Vilnius. 1988 m. spalio 22 d. vakare per Lietuvą eterio bangomis nuvilnijo džiugi žinia, ir ne tik tikintiesiems — Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu valdžios atstovai pranešė, kad Vilniaus Katedra grąžinama tikriesiems jos šeimininkams — tikintiesiems.
Protestai, pareiškimai dėl Katedros grąžinimo, po kuriais pasirašė tūkstančiai Lietuvos žmonių, daugumoje katalikų, nenuėjo veltui. Vilniaus Katedra, mūsų krikščionybės, tautos dvasingumo lopšys, vėl užims jai priklausančią centrine, vietą tarp Lietuvos šventovių.
Spalio 23 d. 7 val. ryto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo dalyviai, vilniečiai, sostinės svečiai, taip pat tikintieji iš tolimiausių Lietuvos kampelių rinkosi į Gedimino aikštę, kur prie Katedros durų turėjo būti aukojamos šv. Mišios už Tėvynės atgimimą. Didžiulė Gedimino aikštė buvo pilna geros valios Lietuvos žmonių.
Šv. Mišias koncelebravo vyskupai: arkivyskupas L. Povilonis, A. Vaičius, J. Preikšas, V. Michelevičius ir keliasdešimt kunigų. Koncelebracijai vadovavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kardinolas V. Sladkevičius. Pirmą kartą pokario metais iškilmingas pamaldas nuo Vilniaus Katedros transliavo ir Lietuvos televizija.
Pateikiame kardinolo V. Sladkevičiaus pamokslą, pasakytą per šv. Mišias:
"Brangūs broliai ir seserys, mylimi tautiečiai, svečiai, Marijos metuose mūsų tauta patyrė ir pergyveno daug malonių ir dovanų. Dievo malonės ir gailestingumo stebuklas pasireiškia mūsų tautai ir šiomis dienomis tais nuostabiais ir džiugiais pasikeitimais, kurie vyksta mūsų tautos gyvenime. Dar vakar, kai galvojau, kokį žodį tarsiu jums, planavau prisiminti nuoskaudas, kurias tikintieji turi dėl to, kad uždaryta Vilniaus Katedra, kad ji paskirta ir naudojama ne tiems tikslams, kuriems buvo statyta. Vakare sužinojau, kad Katedra grąžinta. Pasikeitė ir mano žodis. Šiandien noriu padėkoti. Padėkoti pirmiausia tiems mūsų tautos broliams, kurie parodė tokią didelę politinę išmintį ir brolišką meilę mūsų, tikinčiųjų, atžvilgiu ir sugrąžino mums Katedrą kaip tik šios dienos, šios šventės išvakarėse. Padėką jiems noriu jungti su linkėjimu: palaimos jiems, palaimos visiems jų kilniems ir geriems sumanymams bei žygiams.
Nuostabūs ir dideli pasikeitimai įvyko ir vyksta mūsų tautos gyvenime. Dar neįėjome iškilmingu būdu į Katedrą, šiandien dar stovime prie jos durų, bet apsidairykime — Katedra pati atėjo pas mus. Ji įėjo į mūsų tarpą ir kaip Motina atsistojo tarp vaikų, kad skleistų savo išganingąją Tiesą, Meilę, kurios mes per dek dešimtmečių buvom reikalingi, bet neturėjom laimės iš jos pasisemti. Taip, Katedra tarsi išėjo iš savęs ir praplėtė savo sienas į visą mūsų aikštę. Ši aikštė dabar yra mūsų tikroji Katedra. Dar daugiau — mūsų Katedra išsiplėtė iki Tėvynės krašto: nuo Baltijos iki Lenkijos, nuo Baltijos iki Baltarusijos — čia mūsų Katedra. Ji — tai jūs, brangūs tikintieji, tai jūs, kurie branginate krikščioniškas ir dvasines dorybes ir jomis gyvenate.
