TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Nuorašai:
1. Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
2. "Tiesos" redakcijai
Lietuvos kunigų
P a r e i š k i m a s
1955 metais rugsėjo 9 d. tuometinis Vilniaus arkivyskupijos kunigas Adutiškio klebonas Julijonas Steponavičius, šv. Tėvui paskyrus ir tarybinei valdžiai sutikus, buvo konsekruotas vyskupu ir nuo 1957 m. pabaigos valdė Vilniaus arkivyskupiją ir Panevėžio vyskupiją.
1961 m. sausio 4 d. tuometinis Religinių kultų reikalų tarybos prie LTSR MT įgaliotinis J. Rugienis atėmė iš vyskupo J. Steponavičiaus Vilniaus arkivyskupijos Valdytojo pažymėjimą ir įsakė jam persikelti gyventi į Žagarą, pareikšdamas, kad tai daro vykdydamas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimą. Patį LTSR MT nutarimą parodyti ar paskaityti J. Rugienis atsisakė.
Dabartinio RRT įgaliotinio P. Anilionio 1987 m. rugpjūčio 6 d. "Tiesoje" išspausdintame straipsnyje pateikiama vyskupo J. Steponavičiaus ištrėmimo į Žagarą istorija melaginga. Faktiškai vyskupas 'Tiesoje" buvo apšmeižtas. Savo straipsnyje P. Anilio-nis tvirtina, kad vyskupą į Žagarą perkėlė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovai. Iš tikrųjų gi tuometinis įgaliotinis J. Rugienis bandė iš Kauno arkivyskupijos Valdytojo kanauninko J. Stankevičiaus gauti vyskupui J. Steponavičiui paskyrimo į Žagarą raštą, bet kanauninkas J. Stankevičius atsisakė tai padaryti, pareikšdamas, kad tam neturi teisės, nes vyskupus kilnoti gali tik šv. Tėvas.
Tada milicija prieš vyskupo valią jį išregistravo iš Vilniaus miesto, o valstybės saugumo tarnautojai liepė jam tučtuojau išsikraustyti į Žagarę, priešingu atveju išvešią jėga. Vyskupui paklausus, kokius valstybės įstatymus jis pažeidęs, saugumo tarnautojai pasakė, kad nėra pažeidęs jokių įstatymų, bet tik nevykdęs valdžios reikalavimų, kurie įgaliotinio jam pateikiami. Būtent, atsisakęs raštu įsakyti kunigams, kad nekatekizuotų vaikų, neleistų vaikams dalyvauti religinėse apeigose, neruoštų parapijiečiams rekolekcijų, nekalėdotų, be valdžios leidimo netalkininkautų kitose bažnyčiose, nesirinktų dideliu būriu kunigų rekolekcijose. Be to iš vyskupo buvo pareikalauta, kad jis neleistų dirbti kunigo darbą tiems kunigams, iš kurių įgaliotinis atima registracijos pažymėjimą, ir kad būtinai šventintų kunigais visus civilinės valdžios pristatytus kandidatus.
Didesnė dalis šitų reikalavimų, kaip paskelbė aukščiausieji Lietuvos TSR vadovai savo 1987 m. rugsėjo 17 d. susitikimo su Katalikų Bažnyčios dvasininkijos atstovais, yra jau atšaukti.
Tačiau anuomet vyskupas J. Steponavičius už šių su Bažnytine teise ir vyskupiška sąžine nesuderinamų reikalavimų nevykdymą buvo nušalintas nuo savo pareigų ir 1961 m. sausiol8 d. atvyko į Žagarę, kur buvo prievarta apgyvendintas avariniame 34 m. gyvenamo ploto bute be vandentiekio, be kanalizacijos, be vonios, be tualeto ir be centralinio šildymo. Tame bute turėjo apsigyventi ir jo namų šeimininkė.
P. Anilionio straipsnyje rašoma, kad šv. Tėvas kėlęs vyskupą J. Steponavičių į Kaišiadorių vyskupiją Apaštaliniu Administratoriumi, bet esą vyskupas J. Steponavičius nesutikęs ir Žagarėje pasilikęs savivališkai. Tai netiesa, nes tas perkėlimas į Kaišiadoris buvo dar tik projektas, kurį vėliau pats šv. Tėvas atšaukė. Kad šv. Tėvas ir dabar laiko Vilniaus arkivyskupijos tikruoju šeimininku tai matyti iš kasmet Vatikano išleidžiamo pasaulio vyskupų sąrašo "Anuario Pontificio".
Šiais atvirumo ir demokratijos plėtimo laikais, kai kalbama ir rašoma apie klaidų ir skriaudų atitaisymą, prašome, kad būtų atitaisyta ir vyskupui J. Steponavičiui padaryta skriauda, neteisėtais pareigūnų veiksmais jį ištremiant į Žagarą. Būtent, prašome, kad būtų leista vyskupui J. Steponavičiui sugrįžti į Vilniaus Arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus postą. Be to, reikalaujame, kad 'Tiesa" atšauktų įgaliotinio P. Anilionio straipsniu paskleistą dezinformaciją vyskupo J. Steponavičiaus į Žagarą ištrėmimo klausimu.
