Praėjo Jubiliejiniai metai, į kuriuos buvo sudėta dek daug vilčių, ilgai jiems ruoštasi. Ar tos viltys ir lūkesčiai pasiteisino? Žvelgiant iš paviršiaus — ne... Dauguma vilčių sudužo, neišsipildė.
Jubiliejaus iškilmėse nesulaukėm šv. Tėvo Jono-Pauliaus II. Valdiški bedieviai sutrukdė Šv. Tėvui susitikti su Lietuvos katalikais.
Kai kas daug vilčių dėjo į "persitvarkymą ir demokratizaciją", vykstančią sovietinėje imperijoje. Tokie įtikinėjo — nereikia parašų rinkimo vajaus, ir taip bus grąžintos atimtos bažnyčios, paleisti įkalinti kunigai. Vis naujos buvo nustatinėjamos datos Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus vysk. Julijono Steponavičiaus sugrįžimui iš Žagarės tremties į Vilnių. Tikėtasi, kad bus pakeisti prieš kitaminčius ir tikinčiuosius nukreipti Baudžiamojo kodekso straipsniai, išleisti "švelnesni" Religinių susivienijimų nuostatai, nebus draudžiama katekizacija, bus liautasi persekioti besimokantį tikintį jaunimą...
Šie 1987 "persitvarkymo" metai baigėsi, o rezultatai — Bažnyčios padėtis faktiškai nepasikeitusi. Net ir viena kita bedieviškos valdžios "nuolaida" ar "prielankumo gestai", nežiūrint, kad masinės informacijos priemonėmis labai išgarsinti ir užsienyje, iki šiol dar tik popieriuje, pvz: Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo klausimas dar kybo ore — žadama grąžinti po dviejų metų. Viskas priklausys nuo to, kas po dviejų metų sėdės sovietinės valdžios viršūnėse ir kokią politiką Bažnyčios atžvilgiu jos ves. Kas žino, kaip dar viskas baigsis. Taigi, džiaugtis užgrobtos Klaipėdos bažnyčios grąžinimu tikrai dar per anksti.
Kunigų kalinių išlaisvinimo klausimas, šioje srityje bedieviška sovietų valdžia visam pasauliui akivaizdžiai pademonstravo, ką ji laiko savo svarbiausiu priešu dabartinėje Lietuvoje, būtent — Bažnyčią ir kunigus. Persitvarkymo ir taip vadinamos demokratizacijos laikais lageryje paliko tik kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių. Kiti Lietuvos disidentai jau arba laisvėje, arba tremtyje. Bažnyčia demonstracijų ir kitokių atvirai sovietų valdžiai priešiškų akcijų neorganizuoja, tačiau valdiškiems bedieviams ji pavojingesnė, nes pakerta bedievybės galią dvasinėje srityje, kviesdama tautą likti ištikimai per 600 metų protėvių išlaikytoms ir brangintoms katalikiškoms tradicijoms bei moralei. Tik todėl valdiški bedieviai taip uoliai stengėsi prislopinti Jubiliejinių renginių, ypač centrinių, skambesį. Nuolat buvo reikalaujama iš hierarchų ir svarbesnių parapijų klebonų, kad užtikrintų, jog Jubiliejaus minėjimo proga bus tik įprastinės pamaldos ir kad jos niekuo nesiskirs nuo eilinių atlaidų. Dalį Lietuvos Bažnyčios vadovų ir klebonų grasinimais ir pažadais jiems pasisekė nukreipti į kompromisų kelią. Tegul bedievių dusinama katalikiškoji liaudis pati paieško, kur išgirsti ką giliau ir plačiau apie 600 metų krikščionybės kelią Lietuvoje. O kaip reikia mūsų liaudžiai, mūsų jaunimui, mokyklose tegaunančiam tik ateistinį auklėjimą, tokių renginių, kuriuose būtų įsisavinama krikščioniška dvasia, kad 600 metų ištikimybė katalikiškam tikėjimui taptų ir turtu, ir savastimi naujosios 7-os krikščioniškos Lietuvos generacijos. Reikia, kad Tautos ir Bažnyčios šviesesnė ateities viltis būtų grindžiama, ne "laukiamomis nuolaidomis" iš bedieviškos valdžios pusės, bet krikščioniškos doros ir tikėjimo principų įtvirtinimu jaunose sielose ir širdyse.
Bedieviai šiais praėjusiais metais veikė visais jiems prieinamais kanalais, kad, minint Krikšto Jubiliejų Evangelijose Duonos dvasia alkstančiam mūsų jaunimui būtų pateikta jam neįkandamu, t.y. be atskiro religinio auklėjimo ir pasiruošimo nesuprantamu būdu — pamaldos laikomos lotynų kalba. Ar ne paradoksas — kai Romoje šv. Tėvas Aušros Vartų Gailestingumo Motinos šventėje už Lietuvą aukoja šv. Mišias lietuvių kalba, tai Lietuvoje Jubiliejaus iškilmėse ir net toje pačioje Aušros Vartų Dievo Motinos iškilmėje Vilniaus šventovėje koncelebracijai susirinkusiems kunigams vyskupijos valdytojas uždraudė lietuvių kalba celebruoti šv. Mišias. Tegul liaudis ir jaunimas nesupranta, ką kunigai kalba, kaip meldžiasi. Į akmenį vyniojama dvasinės gyvybės duona! Dėl tariamai svarbių, o pagrinde tik žadamų nuolaidų perduokit bedieviams jaunos kartos sielas, nekovokite už jas. Tai šėtono klasta!
Žvelgiant į ateitį, į septintąjį krikščionybės šimtmetį, kaip pirmaeilis uždavinys Lietuvos Katalikų Bažnyčiai iškyla būtinybė sukrikščioninti bedievinamą jaunąją mūsų tautos kartą. Tikroji kova už Lietuvos ateitį vyksta jauno žmogaus širdyje, už ką jis apsispręs: už Kristų, Jo Evangeliją, ar už bedievių žadamus, bet dažniausiai neišpildomus "pažadus", o gal ir už kitus šios žemės valdovų naiviems savo vergams numetamus blizgučius.
Septintas krikščioniškos Lietuvos šimtmetis turi prasidėti intensyvia kova už jaunas širdis.
Šie metai pažymėti ir drąsesniu mūsų tautiečių šauksmu "Laisvės Lietuvai!" Kiekvienam žmogui, juo labiau tautai, įgimtas laisvės troškimas. Šiais "persitvarkymo" ir "demokratizacijos" laikais lietuviai viešai pareiškė pasaulio ir sovietų imperijos vadovams, kad laisvė brangi ir mūsų tautai.
1988 m. — Marijos metai. Per 600 m. tautos sukurtos gilios meilės Marijai tradicijos kviečia visus į šį maldos ir moralinio atsinaujinimo kelią — laisvės kelią!
