VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA

     Šakiai

     1973 rugsėjo 23 Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas leido J. E. vysk. L. Poviloniui pašventinti naujai pastatytus penkis Šakių bažnyčios altorius.

     Sužinoję apie vyskupo atvykimą, Šakių rajono valdžios pareigūnai svarstė, kaip sutrukdyti šią iškilmę. Jiems ypatingai rūpėjo, kad iškilmėse nedalyvautų moksleiviai. Buvo sutarta, kai Šakiuose lankysis vyskupas, moksleivius kuo nors užimti. Vienur buvo paskelbta miškininko diena, kitose mokyklose organizuoti turistiniai žygiai ir t.t. Mokiniams buvo griežtai įsakyta susirinkti sekmadienį į mokyklą ir dalyvauti ruošiamuose užsiėmimuose.

     Sąmoningesnieji mokiniai suprato ruošiamų išvykų tikrąjį tikslą ir į mokyklą nesusirinko. Susirinko tik apie pusė moksleiviu. „Neklusnieji" privalėjo pristatyti tėvų raštišką pasiaiškinimą, kitiems buvo grasinama po pamokų išvežti darbams į kolūkius. Mokytojai liepė pasiimti maisto: „Laikysime iki tamsos!"

     Žmonės juokėsi, kad Šakių ateistai, pabūgę vyskupo, išbėgo į miškus.


     1973 rugsėjo mėn. Skriaudžių aštuonmetės mokyklos direktorė Albina Rinkauskienė pamokų metu iškvietė į mokytojų kambarį mokinius, giedojusius bažnyčios chore.

     — Vaikai, parašykite, kas suorganizavo vaikų chorą, kur ir kada daromos repeticijos? Rašykite gražiai, nes jūsų raštą kai kas skaitys. Rašykite teisybę, nes, jei meluosite, iškviesiu miliciją. Kvarkiat kaip varnos ant vargonų, — verčiau tuo laiku pažiūrėtumėte televizijos, — kalbėjo direktorė.

     Paskui direktorė kreipėsi į VIII kl. mokinę Rasą Orintaitę:

     — Tu, Rasa, esi davatka. Kai bažnyčioje atlaidai, tai ir lakstai, kaip praskydėlė su gėlėmis ir manęs išsilenki.


     — Kodėl ėjai giedoti, Nijolyte? — piktai kreipėsi direktorė į N. Griciūtę. — Kokią didelę gėdą padarei mokyklai. Už tai gausi blogą charakteristiką. Sakyk, kas kvietė giedoti?

     — Mama, — atsakė Nijolė.

     Ant lapelių vieni vaikai parašė, kad jiems liepė giedoti mama, kiti — tėtė, o dar kiti — prisijungė prie draugų. Dvi mergaitės, išsigandusios milicijos, parašė, kad vaikus organizavo vargoninkė. Direktorė, užsidariusi kambaryje Danutę Naujokaitę, gąsdino, sakydama, jog jos tėvams būsią labai blogai, jei nepasakysianti, kas mokė ir kiek buvo vaikų. Dabar ši mergaitė į mokyklą neina, nes vaikai iš jos piktai juokiasi.

     Direktorės vyras, Viktoras Rinkauskas, yra Skriaudžių kolūkio pirmininkas. Sekmadieniais jis ateina į paštą ir žiūri, kas eina į bažnyčią. Po to, nepraleidžia progos pajuokti, ypač jaunesnius. Kamantinėja žmones ir piktai replikuoja. Kolūkiečiai dejuoja, sakydami, kad Rinkauskui daugiau rūpi tikinčiuosius niekinti, negu kolūkiui vadovauti. Kolūkio pirmininkas labiau palaiko menkos moralės žmones ir į jų nesąžiningą darbą žiūri pro pirštus. O vis dėlto turėtų neužmiršti, kad jo kolūkyje tikinčiųjų yra absoliuti dauguma.


     Rugsėjo 28 Kazė Kairiūkštienė aplankė mokyklos direktorę.

     — Kodėl ir už ką jūs mano vaikus gąsdinate milicija? — klausė moteris. — Viena mergaitė šoka iš miego ir šaukia: "Milicija, milicija! " Vešiu pas gydytoją. Ką jie blogo padarė, kad juos kamantinėjate ir gąsdinate?

     — Tu išverstaskūre, žulike, — šaukė perpykusi direktorė, išvadindama Kairiūkštienę biauriausiais vardais.

     Tada moteris paklausė vaikų:

     — Vaikai, ar direktorė grasino milicija? 
     Drąsesnieji patvirtino, kiti sakėsi nenugirdę. 
     Bauginimais direktorė sužinojo pavardes vaikų, kurie vasarą ėjo pirmosios komunijos. Ne tik Skriaudžių kolūkio, bet ir Leskavos. Rugsėjo 28 direktorė su visais vaikų „raštais" išvažiavo į Prienus. Ateistų susirinkime ji referavo apie Skriaudžiuose įvykdytą „nusikaltimą". Dalyviai svarstė, kaip nubausti vaikų „žalotojus".

     Netrukus prasidėjo vaikų tėvų tardymai, kas sukėlė dar didesnį žmonių pasipiktinimą „raudonomis davatkomis". Taip žmonės vadina fanatiškus ateistus.

Kybartai

     Kybartų vidurinėje mokykloje prieš spalio revoliucijos dienas buvo norima padidinti spaliukų skaičių. Dalis mokinių ir tėvų tam priešinosi. Zitos Menčinskaitės motina įdavė savo dukrai nunešti į mokyklą raštelį, kuriame nurodoma neįrašyti Zitos į spaliukus. I klasės auklėtoja, į nieką neatsišvelgdama, visą klasę surašė į spaliukus. Neklusniems net ženkliukus nupirko. Dalis mokinių grįžo iš mokyklos verkdami. Bailesnieji tėvai tylėjo. Jurienytės motina kreipėsi į Čėsnienę, reikalaudama išbraukti dukrelę iš spaliukų.

     — Jei nori, kad tamstos dukra nebūtų spaliuke, tai vežk ją į kapitalistines šalis. Pas mus visi turi būti spaliukai, — atrėžė auklėtoja Čėsnienė.