Pasirašė:
Albinas Deltuva Pranas Adomaitis
Jonas Matulaitis Juozapas Užupis
Vaclovas Stakėnas Pranas Perlaitis
Juozapas Pečiukonis Kazimieras Burba
Vytautas Insoda Jonas Rusinas
Petras Sitka Vincas Čėsna
Antanas Gražulis Albinas Jaudegis
Jonas Baranauskas Vytautas Montvila
Lionginas Kunevičius Alfonsas Sadauskas
Antanas Diškevičius Jonas Verkala
Kazimieras Skučas Pranas Šulskis
TedeušasValianas Algimantas Pasiliauskas
Vytautas Gustaitis Petras Dumbliauskas
Raimundas Žukauskas Vytautas Užkuraitis
Jonas Boruta Gvidonas Dovydaitis
Deimantas Brogys Vincas Jalinskas
Vladas Bobinas Jonas Grudzinskas
Juozas Klimavičius Stasys Mikalajūnas
Vincas Prajara Antanas Liesis
Albinas Lukošaitis Leonardas Kavaliūnas
Vladas Bilius Antanas Vitkus
(Šiame Lietuvos kunigų pareiškime M. Gorbačiovui skundžiamasi dėl kun. Roko Puzono, zakristijono (dabar kunigo) Roberto Grigo ir Nijolės Sadūnaitės terorizavimo, dėl kun. Vaclovo Stakėno kankinimo, dėl kunigų Br. Laurinavičiaus ir J. Zdebskio tragiškų mirčių įtartinomis aplinkybėmis);
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Lietuvos kunigų
Pareiškimas
Esame sukrėsti naujų teroristinių išpuolių prieš katalikus kunigus ir pasauliečius Lietuvoje. 1987 m. rugpjūčio 28 d. kunigas Rokas Puzonas, Kiauklių (Širvintų r.) parapijos klebonas, ir tos pačios bažnyčios zakristijonas Robertas Grigas ir uoli katalikė Nijolė Sadūnaitė, nepateikus jokių dokumentų bei orderio, buvo pagrobti civiliai ir milicijos uniforma apsirengusių teroristų, padedant autoinspekcijos darbuotojams. Pagrobtieji buvo vežiojami po Lietuvą ir Baltarusiją: N. Sadūnaitė 30 val. pasikeičiant kelioms teroristų grupėms, kun. R. Puzonas buvo išleistas Baltarusijoje, miške už 100 km. nuo Vilniaus. Zakristijonas Robertas Grigas paspruko nuo teroristų Joniškio mieste, už 300 km. nuo Vilniaus. Po priverstinio "pasivažinėjimo" teroristai pagrasino, kad, jei nepakeis savo laikysenos religiniais ir tautiniais klausimais, bus blogiau. Teroristai nesislėpė, kad jie saugumiečiai.
Panašus terorizmo aktas buvo įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį ir prieš Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narį, Kriokialaukio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Jį teroristai naktį, prisidengė, neva reikia pas ligonį, pagrobė iš namų, išvežė į mišką, kankino ir surištą rankomis, kojomis bei užkišta burna, vidurnaktį paliko miško glūdumoje. Šio teroristinio akto vykdytojai iki šiol neišaiškinti.
Vykstant tokiems teroristinams aktams, kyla įtarimas, ar ne tos pačios jėgos pastūmė kun. Bronislovą Laurinavičių 1981 m. lapkričio 24 d. po sunkvežimiu ir prisidėjo prie įvykių, susijusių su tragiška kun. J. Zdebskio mirtimi 1986 m. vasario 5 d.
Prašome, kad grubūs teisėtumo pažeidimai, t.y. teroristiniai išpuoliai būtų nutraukti ir kaltininkai nubausti.
Kartu prašome, kad vykstant persitvarkymo procesui, būtų išleisti laisvėn nuteistieji kunigai: A. Svarinskas ir S. Tamkevičius, o į savo darbą sugrąžintas Vilniaus arkivyskupas J. Steponavičius.
Pasirašė:
Leonas Kalinauskas Pranciškus Matulaitis
Juozapas Vaičeliūnas Eugenijus Bartulis
Jonas Survila Eugenijus Jakubauskas
Viktoras Brusokas Antanas Danyla
Jonas Zubrus Antanas Milašius
Gustavas Gudanavičius Antanas Jakubauskas
Jonas Kazlauskas Juozapas Razmantas
Jonas Tamonis Kęstutis Daknevičius
Kazimieras Pesliakas Vytautas Griganavičius
Vaclovas Ramanauskas Jonas Babonas
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui drg. M. Gorbačiovui
Vilkaviškio vyskupijos kunigų
P a r e i š k i m a s
1987 m. rugpjūčio 28 d. Kiauklių klebonas kun. Rokas Pu-zonas, tos pat bažnyčios zakristijonas Robertas Grigas ir uoli katalikė Nijolė Sadūnaitė nežinomų piktadarių buvo užpulti ir pagrobti. Visaip gąsdindami ir grasindami teroristai savo aukas ilgai vežiojosi po Lietuvą ir Baltarusiją. Kun. R. Puzoną jie paleido tik po 10 val. Baltarusijos TSR teritorijoje prie Svyrių miestelio, apie 70 km. nuo Vilniaus. R. Grigas nuo piktadarių pabėgo Joniškyje, nuo Vilniaus nuvežtas beveik 270 km. N. Sadūnaitė. jie vežiojosi apie 30 val., kol pagaliau, parveža prie namų, paleido.
Užpuolikai jokių dokumentų nepateikė, bet ir neslėpė esą saugumo darbuotojai. Kai kurie dėvėjo milicijos uniformą. Nors jų mašinos buvo be numerių, autoinspeckija, juos sulaikiusi, pagarbiai praleisdavo ir net su jais bendradarbiavo.
Panašus terorizmo aktas buvo įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. prieš Kriokialaukio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Klastingai iškvietę kunigą pas sunkiai sergantį ligonį, jie išvežė jį iš namų, kankino ir vidurnaktį paliko nežinomam miške surištomis rankomis ir kojomis bei užkimšta burna. Sie piktadariai lig šiol nesurasti.
Neišaiškinti ir kiti piktadariai, kurie šių metų rugsėjo 10 d., dėvėdami milicijos karininkų uniformą, užpuolė Gruzdžių kleboną kun. Juozą Čepėną, įsibrovę apie 21 val. į kleboniją, jie surišo kleboną ir apie porą valandų šeimininkavo jo bute, o paskiau, pagrobę jo mašiną, išvažiavo nežinia kur.
Kreipiamės į Jus, Generalini Sekretoriau, prašydami į tuos įvykius atkreipti atitinkamų valdžios organų dėmesį ir pareikalauti, kad panašiems išpuoliams būtų užkirstas kelias, o kaltininkai išaiškinti ir nubausti.
