžiantį jaunimą. Prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios, mašinų stovėjimo aikštelėje, buvo privažiavę milicijos mašinų. Susirūpinę žmonės kalbėjosi tarpusavyje: „Greičiausiai gaudys . . . bet už ką? negi jau ir melstis laisvai negalima?" Po vakarinių šv. Mišių jaunimas skirstėsi į namus. Kiekvieną svečią saugumo budri akis lydėjo iki pat stoties, kur laukė, kol visi susės į traukinius ar autobusus ir išvažiuos.
Ne tik šv. Petro ir Povilo bažnyčia, bet ir kiekviena parapija ruošėsi kuo gražiau paminėti savo Globėjo šv. Kazimiero jubiliejų. Nors Kazimiero minėjimas galėjo vykti tik bažnyčiose, tačiau bet koks iškilmingesnis jubiliejaus paminėjimas bedieviams ir čia rodėsi pavojingu.
Negalėdami visiškai uždrausti minėti šv. Kazimierą, įvairiausiais išankstiniais perspėjimais, nurodymais ar tiesioginiais varžymais siekė, kad jubiliejaus iškilmės bažnyčiose praeitų kiek galima kukliau. Vasario mėnesį RRT įgaliotinis Petras Anilionis išsiuntinėjo rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkams bei atsakingiems už ideologinį darbą asmenims raštus, kuriuose nurodomi būdai bei priemonės jubiliejaus iškilmių atskirose parapijose sekimui. Iš rajonų vykdomųjų komitetų buvo pareikalauta, kad dėl šv. Kazimiero minėjimo pravestų atskirą instruktažą taip vadinamiems religinių bendruomenių dvidešimtukams ar bent jų pirmininkams. Kai kuriuose rajonuose bažnytinio komiteto nariams buvo aiškinama, jog šv. Kazimiero minėjimas privalo būti grynai religinio pobūdžio, be jokio tautiškumo atspalvio; pabrėžiama, kad minėjimuose neturi teisės dalyvauti iš kitų parapijų ar Neakivaizdinę Seminariją baigę kunigai. Šalia visų nurodymų rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkams ar atsakingiems už ideologinį darbą pavaduotojams buvo nurodyta paskirti asmenis, kurie kovo 4 d. turės sekti religines apeigas visose bažnyčiose ir net šventoriuose.
Alytaus raj. 1984 m. vasario 23 d. Alytaus raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Makštutis (nurodyti, kaip bažnyčiose turi praeiti šv. Kazimiero jubiliejus) buvo susišaukęs rajono kunigus. Pavaduotojas perspėjo, kad iškilmių dieną nebūtų jokių demonstracijų ar eitynių, taigi — net procesijos, ragino griežtai laikytis vyskupo bendrai visoms parapijoms duotų patarimų, nesiimti savo iniciatyvos, priminė, jog valdžia gerai žino, kad iškilmių dieną kunigai bažnyčiose turės skaityti vyskupų laišką tikintiesiems.
* * *
Garliava (Kauno raj.). 1984 m. vasario 16 d. pas Mastaičių km. gyventoją Šidiškį atvyko keli pareigūnai, sustatę atitinkamą aktą, jie išsivežė šv. Kazimiero statulą, kurią buvo ruošiamasi pastatyti bažnyčios šventoriuje.
* * *
Prienai. 1984 m. kovo 1 d. į Prienų raj. vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono bažnytinio komiteto pirmininkai, apylinkės pirmininkai ir jų įgaliotiniai. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Morkvėnas nurodinėjo, kaip reikia švęsti šv. Kazimiero jubiliejų, draudė į bažnyčias įsileisti svetimus kunigus, organizuoti procesijas, eitynes.
Prienų parapijos tikintieji šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui atminti šventoriuje ruošėsi pastatyti ąžuolinę šv. Kazimiero statulą. Rajono valdžia, motyvuodama, kad statula, atseit, nemeniška, statyti ją šventoriuje neleido.
* * *
Igliauka (Kapsuko raj.). 1984 m. vasario 23 d. į Igliauką atvykęs RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas nurodinėjo klebonui kun. Vytautui Urbonui, kaip reikia švęsti šv. Kazimiero jubiliejų. Reikalavo, kad iškilmėse nebūtų jokių „ekscesų, plakatų", nes visa tai, jo žodžiais tariant, tik kun. Alfonso Svarinsko palikimas.
* * *
Raseiniai. 1984 m. kovo 4 d. Raseinių rajono vaikai ir jaunimas, kad negalėtų dalyvauti šv. Kazimiero minėjime, buvo įpareigoti stovėti rinkimuose garbės sargyboje prie urnų.
* * *
Varėna. 1984 m. kovo 4 d. 12 val. Varėnos keturių m-klų mokiniams buvo organizuojama privaloma išvyka į mišką. Tą dieną į bažnyčią atėjo tik patys drąsiausi.
* * *
Žiliniai (Varėnos raj.). Kovo 4 d. Sumos metu Žiliniuose buvo surengta sporto šventė, kurioje privalėjo dalyvauti visi mokiniai.
* * *
Linkmenys (Ignalinos raj.) Buvo įspėti tėvai, kad kovo 4 d. savo vaikų neleistų prie altoriaus, nes bus sekami. Tėvai, pabūgę gąsdinimų, vaikų į bažnyčią nesivedė.
Šventasis Lietuvos globėjau, mes, katalikiškos savo Tėvynės vaikai, matydami bedievių siautėjimą tavo jubiliejaus dienomis, suprantame, kad tavo pramintas kelias į šventumą, tavo dvasinis testamentas — būti ištikimiems šventajam Katalikų Tikėjimui — ypatingai aktualūs sunkiose XX amžiaus išbandymuose, todėl su visu nuoširdumu ryžtamės būti dar labiau ištikimais Katalikų Bažnyčios, Romos Popiežiui ir savo protėvių tradicijoms.