Mes džiaugiamės permainomis, bet kartu ir primename: mokėkime laukti, nebūkime skubūs. Jos visu savo pilnumu, ryškumu ir palaima dar nepasireiškė. Dar kartais suabejojame, ar jos tikros. Permainos dabartyje yra tarsi želmuo rudenį. Mes nežinome, ką želmuo slepia — rugį ar kvietį, ir tik prityrusi akis tai gali nustatyti. Šiandien mes matome tik pasikeitimo želmenis, bet dar nematome grūdo, nematome varpos, nematome brandumo..., bet jį tikime. Reikia mokėti laukti. Nenorėkime, kad jau želmenyje pamatytume varpą ir grūdą. Reikia laukti vasaros ir rudens. Mokėkime didžiadvasiškai laukti, ir žingsnis po žingsnio vis ryškesni pasikeitimai ateis į mūsų tautos gyvenimą. Šiandien norime iškilmingai tarti: mes tikime pasikeitimais, mes dar didesnių jų laukiame, mes džiaugiamės: suplevėsavo mūsų trispalvė, ji suplevėsavo kaip mūsų tautos gyvybės ženklas visam pasauliui. Šiandien mes skelbiame: lietuvių tauta — gyva tauta. Ji nori būti ir savistovi, nepriklausoma tauta, niekieno žingsnių ir batų nemindžiojama. Ji nori savistoviai tvarkyti savo tautos gyvenimą. Mes tikime, kad prasidėjęs pasikeitimas atves mus į laimingą Lietuvos ateitį, savistovų tautos gyvenimą. Tik, kaip minėjau, mokėkime laukti, mokėkime būti kantrūs ir nemindžioti vienas kitam ant kulnų, mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti. Rudenio pasėtam pasikeitimo želmeniui ateis pavasaris ir vasara, ateis derliaus metas — ateis palaiminga ateitis mūsų tautai.
Reikia mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti. Laukimas tai nėra stagnacija, tai nėra stovėjimas vietoje, tai yra augimas. Želmuo augs, išplauks varpa ir pasirodys pirmieji grūdai varpose. Lauku — reiškia augu. Mūsų tauta turi savo laukimą sujungti su augimu. Kokią kryptimi mes turime augti? Kryptį mums labai gražiai nurodo Kristaus Evangelija. Apie Vaikelį Jėzų Evangelijoje pasakyta: "Jis augo išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones." Mūsų tauta didžia dalimi panaši arba nori dvasiniai būt panaši į Vaikelį Jėzų ir augti kaip tik šitom svarbiausiom kryptim. Augti išmintimi, augti malone pas Dievą ir pas žmones. Šito mes visi trokštame, vienas kitam linkėkime ir padėkime. Norime būti didesnė tauta — aukime. Jei norim būt skaitlingesni, kodėl neaugame? Ne tik neaugam, bet žudom savo tautą, žudom pačiam nekalčiausiam jos stovy, kai ji dar nieko blogo nėra padariusi, niekam blogo žodžio nepasakiusi, nieko neįžeidusi. dar nekaltoji gyvybė tik savo prasidėjime, o mes jau pradedam ją žudyti, patys tampame savo tautos žudikais, ir kraugeriais. Didinkime savo tautą, brangindami dar į gyvenimą neatėjusią pradėtąją gyvybę. Kitaip nekalta širdis, vos pradėjusi plakti, nežinos, kas yra Lietuva, ir liks neištartas lietuviškas žodis. Nėra kito būdo didėti, kaip augimo būdas. Buvo laikai, kai mėgino viską didinti ne augimo, bet rovimo būdu. Išrovė ąžuoliuką;, pakėlė aukštyn ir mano, kad jau jį dideliu padarė. Pakėlimo neužtenka. Reikia ąžuoliuką auginti, reikia, kad jo šaknys giliai į žemę įsmigtų ir iš jos gelmių maitintųsi, ir tik tada ąžuoliukas augs.
Reikia, kad mūsų tautos šaknys giliai įsmigtų į dieviškąją ir žmogiškąją išmintį, giliai suprastų dieviškas ir pilietiškas dorybes. Tada mes ir augsime išmintimi, metais ir malone pas Dievą ir pas žmones. Tada mes tapsime didinga, gyva, savistovi ir nepriklausoma tauta, ko visi trokštame. Savo visokeriopu augimu išryškinkime šį mūsų tautos siekimą būti didingais, būti savistoviais, būti nepriklausomais.