Kartu prašome, kad, vykstant persitvarkymo procesui, kai daug kalbama apie praeities klaidų atitaisymą, būtų peržiūrėtos nuteistųjų kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus bylos, ir kad jie būtų paleisti laisvėn.
Pasirašė:
|
Vladas Bobinas |
Vytautas Gustaitis |
|
|
Petras Sitka |
Gvidonas Dovidaitis |
|
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Nuorašai:
Lietuvos vyskupams
RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
Alytaus m. LDT vykdomajam komitetui
Kunigo Antano Gražulio,
II-jo Alytaus katalikų parapijos vikaro
P a r e i š k i m a s
1987 m. spalio 6 d. Alytaus miesto LDT vyk. k-to pirmininko pavaduotojas A. Makštutis, atėjės į Alyaus II-jo kleboniją, man perskaitė RRT įgaliotinio P. Anilionio 1987 m. rugsėjo 20 d. įspėjimą. Palikti įspėjimo nuorašą ar leisti nusirašyti įspėjimo tekstą A. Makštutis atsisakė. Toks pareigūnų elgesys liudija, kad jie nėra įsitikinę iškeltų kaltinimų pagrįstumu ir todėl nori, kad platesnis piliečių ratas nesusipažintų su tiksliu įspėjimo turiniu.
Tokia oficialių ir neva viešai skelbiamų dokumentų nuo visuomenės slėpimo taktika, įsigalėjusi praeityje, nesiderina su dabartine persitvarkymo ir viešumo atmosfera.
P. Anilionio pasirašytame įspėjime aš esu kaltinamas, kad 1987 m. rugsėjo 13 d., atvykęs į Šiluvos baziliką, pasakiau antitarybinio pobūdžio pamokslą. Esą pamokslo metu raginęs netikėti tarybinės propagandos teisingumu, aukštinęs nuteistus valstybinius nusikaltėlius — kunigus Alf. Svarinską, S. Tamkevičių ir J. K. Matulionį, kvietęs tikinčiuosius išlaisvinti "Lietuvą iš nekrikštytų rankų". Po pamokslo giedojęs buržuazinės Lietuvos himną. Tuo esą pažeidęs LTSR Konstitucijos 50 str., draudžiantį kurstyti nesantaiką ryšium su religiniais kultais, ir Religinių susivienijimų nuostatus, ribojančius dvasininkų veiklą ta religine bendruomene, kuriai aptarnauti RRT įstaiga yra juos užregistravusi.
Į šiuos kaltinimus štai ką turiu atsakyti. 1987 m. rugsėjo 13 d. į visos Lietuvos katalikų šventovę atvykau pasimelsti kaip privatus maldininkas. Tą dieną jokių specifiškai kunigiškų apeigų neatlikinėjau. Po Sumos dalyvavau pamaldžios liaudies atgailos procesijoje — kalbant Rožančių, keliais ėjome apie baziliką. Šiluvoje jokio pamokslo nesakiau, tik kaip įprasta, pradedant kalbėti rožančių, garsiai paskelbiau, kokia intencija melsimės — t.y. atgailos intencija už mūsų tautiečių padarytas nuodėmes, jungiant savo maldą su ta pačia intencija kalėjimuose kalinamų kunigų sudedama auka. Kiek žinau, nėra nei Bažnyčios, nei valstybės įstatymo, draudžiančio tikintiesiems bažnyčioje ar šventoriuje garsiai melstis, taip pat nėra įstatymo, draudžiančio eiliniam tikinčiam pasauliečiui bendros maldos pradžioje paskelbti už ką melsimės. Taigi, aš, atlikęs tai, ką gali atlikti tikintysis pasaulietis, esu kaltinamas, kad atlikinėjau dvasininko pareigas ne toje bažnyčioje, kur esu registruotas. Jeigu esu baudžiamas už tokį "nusikaltimą", tai tada, nuosekliai laikantis P. Anilionio požiūrio, reikėtų bausti visus tikinčiuosius, kurie užeina melstis į bažnyčią ne tose vietovėse, kur yra registruoti. Tada reikėtų prie bažnyčios durų pastatyti valdžios pareigūnus, kurie neįleistų į bažnyčią iš kitur atvykusių tikinčiųjų. Argi P. Anilionis jau tiek mažai beturi nuovokos, kad tokius absurdiškus kaltinimus kelia.
Įspėjime esu kaltinamas, kad, paskelbdamas rožančiaus maldos intenciją, raginau žmones netikėti tarybine propaganda. Tame ir dalykas, kad tarybinė propaganda užsiima ir ateizmo, Ly. bedievybės propaganda. Aš raginau tikinčiuosius melstis, kad nepasiduotume ateistinei propagandai, brangintume tikėjimą. Negi gali kunigas ar tikintysis melstis intencija, kad ateistinei propagandai pasisektų išplėšti iš žmonių širdžių tikėjimą. Tokios maldos intencijos iš tikinčio žmogaus gali reikalauti nebent nesveikos psichikos žmogus. Negi yra tarybinis įstatymas, draudžiantis tikintiesiems melstis, kad tikėjimas negestų, o plistų žmonių širdyse?
Nesuderinamas su krikščionių tikėjimo išpažinimo laisve ir P. Anilionio reikalavimas, kad tikintieji nesimelstų už kalinius, ypač kunigus, net nekeliant klausimo, teisingai ar neteisingai nuteisti kaliniai, Evangelijoje jiems parodytas gerumas ir meilė prilyginama pačiam Kristui parodytam gerumui (žiūr. Mt. 25,45). Pirmajame amžiuje krikščionių persekiojimo metu, suėmus apaštalus, visa Bažnyčia viešai meldėsi (žiūr. Ap. D. 12,5). Negi P. Anilionio ginami įstatymai būtų žiauresni nei pirmųjų amžių krikščionių persekiotojų išleisti įstatymai.
Įspėjime įrašytos frazės "kvietė" tikinčiuosius išlaisvinti "Lietuvą iš nekrikštytų rankų" iš vis nebuvo mano paskelbtojo Rožančiaus maldos intencijoje, tai ateistinės valdžios atsiųstų į bažnyčią šnipų fantazijos vaisius.
