Kaišiadorys. 1988 m. sausio 17 d. Telšių katedroje J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius, perskaitęs sekmadieniui skirtus skaitinius ir Evangeliją, prabilo į tikinčiuosius, tvirtindamas, kad reikia mylėti tiesą, o reikalui esant, ją ginti nuo melo ir šmeižtų. Vyskupas kalbėjo, kad jaučiąs pareigą atsakyti į jį liečiantį korespondento A. Čaikovskio straipsnį, išspausdintą 1988 m. sausio 12 d. 'Tiesoje". Straipsnis pavadintas "Šmeižtais 'Kronika' minta". Kas šiame straipsnyje rašoma apie mane, — kalbėjo vyskupas, — yra grynas melas, tiesa tik tai, kad tą dieną buvau pasiruošęs išvykti, kai atsilankė du nepažįstami vyrai ir prisistatė kaip "Tiesos" korespondentai. Vyskupas juos priėmė kaip ir visus į jį besikreipiančius interesantus. Nepažįstamieji buvo oficialiai šalti, o klausimų tonas beveik agresyvus. Pirmas klausimas: "Kodėl atsisakote leisti katalikišką laikrašų?" Vyskupas atsakė trumpai: "Atsisakome dėl to, jog visiems yra aišku, kad laikraštis nebus toks, kokio katalikams reikia. Mums reikia panašaus turinio laikraščio, kokius katalikų vyskupijos leidžia, pavyzdžiui Vokietijos Demokratinėje Respublikoje."
Antras klausimas: "Ar skaitote Kroniką." Vyskupas atsakė: "Dabar ne." Į klausimą: — ar skaitėte anksčiau ir kaip į ją žiūrite? — vyskupas paaiškino, kad "Kronika" yra reikalingas leidinys, nes iškelia sunkumus, su kuriais susiduria Lietuvoje Bažnyčia ir tikintieji, diskriminuojami ir puolami ateistų ir pareigūnų. Čia vyskupas nurodė korespondentams faktą, liečiančių jo motinos laidotuves. Vyskupui esant tremtyje, mirusi jo motina. Motina norėjo būti palaidota gimtojoje Žaslių parapijoje. Kai buvo kreiptasi į vietinės valdžios organus, prašant sunkvežimio karstui su motinos palaikais nuvežti į Žaslius, valdžios pareigūnai šaipydamiesi atkirtę: 'Tegul jo motina pasmirsta čia..."
Raukydamiesi išklausą vyskupo pasakojimą, korespondentai pateikė trečią klausimą: "Kokia jūsų nuomonė apie kun. Roką Puzoną?" Vyskupas atsakė, kad kun. Rokas Puzonas yra geras, pavyzdingas kunigas. Tokia esanti ir visų kunigų nuomonė.
Daugiau klausimų nebuvo. Vyskupas V. Sladkevičius nekalbėjo nei apie jaunystą, nei apie tai, kad neturėjąs iš ko motinos palaidoti ir prašąs kolūkio pirmininko pašalpos, nekalbėjo nei apie sportą... nei apie gyvenimo "pagerėjimą", nei apie tai, kad "Kronika" kelianti nepasitikėjimą tarp kunigų, kad vyskupas nepritaria "išpuoliams prieš valdžią", kad paskubėta atsisakyti "oficialaus leidinio", kad perspėjo kun. Roką Puzoną...
Išvada: Jeigu oficialus Lietuvos Komunistų partijos CK organas "Tiesa" drįsta taip grubiai meluoti, apie vyskupą V. Sladkevičių, nesunku suprasti, kiek tame pačiame koresp. A. Čaikovskio straipsnyje, ėjusiame net per tris 'Tiesos" numerius, yra apskritai tiesos.
* * *
Šakiai. 1988 m. sausio 19 d. į Šakių rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai. Susitikti su kunigais atvyko RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas. Pavaduotojas pranešė kunigams, kad ateityje numatoma išleisti naujus Religinių susivienijimų nuostatus, kuriuose, anot jo, bus atsižvelgta ir į Bažnyčios reikalavimus, ir čia pat pareiškė: kol nauji nuostatai nepatvirtinti, reikia griežtai laikytis senųjų. Lukšių parapijos klebonui Lionginui Kunevičiui pasiteiravus, ar nauji Religinių susivienijimų nuostatai bus pateikti visaliaudinam svarstymui, ar galės kunigai pareikšti savo pastabas, Juozėnas atsakė: "Religinių žmonių mūsų šalyje mažuma, todėl nėra prasmės nuostatus pateikti visaliaudiniam svarstymui."
Šakių dekanas monsinjoras Juozapas Žemaitis bandė išsiaiškinti, kodėl sovietinė valdžia uždarė visus iki tol Lietuvoje veikusius vienuolynus. RRT įgaliotinio pavad. Juozėnas atsakė nežinąs, kodėl, taip buvo daroma?! (Tiesa, paskutiniu metu spaudoje kartas nuo karto pasirodo trumpos žinutės su mintimi atiduoti kai kuriuos buvusius jų namus, pvz. Liškiavoje. Beje, čia pat griežtai nurodo ir vienuolynų veiklos sferą, kurie, apart griežtos valdiškų bedievių kontrolės, turėtų tapti pagalbiniais ūkiais kolūkiams, auginant daržoves; ir kaip bebūtų paradoksalu, valdžia "leistų" jiems slaugyti ir vieną kitą sergantį senelį.
