Šiauliai
Garsus Lietuvoje Meškuičių piliakalnis, vadinamas Kryžių kalnu. Ten stovėjo daugelio lietuvių pastatyti kryžiai, bet ateistai šią šventą vietą daug kartų išniekino, kryžius išvartė ir sudegino. O žmonės vis iš naujo vežė, nešė ir statė kryžius ir kryželius toje lietuvio širdžiai brangioje kalvoje.
Kryžių kalnas jau buvo kone užsigydęs savo žaizdas po 1961 metų nusiaubimo. Deja, 1973 balandžio pabaigoje vėl buvo skaudžiai nuteriotas — neliko nė ženklo, kad čia būta kryžių. Liūdnas ir apiplėštas kalnas dairėsi aplink, laukdamas, kada tikinčios rankos ir mylinčios širdys vėl apvainikuos jo išniekintą galvą išganymo ženklu — Kryžiumi.
1973 gegužės 19 naktį 24 valandą Šiaulių miesto pakraščiu pasirodė neįprasta eisena. Žmonių būrelis, kurį sudarė vaikinai ir merginos, rimti ir susikaupę nešė kryžių. Ėjo tyliai, susitelkę, kalbėdami rožančių. Laikas nuo laiko trijų metrų (9 pėdų ir 9 colių) kryžių, sveriantį 45 kg (99 lbs.), perimdavo ant pečių kitas. Kryžius buvo papuoštas simboliškais ornamentais: širdis perverta dviem kalavijais, ant vieno koto — svastika, o ant kito — penkiakampė žvaigždė.
Lietuvos jaunimas nešė kryžių ne sveikatos prašydamas, bet kaip permaldavimą už kryžiaus paniekinimą, už mūsų Tautos nuodėmes Išganytojui. Nešė kryžių kaip pergalės ženklą. Gegužės 19 naktį daugelis žinojo apie šį kryžiaus nešimą ir vieną valandą paskyrė maldai ir kryžiaus adoracijai. Tą valandą sudėtomis rankomis daugelis savo dvasioje nešė Kristaus Kryžių. Visi kryžiaus nešėjai iš vakaro priėmė Šv. Komuniją.
Rengiantis nešti kryžių sužinota, kad vienas pilietis saugumui pranešė apie šią kelionę. Saugumiečiai visą naktį važinėjo maršrutu: Šiauliai - Kryžių kalnas. Kryžiaus nešėjams pasisekusi kelionė atrodė kaip stebuklas. 1973 m. gegužės 20 2 vai. 30 min. Kryžių kalnas pasipuošė nauju, gražiu kryžiumi. Aplink jį pasodinta gėlių ir uždegta žvakė. Visi suklaupę meldėsi: „Kristau Karaliau, teateinie Tavo karalystė į mūsų šalį."
6 vai. 45 min. pasigirsta mašinos burzgimas. Saugumiečiai trinasi akis — visą naktį gaudė kryžių ir štai jis stovi. Piktos rankos kryžių išrovė ir nusivežė. Tačiau vidurdienį jau stovėjo kitas kryžius. Ateistai vis naikino, o kryžiai iš žemės augo.
Tardymai dėl kryžiaus nešimo į Kryžių kalną 1973 gegužės mėn.
1973.V.20 vakare saugumiečiai atvyko pas Šiaulių miesto gyventoją Mečislovą Jurevičių, gimusį 1927 m., ir nusivežė į saugumo būstinę. Čia Mečislovas buvo tardomas: ar nešęs kryžių, kokiu keliu ėję, kiek žmonių nešę kryžių, kas organizavęs kryžiaus nešimą, kas padirbęs kryžių, kokie kunigai paskatinę nešti kryžių.. Jurevičius atsakęs, kad kryžių daręs ir nešęs jis vienas. Jurevičius dar buvo klausinėjamas, už ką anksčiau buvo teistas.
— Už Stalino klaidas.
— Baik šmeižęs Staliną, — šaukė saugumietis. — Oi, jums dabar reikalingas Stalinas.
Toliau Jurevičius buvo klausinėjamas, kokius kunigus pažįstąs, kas bažnyčioje patarnauja Mišioms, su kokiais žmonėmis turįs reikalų ir t.t. Jurevičius pareiškė, kad daugiau į klausimus neatsakinėsiąs. Tardytojai Jurevičių vadino fanatiku, gąsdino, kad gausiąs kalėjimo daugiau negu pirmą kartą, kad nuvesią į daboklę, suleisią vaistų ir t.t. Pagaliau liepė stovėti prie sienos. Nepabūgęs gąsdinimų, Jurevičius buvo pasodintas. Taip praėjo visa naktis.