Netiesa, kad po atgailos procesijos giedojau buržuazinės Lietuvos himną. Jį užtraukė ir giedojo tikinčioji liaudis. Tame himne — žymaus lietuvių rašytojo V. Kudirkos 'Tautiškoje giesmėje" nėra jokio antitarybiškumo, nes jis sukurtas praėjusio šimtmečio pabaigoje, kai dar niekur nebuvo tarybų valdžios. Kad jame nėra nieko antitarybinio liudija ir tas faktas, kad 1944-50 metais šis himnas buvo oficialus Lietuvos TSR himnas. Tuo metu P. Anilionis dirbo Joniškėlio raj. vyk. k-to pirmininku ir tikriausiai žinojo, koks tuomet buvo LTSR valstybinis himnas, o jei primiršo, tai, prieš rašydamas įspėjimą, galėjo pažvelgti į "Lietuviškąją Tarybine Enciklopediją" (12 t., Vilnius. 44 psl.). To būtų užteką, norint išvengti nemalonių perlenkimų, kai Stalino laikų LTSR valstybinio himno giedojimas laikomas antitarybiniu nusikaltimu.
P. Anilionio įspėjime rašoma, kad Šiluvos bažnyčioje kalbėjęs be Raseinių vyk. k-to leidimo. Iš tikrųjų gi Religinių susivienijimų nuostatai reikalauja pranešu, o ne gauti leidimą.
Kadangi, kaip jau anksčiau minėta, maldos intencijos paskelbimas nėra joks kunigiškas veiksmas, tai tuo labiau jam nereikalingas rajono valdžios leidimas.
Kas dėl Raseinių rajono valdžios, tai savo fanatiška ateistine elgsena ji jau seniai nuteikia tikinčiusius prieš save ir valdžios proteguojamus ateistus. Pvz., 1986 m., vieną savaitę prieš didžiuosius atlaidus Šiluvoje, buvo uždrausta klebonui mons. Grauslio pakviestam pamokslininkui, Eržvilko klebonui P. Meiliui, sakyti tuose atlaiduose pamokslus, šiais metais taip pat pasielgta su kitu atlaidams pakviestu pamokslininku — Lazdijų dekanu V. Jalinsku. Ateistai gali pasikviesti ateistinei paskaitai skaityti gabų, įdomų lektorių, o tikintiesiems Šiluvoje teleidžiama klausytis tik nespėjusių per savaitę pasiruošti aplinkinių kaimų parapijų kunigų pamokslų. Argi tai suderinama su tikinčiųjų ir ateistų lygiateisiškumo principu, įrašytu TSRS ir LTSR Konstitucijose?
Ar tokie valdžios pareigūnų ateistinio uolumo ekscesai gali sustiprinti tikinčiųjų pasitikėjimą tarybinės valdžios garantuojama sąžinės laisve? RRT įgaliotinis P. Anilionis, vietoj mėginęs šalinti tokio pobūdžio ekscesus įspėjimais, tokiais kaip man atsiųstais, juos skatina ir palaiko. Negi persitvarkymas taip ir nepalies RRT įgaliotinio P. Anilionio įstaigos darbo stiliaus?
Prašau Jus, Generalini Sekretoriau, nurodykite RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kad atšauktų nepagrįstą įspėjimą ir kad toliau stengtųsi švelninti įtampą, atsiradusią tarp tikinčios Lietuvos liaudies ir ateizmą propaguojančių tarybinės valdžios pareigūnų.
1987.X. 10
Suvienytų Nacijų Organizacijos
humanitarinių reikalų komisijai
Nuorašai:
Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui
TSKP Švietimo ministerijai
LTSR Švietimo ministerijai
Gudaitytės Marytės,
gyv. Prienų raj. Skersabalio km.,
P a r e i š k i m a s
Po keleto metų varginančio ir beprasmiško susirašinėjimo su tarybinėmis įstaigomis ir, praradus bet kokią viltį, kad mano klausimas būtų teisiškai išspręstas ir atstatytas teisingai, savo skriaudą nusprendžiau išdėstyti tarptautinėms organizacijoms, ginančioms žmogaus teises.
1983 m. rudenį įstojau mokytis į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. Ją baigiant, 1985 m. šios mokyklos direktorė pasiuntė mane į Kauno miesto saugumo rūmus pas saugumietį Jo-cą. Jis pokalbio metu pasakė, jog mokytis daugiau negalėsiu, kadangi esu parašiusi kunigams kaliniams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui kalėdinius sveikinimus. Buvau tardoma ir gąsdinama.
Mokyklos direktorė Tamašauskienė sakė, kad ji pati manęs iš mokyklos nepašalintų, bet to reikalauja saugumas ir ji privalo vykdyti įsakymus.
1985.04.09. su tėvu nuvažiavau į Aukštojo ir spec. viduriniojo mokslo ministeriją. Mus priėmė švietimo ministerijos darbuotojas Stonys. Jis paaiškino, kad pašalinta esu teisingai, tačiau sekančiais metais mokyklą galėsiu pabaigti. Po to mane iškvietė kažkoks pareigūnas pavarde Šnipas. Jis aiškino, jog laiškų rašymas kunigams Tamkevičiui ir Svarinskui yra didelis nusikaltimas. Tai yra antitarybinė veikla. Aš ir mano tėvas esame ekstremistai. Todėl mano pašalinimas yra teisingas.
Tais pačiais metais gegužės mėnesį kreipiausi į TSKP CK Generalinį Sekretorių M. Gorbačiovą, prašydama leisti baigti mokyklą. Atsakymas buvo neigiamas.
1986.04.04. nuvažiavau į Aukštojo ir spec. viduriniojo mokslo ministeriją. Stonys liepė važiuoti į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. 1986.04.05. nuvykau ten. Mokyklos direktorės pavaduotojas Grigas sakė, jog šioje mokykloje mokytis negalėsiu ir patarė važiuoti į kurią kitą med. mokyklą. 1986.04.11. nuvykau į Utenos med. mokyklą. Mokyklos direktorė, sužinojusi visa apie mane, tik stebėjosi, kaip aš dar galiu dirbti vaikų darželyje, ir mokytis nepriėmė. Liepė kreiptis į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą.