Susitikimui baigiantis, kaip "draugiškumo ir bendradarbiavimo" gestas iš valdžios pusės kunigams buvo primygtinai siūloma pasinaudoti specialiai suorganizuota ekskursija į vieno kolūkio kiaulių fermą. Kunigai nuo ekskursijos kategoriškai atsisakė.
* * *
Garžgdai (Klaipėdos raj.). 1988 m. vasario mėnesio pradžioje į Klaipėdos rajono vykdomąjį komitetą susitikimui su valdžios atstovais buvo sukviesti rajono kunigai. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Leita perskaitė kunigams RRT įgaliotinio įstaigos paruoštą paskaitą, kurioje, remiantis Stalino laikų tardymų protokolais, menkinami ir "banditų pagalbininkais" vadinami Telšių vyskupai — Vincentas Borisevičius ir Pranciškus Ramanauskas. Paskaitos metu buvo apkaltinti Laukuvos parapijos klebonas kun. Jonas Pakalniškis ir Skaudvilės klebonas kun. Jonas Kauneckas už "politiškai dviprasmiškų" pamokslų sakymą.
Po paskaitos kun. Juozapas Janauskas priminė visiems, kad vyskupas P. Ramanauskas sovietiniame lageryje buvo nuolat žeminamas, dirbo tualetų valytojų. Rajono agitacijos ir propagandos skyriaus vedėja Birutė Kalendrienė atkirto: 'Tokiam banditui taip ir reikia." Gargždų parapijos vikaras kun. Antanas Šeškevičius ne be pagrindo pastebėjo: "Paskaita liudija, kad Lietuvon grįžta Stalino laikai."
Susitikimo su valdžios atstovais metu kunigams buvo grasinama, kad vasario 16 d. bažnyčiose nesimelstų už Lietuvą.
* * *
Alytus. 1988 m. vasario 4 d. eiliniam "pokalbiui" į rajono vykdomąjį komitetą buvo sušaukti Alytaus miesto ir rajono kunigai. Pokalbyje dalyvavo miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius Rybakovas, vykdomojo komiteto pirmininkė Janušauskienė bei pavaduotojas Makštutis. Dalyvavo ir rajoninio laikraščio redaktorius, finansų skyriaus vedėjas, II partijos sekretorius Aleksandravičius, miesto architektas, keletas deputatų ir net rajono prokuroras. Pagrindinis kunigų sušaukimo tikslas buvo griežtai juos įspėti, kad nebandytų daryti bažnyčiose minėjimų vasario 16 d. proga.
Pareigūnai reikalavo, kad vasario 14-16 d.d. bažnyčiose Lietuvos Nepriklausomybės sukakčiai paminėti nebūtų organizuojamos jokios pamaldos. "Priešingu atveju, — grasino Alytaus partijos komiteto I-sis sekretorius Rybakovas, — mes turime teisę uždaryti bažnyčias, jeigu jos naudojamos ne religiniais tikslais."
Savo pranešime Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Antanavičius citavo kanonus: ką kunigas gali daryti, kas jam draudžiama, ir aišku, viską savaip komentavo. Karčiu žodžiu buvo minimi mirę žemaičių vyskupai: Borisevičius ir Ramanauskas — kaip pokario metų rezistentų prieš tarybų valdžią organizatoriai ir talkininkai. Nebuvo aplenkti ir Vilkaviškio vyskupijos vyskupai: Skvireckas, Brizgys. Tai per jų kaltą, — įžūliai melavo valdžios pareigūnai, — karo ir pokario metais Lietuva neteko apie pusės tūkstančio kunigų. Vieni, kurie priešiškai nusiteikę 1940 m. sutiko tarybų valdžią, turėjo bėgti į Vakarus, kiti — kurie prisidėjo prie rezistentų pokario metais, buvo nuo visuomenės izoliuoti. Vaizdumo dėlei buvo pacituoti prisipažinimai, paimti tardymų metu iš esančių archyvuose bylų, nors vadinamo persitvarkymo laikais plačiai net oficialioje spaudoje rašoma, kaip būdavo išgaunami stalininių laikų tardymų parodymai, kaip Stalinas net ištikimiausius generolus pasodino į teisiamųjų suolą ir kaip jo parankiniai "teisingai" su pasmerktaisiais susidorojo. Kaip Stalino teroro auką kun. Vytautas Gustaitis nurodė kun. Antaną Mieldažį ir pasiūlė jį patį paklausti, kaip jis gavo 10 metų kalėjimo už tariamą nusikaltimą tarybų valdžiai.