Rytą vėl tardymas: kas mokęs vaikus Mišioms patarnauti? Su kokiais kunigais daugiausia kalbiesi? Kas Mišioms patarnauja? Po pietų atėjęs prokuroras paklausė, kodėl jis tyli? „Visviena duosit dešimt metų," — paaiškino Jurevičius.
Vakare Jurevičiui leido pareiti namo ir prisistatyti gegužės 23. Tą dieną vėl buvo tardomas ir gąsdinamas, tačiau Mečislovas tylėjo. Jam vėl buvo įsakyta ateiti į saugumą gegužės 29. Saugumietis reikalavo viską surašyti, o paskui aiškino apie religijos laisvę, kad kunigai žmones apgaudinėję ir t.t. Jurevičius pareiškęs: „Jei esu kaltas, teiskite!"
— Nuteisti yra lengviausia, bet žmogų reikia pastatyti ant gero kelio, — aiškino tardytojas.
Paleisdamas namo, tardytojas pareiškė:„Mums yra žinoma, kad kryžių nešėte Kalantos garbei."
***
1973.V.20 vidurdienį pas Zenoną Mištautą, Šiaulių politechnikumo IV kurso moksleivį, atėję saugumiečiai išsivežė jį savo būstinėm Saugumiečiai kamantinėjo, ką veikęs praėjusią naktį, ar patarnaująs Mišioms, į kurią bažnyčią einąs, kas daugiau tarnaująs Mišioms, kas dalyvauja adoracijoje, ką kunigai sako per pamokslus?
Apie 16 vai. saugumiečiai parvežė Zenoną namo ir be prokuroro leidimo padarė kratą. Saugumiečiai pervertė visas knygas, sąsiuvinius. Kratos metu paėmė išfotografuotą filmą ir užrašų knygutę su religinio turinio mintimis. Išryškinę filmą sugrąžino, o knygutės negrąžino.
Sugrįžus į saugumo komitetą — vėl tardymas. Zenonas buvo klausinėjamas — kiek žmonių nešė kryžių, kas darė kryžių, kuriuo keliu nešę, kokią valandą pastatę kryžių ir t.t. Neišpešę nieko rimto geruoju, saugumiečiai pradėjo bauginti. Keturi tardytojai apstojo Zenoną iš visų pusių, grasė kumštimis, rodė, kokios „dešros" liksiančios ant nugaros, kai gausiąs „bananų". Tris kartus ėjo atsinešti „banano". Išeidami sakydavo: „Dabar atsinešime „bananą" ir, numovę kelnes, kai įkrėsime, tai viską pasakysi". Tardytojai prikalbėjo visokių nesąmonių apie Kryžių kalną, nepašykštėdami net necenzūrinių žodžių. Baigdami tardymą, saugumiečiai Zenoną stengėsi įbauginti, kad daugiau neneštų kryžiaus į Meškuičių piliakalnį. Zenonui buvo įsakyta ateiti į saugumą gegužės 25 dieną. Vėl buvo kamantinėjamas apie kryžiaus nešimą ir tarnavimą Mišioms. Kai nieko nepasisekė išpešti, perpykęs saugumietis pasakė pranešiąs viską mokyklai ir būsiąs iš jos pašalintas. Išleisdamas namo, tardytojas davė savo telefono numerį ir įsakė gegužės 28 paskambinti. Zenonas skambinti atsisakė.
Prasidėjus mokslo metams, Zenoną „auklėjo" mokykla, grasindama, jei ir toliau taip užsispyrusiai laikysiąsis savo įsitikinimų, būsiąs pašalintas iš mokyklos.
Spalio 3 auklėtoja įsakė Zenonui nuvykti į saugumą, o šis pareikalavo raštiško kvietimo. Zenonui buvo priminta, jog būsiąs pašalintas iš mokyklos, jei neisiąs į saugumą. Nėjo.
Spalio 10 saugumiečiai Zenoną nusivežė į savo būstinę. Tardymas užtruko tris valandas. Tardomasis daugiausia tylėjo.
Iki šiol Z. Mištautas iš Šiaulių politechnikumo dar nepašalintas.
