Naujoji "Gorbačiovinė era" visomis priemonėmis brukte bruka savo liaudžiai "didžiojo persitvarkymo" idėją, pagrįstą naujovišku mąstymu ir veikimu. Pats šio naujojo persitvarkymo įkvėpėjas ir kūrėjas sako, kad dabarties laikas "iškėlė negirdėto naujumo ir negirdėto masto uždavinius, kurie turi būti išspręsti per kuo trumpesnį istorinį laiką".
Ar nepanašus šis "didysis persitvarkymas" į jau istorijos užmarštin nuėjusius "didžiuosius šuolius", "kultūrines revoliucijas" su Mao citatomis, kurie taip pat turėjo būd įvykdyti per trumpą laiką.
Deja, visi didybės manijos pagimdyd sąjūdžiai šiandien beminimi kaip slogus košmaras, privertęs savo kvaitulingame sūkuryje suktis ir milijonus žmonių. O kas suskaičiuos beprasmes aukas, suluošintus gyvenimus? Kaip ir anksčiau, taip ir šiandieninio sąjūdžio svarbiausias tikslas ir uždavinys yra pasiekti visuotinę mąstymo ir veiksmų vienybę. Tai reiškia, atsisakyti savo subjektyvios mąstysenos, individualaus požiūrio ir "persijungti" į kolektyvinį mechanizmą su priverstiniu užprogramavimu. Visiškai taip, kaip K. Sajos pjesėj "Devynbėdžiai": nedaryti to, kas nepatinka jaučiui — nedainuoti, garsiai nekalbėti, savistoviai nemąstyti ir pan.
Kažkokiu nauju maocedūnizmu kvepia ir sąjunginis visuomenės mokslų katedrų vedėjų pasitarimas, įvykęs Maskvoje š.m. spalio 1 d. Ta proga M. Gorbačiovas kalbėjo, kad greitesniam persitvarkymo, spartinimo realizavimui, tarybinės visuomenės naujos būklės pasiekimui būtina suaktyvinti idėjinę-teorinę veiklą, t.y., aukštosiose mokyklose pagrindinį dėmesį suteikti visuomenės mokslų (marksizmo-leninizmo, mokslinio komunizmo, partijos istorijos, ateizmo ir kt.) dėstymui. Toliau aiškino, kad sugebėjimas orientuotis dabartiniame sudėtingame prieštaringame pasaulyje — ne gamtos dovana, jis neateina savaime, nemokantis specialių disciplinų. Todėl būsimuosius specialistus reikia mokyti šio sugebėjimo, nes tik visuomenės mokslai gali suformuoti tarybinio specialisto asmenybės dvasinius pagrindus. Visuomenės mokslų dėstymas — tai klausimų klausimas (plg. Maocedūno citatas "Rausta rytas").
Panašiai kalbėjo ir vyriausias kompartijos ideologas J. Ligačiovas, kviesdamas visus į žodžių ir darbų vienybę.
Tačiau nežiūrint visų gražbyliavimų ir skambių šūkių apie vienybę, yra viena visuomenės dalis, su kuria kviečiama ne vienytis, bet kovoti. Tai tikinčioji liaudis, ypač Katalikų Bažnyčia, o labiausiai — Lietuvos Katalikų Bažnyčia — tas vienintelis forpostas komunistų pavergtose respublikose.
1986 m. rugsėjo 28 d. "Pravdos" vedamajame rašoma, kad "svarbiausias uždavinys yra visomis ateistinio auklėjimo formomis ir priemonėmis sutelkti gilų puolamąjį politinį turinį" (reiškia, ofenzyva, o ne vienybė!). Vedamajame kritikuojama ir tai, kad kai kuriuose moksliniuose veikaluose, literatūros ir meno kūriniuose idealizuojama bažnyčios buitis, bažnytinės apeigos, mėginama sutapatinti religinę moralę su socialistinės visuomenės dorovės principais, pasmerkiami rašytojai, kurie kartais "koketuoja" su Dievuliu, objektyviai padėdami atgaivinti dievaieškos (sic!) idėjas.