Kun. Rumšui buvo pareikštas priekaištas dėl jo "nereliginio" turinio pamokslų. Iš kun. P. Račiūno buvo reikalauta, kad jis neleistų savo parapijoje dirbti nelegaliems kun. Ričardui Repšiui ir kun. Jonui Borutai. Vykd. k-to pirmininko pavad. Makštučio žodžiais tariant, nė vienas kunigas, neturįs P. Anilionio duoto pažymėjimo, neturi teisės dirbti parapijose.
Alytaus raj. vykd. k-to pirm. pavad. Laukienė pateikė faktus, kad ne visi kunigai laikosi valdžios nuostatų. Vieni — neatinka-mai pamokslauja, kaip Kiauklių parapijos klebonas Rokas Puzonas, Antanas ir Kazimieras Gražuliai, Kauneckas, kiti neklausę šventoriuje stato kryžius, statulas, kaip kun. V. Insoda, Butrimonių kleb. kun. E. Kraujalis, o kun. V. Stakėnas netinkamu paros metu rengia Kalėdų eglutę su vaikais.
Šį kartą netylėjo nė vienas pranešime paliestas kunigas. O kai miesto vykd. k-to pirmininkė Janušauksienė pradėjo rodyti naujai statomų rajonų maketą, kunigai paklausė, kur bus statoma nauja bažnyčia. Partijos II-sis sekretorius Aleksandravičius ramino: "Jei reikės, tai ir bažnyčia bus..." Tuo pokalbis buvo baigtas.
* * *
Pasvalys. 1988 m. vasario mėn. pradžioje į Pasvalio raj. vykd. k-tą buvo sukviesti rajone dirbantys kunigai. Susitikimo pradžioje vykd. k-to pirmininkas aiškino kunigams apie ekonominius respublikos pasiekimus, o savo kalbos pabaigoje pradėjo reikalauti ir gąsdinti, kad vasario 16 d. bažnyčiose nebūtų meldžiamasi už Lietuvą. Tai būsiąs antitarybinis išsišokimas, lygiai kaip ir gėlių padėjimas prie laisvės kovotojų kapų ir paminklų. Pasvalio vikaras kun. Algimantas Petkūnas paaiškno pirmininkui, kad šiais metais tarybiniai pareigūnai savo įvairiais draudimais kaip niekada išgarsino vasario 16 d. O melstis už Tėvynę bažnyčioje įstatymai ne tik nedraudžia, bet net įpareigoja.
Vasario 16 d. Pasvalyje prie Nepriklausomybės akto signataro Petro Vileišio paminklo žmonės padėjo gėlių.
* * *
Šilutė. 1988 m. vasario 1 d. į Šilutės rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono kunigai ir liuteronų pastoriai. Vykd. k-to pirmininkas perskaitė dvasininkams RRT įgaliotinio Petro Anilionio atsiųstą paskaitą, kurioje, cituojant Stalino laikų tardymo protokolus, bandoma suniekinti vyskupus — Vincentą Borisevičių ir Pranciškų Ramanauską. Kun. Zenonas Degutis paprašė lektorių ateityje tokių paskaitų neskaityti, nes šiandien ir iš oficialių šaltinių visiems žinoma, kaip Stalino laikais būdavo išgaunami "parodymai" tardymuose.
Rajono vykd. k-to pirmininkas įspėjo kunigus, kad vasario 16 d. bažnyčiose nebūtų jokių šventės minėjimų. Kunigai prieštaravo: "Nepriklausoma Lietuva — istorinis faktas, ir jo paminėjimas negali būti laikomas nei šmeižtu, nei antitarybiniu išpuoliu."
* * *
Prienai. 1988 m. kovo mėn. viduryje į Prienus susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sušaukti rajono parapijų komitetų nariai. Pradžioje susirinkusiems buvo parodytas filmas "Katalikai Tarybų Sąjungoje", kurį vėliau komentavo pats RRT įgaliotinis P. Anilionis.
Įgaliotinis įrodinėjo, — kad Tarybų Sąjungoje yra nuostabi tikėjimo laisvė. Tikintieji paklausė: "Jei tokia nuostabi laisvė, tai kodėl kalinami kunigai?" P. Anilionis aiškino, kad kunigai patys nenori išeiti iš kalėjimo. "Net jeigu jų 'šmutkes' išmestų iš kalėjimo, jie patys atgal jas susineštų." Kalėjime esą jie naudingesni užsienio reakcionieriams.
Į klausimą, kodėl Lietuvoje yra tiek daug uždarytų bažnyčių, įgaliotinis atsakė, kad "uždarytos tik tos, kuriose banditai slėpė ginklus". P. Anilionis savo kalboje niekino Kaišiadorių vyskupą Vincentą Sladkevičių, kaltino jį, kad nesiskaito su tarybine valdžia — nevyksta į susitikimus su valdžios atstovais. "Su tokiais vyskupais ir tarybinė valdžia nesiskaitys," — bandė gąsdinti įgaliotinis. Neguodė įgaliotinio ir tas faktas, kad Lietuvoje, anot jo, yra daug mergelių, apsimetusių vienuolėmis. "Jos stengiasi įsidarbinti prie bažnyčių, o po to į antitarybine, veiklą įtraukia ir kunigus, — kalbėjo P. Anilionis ir kaip pavyzdį suminėjo Paberžės bažnyčios rūbų skalbėją Nijolę Sadūnaitę bei Žarėnų-Latvelių vargonininkę Reginą Teresiūtę.
