LIETUVOS KATALIKAI RAŠO

LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Tikinčiųjų grupės

P a r e i š k i m a s

Spaudoje, susirinkimuose, mokyklose, per radiją, televiziją, filmus, teatrą vedama aštri antireliginė propaganda, nevengianti faktų iškraipymo, neteisingų kaltinimų, tikinčiųjų išjuokimo ir pažeminimo. Antireliginės akcijos dingstimi nesidrovima net žeminti tautą. Šitai daroma filme „Herkus Mantas", kur, propaguojant ateizmą metamas skaudus, istorijos mokslo nepatvirtintas kaltinimas: prūsai dievams gyvus žmones deginę. Religijai žmonių akyse pažeminti ir suniekinti nesivaržoma panaudoti net žemų priemonių.

Religija smerkiama, o ateizmas prievarta visiems peršamas. Kokie to padariniai?

Leninas yra mokęs, kad idėjų, teorijų ir mokslo teisingumas patvirtinamas praktika. Beveik 30 metų, kai Lietuvoje jaunoji karta ir visa visuomenė auklėjama ir nuteikiama ateizmo dvasia. Mokyklose per pamokas ir visus užklasinius renginius propaguojama ateizmas ir niekinama religija. Mokyklų stenduose iškabintos karikatūros, pajuokiančios tikinčiuosius. Bažnyčią lankantieji mokiniai tardomi, bauginami, kartais net baudžiami, kaip buvo pasielgta su Aurelija Račinskaite, kuriai sumažintas elgesio pažymys su įrašu „už bažnyčios lankymą". Ką parodė šitokia ne visai trumpa ateistinio auklėjimo praktika?

Jei prieš ateistinio auklėjimo į mokyklas įvedimą Lietuvoje jaunuolių vagiliavimas, plėšikavimas, kėsinimasis į žmogaus gyvybę, lytinis nesantūrumas buvo labai reti atvejai, tai dabar — nuolatinis reiškinys. Kovai su jaunuolių nusikalstamumu prie milicijų skyrių įsteigti vaikų kambariai. Niekada Lietuvoje nebuvo taip plačiai paplitęs girtavimas, svetimo turto savinimasis, žmogžudystės, melas, nesąžingumas ir nejautrumas pareigai, kaip paskutiniais metais. Sąžinės nejautrumą patiriame, susidurdami su darbuotojais ir pareigūnais visur: parduotuvėse, fabrikuose, administracijos, gydymo ir kitose įstaigose. Praktika parodė, kad ateistinis auklėjimas nėra pajėgus išugdyti jaunuomenėje tvirtus moralinius principus ir ateistinė propaganda nesugeba pakeisti visuomenės moralinio lygio.

Amžių išbandymą išlaikiusi krikščioniškoji moralė, ugdanti sąžinės jautrumą, skatinanti žmogų kontroliuoti patį save, nugalėti neigiamus polinkius, sąžiningai atlikti pareigą ir jausti vidinę atsakomybę už savo veiksmus, paneigiamair trukdoma.

Tikintieji yra puolami, bet jiems gintis neleidžiama. TSRS konstitucijos 123 str., skelbiąs piliečių lygybę visose visuomeninio gyvenimo srityse, ir 125 str., garantuojąs TSRS piliečiams žodžio, spaudos, susirinkimų ir eitynių laisvę, tikintiesiems netaikomas. Jie savo įsitikinimų negali ginti nei susirinkimuose, nei per spaudą, nei per radiją, nei kitomis priemonėmis, kuriomis netrukdomai savo idėjoms skleisti gali naudotis ateistai. Religinio turinio knygų leisti negalima. Tiesa, tarybinės valdžios metais Lietuvoje buvo išleistas „Maldynas", „Vatikano II susirinkimo nutarimai" ir „Naujasis Testamentas". Trys knygos maždaug per 30 metų laikotarpį! Ir tai tokiu mažu tiražu, kad tik reta tikinčiųjų šeima jas galėjo įsigyti. Spaudoje ir tarybinės vyriausybės atstovų oficialiuose pareiškimuose dažnai smerkiama rasinė ir religinė diskriminacija, vykdoma kitose šalyse. Tai kodėl leidžiama religinė diskriminacija Lietuvoje?-