Šiandien taip gausiai susirinkę pagarbinti Visatos Kūrėją, broliškoje meilėje jungtis vieni su kitais ir vieni kitus dvasiniai stiprinti mes pareiškiame savo didį prisirišimą tėvų ir protėvių tikėjimui; išsakykime dėkingumą Dievui šiais himno žodžiais: Tave, Dieve, garbinam, Tave šlovinam, Tave išpažįstam.
Baigsiu savo žodį didžio mūsų poeto Bernardo Brazdžionio posmais:
"Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą,
Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena.
Iš Tavo rankos man ir laimė mano krito,
ir ateitis, ir dabartis, ir rytdiena.
Ant Tavo delno mūsų tėviškės sodybos.
Ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai.
Ir mūs maža širdis tik tol, tik tol rami bus,
Kol savo rankoj kaip balandį ją laikai."
* * *
Vilnius. 1988 m. rugsėjo 6 d. J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo iškviestas pas RRT įgaliotinį Petrą Anilionį. Savo kalboje P. Anilionis išsakė Religijų reikalų įstaigos nepasitenkinimą kardinolo veikla. RRT įgaliotiniui netiko rugpjūčio 3 d. be jo sutikimo Kauno Kunigų seminarijoje įvykęs kunigų simpoziumas. Jo metu kunigams pasakytą kardinolo kalbą P. Anilionis vertino kaip antitarybinę ir tuo pačiu vertė kardinolą pasiaiškinti pagal bene kiekvieną pasakytos kalbos svarbesnį punktą. Kardinolas buvo kaltinamas, kodėl nesutrukdė kunigų simpoziume kalbėti valdžios vadinamiems kunigams ekstremistams — iš lagerio grįžusiam kun. Alfonsui Svarinskui, Valkininkų klebonui kun. Algimantui Keinai, Lazdijų dekanui kun. Vincentui Jalinskui. įgaliotinis gyrėsi turįs simpoziumo eigos video įrašą. P. Anilionis perspėjo kardinolą V. Sladkevičių dėl taip vadinamų ekstremistiškai valdžios atžvilgiu nusiteikusių jaunuolių savavališką, t.y. bažnytinės vadovybės nuožiūra priėmimą į Kauno Kunigų seminariją. Kardinolo V. Sladkevičiaus pastoracinį darbą RRT įstaiga vertino kaip "akmenų mėtymą į tarybinės valdžios langus". Žiūrėkite, kad tie akmenys neatšoktų ir Bažnyčiai netektų nukentėti, — piktai perspėjo kardinolą įgaliotinis P. Anilionis.
* * *
Kaišiadorys. 1988 m. rugsėjo 21 d. Kaišiadorių vyskupijos kancleris kanauninkas Jonas Jonys pranešė RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui apie naujus kunigų paskirstymus Kaišiadorių vyskupijoje, įgaliotinį iš pusiausvyros vedė tai, kad kunigai į parapijas paskirstyti be išankstinio suderinimo jo įstaigoj, ypatingai buvo nepatenkintas kun. Jono-Kąstyčio Matulionio paskyrimu Kaišiadorių katedros vikaru. P. Anihonis piktai perspėjo, kad "kardinolas keba kontrrevoliuciją", kad Maskva nepripažįstanti jo kardinolystės ir kad RRT taryba perduosianti kardinolo V. Sladkevičiaus bylą Ministrų Tarybai apsvarstyti. Koks būsiąs tolimesnis kardinolo likimas įgaliotinis sakėsi nežinąs, bet taip ilgiau tęstis negali, būtina grįžti prie senos nusistovėjusios išankstinių "derinimų" praktikos.