Įįgaliotinis reikalavo, kad panašių į išvardintas bažnyčių komitetai neįdarbintų, o darbui prie bažnyčios samdytų vietines senutes. P. Anilionio įsitikinmu, vietinės senutės čia labiau tinka.
* * *
Tauragė. 1988 m. kovo m. 21 d. į Tauragės kino teatrą susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sukviesti rajono parapijų komitetų nariai. Susitikimo pradžioje buvo demonstruojamas filmas "Katalikai Tarybų Sąjungoje". P. Anilionis, komentuodamas rodytą filmą, įtikinėjo: "Nors religija nesuderinama su komunistine morale, bet kulto laisvė Sąjungoje tikintiesiems pilnai užtikrinta." Tik esą blogai, kad kunigai, įgaliotinio vadinami ekstremistais, blogai tą laisvę panaudoja, kaip pvz. nurodė 1987 m. Žemaičių Kalvarijoje Marijos atlaidų metu kun. Jono Kaunecko pasakytus tris pamokslus, kuriuose, anot P. Anilionio, kunigas nieko nekalbėjęs apie Mariją, o tik kurstęs tikinčiuosius nepriimti komunistinės ideologijos. 'Tokiems kunigams nebus leidžiama sakyti pamokslų Žemaičių Kalvarijoje ir kituose didžiuosiuose atlaiduose. O jei kun. J. Kauneckas toliau nesiliaus sakęs tokio turinio pamokslus, bus uždaryta ir Skaudvilės bažnyčia. Skaudvilės bažnyčios komitetas privalo sudrausti kun. J. Kaunecką ir neleisti jam sakyti antitarybinių pamokslų", — reikalavo ir įtikinėjo P. Anilionis.
Viena iš salėje buvusių moterų paklausė lektorių: "Jei jau tokia pilna religijos laisvė, tai kodėl mokytojai negali viešai lankyti bažnyčios ir dalyvauti pamaldose?" "Ar ne perdaug uoli esi? Jei nori sužinoti, nueik ir pasiteirauk švietimo skyriuje," — atšovė įpykęs įgaliotinis. Panašiai buvo atsakinėjama į visus tikinčiųjų pateiktus klausimus.
* * *
Šiauliai. 1988 m. kovo 24 d. į Šiaulių miesto vykdomojo komiteto patalpas buvo sukviesti miesto ir rajono religinių bendruomenių dvidešimtukų nariai.
Susirinkime dalyvavo RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas, Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gaurilčikienė ir Šiaulių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas. Pavaduotojas Juozėnas piktinosi, kad Lietuvoje atsiranda kunigų, kurie, jo žodžiais tariant, bažnyčią naudoja politiniams tikslams. Kaip pavyzdį nurodė Vilniaus šv. Onos, šv. Mikalojaus ir Šiaulių miesto šv. Jurgio bažnyčias. Juozėnas itin smerkė "Amerikos balso" ir kitas užsienio radijo stotis, kad prieš vasario 16 d. paskelbė, kuriose Lietuvos bažnyčiose ir kuriuo laiku bus meldžiamasi už Tėvynę. Kaltino Šiaulių m. šv. Jurgio bažnyčios vikarą kun. Kazimierą Gražulį už vadovavimą pamaldoms už Lietuvą ir jų metu pasakytus pamokslus.
"Jūs esate tikrieji bažnyčios šeimininkai, — kreipėsi Juozėnas į bažnytinių komitetų narius, — ir privalot viską matyti ir viską žinoti, kas dedasi jūsų bažnyčiose. Negalvokit, kad mes negalim ar neturim teisės tokius kunigus kaip K. Gražulį pasodinti į kalėjimą, turim, bet laukiam — gal pasitaisys. Mes mokam sutvarkyti nepaklusnius kunigus, — dėstė Juozėnas, — patys žinot, kaip atsitiko su kun. Alfonsu Svarinsku ir kun. Sigitu Tamkevičiumi. Dabar jie nieko negali."
Pavaduotojas Juozėnas reikalavo, kad komiteto nariai sektų kunigus, stebėtų, kaip jie paskirsto lėšas, akcentavo, kad reikiamą sumą privalo paskirti Taikos fondui.
