Šių metų vasario 5 d. sukanka du metai, kai autoavarijoje, žuvo už vaikų katekizaciją kalintas sovietiniuose lageriuose, uolus Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigas Juozapas Zdebskis. Spausdiname kun. J. Zdebskio laiško, rašyto sovietiniame lageryje, ištrauką.
"Noriu pasitikėti Dievo gailestingumu tikėdamasis, kad malonė padės surinkti mintis ir sustoti prie vienos Jūsų laiško vietos, nežiūrint, kad aplink kalba ir vaikščioja. Mes tik ką grįžome iš darbo. Šiandien grįžom kiek anksčiau. Nuveikėm ne ką, nes lyja. Visi sulindę, kur kas išmano, ir aš dėl to, dideliam mano džiaugsmui, galėjau paskaityti gabalą knygos 'Broliai Karamazovai', o dabar bandau atsakyti į Jūsų laišką.
Vieta iš laiško, apie, kurią daug galvojau — tai didi mūsų visų problema. Nuo jos išsprendimo vienaip ar kitaip priklauso mūsų gyvenimo kryptis ir energija. Tikriausia toji mintis daug kartų Jūsų pergalvota. Ji Jūsų išreikšta kitais žodžiais. Aš ją pasakysiu savais.
Visi mes žinom, kokia galinga jėga, koks gyvenimo energijos šaltinis yra natūralinė meilė, kada žmogus, kaip įprasta sakyti, įsimyli, dažniausia kitos lyties asmenį, o prigimties klaidos atveju — ir tos pačios. Šitai mums aišku, dažniausiai, ir pačių išgyventa.
Bet daugeliui kaip didis klausimas iškyla toji meilė, apie kurią kalba Kristus, kurios Jis iš visų reikalauja kaip pagrindinės savo ištikimųjų žymės. Kyla klausimas: iš kur tada meilė turi imti savo energiją, jei savaime ji neįsiliepsnoja kaip gaisras?
Pagrindinė priežastis, pagrindinis energijos šaltinis tokiai nuostabiai meilei, kuria pasaulis žavisi net po daugelio šimtmečių, yra malonės veikimas sieloje. Esama didvyrių ne tik mokslo, karo, bet ir meilės srityje. Tai praktiški pavyzdžiai, kaip Dievas gali veikti žmonėse, kaip žmogus gali tapti panašus į Dievą, kuris yra Meilė, panašiai kaip gražų rytą paprastučiai bespalviai rasos lašeliai gali sužydėti saulės nuostabumo.
Galima klausti, ar ta didžioji Meilė žemėje turi ryšį su Dievu? Ar ji negali nuostabiai pasireikšti ir be Dievo? Ar nebuvo žemėje nuostabių žmonių ir kitais, ne meilės, tiksliau — nekrikščioniškos, dieviškos meilės motyvais?
Pirmiausia, istorijoje ne taip jau lengva įeiti į kiekvieno didžio žmogaus sielos gelmes ir nustatyti, ar jo darbuose tikrai reiškėsi tik noras gero kitiems, o ne paprasčiausia išdidumo ir savęs ieškojimo — tai tiksliausias ženklas, kad čia nieko bendra nėra su didžiąja, dieviškąja Meile, kuri pajėgia apimti daugelį, o ne vieną asmenį. Labai svarbu šiame klausime orientuojantis kreipti dėmesį į istorijos balsą. Kiekviena santvarka, kuri kankina — tai istorinis įrodymas, kad meilė yra monopolis, kuris priklauso tik Tam, kuris pats yra Meilė. Ir kiek gyvenime Jos nėra, tiek žmogus žmogui nėra brolis, draugas, nėra lygiateisis. Pagarba, teisingiau vergiškumas, natūralistine prasme paprastai reiškiamas pagal fizinę, dažniausia pinigo galybę. Išvada iš viso to yra viena: kad žmogus būtų pajėgus galingai mylėti, jis pats turi būti galingai mylimas. Kaip tai suprasti? Tam, kaip pavyzdį, turime patyrimą iš natūralinės meilės. Man prisimena vieno vyro mintys. Jis išmoko džiaugtis žiedais ir juos pastebėti tik tada, kai širdin atėjo meilė, kai jis pajuto ją, kaip jam skirtą dovaną kitoj širdy. Tada, kaip tik tada, jis pajuto galingą norą kiekvienam daryti gerą.
Tai mums aišku. Bet kaip šis dėsnis pasireiškia anoj, didžiojoj Meilėj, kurios iš mūsų reikalauja Mokytojas, visiems ir visais atžvilgiais? Štai kaip tik čia ir iškyla reikalas, kad žmogus būtų pažinęs Dievo Meilę mums. Ar žinote, kad Kristus tik dėl to turėjo teisę duoti mums savo didįjį Meilės įstatymą, kad Jis pats mums ją parodė nuostabiu būdu?
Žinote, kada aš iš naujo, kažkaip naujai prisiminsiu šitą minų? Tai buvo Didžiosios savaitės dienomis, kada mąstomoji malda visuomet krypsta į tuos įvykius. Ypatingai Didžiojo Ketvirtadienio vakaras. Mokytojas tada atidavė visa, ką Jis galėjo duoti. "Mylėkite vienas kita, kaip aš jus Mylėjau". "Aš jums duodu įsakymą, aš jums duodu naują įsakymą..."