O J. Ligačiovas piktinasi, kad kai kurie tarybiniai žmonės pradeda kalbėti apie pakantumą religinėms idėjoms, grįžimo prie religinės dorovės tikslingumą. Ne religija esanti žmogaus dorovinio prado šaltinis, ne ji nurodė žmogui dorovines normas. Šias normas sukūrusios liaudies masės kovoje prieš išnaudojimą, prieš turtuolius. Religijos šalininkai visomis priemonėmis priešinasi materialistinei pasaulėžiūrai. Todėl jie ir sugalvoję mitą apie tikėjimo laisvės slopinimą Tarybų Sąjungoje. Kartais religiniais drabužiais apsirengęs ir buržuazinis nacionalizmas, pavyzdžiui islamo, unitų, katalikybės dvasininkijos dalies reakcinė veikla. Kol kartojasi šitokios apraiškos, "Pravdos" vedamasis kviečia aktyviai kovai su religine ideologija sutelkti visus mokslinio ateizmo propaguotojus, švietimo darbuotojus, dėstytojus, rašytojus, dailininkus, kultūros veikėjus, visus sąmoningus darbo žmones ir, pirmiausia, visus komunistus. Čia žinoma, reikia pridėti pagrindinį kovos arsenalą — spaudą, televiziją, radiją, o taip pat patikimiausią prievartos aparatą — KGB, miliciją, prokuratūrą, administracinius organus ir t.t.
Ir šitokios milžiniškos pajėgos sutelktos vienoje barikadų pusėje, puolančiųjų pusėje. O kas belieka anapus barikadų? Kas tas pavojingasis priešas, prieš kurį sutelktos visos žemės ir pragaro galybės? Kaip jam atsdaikyti prieš vis naujas ir vis nuožmesnes puolimo bangas?
Gal ir neatsilaikytų, jei tai nebūtų ant nemirtingumo uolos pastatytoji Katalikų Bažnyčia, kurios ir pragaro vartai nenugalės, nes ją gina ir saugo Jėzus Kristus, Dievas — visų mūsų prieglauda ir stiprybė. Visus išbandymus, patirtus per 600 metų, Lietuvos Katalikų Bažnyčia galėjo atlaikyti tik dėl to, kad Ji tvirtai tikėjo Kristaus misija čia žemėje, kad su Ja nuolat gyvena pats Kristus. Ir reformacijos-kalvinizmo siautėjimai, ir carizmo piktos užmačios, ir laisvamanybės apraiškos, ir galiausiai visapusiškai organizuoto valstybinio ateizmo pastangos sudūžta į nepajudinamą tvirtybės uolą.
Žinoma, negalima tvirtinti, kad šioje žūtbūtinėje kovoje Bažnyčia nepatiria nuostolių. Vieni pavargsta nuolatinėje įtampoje, kiti dėl menko tikėjimo gėdingai pabėga; vienus sukausto baimė dėl ateities netikrumo, kiti instinktyviai kratosi kančios ir aukos; vieni nenori atsisakyti sočios kasdienybės, kitus užkrėtęs skepticizmas... Tai natūralu ir žmogiška.
Tačiau pagrindinis Bažnyčios branduolys išlieka tvirtas ir nepakitęs. Tai tarsi pirmųjų krikščionių Sekminėse sutvirtinta ir pašvęsta bendruomenė, kuriai aiškus pasirinktas kelias ir tikslas. Neįmanoma palaužti ir nugalėti tokį žmogų, kuris dėl meilės tiesai nevengia kančios, nebijo net laisvę ar gyvybę paaukoti. Deja, kai kas šitokius vadina paprasčiausiais kvailiais, nes kaip rašo poetas A. Drilinga, "Ko kankintis dėl to, kad niekšas ėmė ir apgavo dorą žmogų, prispjovė jam į širdį, sutrypė tikėjimą ir viltį, nes visa tai, kas vyksta už tavęs, ne su tavim, tavęs neliečia... Taip sakė blaivaus ir šalto proto savininkai, kurie gal būt niekad ir nesužinos, kas yra kančia..."