Po pagrindinio pranešimo buvo leista klausti. J. Šileikis paklausė: 'Tai nejaugi mums, lietuviams, negalima mylėti savo Tėvynę ir už ją melstis?" Nesulaukęs atsakymo, J. Šileikis tęsė toliau: "Vasario 16 d., dalyvavę pamaldose už Tėvynę, nunešėm gėles ant karių kapų, žuvusių kovose už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Kapinėse budėjo apie 20 saugumiečių, kurie kiekvieną atėjusį į kapines fotografavo. Padėję gėles ir pasimeldę, išsiskirstėm. O ką rašė sovietinė spauda? Pasipylė šmeižto straipsniai apie vasario 16 d. kapinių lankytojus. Lietuva — katalikiškas kraštas, kryžių šalis. Šimtmečių bėgyje ją skriaudė tai vieni, tai kiti okupantai, bet visais laikais veikė bažnyčios ir niekas negriovė kryžių. O kada užėjo sovietai, daug bažnyčių buvo paversta sandėliais, koncertų salėmis, masiškai areštavo kunigus, nusiaubė daugybę meniškų kryžių. Taigi, ryšyje su persitvarkymu gal jau galima pradėti atstatyti sunaikintus kryžius? Ar galima prie savo namo, kieme, pastatyti kryžių?" — paklausė J. Šileikis. Atsakymas buvo neigiamas. Kažkam iš salės paklausus, ar kada nors bus leidžiama religinio turinio laikraštis ar žurnalas, Juozėnas atsakė labai nekonkrečiai, paaiškindamas, kad iki leidimo turėti laikraštį dar gali praeiti nemažai laiko. Į klausimą, ar bus atiduota Vilniaus Katedra ir ar bus leidžiama naujuose miestuose, kaip Naujoji Akmenė, Elektrėnai, statyti bažnyčias, Juozėnas atsakė neigiamai. Paklausus, kada pagaliau Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius galės užimti sostą ir netrukdomas eiti savo ganytojiškas pareigas, pavaduotojas Juozėnas bandė teisintis, kad valdžia šį klausimą sprendžia, ir jis pats buvo nuvykęs pas vyskupą J. Steponavičių, tik visa bėda, kad vyskupas nekeičia savo nusistatymo. Tuomet pokalbis ir nutrūko, — aiškino Juozėnas. Ir čia pat išreiškė viltį, kad J.E. vyskupas J. Steponavičius dėl senyvo amžiaus neužilgo turėtų apleisti savo tiesiogines pareigas, ir tuomet Vilniaus arkivyskupijos reikalai, jo nuomone, pasikeistų į gerą pusę. Pasitarus su vyskupais, reikėtų kurį nors iš jų nukreipti į Vilnių ir šis klausimas būtų išspręstas, — baigė savo pokalbį RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas.
* * *
Alytus. 1987 m. rugsėjo 10 d. Alytaus rajono laikraštis "Komunistinis rytojus" išspausdino S. Kamarausko straipsnį, pavadintą "Kodėl kun. Antanas Gražulis sėja melą?"
Straipsnyje kun. A. Gražulis kaltinamas tarybinių įstatymų pažeidinėjimu bei antitarybinių nuotaikų kurstymu. Minėtas straipsnis sukėlė pasipiktinimą Alytaus tikinčiųjų tarpe.
Rugsėjo 19 d. jie išsiuntė pareiškimą rajoninio laikraščio "Komunistinis rytojus" redakcijai. Pareiškime rašoma: "(...) Rašote, kad kun. A. Gražulis pažeidinėja tarybinius įstatymus. Kodėl konkrečiai nenurodote, kur, kada, ir kokius įstatymus jis pažeidė? Ar tiesos iškėlimas viešumon yra gyvenimo juodinimas? Mes, Alytaus parapijos tikintieji, pažįstame kun. A. Gražulį kaip gerą, pavyzdingą kunigą. Negirdėjome, kad jis savo pamoksluose gražbyliautų ar niekintų materialinę gerovę, priešingai, kunigas skatina, kad žmonės kurtų geresnį gyvenimą, tik neužmirštų, jog visa tai, ką žmogus turi, yra tik priemonė amžinybei pasiekti. Mes pritariame, kad kun. A. Gražulis pataria tėvams neleisti savo vaikų stoti į bedieviškas organizacijas. Argi bedieviai pataria savo vaikams eiti į bažnyčią ir kiekvieną dieną melstis?
Mes, tikintieji, reikalaujame, kad redaktorius atšauktų minėtą straipsnį", — baigia savo pareiškimą alytiškiai. Po pareiškimu pasirašė 1609 tikintieji.
* * *
1987 m. gruodžio 3-9 d.d. laikraščio "Gimtasis kraštas" numeris išspausdino žinutę, pavadintą "Apie atsitikimą Rokiškyje".
Visiškai analogiškas atvejis buvo Alytaus kapinėse.
Po to, kai spalio 25 d. Alytaus II bažnyčioje buvo paskelbta tikintiesiems apie Vėlinių apeigas, jų laiką, kuris, beje, nesutapo su civilinės valdžios minėjimu ir tuo pačiu negalėjo kam nors trukdyti, kunigai primygtinai buvo kviečiami atvykti į rajono vykdomąjį komitetą ir čia, "susiderinę" su pareigūnais, gauti atitinkamą leidimą. Kai parapijos vikaras kun. Antanas Gražulis paaiškino, kad apeigoms kapinėse pagal Religinių susivienijimų nuostatus nereikia jokio specialaus leidimo, į kleboniją su būriu tarnautojų moterų pradėjo lankytis finansų skyriaus vedėjas, tuo metu pavadavęs miesto vykdomojo komiteto pavaduotoją A. Makštutį. Finansų skyriaus vedėjas neslėpė savo pykčio, kai keletą kartų kun. A. Gražulio nerado namuose. įvairiose miesto organizacijose buvo aiškinama, kad kunigai daro kažką neleistino.
