Pereitų metų gruodžio 2 d. minėjome vieno žymiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios, mokslo bei valstybės vyro Prano Dovydaičio 101-ąsias gimimo metines. Minėjimas buvo surengtas Kauno Karmelitų bažnyčioje. Pamokslininkas gana plačiai ir išsamiai nušvietė daugiašakę P. Dovydaičio veiklą, jo nuopelnus Katalikų Bažnyčiai, Lietuvos mokslui. P. Dovydaitis, suderinąs savo visuomeniną ir moksliną veiklą su Kristaus Evangelijos tiesomis, mums, lietuviams, tapo pavyzdžiu, liko šviesia žvaigžde visose gyvenimo srityse. Jo nurodymai ir pastabos Lietuvos mokytojams, kultūrininkams ir šiandien neprarado savo aktualumo.
1988 m. sausio 27 d. Prienų bažnyčioje vakarinėse pamaldose buvo minimas profes. A. Maceinos atminimas. Šie minėjimai pamažu tampa tradiciniais. Labai gaila, kad Lietuvos masinis klausytojas ir skaitytojas neturi pakankamai galimybių išsamiai ir įvairiapusiškai išnagrinėti A. Maceinos literatūrinį ir filosofinį palikimą. Tai didžiulis nuostolis visiems, o ypatingai jaunajai kartai. Panašūs minėjimai įgalina prisiliesti prie vieno žymiausių ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų Europos krikščioniškos filosofijos kūrėjų.
Panašia tradicija tampa ir palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio minėjimai, ir ne tik Marijampolėje, bet ir kitose Lietuvos bažnyčiose. 1988 m. sausio 30-31 d.d. toks minėjimas įspūdingai praėjo Kauno Karmelitų bažnyčioje. Džiugu, kad pamokslininkai atskleidžia tikintiesiems vis naujų palaimintojo charakterio ir veiklos bruožų, ypač pastoracijos, kaip visuotinumo idėjos, baruose. Visuomeniniame ir politiniame gyvenime tapo madingu žodis "stagnacija". Kažin, ar Sis žodis netinka ir mums, katalikams?... Kol troškom arkivyskupo J. Matulaičio beatifikacijos, tol jo vardas buvo kartojamas veik kiekvienų Mišių metu. Tikslas atsiektas!..., o toliau — tyla. Būtina įsisąmoninti, kad Lietuvos krašto žmogus, mūsų tautietis ir bendrakeleivis (kai kurių net amžininkas), pagaliau mūsų dvasinis vadovas arkivyskupas Jurgis Matulaitis gali būti mūsų visų reikalų užtarėju prie Viešpaties sosto. Arkivyskupo J. Matulaičio gyvenimas ir veikla — įrodymas, kad ir šiais sunkiais valdiško ateizmo laikais, įmanoma ir būtina išlikti ištikimais Kristaus Bažnyčiai, Jo skelbtai Evangelijai. Jeigu norime statyti, o ne griauti, privalome palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio pavyzdžiu sudegti žvake ant Viešpaties altoriaus, o ne smilkti nuodėguliu pasaulietiškose posėdžių salėse.
1988 m. vasario 5 d. Rudaminos bažnyčioje įvyko kun. J. Zdebskio antrųjų mirties metinių minėjimas. Dalyvavo J.E. vyskupas Julijonas Steponavičius, nemažai a.a. kun. J. Zdebskio bendraminčių iš kunigų ir pasauliečių tarpo, ir žinoma kaip kiekvienu tokiu atveju, būrys stebėtojų iš bedieviškos valdžios pusės. Vyskupas J. Steponavičius ir kunigai pamokslininkai iš naujo peržvelgė daugelį tų problemų ir uždavinių, kurie visada rūpėjo a.a. kun. J. Zdebskiui. Tai — kaip ir šiais nepalankiais tikėjimui laikais išlikti pilnai ištikimais Kristaus paliktai Bažnyčiai, Jo skelbtai Evangelijai, tautos dora, heroiška meilė artimui ir kt. Pagal juos kun. J. Zdebskis rikiavo savo kaip žmogaus ir kunigo veiklą. Kun. J. Zdebskio pavyzdys — unikalus dabartinio katalikiško veikimo atvejis. Žavi jo sugebėjimas įvaldyti tokį platų altruistinės veiklos diapazoną, "...visur turi būti pastanga", — dažnai kartodavo kunigas. "Pastanga ir konkretus meilės darbas, — štai tas ženklas, pagal kurį bus atpažįstami Kristaus mokiniai".