* * *
Kaunas. 1988 m. rugsėjo 25 d. J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius vizitavo Kauno arkikatedrą baziliką. Gausiai tikinčiųjų miniai kardinolas kalbėjo, kad ypatingą vietą visame Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvenime užima Dievo Motina Marija, kas itin mūsuose ryšku šiais Marijos globai pavestais metais: atgauta Lietuvos vėliava, inteligentija susibūrė į Sąjūdį kovai už dvasinį ir ekonominį Tėvynės atgimimą. Tačiau dar daug žaizdų yra Bažnyčioje, kalbėjo kardinolas, tai ir Vilniaus Katedra, paversta Paveikslų galerija, ir išniekinta šv. Kazimiero bažnyčia, iki šiol negrąžinta Klaipėdos Taikos Karalienės šventovė; tremtyje tebelaikomi Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius, kun. Sigitas Tamkevičius.
Baigdamas kardinolas drąsino tikinčiuosius, tvirtindamas, kad Dievo Motina budi ir rūpinasi Lietuva, kaip rūpinosi jaunavedžiais Galilėjos Kanos vestuvėse, iš mūsų pusės būtina sąlyga — pasitikėjimas jos Motiniška globa.
* * *
Panevėžys. 1988 m. spalio 2 d. J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius lankėsi Panevėžio katedroje. Tikintieji kardinolą pasitiko, įteikdami sąrašą pasižadėjimų, kuriuose įsipareigota malda, susiklausymu ir paklusnumu remti mylimo Ganytojo darbus. Savo ruožtu kardinolas V. Sladkevičius ragino tikinčiuosius gyvenimą tvarkyti pačiais žmogiškiausiais principais — 10 Dievo įsakymų.
Po pamaldų Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyriausią Ganytoją sveikino vaikai, jaunimas, atskiros tikinčiųjų grupės. Pasveikino ir neseniai susidarąs Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios komitetas, kovojantis už šios bažnyčios grąžinimą tikintiesiems. Kardinolas palinkėjo jiems ištvermės ir ryžto, siekiant, kad išaugusio miesto tikintiesiems būtų grąžinta pokario laikmečiu atimta Švč. Trejybės bažnyčia.
* * *
Biržai. Pabiržė. Nemunėlio Radviliškis. 1988 m. spabo 9 d. kardinolas V. Sladkevičius lankėsi savo tremties vietose: Nemunėlio Radviliškyje, Pabiržėje, o taip pat ir dekanato centre — Biržuose, kur tremties metais tikintiesiems ne kartą vedė rekolekcijas, vadovavo atlaidų iškilmėms. Visose parapijose kardinolas buvo šiltai sutiktas, bene įspūdingiausiai Ganytoją sutiko Nemunėlio Radviliškio tikintieji (N. Radviliškyje kardinolas praleido 17 tremties metų), jie su tautinėmis trispalvėmis ir Popiežiaus dvispalvėmis kardinolą į bažnyčią atlydėjo nuo parapijos pakraštyje esančio Medeikių kaimo.
Savo pasakytame žodyje kardinolas akcentavo, jog sunkumai tikinčiojo gyvenime nėra pralaimėjimas, bet "raktas į didžiausias Dievo malones."
* * *
Kaunas. 1988 m. lapkričio 26 d. 17 val. Kaune Karmelitų bažnyčioje buvo minimas Lietuvos kariuomenės įkūrimo Nepriklausomoje Lietuvoje 70-metis. Pamaldas pravedė Lazdijų dekanas kun. Vincentas Jalinskas.
* * *
Klaipėda. 1988 m. lapkričio 24 d. valdžios sprendimu tikintiesiems pagaliau buvo gražinta Klaipėdos Marijos-Taikos Karalienės bažnyčia. Lapkričio 25 d. atgautoje šventovėje, gausiai dalyvaujant Klaipėdos katalikams, buvo atlaikytos pirmos šv. Mišios. Sv. Mišias aukojo vyskupas Antanas Vaičius, Telšių vyskupijos dekanai ir Klaipėdos dekanato kunigai.
Klebonui pakartotinai teko raginti choristus sugiedoti atvykusiems į pamaldas valdžios atstovams "Ilgiausių metų". Žemaičiams atrodė nebūtina iškdmingai dėkoti tiems, kurie tik atitaisė savo pirmtakų — stalinistų tikintiesiems padarytą skriaudą. Sugrąžinti pavogtą daiktą nėra nuopelnas, o paprasčiausia pareiga.