Todėl ateizmas, žinodamas, kad tiesiogiai jam nepavyks įveikti Kristaus Bažnyčios gynėjų, pasitelkė seniai visų totalitarinių režimų išbandytą priemonę — "skaldyk ir valdyk". Vienas šių būdų, tai kvietimas į vienybę (savotiškas paradoksas!), kad kai kurių Katalikų Bažnyčios vadovų bei dvasiškių pastangomis palaužtų uoliųjų ir ištikimųjų tikėjimo gynėjų pasipriešinimą smurtui ir persekiojimui, Bažnyčios suvalstybinimui. Už tai "vienybės" šalininkams pažadėta visa eilė lengvatų: geresnės, turtingesnės parapijos, atitinkami titulai, net vyskupų postas. Kaip dažnai atsitinka gyvenimo praktikoje, taip ir čia vis dėlto viršų paėmė žemiškasis pradas. Atsirado panašių ateizmo talkininkų, kurie viešai ir privačiai nevengdavo progos pakritikuoti ar net pasmerkti Helsinkio grupės, Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komiteto veiklą, su neslepiamu priešiškumu žvelgė į kunigų Alf. Svarinsko, S. Tamkevičiaus, J. Zdebskio ir kitų pastangas pakelti Bažnyčios ir religijos prestižą; ignoruoja ir piktinasi net Vatikano radijo laidomis bei pogrindžio leidiniais. Ir visa tai Bažnyčios gerovės, Kristaus meilės, krikščionių vienybės vardan, atsisakant bet kokio konflikto su valdžios atstovais. Jeigu jiems užtektų pilietinės drąsos prisipažinti, kad atstovauja tik ateistų nuomonę, nereikėtų savo iskarijotiškų veiksmų dangstyti veidmainiškais išvedžiojimais, ir tai "dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto"...
Ar gali būti tikslesnė Kristaus laikų fariziejų kopija? Fariziejai Kristų pasmerkė mirčiai, bijodami, kad Jis nesukeltų sambrūzdžio, galinčio išprovokuoti romėnų smurto veiksmus prieš žydus ir sinagogą. Šiandien bijomasi, kad uoliųjų tikėjimo gynėjų veikla gali iššaukti didesnes kunigų ir Bažnyčios represijas. Tačiau ištikimieji, nežiūrint skaudžių aukų, prieš iškilusią alternatyvą — su kuo ir prieš ką? — liko tvirti ir nepajudinami.
Kokią svarbią reikšmę turėjo šios alternatyvinės problemos išsprendimas rodo ir toks, vienas iš daugelio, faktas. Savo laiku, kada ateistinės "Vienybės" įgyvendinimas pradėjo duoti vaisius (skilimas kunigų tarpe), kun . Tėvas Pranciškus Masilionis, sunkių minčių kamuojamas, pėsčias per sniegą ir šaltį klampojo septynis kilometrus į provincijos užkampį pas kun. Juozapą Zdebskį sužinoti, "su kuo tu, kunige Juozapai?" Išgirdęs atsakymą: "Aš esu su tais, kuriems brangus Dievas, Bažnyčia ir Tėvynė, kurie negaili laisvės ir gyvybės", jis vėl grįžo pėsčias atgal, tačiau dabar su pakilia nuotaika, nebejausdamas nei nuovargio, nei nerimo. Kunigų kraujui suvilgius gatvių ir vieškelių grindinius, nelaisvės pančiais surakinus daugelį garbingų ir pasiaukojusių Dievui ir Tėvynei vyrų, tapo aišku, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir lietuvių tauta išliks šioje žūtbūtinėje kovoje. Kankinių kraujas ir paniekintųjų kančia pašventina ir sutvirtina kiekvieną gerą pastangą.
O kaip ateistinis šeimininkas įvertina tos tariamosios vienybės talkininkų pagalbą? Ar jiems dėkingas, ar tik naudojasi jų nesąmoningumu? Stebint iš šalies, neatrodo, kad jie yra lygiaverčiai partneriai ir patikimi sąjungininkai (tiesa, kai kada pagiriami, leidžiama nuvykti į Vatikaną, į įvairias konferencijas, suteikiami interviu su užsienio žurnalistais), greičiau primena vergvaldžio ir vergo, stipriojo ir silpnojo santykius. Šitokiais principais paremta tarpusavio santykių diferencijacija neduoda teisės nei sprendžiamam, nei patariamam balsui. Čia tik vienas geležinis ir negailestingas įstatymas: besąlygiškai vykdyti tai, kas įsakyta, "kas patinka jaučiui" ("Devynbėdžiai").
Kūrėjas žmogų sukūrė laisvą, įkvėpė jam gėrio, tiesos troškimą. Išganytojas parodė nuodėmės baisumą ir atpirko žmoniją savo krauju amžinai laimei ir džiaugsmui, pačiai didingiausiai ir ištikimiausiai vienybei su dangaus ir žemės Valdovu. Todėl nesusiviliokime netikrais pranašais, nesusižavėkime jų melagingais ir veidmainiškais kvietimais. Mūsų vienybė — Kristus! Tik Jis vienas — mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komiteto
Pogrindinės Grupės Nr. 7
TSKP CK Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui
P a r e i š k i m a s
1987 m. Katalikų Bažnyčia mini Lietuvos Krikšto 600 m. Jubiliejų. Savaime suprantama, kad kiekvienas Lietuvos katalikas nori, kad ši sukaktis būtų iškilmingai paminėta. Į šį teisėtą Lietuvos katalikų pageidavimą tarybinės valdžios atstovai reaguoja, kurstydami neapykantos ir įtarumo kampaniją prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią.