Pašventinus kapo paminklą, buvo sugiedota "Marija, Marija", "Lietuva Brangi", "Lietuva, Tėvyne mūsų". Prie kun. J. Zdebskio kapo jaunimo vardu kalbėjo Robertas Grigas. Jis kvietė jaunimą aktyviai remti Eucharistinį sąjūdį, savo asmeniniu pavyzdžiu per pasiaukojančią meile. Kristui ir Bažnyčiai prisidėti prie greitesnio Tautos prisikėlimo. Valdžios siųstieji asmenys bandė sutrukdyti minėjimo darną, tačiau jų gretose neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs viešai išstoti. Girdėjosi tik užkulisiniai priekaištai vieni kitiems: "Kodėl tu nekalbėjai?" ir pan. Pasitenkinta įprastiniu dalyvių fotografavimu, mašinų numerių registracija.
Prelato Adomo Jakšto-Dambrausko 50-ųjų mirties metinių minėjimas buvo surengtas vasario 16 d. įvykių fone. Pamaldos Kauno Katedroje įvyko vasario 21 d., mieste dar tebegaliojo nepaskelbto karo statusas — pamaldos ir jų dalyviai buvo akyliausiai stebimi saugumo darbuotojų. Pamaldų metu buvo pasakyti du pamokslai. Juos pasakė vyskupas Juozas Preikšas ir Kauno Kunigų seminarijos rektorius Viktoras Butkus. Vyskupas J. Preikšas išsamiai išnagrinėjo prelato A. Jakšto-Dambrausko veiklą, didžiulį jo indėlį lietuvių kultūrai, visuomeniniam gyvenimui, religinės sąmonės ugdymui. Po pamaldų prie kapo susirinko, tikintieji organizuotai meldėsi, deklamavo eiles, giedojo giesmes. Pabaigai buvo sugiedotas Nepriklausomos Lietuvos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų".
Šie 1988 m. mūsų tautai neeiliniai. 1918 m. vasario 16 d., pasinaudodama istorinėmis aplinkybėmis, Lietuva sugebėjo pasiskelbti suverene valstybe. Vasario 16 d. sukako 70 metų nuo šio kiekvienam lietuviui neįkainuojamai brangaus istorinio fakto. Tauta pavergta, bet laisvės troškimas gyvas, jis pasireiškia kiekvienų metų vasario 16 d., tautai brangiose šventėse, o ypatingai šiais Jubiliejiniais metais. Šiais metais valdiški bedieviai savo propagandine veikla kaip niekada išgarsino šią datą. Respublikiniuose ir rajoniniuose laikraščiuose bei žurnaluose dar gerokai prieš Jubiliejų pasipylė piktumu, o neretai ir šmeižtais vienas kitą lenkiantys straipsniai. Nesnaudė ir televizija bei radijas. Čia po keletą kartų dienoje buvo koneveikiami visi tie, kokiu nors būdu raginą prisiminti vasario 16 d. Jubiliejų, ypač daug pykčio sulaukė JAV Prezidentas R. Reiganas, Vakarų radijo stotys. Gamyklose ir įstaigose dirbantieji buvo verčiami pasirašyti po raštu, jog jie visada nori gyventi TSRS sudėtyje. Miestuose ir miesteliuose priverstiniai mitingai prieš vasario 16 d. paminėjimą (kai kur dalyvaujantiems buvo pažadėtos net piniginės premijos): studentai ir mokiniai verčiami koneveikti JAV Prezidentą R. Reiganą, kaltinti jį kišimusi į Sąjungos vidaus reikalus, be perstojo skanduojant: "Mes pasipiktinę.!" "Kas įgaliojo vasario 16 d. rengėjus?!" "Vasario 16 d. minėjimų nepakęsime!" Valdžios pareigūnai, gamyklų, įstaigų vadovai, pamiršę persitvarkymą ir demokratiją, lyg niekur nieko nepaklusnius asmenis gąsdino Stalino laikų represijomis — pažeminimu pareigose, išmetimu iš darbo (etatų mažinimas!), bananais, laisvės atėmimu. Aktyvesni, tautiškai susipratę, lietuviai turėjo būti išsiųsti į kitas respublikas komandiruotėn, daug perspėta saugume, milicijos skyriuose ir vietos prokuratūrose. Gėlių padėjimas ant laisvės kovotojų kapų traktuojamas kaip baisus iššūkis prieš tarybų valdžią. Sąjungoje gyvenantiems visa tai gerai žinoma, o ne vienam ir savo kailiu patirta. Lietuvos vyskupai dėl vasario 16 d. buvo perspėti AT prezidiume, kunigai ir bažnytinių komitetų nariai rajono vykdomuosiuose komitetuose (beveik visus Lietuvos kunigus asmeniškai aplankė rajonų, o kai kuriuos net Vilniaus saugumiečiai).
