Lietuvos tikinčiuosius įžeidžia ir skaudina vis didėjantis skaičius Lietuvos dvasininkų, dalyvaujančių taip vadinamoje Berlyno taikos konferencijoje ir kitose į šią panašiose konferencijose — net Maskvos Pergalės minėjime. Jeigu tame "taikos" žaidime dalyvautų nesubrendę jaunuoliai — komjaunimo auklėtiniai, būtų galima liūdnai šypsotis ir tylėti. Dabar tylėti negalima, nes kunigų vadinama kova už taiką yra ne kas kita, kaip aiški veidmainystė ir Katalikų Bažnyčios išdavystė. Jeigu dvasininkams iš tiesų rūpėtų taika, į šią problemą jie žvelgtų savosios Katalikų Bažnyčios akimis. Tačiau nė vienas iš šitų "kovotojų", ar "taikdarių" (kaip liaudis taikliai juos vadina) nepasidomėjo Katalikų Bažnyčios pozicija taikos klausimu. O ji gana aiškiai išdėstyta enciklikoje "Redemptor hominis" 17 str. (6-p. — nuo 52-58). Kiekvienas kunigas turėtų giliai širdin įsirašyti enciklikos žodžius: "Taikos pagrinduose yra žmogaus nepažeidžiamų teisių gerbimas; juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo". Kaip šiuo požiūriu suprasti "taikos" gynėjus? Jie "gina" taiką, kurios vardu uždaryta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia, tą taiką, kuri spjauna į šimtų tūkstančių tikinčiųjų teisę dalyvauti pamaldose, į šimtų tūkstančių tikinčiųjų parašus! Ar gali kunigas — dvasinis tikinčiųjų vadovas — šito nesuprasti? Jei tai neišdavystė, tai gal apakimas, nusenimas, sklerozė, išprotėjimas?
Ką atstovauja vadinami Berlyno taikos gynėjai? Kas juos siuntė? Daugelis išvyksta net nepranešę savo bažnytinei vyriausybei. Katalikų kunigus, vykstančius į užsienį ginti "taikos" siunčia... komunistai! Lietuviai kunigai atstovauja... komunistus! Turbūt pasaulio istorijoje dar negirdėtas neprotavimas!
Tik maži vaikai nežino, kad komunistai ne visiems leidžia ginti taiką. Maskvos taikos gynėjai buvo net teisiami. Komunistai po visą pasaulį organizuoja taikos maršus, bet kaip smarkiai puolė Pabaltiečių taikos žygį Baltijos jūroje. Tai kodėl kunigus siunčia, net verčia dalyvauti vadinamose taikos ir kitose konferencijose? Dėl to, kad tai naudinga tarybinei vidaus ir užsienio politikai. Dėl to, kad jie gina tą politiką, kuri, skelbdama tikėjimo laisvę, "leidžia" praktikuoti religinius kultus, bet neleidžia tiems kultams pasistatyti pastatų, neleidžia atstatyti sudegusių, net atima pastatytus, visokiausiais būdais slopina tikėjimą.
Štai Kaišiadorių vyskupijos Ryliškių parapijos tikintieji, kurie, sudeginus bažnyčią, dešimtmečius meldėsi kapinėse, vaikomi net iš kapinių.
Vilkaviškio vyskupijos Žaliosios parapijos tikintieji — jų Mišioms po atviru dangumi groja žiemos pūga, o bažnyčia paversta malūnu, ir humaniškiausia pasaulyje save besivadinanti valdžia nekreipia į tai dėmesio, nekreipia dėmesio į šimtus prašymų, ašaras... Telšių vyskupijos Batakių tikintieji dešimtmečius mokėjo už bažnyčią draudimą, kai po gaisro paprašė draudimo kompensacijos, tarybiniai pareigūnai iŠ jų tyčiojosi: gautos draudimo lėšos panaudotos rajono kultūriniams poreikiams, jų tarpe ir ateistinei propagandai. Patyčios iš šios parapijos tikinčiųjų jau skamba po visą pasaulį: jiems leidžiama melstis tik varpinėje, kur per laidotuves telpa tik karstas, o tikintieji, laidotuvių dalyviai, turi stovėti lietuje, pūgoje, ir pan. Net virš varpinės durų padarytos nedidelės brezentinės pastogėlės ardymą organizuoja Tauragės rajono vykdomasis komitetas. Apie bažnyčios atstatymą nėra nė kalbos — vos priestatėlį prie varpinės leidžia pasistatyti Maskva, bet neleidžia Vilnius. Kai jau leidžia Vilnius, neleidžia rajono vykdomasis komitetas tol, kol Batakiuose nebus pastatyti kultūros namai ir vaikų darželis (o juk tikintieji nei lėšų, nei darbo jėgos nereikalauja iš valdžios). Galiausiai į Batakius atvyksta Lietuvos kompartijos sekretorius Lionginas Šepetys ir leidžia statyti priestatą prie varpinės — lentinį baraką, nė kiek ne didesnį už varpinę. Ir tai ne dabar... ateityje... Tokia (sic) skambiai po visą pasaulį garsinama mūsų laisvė praktikuoti religinius kultus! Turbūt, pasaulyje dar niekas nesugebėjo įžūliai pasityčioti iš savo Konstitucijos!
O vykstantys į įvairias "taikos" konferencijas, priversti ar laisvai, bet pritaria tokiai "taikos" politikai!
Šalis, save vadinanti demokratiškiausia pasaulyje, dažnai įvairiomis progomis giriasi, kiek daug lietuviams katalikams išleidžiama literatūros. Ne vienas ir aukštas Lietuvos dvasiškis — "taikos gynėjas" yra liaupsinęs tą spaudos "laisvę" visokiuose interviu. O toji nuostabi spaudos laisvė nutarė išspausdinti Lietuvos Krikšto 600 m. jubiliejaus proga 50,000 religinių paveiksliukų (kaip šv. Kazimiero jubiliejui). Tokio kiekio, jei išdalintų pvz., Panevėžio miesto tikintiesiemns turbūt neužtektų! Štai ir laisvė!
Visas pasaulis žavisi konkrečiais šv. Tėvo darbais taikos labui (Argentinos-Anglijos konfliktas ir kt.). Ir nėra pasaulyje geros iniciatyvos, į kurią šv. Tėvas nebūtų atsiliepęs. Visus Jis ir visada kviečia į ramybę ir taiką. TSRS Generalinio sekretoriaus Gorbačiovo ir JAV prezidento R. Reagano derybų išvakarėse šv. Tėvas ir į juos kreipėsi su lūkesčiais. Todėl SNO su tokia pagarba klausosi šv. Tėvo kalbų — pasaulis pritaria Jo taikos žygiams. Deja, šv. Tėvo taikos politika komunistų smerkiama. Komunistinės "Tiesos" antraštės skelbia: "Popiežius — už raketas" (1985.IX.25).
Kai Lenkijos valdžia ėmė juodinti šv. Tėvą, Lenkijos dvasininkija pareiškė protestą. Taip pat atsitiko ir Čekoslovakijoje.
Deja, kai kurie lietuvių katalikų kunigai stoja komunistų linijose.
Išdavystė, kitaip nepavadinsi, nesibaigia. Ir šiais metais, kai Arkivyskupas vyko į Vatikaną, tuo pat metu į Maskvą išvyko ir aštuoni Lietuvos kunigai, kad dalyvautų Berlyne taip vadinamoje taikos konferencijoje. Ar ne laikas susiprasti ir padaryti reikiamas išvadas?!...