* * *
Vilnius-Kaunas. 1988 m. spalio 15 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio spaudoje, "Atgimimo" trečiajame numeryje, visuomenei pasiskelbė įsikūręs katalikiškas moterų sambūris "Caritas". Sambūris kilo iš pogrindžio veiklos, susidarius palankes-nėm sąlygom viešesnei veiklai. "Carito" tikslai gana platūs. įstatų metmenyse rašoma: "Caritas" siekia atgaivinti tikrąją moters pašaukimo vertę, skatina pilną ir visapusišką moters — motinos veiklą (...) Jo tikslas — kurti tikrųjų vertybių siekiančią visuomenę.
"Caritas" pasiruošęs aktyvia pagalba atsiliepti į žmonių vargą ir skurdą, ypatingai dvasinį. Visu būtinumu katalikiškam sambūriui iškyla asmenybės ugdymo, jaunosios kartos auklėjimo uždaviniai. Lietuva kenčia dėl alkoholizmo, plintančios narkomanijos, prostitucijos, ir čia ateiti į pagalbą pasiruošęs "Caritas". Sambūris teiks dvasinę paramą šeimoms, kad jos būtų doriniai stiprios, padės joms pilniau suvokti savo pašaukimo tikslą, jo kilnumą ir atsakomybę būti Kūrėjo bendradarbiais naujos gyvybės pašaukime ir auklėjime. Kovos už negimusios gyvybės apsaugojimą — abortų išgyvendinimą; stengsis moraliai ir materialiai pagelbėti, sprendžiant vienišų motinų, suvedžiotų merginų, iširusių šeimų problemas. Atskiri "Carito" skyriai rūpinsis našlaičiais, be globos likusiais seneliais, ligoniais. "Carito" narės skubės į pagalbą artimui ten, kur jos reikės, kur dvasiniai ar materialiai kenčia žmogus.
Galima tik džiaugtis, kad visuomenė skaudžiai išgyvena dvasingumo stoką. Kukliai pasigarsinęs "Atgimime" "Caritas" palyginti greitu laiku susilaukė dėmesio. Sambūrio nares jau kviečiasi bendradarbiauti 'Tarybinės moters" redakcija, Radijas ir Televizija prašė pareikšti savo nuomonę jaunimo ir net kalinių auklėjimo klausimais, atskiros mokyklos kviečiasi pravesti mokiniams dorinio auklėjimo pamokas.
"Caritas" ruošiasi sušaukti steigiamąjį suvažiavimą, kurio metu tikisi įteisinti sambūrį kaip juridinį vienetą.
Darbo daug, pasitikėdamas Viešpačiu "Caritas" pradeda savo veiklą ir kviečia į sambūrį įsijungti visas geros valios moteris, kurioms nesvetimi žmonių vargai.
* * *
Pivašiūnai (Alytaus raj.). 1988 m. rugpjūčio 14 d. nuo pat ankstaus ryto tikintieji iš įvairių Lietuvos vietų rinkosi į Dzūkijos šventovę — Pivašiūnų bažnyčią, kur prieš Sumą turėjo būti Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo vainikavimas. Maldininkai sausakimšai užpildė bažnyčią, šventorių ir net dalį kapinių.
Po rytinių šv. Mišių pamokslą pasakė Lazdijų dekanas kun. V. Jalinskas. Pamokslininkas palietė opias šio laikmečio mūsų visuomenės žaizdas: girtuokliavimą, abortų klausimą, pamestų vaikų tragediją.
Prieš Sumą J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius pašventino iš Romos paveikslo vainikavimui atsiųstas karūnas; procesijos būdu jos buvo apneštos aplink bažnyčią. Procesijai sugrįžus į bažnyčią, sekė Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų paguodos paveikslo vainikavimas.
Sumai vadovavo J. E. kardinolas Vincentas Sladkevičius. Pamokslą pasakė Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
Pamaldoms pasibaigus, į tikinčiuosius kalbėjo iš Permės lagerio sugrįžęs kunigas Alfonsas Svarinskas. Savo žodyje jis ragino tikinčiuosius visu nuoširdumu praktikuoti tikėjimą, ieškoti būdų gilinti savo tikėjimo žinias, palietė katalikiškos šeimos, blaivybės problemas.