Maždaug 10 d. prieš vasario 16 d. vakarais Lietuvoje prasidėjo vos ne karo stovis, kuris tęsėsi dar 10 d. ir po vasario 16 d.: gatvėse, aikštėse, net kapinėse budėjo milicininkai, jiems į pagalbą iš visų įstaigų buvo paskirti draugovininkai, o virš visų padėtį akylai stebėjo saugumas. Valdiški bedieviai, bijodami įsiaudrinusios liaudies, izoliavo nuo jos rugpjūčio 23 d. demonstracijos aktyvesnius dalyvius bei organizatorius, paskiriant jiems namų areštą. Kitus aktyvesnius tikinčiuosius vasario 16 d. gaudė gatvėse ir vežė į milicijos skyrius, motyvu — neaiški asmenybė.
Ir vis tiek Jubiliejaus minėjimai įvyko. Šiais metais kaip niekada jie buvo glaudžiai susiję su Bažnyčia. Daugelyje Lietuvos bažnyčių, pradedant vasario 14 d. sekmadieniu, buvo laikomos pamaldos už Lietuvą, uolesni kunigai pasakė ir specialiai Tautos Jubiliejui skirtus pamokslus. Bažnyčiose po Šv. Mišių, jaunimo vadovaujami, tikintieji ėjo Kryžiaus kelius, Viešpaties Angelo malda prisiminė tuos, kurie už Lietuvos Nepriklausomybę, paaukojo savo gyvybę. Kai kuriose bažnyčiose tikintieji ištisą dieną organizuotai savo parapijose adoravo švč. Sakramentą, atsiprašant Dievą už Tautos nuodėmes ir meldžiant Jo palaimos. Pamaldoms pasibaigus, buvo sugiedotas Nepriklausomos Lietuvos himnas ir tautine giesme virtusi Maironio-Naujalio "Lietuva Brangi". Jubiliejaus proga, prisimenant visus tuos, kurie aukojosi ir dirbo dėl Tautos laisvės, buvo padėtos gėlės prie vasario 16 d. akto signatarų kapų, žuvusių už laisvę tautiečių kapų, tautai brangių istorinių paminklų (Beje, jos tuoj pat būdavo numėtytos budinčių saugumiečių ir milicininkų). Didžiausiuose Lietuvos miestuose buvo sutraukta kariuomenė, gatvių kiemuose paslėptos žmonėms išvežti mašinos, budėjo masė saugumiečių ir milicininkų, turėjusių užduotį operatyviai susitvarkyti su mažiausia demonstracija.
Tikintiesiems itin skaudu, kad atsirado klebonų, kurie ne tik kad nepalaikė tautiečių entuziazmo atšvęsti Jubiliejų, bet dargi neleido bažnyčiose organizuotai melstis už Lietuvą, giedoti Lietuvos Nepriklausomybės himną, ragino skirstytis. Taip buvo pasielgta Kaune Vytauto, Šiauliuose Šv. Jurgio ir Alytaus II bažnyčiose.
Kiekvienas mūsų didvyrių prisiminimas — tai varpo balsas, neleidžiantis užsnūsti religinei ir tautinei dvasiai. Kaip pirmųjų krikščionių dvasia yra patikima atrama visuose persekiojimuose, taip ir Lietuvos vaikams stiprybės ir ištvermės reikia semtis iš savo švento ir garbingo gyvenimo sūnų ir dukterų.