Tais pačiais metais dar kartą kreipiausi į TSKP CK Generalinį Sekretorių leisti pabaigti med. mokyklą. Iš švietimo ministerijos gavau pakartotiną neigiamą atsakymą.
1987 m. rudenį bandžiau stoti į Šiaulių med. mokyklą. Stojamųjų egzaminų laikyti negalėjau, nes tuo laiku gulėjau ligoninėj. Dokumentus nuvežiau po stojamųjų egzaminų rugpjūčio 24 d. į medicinos mokyklą buvau priimta. Konkreti stojamųjų egzaminų data nebuvo pasakyta. Spalio 5 d. gavau studentės pažymėjimą, taigi buvau traktuojama, kaip Šiaulių med. mokyklos studentė. Grupėje gavau pareigas rūpintis grupės ateistiniu auklėjimu. Lapkričio 30 d. įvykus grupės susirinkimui, nuo šių pareigų atsisakiau, motyvuodama, jog esu tikinti..
Tą pačią dieną, po susirinkimo, į namus, kur gyvenau, atvažiavo grupės vadovas ir dar trys grupės studentai. Paaiškino, jog lanko visus moksleivius. Surašė gyvenimo sąlygas, klausinėjo, ar nesilanko kokie pašaliniai žmonės, surašė grupės mergaičių pavardes, kurios lankėsi pas mane.
Gruodžio 1 d. buvau iškviesta pas mokyklos direktorių. Direktorius paaiškino, jog esu pašalinama iš mokyklos, o be to esu dar nepriimta į mokyklą, kadangi nesu laikiusi stojamųjų egzaminų. Todėl privalau atsiimti dokumentus.
Tikroji pašalinimo priežastis yra ta, kad atsisakiau dirbti ateistinį darbą. Man nesuprantama, kaip labiau galima pažeminti tikintį žmogų, priverčiant jį dirbti prieš savo įsitikinimus.
Noriu paklausti išreklamuotos tarybinės "demokratijos" skelbėjų, kurie taip garsiai šaukia, kad kiekvienas tarybinis pilietis, nežiūrint jo įsitikinimų, rasės ir luomo, turi teise. į mokslą ir darbą. Ko vertas šis garsus šūkis? Kaip visa tai galima suderinti su tarybine Konstitucija ir kitais tarptautiniais įsipareigojimais žmogaus teisių atžvilgiu?
TSRS Gynybos Ministrui Jazovui
Nuorašas:
Kapsuko miesto karinio komisariato viršininkui
Petro Gražulio, Antano, gyv. Kapsuko raj., Sasnavos km.,
A t v i r a s l a i š k a s
Artėjant Lietuvos Nepriklausomybės 70-mečiui, aš, Gražulis Petras, Antano, protestuoju prieš Lietuvos okupavimą, kurį dviejų grobikiškų valstybių, Rusijos ir Vokietijos atstovai, Molotovas ir Ribentropas, slaptai pasirašė 1939 m., o 1940 metais okupavo Pabaltijį. Šis protestas yra plačiai išdėstytas 1987 m. pareiškime, parašytame ir adresuotame šių dviejų valstybių vadovams ir SNO Pirmininkui, kurį pasirašiau ir aš. Protestuodamas prieš okupaciją, atšaukiu ir prašau laikyti negaliojančia priesaiką, kurią daviau tarnaudamas Sovietinėje Armijoje. Apmokymams, į kuriuos esu šaukiamas 1987.XI.27, vykstu kaip vergas, pavergtos tautos sūnus, kuris neturi teisės į laisvą apsisprendimą.
Kategoriškai atsisakau:
1) vykti į Afganistaną, nes šį karą laikau grobikišku;
2) tarnauti Černobilyje, kadangi į ten įstatymiškai vyksta tik savanoriai.
Esu tikintis, todėl apmokymų metu reikalauju sudaryti šias sąlygas, kurių nebuvo tarnaujant privalomoje 2-jų metų tarnyboje:
1) sekmadieniais ir šventadieniais išklausyti šv. Mišias ir neversti dirbti;
2) skirti laiko ryto-vakaro ir kitoms maldoms;
3) nedrausti naudotis religine literatūra.
Tai yra Bažnyčios įsakymai, kurių privalau laikytis. Kviečiu visus geros valios žmones solidarizuotis ir prašau paremti malda.
TSRS Gynybos Ministrui Jazovui
Romo Žemaičio, Petro, g. 1966 m., gyv. Vilkaviškio raj., Kybartai, Ostrovskio 9
P a r e i š k i m a s
1987 m. gruodžio 6 d. Vilkaviškio m. Karinio Komisarijato raginimu esu kviečiamas atlikti privalomąją tarnybą Tarybinėje Armijoje.
1984 m. lapkričio 12 d. už savo religinius įsitikinimus buvau neteisėtai areštuotas ir kartu su kun. Jonu-Kąstyčiu Matulioniu nuteistas 2 m. laisvės atėmimo. Bet kokį religinės laisvės suvaržymą laikau neteisėtu, nesuderinamu nei su TRS Konstitucija, nei su Tarpautine Žmogaus Teisių Deklaracija.
Kadangi mano atvejis nebuvo vienintelis, todėl, protestuodamas prieš kunigų — Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus — bei kitų sąžinės belaisvių neteisėtą laikymą tarybiniuose lageriuose, atsisakau priimti kariną priesaiką. Dėl tos pačios priežasties ir pačią kariną tarnybą Tarybinėje Armijoje laikau neteisėta, man primesta prievarta. 1987.XII.5.