***
1973.V.20 apie 12 vai. kartu su Z. Mištautu į saugumą buvo nuvežtas ir Virginijus Ivanovas. Iš pradžių tardytojas kalbėjo ramiai, skaitė iš Baudžiamojo kodekso straipsnius apie politinius nusikaltimus, o paskui liepė viską iš eilės papasakoti, ką veikęs šeštadienio vakarą ir naktį. Kai Virginijus pareiškė nieko nesakysiąs, iškart pasibaigė saugumiečio „mandagumas". Virginijus buvo vadinamas fanatiku, tamsuoliu. „Tau ne vieta aukštesniojoje muzikos mokykloje, nes, būdamas chorvedžiu, agituosi choristus."
Po pietų Virginijus buvo parvežtas namo, kur padaryta krata (be prokuroro leidimo). Kratos metu saugumiečiai pasiėmė keletą sąsiuvinių su religiniais eilėraščiais. Paskui — vėl sekė tardymas. Saugumiečiai kalbėdavo geruoju, o, netekę kantrybės, žadėjo mušti, įkišti į rūsį. Tardymas truko iki nakties. Naktį jam neleido miegoti. Kas dvi valandas ateidavo saugumietis ir klausinėdavo apie kunigus, bažnyčios tarnus, adoratorius.
Pirmadienį apie 12 vai. saugumietis įsakė pasirašyti, kad niekam nepasakosiąs apie tardymą. Jei kas klaustų, kur buvęs, reiktų atsakyti — ne saugume, bet milicijoje.
Po to Virginijus keletą kartų buvo kviečiamas susitikti su saugumiečiais. Virginijus nėjo, todėl buvo išmestas iš aukštesniosios muzikos mokyklos, motyvuojant, jog nelaikęs egzaminų. Iš tikrųjų Virginijus nuo egzaminų buvo gydytojų komisijos atleistas.
Liepos mėnesį Virginijaus motina parašė į Maskvą Generaliniam Prokurorui skundą:
„Netoli nuo Šiaulių yra Kražių kalnas. Jis nuo seno yra brangus tikintiesiems. Mano šešiolikametis sūnus su keliais draugais gegužės 20 naktį nunešė ant to kalno kryžių. Už tai Šiaulių saugumo organai mano sūnų rytą išsivežė į saugumą ir išlaikė visą parą be miego ir valgio. Be to, mano sūnus visai neseniai sirgo galvos smegenų uždegimu, buvo atleistas nuo pavasario egzaminų ir buvo uždrausta jam jaudintis, kad liga vėl nepasikartotų. Tačiau mano sūnus buvo išmestas iš aukštesniosios muzikos mokyklos I kurso vien už kryžiaus nunešimą ant Kryžių kalno.
Prašau Generalinį Prokurorą smulkiai tuos faktus ištirti ir atsakyti, ar galėjo šitaip pasielgti saugumo organai, nes Konstitucija garantuoja visiems tikintiesiems sąžinės ir kulto laisvę." Viktorija Ivanovą.
Prie skundo Generaliniam Prokurorui buvo pridėtas gydytojų komisijos atleidimas nuo egzaminų.
1973 rugsėjo pradžioje iš Vilniaus Respublikinės prokuratūros gautas toks atsakymas: „Pranešame, kad tiriant Jūsų liepos 23 rašytą skundą, nustatytą, kad gegužės 20 tarybinės valdžios atstovai kalbėjosi su Jūsų nepilnamečiu sūnumi Virginijum, dalyvaujant tėvui Ivanovui, dėl neleistinų veiksmų, kuriuos Jūsų sūnus atliko drauge su kitais asmenimis archeologinio paminklo — Jurgaičių piliakalnio atžvilgiu.
Neleistinų veiksmų iš tarybinės valdžios organų, kalbėjusių su Jūsų sūnumi, pusės nerasta.
Respublikinio prokuroro vyr. pavaduotojas Bakučionis."
Saugumiečių persekiojimas ne tik neišgąsdino, bet įkvėpė daugiau drąsos. Viena kryžiaus nešėja rašo: „Lietuvi, pažink savo jėgą! Ji Kristuje ir tarpusavio vienybėje! Nepajudinamas iir drąsus stovėk sargyboje, kas šventa, kas brangu tavo širdžiai! Neleisk išniekinti ir Kryžių kalno. Nepalik jo nuniokoto ir laukiančio. Nešk ten savo džiaugsmą ir skausmą, savo viltį ir pergalę, nešk ten savo meilę ir ištikimybę Dievui — nešk ten Kryžių!"
Niekinamas Kryžių kalnas iškėlė naują mintį: Jei neįmanoma pastatyti kryžių ant Kryžių kalno, pradėkime juos statyti prie savo sodybų, savo namuose, savo ir kitų širdyse.