Mes, žemiau pasirašiusieji tikintieji, prašome Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą užkirsti kelią religinei diskriminacijai ir leisti Lietuvos tikintiesiems:

1) žinių skleidimo priemonėmis (spauda, paskaitomis, radiju, televizija) ginti ir skleisti savo įsitikinimus;

2) kurti tikinčiųjų visuomenines organizacijas;

3) leisti laikraščius ir religinio turinio knygas;

4) nedrausti moksleiviams lankyti bažnyčią, nepersekioti ir nebausti einančių į bažnyčią moksleivių;

5) neriboti skaičiaus kandidatų, stojančių į kunigų seminariją;

6) sulaikyti visas religinės diskriminacijos priemones.

Mes norime tikėti gera tarybinės valdžios valia. Lenkijoje ir kitose socialistinės sistemos šalyse tikintieji netrukdomi lanko bažnyčią, katekizuoja vaikus, leidžia religinio turinio knygas. Mes laukiame, kad ir Lietuvoje bus užkirstas kelias religinei diskriminacijai. 1973 rugpiūčio mėn.

540 (penki šimtai keturiasdešimt) parašų.


LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui 
P a a i š k i n i m a s

Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui siunčiame pareiškimo tekstą, kurį pasirašė 540 tikinčiųjų. Pareiškimo lapų originalai su parašais nepateikiami dėl tokių priežasčių:

Lietuvos TSR Prokuratūros pasiųstas ypatingai svarbių bylų tardytojas J. Vilutis keletą mėnesių terorizavo katalikus Kaune, Panevėžyje ir kitose vietose vien už tai, kad jie rinko arba bent buvo įtarti rinkę parašus po pareiškimais, adresuotais tarybinei vyriausybei dėl tikinčiųjų diskriminavimo. Buvo kamantinėja-mi ir pasirašiusieji minėtus pareiškimus. Šituo Lietuvos TSR vyriausybė pademonstravo ne norą skaitytis su tikinčiųjų teisėmis, o vien siekimą jėga primesti katalikams svetimą ideologiją.

Š.m. rugpiūčio mėn. pradžioje tarybinė vyriausybė uždraudė Lietuvos vyskupams teikti Sutvirtinimo sakramentą, kol bus „nuimtas derlius". Šis administratyvinis pasaulietinės valdžios kišimasis į sakramentų teikimą ryškiai parodė, koks „derliaus nuėmimas" rūpi tarybinei vyriausybei — jėga atitraukti žmones nuo tikėjimo.

Dėl minėtų priežasčių pareiškimo tekstus su 540 parašų Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui pasiųsime, tik pilnai įsitikinę tarybinės vyriausybės gera valia. Kol kas esame įsitikinę tik jos noru tyliai ir greitai, nors ir nežmoniškomis priemonėmis, sunaikinti Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

Taip pat Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui pranešame, kad pavėluotai buvo gauti keturi pareiškimo LTSR Švietimo Ministerijai lapai su 320-čia parašų ir keturi pareiškimo Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui lapai su 302 parašais. Minėti pareiškimų lapai su parašais bus pridėti prie anksčiau surinktų pareiškimų lapų, apie kuriuos LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas buvo informuotas 1973 gegužės 14 pareiškimu. Taigi pareiškimą LTSR Švietimo Ministerijai dėl tikinčiųjų moksleivių diskriminacijos pasirašė viso 14,604 tikintieji, o pareiškimą Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui dėl katalikiškos spaudos trūkumo — viso 16,800 tikinčiųjų.

1973 rugpiūčio mėn. 31 d.

Lietuvos katalikų atstovai