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Nuorašai:
1. Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
2. TSRS KGB Generaliniam Viršininkui Čebrikovui
3. TSRS Generaliniam Prokurorui
4. Jaunimo laidų redakcijai
5. LTSR Prokurorui
6. "Komjaunimo Tiesa" redakcijai
7. "Valstiečių laikraštis" redakcijai
8. "Komunistinis rytojus" redakcijai
9. Alytaus m. ir raj. švietimo skyriui
10. Alytaus m. prokurorui
Gražulių šeima ir kt. dalyviai
P a r e i š k i m a s
Gerb. Generalini Sekretoriau, pareiškimais kreipėmės į Jus ir į kt. instancijas. Nesulauką jokio raštiško atsakymo, siunčiame šių pareiškimų tekstus. Informuojame, kaip vietinė valdžia bei spauda reagavo į mūsų skundus.
1987.III.17 d. per Alytaus raj. ir miesto prokuroro pavaduotoją J. Balčių LTSR prokuroro padėjėjas Bakučionis sušaukė kai kuriuos šeimos narius, jaunimo atstovus ir nepilnamečių vaikų tėvus. Nustebome, kad sukvietimo tikslas buvo ne teisingai atsakyti į mūsų pareiškimus, bet pareigūnų akivaizdoje apkaltinti ir pasijuokti iš mūsų.
Bakučionis aiškino, kad svečių tarpe buvo tokių, kurie neturėjo nieko bendro su Gražulių šeima, nes kai kurie iš jų buvo net 10 metų jaunesni už gimtadienį švenčiančias.
LTSR prokuroro padėjėjas nepacitavo nė vieno straipsnio, kuris nurodytų, ką, kokiame giminystės laipsnyje ir kokio amžiaus galima pakviesti į svečius. Tarp 50-ties gimtadienio dalyvių įsibrovė, pareigūnai rado tik 7 nepilnamečius. Tarp jauniausio nepilnamečio ir vyriausios iš sukaktuvininkių buvo 9 metų skirtumas.
Bakučionis įtikinėjo, kad pareigūnai, įsibrovę be orderio, nepažeidė jokio įstatymo. Tačiau LTSR Konstitucijos 53 straipsnis sako: "Niekas neturi teisės be įstatyminio pagrindo įeiti į butą prieš jame gyvenančių asmenų valią".
Apylinkės pirmininkas Rubliauskas Gražulienei pasakė: "Atvykome pažiūrėti, kas panaudoja patalpas", o kiti "reido" dalyviai, nesulaukę šeimininkės, pradėjo brautis į patalpas, kur linksminosi jaunimas.
Bakučionis toliau teisino pareigūnus: "įsakas juos įpareigoja imtis priemonių auklėjant nepilnamečius. Ryšium su tuo yra galimas reidas ir į Gražulių šeimą." Perskaitė pareigūnų aiškinimą, kad jie, pravažiuodami keliu, išgirdo muziką, pamatė ryškią šviesą ir du nepilnamečius.
Mokytoja Matonienė teigė: "Sužinojome ir atvažiavome".
Kas sako tiesą? Ar mokytoja Matonienė ar pareigūnai? Ar įmanoma, važiuojant mašina, girdėti muziką iš 200 metrų, kai ji skamba uždaroje patalpoje, grojant 10 vatų magnetofonui? Nesuprantama, kaip galime naktį prastai apšviestame kieme iš tokio atstumo nustatyti žmogaus amžių. Ir nejaugi 22:00 val. privačioje sodyboje deganti šviesa ir kieme pastebėti du jaunuoliai galėjo būti "reido" priežastimi, kai minėtoji "armija" ne pravažiavo, o iš karto atvažiavo į kiemą. Ir ne kokia viena mašinėlė, bet iš karto keturios mašinos, pilnos pareigūnų (tarp jų automobilis "Latvija"), o kitos penkios ir autobusas liko ant kelio, ties sodyba. Atsivežė ir du vilkinius šunis. Atvykę pareigūnai ne tik ieškojo nepilnamečių, bet iš karto puolė surašinėti gimtadienio svečių mašinų numerius. įdomu, ką mašinų numeriai turi bendro su nepilnamečių reikalais? Kad tariamo "reido" dalyviai neatsitiktinai "išgirdo muziką" ir užsuko į Gražulių kiemą, o kad tai buvo iš anksto planuota akcija — liudija tas faktas, kad atvyko pareigūnai ne tik iš Alytaus rajono įstaigų, bet ir iš Prienų raj. Matyt, kažkas "atatinkamus organus" jau buvo painformavęs, kas iš kur yra pakviesti į gimtadienį. Vienas iš pareigūnų, prašydamas jo neišduoti, vėliau pranešė, kad visa tai iš anksto organizavo saugumas.
Bakučionis priekaištavo, kad netinkamai buvo priimti pareigūnai, jaunimas nesakė savo pavardžių.
Tai tiesa. Nesakė, nes žinojo, kad už tai gali būti terorizuojamas. Be to jaunimas į pareigūnus žiūrėjo kaip į įstatymo, t.y. Konstitucijos 53 straipsnio pažeidėjus, kurie privačioje sodyboje elgėsi kaip kultūros namuose.
"Buvo rasta nepilnamečių" — džiūgavo prokuroras.
Ar jie buvo rasti be suaugusiųjų priežiūros? Kokiam įstatymui būtų nusikaltą, jeigu jie tą vakarą ir nebūtų buvę parvežti į savo namus (jei tėvai būtų leidę)? Pagal tai, kaip Bakučionis interpretavo TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1977 m. vasario 15 d. įsaką, reiktų vasaros atostogų metu pas giminaičius ar pažįstamus tėvų išvežtus nepilnamečius vaikus kas vakarą su milicija gaudyti ir vežti nakvynei atgal į miestuose esančius namus, pas tėvus. Argi blaiviai mąstantis pareigūnas gali taip neišmintingai komentuoti įstatymus? Gimtadienio dalyviai buvo susirinkę ne viešoje vietoje, o privačioje sodyboje.
Mokytoja Matonienė priekaištavo, kad jaunimas elgėsi iššaukiančiai: demonstratyviai sustoję kieme giedojo.
Taip, giedojo, nes pareigūnai prašė.