Iškilmėje dalyvavo ne mažiau 70,000 maldininkų.
* * *
Vilnius. 1988 m. rugsėjo 8 d. prie Vilniaus Katedros aukojusiam šv. Mišias kun. Edmundui Pauboniui iš tremties atostogų grįžęs Viktoras Petkus perdavė amžinos atminties Telšių vyskupo kankinio Ramanausko šv. Mišių taurę bei korporalą, kuriuos vyskupas naudojo nelaisvės dienomis.
Ši brangi relikvija išsaugota kratų ir etapų metais ir lyg estafetė perduota jaunajai kartai, kad būtų branginama ir ginama, kaip ištikimybė Dievui, Bažnyčiai ir tautai.
* * *
Kaunas. 1987 m. buvo pradėtas statyti Kauno miesto Požėlos rajono partijos komiteto administracinis priestatas, užstojantis nuo 1949 m. bedieviškos valdžios uždarytą šv. Gertrūdos bažnyčią. Nepaisant paskirų visuomenės atstovų protestų, statyba buvo vykdoma sparčiais tempais. Ginti šv. Gertrūdos bažnyčią įsijungė LPS Kauno iniciatyvinė grupė. Savo poziciją iniciatyvinė grupė išdėstė atvirame laiške Kauno m. vykdomojo komiteto pirmininkui Staškūnui. Šis raštas buvo viešai perskaitytas protesto akcijos metu birželio 25 d. prie miesto vykdomojo komiteto pastato. Iš miesto valdžios buvo pareikalauta pasiaiškinti dėl neteisėtos statybos ir visiško visuomenės nuomonės ignoravimo. Pirmininko Staškūno pasiaiškinimas ir argumentai nuskambėjo neįtikinamai. Miesto valdžios ieškojo kompromiso — tolimesnę statybą sustabdė ir bandė išsaugoti tai, kas jau pastatyta. Liepos mėnesio antroje pusėje Kauno iniciatyvinę grupę pasiekė žinios, kad į statybos aikštelę vėl pradėtos vežti statybinės medžiagos. Sąjūdiečiai pasiuntė protesto telegramas Ministrų Tarybai ir miesto Vykdomajam komitetui. Statyba nebuvo atnaujinta. Rugpjūčio mėnesį Kauno miesto architektai buvo įpareigoti iki spalio 1 d. paruošų naują projektą, kuriame būtų nurodyta išgriauti pradėtą statyti pastatą ir sutvarkyti aplinką.
Rugpjūčio mėnesio pradžioje šv. Gertrūdos bažnyčios buvo įvykdytos kelios provokacijos: išlaužtos durys, išmėtyti archeologų įrankiai bei palaidotų žmonių kaulai. Nežinomi asmenys du kartus bandė sukelti gaisrą. Atsakydami į tai, Kauno miesto Persitvarkymo sąjūdžio nariai keletą parų neatsitraukdami saugojo šv. Gertrūdos bažnyčią. Ir tik tuomet, kai miesto vidaus reikalų skyrius užtikrino, kad provokacijos daugiau nesikartos, garantavo bažnyčios apsaugą, budėjimas buvo nutrauktas.
Šv. Gertrūdos bažnyčios tolimesnis tikimas kol kas nėra galutinai aiškus.
* * *
Panevėžys. 1988 m. liepos mėnesį Panevėžio miesto tikintieji išsirinko Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčios komitetą ir įpareigojo jį rūpintis minėtos bažnyčios sugrąžinimu tikintiesiems.
Rugpjūčio 10 d. naujai susidaręs bažnytinis komitetas prisistatė miesto vykdomojo komiteto pirmininkui J. Bečeliui ir bandė aptarti bažnyčios grąžinimo klausimus. Pirmininkas pareiškė, kad Panevėžio miestui trūksta kultūrinių įstaigų: parodų rūmų, paveikslų galerijos, koncertų salės, kultūros namų ir t.t., kad trūktų bažnyčios jis nemano; pirmininko įsitikinimu, miestui, kuriame gyvena 125,000 gyventojų turi pilnai užtekti dviejų veikiančių bažnyčių.