Tai liudija tarybinėje spaudoje pasirodančių ateistinių straipsnių iššaukiamai piktas tonas, grubumas.
1986 m. pradžioje žurnalas "Tarybinė moteris" išspausdino VI. Balkevičiaus straipsnį "Šventoji šeimyna", pilną šmeižikiškų prasimanymų visiems krikščionims brangių asmenų Jėzaus ir Marijos adresu. Nors straipsnio autorius gerai žino, kad tų šmeižtų nepagrįstumas visuotinai pripažintas, tačiau tuos šmeižtus kartoja, norėdamas pažeminti ir įskaudinti tikinčiuosius. Ar nesijaustų visi komunistai įžeisti, jei kas nors viešai laikraščiuose skelbtų, kad Komunistų partiją įkūręs mergos vaikas, palaido gyvenimo moters sūnus. O tarybinis žurnalas taip elgiasi tikinčiųjų atžvilgiu.
Visiems Lietuvos katalikams brangi Dievo Motinos šventovė Šiluvoje. Ten vykstantys atlaidai sutraukia tūkstantines maldininkų minias. Po šių metų atlaidų Šiluvoje savaitraštis "Literatūra ir menas" išspausdino ilgą straipsnį, kuriame grubiai tyčiojamasi iš Šiluvos atlaidų ir jų dalyvių. Prieita net iki to, kad visiems krikščionims šv. Mišių auka ciniškai pavadinama vieša girtuoklių reklama.
Tarybinėje spaudoje grubiai puolami kunigai sąžiningai vykdą bažnytinės teisės jiems uždėtą svarbią pareigą — rūpintis vaikų ir jaunimo katechizacija. Religinių reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis 1986 m. spalio mėn. "Valstiečių laikraštyje" išspausdintame straipsnyje ne tik puola šią pareigą besistengiančius vykdyti kunigus, bet net ciniškai tyčiojasi iš tų kunigų, kurie nedrįsta jaunų kunigų sulaikyti nuo šios pareigos vykdymo. Kaip reaguotų komunistai, jeigu kurioj nors šaly būtų mėginama įpareigoti Komunistų partijos vadovybę, kad ji verstų savo narius nesilaikyti partijos įstatų. Dabar taip tarybinė valdžia elgiasi su Lietuvos katalikų kunigais.
1986 m. rugsėjo mėn. 30 d. "Tiesa" persispausdino "Pravdos" vedamąjį "Ugdyti įsitikinusius ateistus". Šiame vedamajame religija vadinama melaginga pažiūrų sistema nuo pradžios iki galo, t.y., kategoriškai neigiamas bet koks pozityvus religijos vaidmuo visuomenėj. Straipsnis ragina su religija kovoti visomis priemonėmis. Ir po tokio oficialaus vedamojo paskelbimo, RRT įgaliotinis P. Anilionis, susikvietęs Lietuvos vyskupus, reikalauja, kad jie pasirašytų pareiškimą, remiantį tarybinės Vyriausybės politiką taikos klausimu. Kokią reikšmę tada begali turėti vyskupų parašai po tokiu pareiškimu — t.y., oficialiai apšauktųjų "melagiai nuo pradžios iki galo". Nebent tik tokią, kad būtų vyskupai suniekinti ir iš jų pasityčiota visuomenės akyse.
Reikalaujame:
1. kad įgaliotinis nutrauktų tokį Lietuvos vyskupų terorizavimą;
2. kad būtų sustabdyta priešjubiliejinė grubi ir šmeižikiška ateistinė propaganda masinės informacijos priemonėmis;
3. kad būtų netrukdoma kunigams atlikti bažnytinės teisės jiems uždėtas pareigas vaikų ir jaunimo religinio auklėjimo srityje;
4. kad būtų atšauktos kitos Bažnyčios spaudimo priemonės, kurių ėmėsi valdiški bedieviai, laukdami Lietuvos Krikšto Jubiliejaus — tarp jų, kad būtų paleisti laisvėn įkalintieji uolieji Lietuvos kunigai.
1986 m. lapkričio mėn.