Prokuroras, norėdamas pateisinti M. Gražulienės žento A. Baciuškos nubaudimą, rėmėsi jo paaiškinimu. Esą jame Baciuška gailėjęsis, kad melavo ir netinkamai elgėsi su pareigūnais. Užmiršęs pažymėti, kad A. Baciuškos netinkamas elgesys pasireiškė tuo, kad jis užsirašė atvykusių pareigūnų mašinų numerius. Tuo jis jokio įstatymo nepažeidė, tačiau pareigūnai pareikalavo atiduoti lapelį su užrašytais mašinų numeriais. A. Baciuška tai atsisakė padaryti, pareigūnai jį sulaikė.
Prokuroro padėjėjas nepacitavo A. Baciuškos pareiškimo, vėliau rašyto LTSR prokurorui: "Atvežę į Alytaus VRS, nepateikę prokuroro sankcijos, iškrėtė kišenes ir nuvedė į kamerą. Ten išbuvau maždaug dvi valandas. Vėliau du civiliai nusivedė mane į trečią aukštą, kur laukė dar du neaiškūs tipeliai, kurie vėl be prokuroro sankcijos padarė asmeninę kratą, tikrino vienas, turbūt galvodami, kad esu narkomanas. Tada pradėjo klausinėti, dėl ko atvažiavau į Gražulių sodybą. Kažkoks tai kapitonas klausinėjo, kodėl užrašinėjau jų mašinų numerius. Pakeltu balsu pasakė: "Nepadirbai Mėsos kombinate, neilgai teks dirbti ir ATI. Jei su mumis nekalbėsi, mes tave durnu padarysim, žinai, kad viską galime. Ketino duoti 15 parų arešto, esą aš juos keikiau. Parėkė, liepė gailėtis ir pasirašyti po protokolu." Artimiesiems Algis paaiškino, kad pareigūnai gąsdinimais privertė jį pasirašyti.
Nesuprantami pareigūnų planai. Sodyboje jie reikalavo kuo greičiau nepilnamečius pristatyti tėvams. Kai G. Sakavičius, vykdydamas šį pareigūnų nurodymą, vežė vaikus į Alytų, tai tie patys pareigūnai, išvažiavę į pagrindinį kelią, sulaikė jį. Bakučio-nio nuomone, G. Sakavičius stengęsis nepateku į pareigūnų rankas, kadangi jo mašinos bagažinėje buvusi rašomoji mašinėlė. Jeigu G. Sakavičius būtų vengęs papildomo susitikimo su pareigūnais, tai jam būtų buvę geriausia po pareigūnų išvykimo pasilikti sodyboje, o ne vežti nepilnamečius į Alytų. Taigi prokuroro padėjėjo Bakučionio sprendimas, kad rasta rašomoji mašinėlė, liudijanti apie gimtadienyje ruoštą antitarybinę provokaciją, nepagrįstas (tuo labiau, kad rašomoji mašinėlė buvo sugedusi).
Į tai, kad nepilnametį Dapkūną VRS sumušė nepilnamečių reikalų skyriaus viršininkas majoras Verenius, prokuroro padėjėjas Bakučionis atsakė: "Šis kaltinimas iškilo iš kolektyvinių pareiškimų. Kodėl pati motina Dapkūnienė neatėjo į prokuratūrą skųstis? Motinos tokia tyla kelia abejonę, todėl raj. prokuroras atsisakė kelti baudžiamąją bylą".
Negi apie įstatymo pažeidimą gali pranešti tik motina?
Bakučionis, norėdamas įrodyti, kad Gražulienės sveikata gera, paskaitė iš poliklinikos gautą raštą. Jame buvo pažymėta, kad ji paskutinį kartą lankėsi poliklinikoje 1985.X.10. Jis pridūrė: "Gal ji kitur gydėsi, tačiau jos sveikata nepablogėjusi.
Negi Bakučionis yra ne tik prokuroras, bet ir gydytojas. Iš tikrųjų, atvažiavęs pažiūrėti "reido" vietos, prokuroro pavaduotojas net nepaklausė, kokia Gražulienės sveikata, o daro išvadas, kokias tegali daryti medikas.
Nors Gražulienė kurį laiką ir nesikreipė į polikliniką, tačiau ji yra persirgusi insultu, o dabar serga hipertonine liga ir stenokardija. Antpuolis su šunimis ir įvariausi gąsdinimai jos sveikatos būklę pablogino.
Gražulienė kaltino už savivališką statybą. Tai tiesa. Bet ji, prieš pradėdamas statybas, kreipėsi pas raj. pareigūną leidimo. Jai buvo atsakyta taip: "Gražulienė, neprašyk leidimo, tau jo niekas neduos. Jeigu tavo vaikai būtų ne kunigai, o partiniai, gautum visus leidimus. Statykis, visi dabar statosi, ir dauguma be leidimų.
Kodėl prokuroro padėjėjas nutylėjo tą faktą, kuris įvyko Miroslovo vidurinėje mokykloje? Mokyklos direktorė Dabašinskienė, atėjusi į XI klasę, kur mokosi Povilas Gražulis, mokinius paklausė: "Kas girdėjote, kad mokytoja Ališkevičienė viešai Gražulių šeimą, kadangi ji tikinti, sulygino su mėšlo krūva, pakelkite rankas". Pakilo visos, išskyrus dvi.
Prokuroras nepaaiškino, kodėl vietinė prokuratūra, reikalavo iš įstaigų ir mokyklų kai kurių tėvų ir vaikų charakteristikų. Argi jie tokie baisūs nusikaltėliai? Nenurodė, kodėl, atvažiavę pareigūnai net tris kartus užsirašė stovinčių mašinų numerius, koks ryšys tarp nepilnamečių ir mašinų. Kam buvo reikalingi fotoaparatai, šunys, pistoletai? Mums tapo neaišku, kaip rašytas laiškas jaunimo laidų redakcijai atsidūrė pas prokurorą Bakučionį.