"Jeigu Jūsų Viešpats ir Mokytojas taip darė (nuplovė kojas — žydų etiketo aukščiausios meilės ir pagarbos išraiška), tai ir jūs vienas kitam privalote taip daryti". "Aš jūsų nebevadinsiu tarnais, bet prieteliais" — draugais. Pagaliau to Meilės vakaro pati didžioji dovana — naujas, Jo dieviška galia išrastas, Jo buvimo su mumis žemėje būdas — šv. Eucharistijos paslaptis. Pagaliau, visa, ką Jis Alyvų kalne savo dvasios akimis matė ir sutiko pergyventi, kad mes turėtume galimybe išvengti tų baisių žmogaus išdidumo prieš Dievą pasėkų. Pagaliau Jo didysis Prisikėlimo stebuklas. Juk tai mums padrąsinimas, kad mūsų viltis nebūtų be pagrindo, kad pajėgtume Juo pasitikėti (ar jautėte tai Velykų rytą?) Ir visa tai ne graži poezija, bet istorinė tikrovė, kaip ir visi kiti istoriniai įvykiai pasaulyje. Kristaus įsikūnijimo paslaptis — juk tai ne atsitiktinumas, tai Dievo meilė mums, tokiu būdu pareikšta.
Ar iš tikrųjų gilus įsijautimas į šios šventės paslaptis gali žmogaus širdį padaryti tokią galingą? Mąstymas apie tai yra būtina sąlyga, kad būtų mums suteikta malonė galingai mylėti. Malonė pakeičia širdies galias (jei, pavyzdžiui, gyvuliui būtų suteikta protavimo galia — tai jau būtų esminis tos būtybės pasikeitimas). Galima sakyti, žmogus tampa naujų galių žmogumi, tiesiog neatpažįstamai nepanašiu į žmogų, kuris reiškiasi tik natūralinėm galiom. Bet kad toks pasikeitimo stebuklas įvyktų, visur reikalinga (normalioj įvykių eigoj) gilus įsijautimas į visa tai, kuo dieviškoji Meilė mums pasireiškia, nes tada žmogus jau negali sakyti, kad niekas jo nemylėjo. O malonės veikimo dėka toji meilės galia tampa ir jausmų srity jaučiama, panašiai kaip natūralinėj meilėj.
Ir tik tada, kai žmogus nustemba Dievo duota malone jam, pats pasijunta meile skolingas kiekvienam. O kiek daug mes prarandam dėl paprasčiausio neapsigalvojimo! Juk ką nepaimsi — kūno jėgas, proto galią, akių šviesą — visa dovana! Juk, ateidami į pasaulį, patys sau nedavėme nieko. O jei žmonės šitai sąmoningai suprastų, — rytą prisimintų, kad štai, Viešpatie, einu Tavo dovanom (protu, kūno jėgomis) naudotis, — tai būtų jau meilės, pagarbos Jam pareiškimas, kartu ir Jo meilės pajautimas. O jei vakare paklaustų: "Dieve, kaip tavo dovanas naudojau šiandieną?" Jei tik prisimintų žmonės šitai, — jau čia meilės Kūrėjui lašelis turėtų reformuojančią reikšmę jų gyvenimui. Kad ir taip paprastai galvodamas, žmogus jau pergyvena, jaučia Dievo meilę sau. Ir šitoks paprastas meilės pajutimas jau duoda energijos mylėti ir kitus, o juo labiau, mąstomosios maldos dėka. Gilus pajautimas, kad visa, kas buvo, pavyzdžiui, Didžiosios savaitės dienomis, yra realu, o ne graži poezija. Taip realu, kaip mano pergyventa diena, diena prieš 10 metų ir pan.
Taigi, dar kartą sustokim prie minties: gyvenimo faktai liudija, kad etiketo, draugiškumo taisyklės, meilė, paremta tik žodžiais, greit būna nustelbiama piktžolių, naudos sau, nesuvaldomos ambicijos, išdidumo. Tik Dievo, kaip visokios mums žinomos ir nežinomos Meilės šaltinio, akivaizdoje įgauna vertę kiekvienas mūsų gyvenimo kely sutiktas žmogus. Čia lyg panašu: jei mums kas brangus, tai savaime ir to asmens artimieji mums brangūs. Jūs pastebėkite — net galingos gamtinės jėgos atkyvinama natūralinė meilė lengvai išsigimsta, jei jis ir ji savo meilės nemato akivaizdoj to, kuris yra pirmoji priežastis visokios meilės. Manau visi mes žinome išsigimusios meilės pavyzdžių, kuri beveik nesiskiria nuo gyvulių "meilės".