Lapkričio 1 d. kunigams ir tikintiesiems atvykus į kapines, kapinėse per garsiakalbius buvo leidžiama garsi muzika, tik po pakartotinų tikinčiųjų ir kunigo prašymų, jinai buvo pritildyta. I kapines buvo prikviesta daugybė milicininkų ir saugumiečių, kurie demonstratyviai fotografavo apeigų dalyvius ir kunigus. Procesijai paėjus kiek toliau nuo centrinių vartų, vėl visu garsumu buvo įjungta muzika.
Po Vėlinių vykd. k-to pirmininko pavad. A. Makštutis bandė telefonu išsikviesti kun. A. Gražulį atvykti į vykdomąjį komitetą pasiaiškinti dėl padaryto "prasižengimo". A. Makštutis kaltina, kad kapinėse buvo suorganizuota procesija (buvo nešamas kryžius ir dvi gedulinės vėliavėlės, taip, kaip reikalauja su valdžios leidimu išleistas Gedulinis Mišiolas), o procesijoms reikalingas vykd. k-to leidimas. Kun. A. Gražulis paaiškinąs, kad Religinių susivienijimų nuostatai religinėms apeigoms bažnyčioje, šventoriuje ir kapinėse nereikalauja jokio specialaus valdžios pareigūnų leidimo, nedaro išlygos ir dėl procesijų, atsisakė nuvykti į eilinį valdžios gąsdinimą.
Taigi, situacija kaip Rokikškyje. Tik Alytuje niekas neatsiprašė kunigo, niekas iš valdžios pareigūnų nebuvo nubausti už religinių apeigų trukdymą.
Dar keisčiau, kad į šį vietinių pareigūnų reikalavimą atšaukti religines apeigas kapinėse, įsijungė net respublikinis oficiozas 'Tiesa", — lapkričio 1 d. išvakarėse perspausdinąs iš Alytaus rajoninio laikraščio "Komunistinis rytojus" S. Kamarausko straipsnį "Kodėl kun. A. Gražulis sėja melą?", kurio nepagrįstumą savo pareiškimu valdžios įstaigoms liudija 1609 Alytaus II parapijos tikintieji.
* * *
Šiluva. Jau aštunti metai, kai kiekvieno mėnesio 13 d. iš visos Lietuvos Šiluvos šventovėn susirinką tikintieji meldžiasi į Mariją, prašydami jos globos ir užtarimo. 1988 m. vasario 13 d. buvo ypatinga — grupė Lietuvos kunigų ir pasauliečių specialiu atsišaukimu, kurį paskelbė ir užsienio radijas, ragino tikinčiuosius Šiluvos šventovėje melstis už Lietuvą, minint Lietuvos Nepriklausomybės 70-metį.
Vilniaus ir rajono saugumas iš anksto perspėjo Šiluvos kunigus, griežtai reikalaudami, kad vasario 13 d. "nebūtų jokių išsišokimų".
Vasario 12 d. vidudienio trafiku važiuojančių autobusų vairuotojai pranešė keleiviams, kad nuo vasario 12 d. pietų iki 13 d. popirtės į Šiluvą nevažiuos nei autobusai, nei taksi. Ir taip visą parą į Šiluvą nevažiavo nė vienas autobusas. Privačioms lengvosioms mašinoms važiuoti į Šiluvą nebuvo kliudoma, keleiviams, nusipirkusiems išankstinius bilietus, buvo grąžinti pinigai.
Vasario 13 d. keliai į Šiluvą buvo pilni pėsčiųjų. Sumai bažnyčia jau buvo pilna tikinčiųjų, susirinko apie 2000 maldininkų. Šv. Mišias koncelebravo penki kunigai, šv. Komuniją priėmė apie 1200 tikinčiųjų. Po iškilmingų pamaldų — adoracijos ir palaiminimo švč. Sakramentu — visa bažnyčia sugiedojo tautos giesme. "Lietuva brangi". Išėję iš bažnyčios, maldininkai, kalbėdami šv. rožančių, organizuotai patraukė koplyčios link. Koplyčioje buvo atlaikytos šv. Mišios už Lietuvą, pasakytas Jubiliejaus progai skirtas pamokslas. Po pamaldų sugiedotas himnas 'Lietuva, Tėvyne mūsų" ir "Lietuva brangi".
Civiliai apsirengę saugumiečiai, milicininkai bei raudonais raiščiais draugovininkai, kurių tokia daugybė vasario 13 d. buvo atvežta iš Vilniaus ir kitų rajonų, filmavo suvažiavusius maldininkus, tiesiogiai pamaldų netrukdė.