Praslinkus gerai savaitei po pokalbio su prokuroru Bakučioniu "Komjaunimo Tiesoje" Nr. 61 pasirodė Aldonos Svirbutavičiūtės straipsnis "Konfliktas gimimo dieną". Straipsnyje autorė dėsto, kad respublikos prokuroro vyresnysis padėjėjas plačiai ir išsamiai atsakė skundo autoriams.
Autorė pati girdėjo skundo tekstą, galėjo suprasti, kad Bakučionis į pareiškimo išdėstytus argumentus, atsakė paviršutiniškai, iškraipydamas faktus, o į daugumą visai neatsakė.
A. Svirbutavičiūtė teigia, kad skunde kai kas nutylėta, kai kas iškraipyta, kai kur pameluota. Bet kodėl nerašo konkrečiai, kas nutylėta, iškraipyta ir pameluota?
Kodėl pati autorė iškreipia faktus? Juk Renata pati teigia, visai žurnalistė jos neklausė, kas kvietė į gimtadienį. O tokio jaunuolio, vardu Saulius, iš viso nebuvo tarp gimtadienio dalyvių.
Kodėl žurnalistė, paminėjusi Šimkūnaitę, nemini Reginos Gražulytės, kuriai taip pat buvo sumažintas elgesio pažymys?
Reidas — yra vienas iš pareigūnų darbo forma — rašo autorė. Bet ar yra toks įstatymas, kuris leistų reidą daryti ne į kultų-ros, bet į privačius namus. Ar yra įstatymas, kuris neleistų nepilnamečiams linksmintis ne viešoje vietoje, o privačiuose namuose, be to suaugusiųjų priežiūroje ir su tėvų leidimu?
Koks autorės reikalas, ką, kokio amžiaus sukaktuvininkė gali pasikviesti į svečius?
Iš piršto laužtas žurnalistės teiginys, kad nepilnamečių gimtadienio dalyvių tėvai po trijų dienų rinkosi bažnyčion aptarti įvykio, ką kalbėti ir ką nutylėti, ką iškraipyti. Iš piršto laužta ir istorija apie Daivos broliuką, šokinėjantį per langą, kad nereikėtų eiti į bažnyčią.
Ir straipsnio autorė A. Svirbutavičiūtė kartoja absurdišką TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1977 m. įsako interpretaciją, kad po 22 val. nepilnamečiai negali būti kituose (be tėvų) privačiuose namuose. Yra įstatymas, draudžiantis būti be vyresniųjų priežiūros viešose vietose po 22 val. Ir šio įstatymo nepilnamečiai gimtadienio dalyviai nepažeidė.
Neteko girdėti, kad būtų įstatymas, draudžiantis į gimtadienį kviesti draugus per kitą asmenį, kaip negirdėti, kad būtų draudžiama bendrauti ar į gimtadienį susikviesti asmenis už kvietėją 10 metų jaunesnius.
Ne žurnalisto kompetencijoj nurodinėti, ką ir kaip mes galim kviesti į savo gimtadienius.
Maždaug po savaitės, balandžio 7 d., "Valstiečių laikraštis" išspausdino P. Matuko straipsnį "Bereikalingų aistrų banga", o balandžio 18 d. tą patį straipsnį perspausdino ir rajoninis laikraštis "Komunistinis rytojus". Sis straipsnis kartoja A. Svirbutavičiūtės straipsnio prasimanymus, papildydamas naujais atradimais. Bakučionis, duodamas atsakymą į gimtadienio dalyvių ir jų tėvų skundą, skaitė reidui vadovavusio Alytaus raj. VRS viršininko pavaduotojo Grigaravičiaus paaiškinimą, kuriame rašoma, kad reido dalyviai, naktį važiuodami, Gražulių sodyboje pamate du vaikščiojančius nepilnamečius — P. Matuko straipsnyje tie du paaugliai pavirto "Kieme zujančių vaikų" būriu. Pagal pareigūnų pasiaiškinimą susidaro komiška situacija, — jei po 22 val. nepilnametis bandys eiti pvz., į kieme esantį tualetą, tuo "įvykiu" turi pareigą susidomėti rajono milicija.
Netiesą rašo P. Matukas, kad pareigūnų prašomi pasisakyti savo pavardes nepilnamečiai ten buvusio P. Gražulio buvo agituojami išsisukinėti. Iš tikrųjų P. Gražulis ramino pareigūnų su-erzintą jaunimą.
P. Matuko straipsnyje vyresnioji iš sukaktuvininkių Janina Gražulytė dvejais metais pasendinta. Kaip gi kitaip, juk reikia sustiprinti pagrindinį teiginį — tarp vyriausios sukaktuvininkės ir jauniausios paauglės 10 metų skirtumas.
Štai iki kokių nesąmonių ir kokio faktų iškraipymo prieiname tarybinėj spaudoj, norint žūtbūt pateisinti neteisėtą, antikonstitucinį valdžios pareigūnų elgesį.
Reikalaujame, kad būtų atšaukti spaudoje pasirodė klaidingi teiginiai bei pareigūnų viešai paskelbta neteisinga informaciją, kad šiais viešumo ir persitvarkymo laikais tokie neteisėti pareigūnų išpuoliai nebesikartotų.
Pasirašė:
1. Gražulienė 16. S. Buzaitė
2. V. Makrickaitė 17. Janušauskas
3. Gudaitytė, M. 18. J. Marcinkaitė
4. D. Petraitytė 19. J. Mikailionytė
5. V. Gražulytė 20. M. Kaškonaitė
6. M. Baciuškienė 21. Z. Ališauskaitė
7. A. Gražulis 22. V. Daunaravičius
8. A. Baciuška 23. V. Sinkevičiūtė
9. V. Šimkūnas 24. V. Dapkūnas
10. Br. Krisiūnaitė 25. A. Gražulytė
11. K. Gražulis 26. R. Makriokaitė
12. Petras Gražulis 27. R. Gražulytė
13. S. Gudaitis 28. P. Gražulis
14. R. Mikalauskaitė
15. V. Kačergis
29. G. Kekmonaitė
30. R. Vencevičiūtė
ir 13 kt.
(Pareiškimų kalba netaisyta — red. past.).