Šiuo metu geroji Apvaizda leidžia man praktiškai patirti, kad iš tikrųjų kilnioji žmogiška tarpusavio meilė — tokia, kokios ilgisi visos širdys, — tikrai neįmanoma, remiantis vien tik žmogaus natūralinėm jėgom, visai nejaučiant savęs ir kito akivaizdoj Dievo, Kuris aukštesnis ir už mane, ir už tave. Net primityviose religijose, kurios neturėjo laimės pažinti Dievo Apreiškimo, žmogaus pasijautimas kitos, didesnės už žmogų būtybės akivaizdoje, turi reikšmę. Ne viena tauta užmiršusi Apreiškimą, netampa netikinčia, bet tik išsigimsta jų religija, kadangi šitas supratimas žmogui, — įgimtas. Šiuo metu aš turiu retą galimybę sugretinti du bendrabučius: su smulkmenom gyvas atminty studijų laikas, kur taip pat buvo jauni vyrai ir dabartinis "bendrabutis".
Būtų labai įdomu dviem filmais parodyti, koks begalinis skirtumas tarp dviejų žmonių, kurie atsiduria į tuos pačius gyvenimo momentus (pav. valgymas, miegojimas) bet vienas jaučia savo ir savo draugus Dievo Akivaizdoj, o kitas jaučia tik save! Žinokite, kad čia susikoncentravę labiausia sumaterialėję žmonės. Ir kai toks žmogus ne vienas, bet tarp kitų tokių pačių, jų pagrindinės savybės pasidaro nepaprastai ryškios. Žinote, kad ir man pačiam šitas praktiškas sulyginimas yra vienas iš stipriausių ir labiausiai akivaizdžių žmogaus materialumo ir dvasingumo įrodymų. Kažin, ar Jūs įsivaizduojate, koks vargingas žmogus be jokios puošmenos, be grožio, jei reiškiasi jo elgesy tik dėmesys sau, savo malonumui, savo patogumui, savo ambicijai, kai lieka tik viena interesuojanti sritis — tik tai, kas rišasi su seksualiniu jausmu, bet ir tai sukarikatūrinta, pačia žemiausia prasme. Atrodo, kad dauguma jų ne patys kalti, bet vis dėl to vaizdas... Pora praktiškų pavyzdžių. Kaip sunku atsisakyti surasto sau naudingo darbo, jei tik niekas nemato, ypač maisto. Kaip lengva skųsti kitą, kad tik įsiteikt tam, kam reikia. Eilė prie pietų. Vienas kitas tuoj atsiranda prieš kitus, visai lyg nematydamas, kad už jo stovi žmonės, kuriuos jis nustumia. Matote, kaip ryškus tik savo interesas — juk tai noras kuo greičiau valgyti, kurio nepajėgia nugalėti, nors ir gėda prieš kitus parodyti, kad visai nėra valios. Priežodžiai, kad kelintas žodis vartojami (kuriuos nėra kaip išvardinti), išduoda jų dėmesio sritį. Su smulkmenom didžiuojasi savo "laimėjimais" moterų tarpe, būdais, save patenkinti. Ir būtinai užmirštama, kad ir moteris, — žmogus. Jie su nustebimu klauso apie atsakingumą, pasėkas, sulyginimui, jei tai būtų pvz. tavo duktė, mylimoji, motina ir kiti taip elgtųsi. Jie sutinka, kad taip negalima, bet... kas gi apie tai galvoja? Randa eiles sofizmų, nesąmonių sau pateisinti. Tikrai, jei neturėtų sugebėjimo protauti ir kalbėti, tai kuo žmogus skirtųsi nuo gyvulio...
Bet nemanykite, kad juose nėra gėrio daigelio. Kiek širdies, draugiškumo jie kartais sugeba parodyti. Tik visa pas juos netvarkoma, apleista, kaip neprižiūrimame darže. O jei kas prižiūrėtų, tvarkytų, šis daržas būtų taip pat vaisingas. "Siųsk darbininkų į savo pjūtį!" Juos matant, taip norisi dalintis: "Viešpatie, kiek daug man davei... Būk gailestingas ir jiems".
Žiūrėkite, ką dabar prisiminiau: juk šitas noras, kad ir jie turėtų ko neturi, tik tada susiformuoja, kai pats pajunti savo dovaną. Kitaip sakant, pats pajunti meilę.
Noriu papasakoti, kas labai prisidėjo prie šitų minčių pažadinimo. Paskutinį kartą, kai gavau švenčių proga margučių ir kL, buvo pridėtas informacinis lapelis, kam ir už kuriuos dalykus turiu būti dėkingas... Tada, paimant į ranką dovanas, iškilo prieš akis ne abstrakčiai, bet konkrečiai, mane prisiminusio žmogaus, veido bruožai, geradarybė. Ir viso to akivaizdoje pasijunti' kaltas kiekvienam sutiktam ką nors gero padaryti. Tegul atiygina!
Tegul prieš Jūsų dvasios akis iškyla Dievo, apsireiškusio mums suprantamais žmogaus bruožais, veidas, tegul širdis išgirsta Jo slaptingą prašymą: "Tau tiek meilės parodžiau... Tau leista suprasti daugiau kaip kitiems. Atstovauk mano meilę, kad iš tavo elgesio, iš tavo didelio noro padaryti laimingu kiekvieną, pamažu, bet tikrai pažintų Mane..."
1965 m. gegužės mėn. 2 diena.