* * *
Telšiai. 1988 m. vasario 16 d. Telšių katedros zakristijonus jaunuolius — Gediminą Numgaudį ir Egidijų Gricių — prie senųjų miesto kapinių vartų, — kapinėse jie ruošėsi padėti gėles ant Rainių miškelyje nukankintų kapų, — nepateikę jokių dokumentų, sulaikė civiliai apsirengę saugumiečiai. Kiek vėliau prisistatę milicijos darbuotojai sulaikytuosius nuvežė į Telšių miesto milicijos skyrių ir, melagingai apkaltinę, kad, naudodami fizinę jėgą, jie priešinosi pareigūnams nubaudė 15 parų arešto.
G. Numgaudis ir E. Gricius, protestuodami prieš neteisėtus valdžios pareigūnų veiksmus, nuo vasario 17 d. paskelbė bado streiką, o vasario 19 d. parašė protesto pareiškimus Telšių miesto prokurorui bei milicijos viršininkui.
* * *
Kelmė. 1988 m. vasario 10 d. į namus pas Reginą Teresiūtę, gyvenančią Kelmėje, Laisvės 11, prisistatė autoinspektorius Kazlauskas ir liepė R. Teresiūtei važiuoti su savo lengvąja mašina į Kelmės VRS, neva vairuotojo dokumentų patikrinimui. R. Teresiūtė atsisakė paklusti inspektoriui, motyvuodama, kad eismo taisyklių nepažeidė, o jeigu autoinspekcijos darbuotojams dėl nežinomų priežasčių nepatiko jos važiavimas, reikėjo stabdyti kelyje. Inspektorius Kazlauskas griežtai pareiškė, kad, jei R. Tere-siūtė nevažiuos savo noru, bus nugabenta prievarta. Kelmės VRS R. Teresiūtės lengvajai mašinai buvo nuimti priekiniai numeriai ir paaiškinta, esą jos mašina techniškai netvarkinga ir ja važinėti negalima.
1988 m. vasario 14 d. į Žarėnų-Latvelių kleboniją (Šiaulių raj.) ieškoti R. Teresiūtės atvyko apylinkės pirmininkas Valdemaras Meiliulis ir milicijos įgaliotinis. Jie kaltino R. Teresiūte., kad ji gyvena neregistruota ir tuo pažeidžia pasų stalo taisykles. R. Teresiūte paaiškino, kad ji čia ne gyvena, o tik dirba. Pareigūnai reikalavo, kad mergina vasario 16 d., būtinai atvyktų į Šakynos apylinkės vykdomąjį komitetą. R. Teresiūte kategoriškai atsisakė atvykti ir paaiškino, kad vasario 16 d. — Tautos šventė ir būtent šią dieną atvykti ji tikrai negalės. Jei reikia, ji atvyksianti diena vėliau. Pareigūnų toks atsakymas nepatenkino. Tą pačią dieną, apie 17 val. į kleboniją pas R. Teresiūte. vėl prisistatė apylinkės pirmininkas V. Meiliulis, Šiaulių autoinspeckijos viršininkas Daknys ir dar vienas milicininkas. Jie įsakė R. Teresiūtei tuojau pat vykti į Kelmės VRS. R. Teresiūte pakartotinai kategoriškai atsisakė bet kur su jais vykti. Tą dieną tuo pačiu reikalu pareigūnai į kleboniją prisistatė dar ir trečią kartą, apie 20 val., šį kartą R. Teresiūtės nerado. 1988 m. vasario 15 d. Telšiuose R. Teresiūte, važiavusią lengvuoju automobiliu drauge su Žarėnų-Latvelių parapijos klebonu kun. A. Pakamaniu, sulaikė autoinspekcija ir privertė nuvykti į Telšių milicijos skyrių. Čia iš R. Teresiūtės buvo atimtos vairuotojo teisės, o iš kun. A. Pakamanio technikinis mašinos pasas. Iš Telšių milicijos skyriaus sulaikytieji buvo prievarta pervežti į Kelmės VRS. Skyriuje R. Teresiūte buvo siuntinėjama iš vieno kabineto į kitą, kur jai milicijos pareigūnai žadėjo grąžinti vairuotojo teises ir nuimtus lengvosios mašinos numerius, jei tik ji sutiks bendradarbiauti su KGB. R. Teresiūte kategoriškai atsisakė. Rašyti bet kokį pasiaiškinimą ji taip pat atsisakė. "Aš nekalta, kad po vasario 15 d. eina 16 d., o ne 17 d., dėl kurios ir prireikė atimti mašinos numerius bei teises. Kitais metais siūlyčiau apskritai iš kalendoriaus išbraukti vasario 16 d., jei ji jums suteikia tiek nerimo", — kalbėjo R. Teresiūte.
Iš millicijos skyriaus R. Teresiūte buvo išleista apie 18 val. vakaro.
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). 1988 m. sausio 26 d. vakarą būrys kun. A. Svarinsko bendraminčių kunigų ir tikinčiųjų rinkosi į Viduklės bažnyčią tradicinei kasmetinei maldai už kalinamus kunigus ir kitus sąžinės kalinius. Penkeri kun. A. Svarinsko nelaisvės metai arba kaip jis sako — "Dievo siųstoji komandiruotė". Penktus metus gūdų sausio mėnesio vakarą einami Kryžiaus keliai, aukojama šv. Mišių auka. Atsigręžė. į Kristaus Auką, dėkojame Aukščiausiajam, kad ir iš mūsų tarpo vienam kitam leidžiama ne iš prievartos, o savo nuoširdžiausių noru aukotis, panėšėti Golgotos kryžių. Kad kryžius nešamas geranoriškai, plačioji Lietuvos visuomenė įsitikino pamačiusi dokumentinį filmą "Kas jūs, kunige Svarinskai?!" Matę filmą, net ir priešingos mąstysenos žmonės stebėjosi: "Kur gi čia toji kunigo kaltė?" Kino salėse seanso metu neretai pasigirsdavo plojimai, palaikantys kun. A. Svarinską.
Aišku viena — kol bus kunigų ir pasauliečių, pasiryžusių aukotis už Bažnyčią ir Tėvynę, tol tikėjimo, doros ir laisvės idealai mūsų tautoje bus nesugriaunami.
* * *
Kaunas. 1988 m. vasario 21 d., sekmadienį, po Sumos Kauno Katedroje, kur buvo minimas prel. Jakšto-Dambrausko 50 m. mirties jubiliejus, gausi kauniečių ir iš svetur atvykusių tikinčiųjų minia susirinko prie prel. Jakšto-Dambrausko kapo, esančio Katedros išorinėje sienoje. Buvo sugiedoti "Viešpaties Angelas", "Lietuva Brangi", ir tautos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų". Plojimais buvo palydėti eilėraščiai apie tautos istoriją — okupaciją, pokarinį genocidą, dvasinę ir išorinę priespaudą. Dalyvius filmavome viena kino kamera, stebėjo daugybė civiliai apsirengusių čekistų. Būreliui maldininkų pasukus į Vilniaus gatvę, jį staiga puolė trys-keturi saugumiečiai, pačiupo jaunuolį Gintą Sakavičių (gyv. Kapčiamiestyje) ir nusitempė į gretimame skersgatvyje esantį Požėlos rajono milicijos skyrių. Būrelis įvykį mačiusių tikinčiųjų, pasipiktinę saugumiečių elgesiu, nusekė iš paskos reikalauti, kad kuo greičiausiai būtų paleistas neteisingai sulaikytas jaunuolis. Visi liudijo, kad G. Sakavičius niekuo nenusikalto, jį pačiupo kažkokie chuliganai (kitaip nepavadinsi!). Į susirinkusių energingus reikalavimus milicininkai atsiliepė klausinėjimais, ar jie nėra G. Sakavičiaus giminės, draugai, iš kur atvykę ir t.t. Žmonės atsakė, kad tai visiškai nesvarbu, jie matė, jog vaikinas sulaikytas be priežasties ir pareiškė, kad nesiskirstys tol, kol jis nebus paleistas. Milicijos viršininkas Setkauskas liepė visiems palaukti gatvėje. Po kelias dešimt minučių G. Sakavičius buvo paleistas.
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). 1987 m. birželio 27 d. Viduklės parapijos teritorijoje, kelyje prie netoliese esančio miškelio, tikintieji pastatė ąžuolinį kryžių su užrašu 600 m. Tautos Krikšto Jubiliejui atminti. Birželio 28 d. žmonės uoliai lankė kryžių, prie jo meldėsi, giedojo giesmes. Birželio 29 d. naktį rajono saugumiečiai, vadovaujami Pryšmančių tarybinio ūkio ūkvedžio Petro Stirbos, kryžių nuvertė.
* * *
Rudamina (Lazdijų raj.). 1988 m. kovo mėnesio 19 d. Rudaminos bažnyčioje vyko šv. Juozapo atlaidai, o kartu ir gavėnios rekolekcijos. Sumos šv. Mišios vardinių proga buvo aukojamos už buvusį parapijos kleboną a.a. kun. J. Zdebskį. Tą dieną į Rudaminoje vykstančias pamaldas važiavo ir būrelis tikinčio jaunimo iš Vilniaus, Kauno, Prienų ir kt. Tiek nuo Lazdijų, tiek nuo Šeštokų vykstančius pasitiko milicininkai. Pareigūnai melagingai įtikinėjo, kad Rudamina yra pasienio zonoje ir, norint įvažiuoti, reikalingas leidimas, antra melo versija — kad Rudaminoje vyksta kariniai apmokymai, todėl įvažiavimas draudžiamas. Tą dieną į Rudaminą milicininkai nepraleido nei važiuojančių, nei pėsčia keliaujančių. Pareigūnai tikrino net kursuojančius maršrutinius autobusus. Iš jų milicijos viršilos Brogio ir jaunesniojo seržanto Verečensko buvo išlaipinti Robertas Grigas, Marytė Gudaitytė ir kiti aktyvesni katalikiško jaunimo atstovai. Įvažiavimas į Rudaminą buvo atidarytas tik pasibaigus pamaldoms bažnyčioje.