Pokalbio pabaigoje pirmininkas J. Bečelis nusileido komitetui tiek, kad pažadėjo bažnyčios grąžinimo klausimą aptarti su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Komiteto nariams priminus, kad šiam klausimui spręsti pakanka vietinės valdžios vykdomųjų komitetų sprendimo, ką nedviprasmiškai savo kalboje patvirtino ir TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas, J. Bečebs bandė teisintis: "Taip. Bet prašau jus, supraskite ir mane."
Rugsėjo 21 d. bažnytinis komitetas aną kartą susitiko su miesto valdžia. Šį kartą pokalbyje su tikinčiaisais dalyvavo ir pirmininko pavaduotojas E. Smogius. Valdžios pareigūnai pareiškė, kad sudarytas perspektyvinis planas, pagal kurį Švč. Trejybės bažnyčia po remonto bus paversta parodų ir vargonų muzikos koncertų sale; komitetui ateičiai pasiūlė pagalvoti apie naujos bažnyčios statybą miesto mikrorajone. Tikintieji argumentuotai reikalavo bažnyčią grąžinti tikriesiems jos savininkams ir naudoti pagal jos paskirtį — Dievo garbinimui.
Valdžios pareigūnai tvirtino, kad bažnyčią negalima grąžinti ir dėl to, kad netoli jos pastatytas kino teatras "Versmė" bei profesinė technikos mokykla, ir bažnyčia nesiderina su šiomis įstaigomis. Tikintieji pasijuto įžeisti ir atsikirto: "Nejaugi, pirmininke, tikintieji dar ir šiandien laikomi raupsuotais? Argi miesto partijos komitetui ir Balčikonio vidurinei mokyklai yra malonesnė kaimynystė su venerinių ligų dispanseriu ir moterų lageriu?!"
Miesto valdžia nieko konkretaus nepažadėjo. Patarė kreiptis po 2-3 mėnesių.
* * *
Panevėžys. 1988 m. rugsėjo 21 d. į Panevėžio miesto vykdomąjį komitetą buvo iškviestas katedros klebonas dek. kun. Juozapas Antanavičius. Miesto valdžia priekaištavo klebonui, kodėl rugsėjo 11 d., kalbėdamas miesto Persitvarkymo Sąjūdžio mitinge, išsakęs tik Bažnyčios reikalavimus ir nepadėkojęs valdžiai už prieš keletą metų duotą leidimą tikinčiųjų lėšomis remontuoti katedrą.
Pokalbio metu vykdomojo komiteto atstovai atsakė į Panevėžio kunigų ir tikinčiųjų pareiškimą dėl Švč. Trejybės bažnyčios grąžinimo. Valdininkų nuomone, bažnyčia negali būti grąžinta, mat miestui trūksta kultūrinių įstaigų, o viena iš jų — Parodų rūmai įrengti kaip tik šioje bažnyčioje. Dabartiniu metu baigiami statyti nauji Parodų Rūmai, tačiau miestui esą ne pro šalį turėti papildomą salę parodoms ir koncertams, todėl ir Švč. Trejybės bažnyčia nebus grąžinta tikintiesiems. Iš vykdomojo komiteto pirmininko J. Bečelio kalbos: "Priešingu atveju nuskriaustume panevėžiečius, sumažindami jiems ir taip jau nedideles dabartines galimybes naudotis kultūros bei meno vertybėmis."
* * *
Žlibinai (Plungės raj.). 1988 m. spalio 7 d. Žlibinų parapijos klebonas kun. Edmundas Atkočiūnas kartu su bažnytiniu komitetu išsiuntė pareiškimą Vilniaus Ateizmo ir religijų istorijos muziejaus direktoriui.
Pareiškime nurodoma, kad 1963 m. Žlibinų parapijos bažnyčia iš tikinčiųjų buvo neteisėtai valdžios atimta ir paversta sporto sale, o vėliau sandėliu, kuris paskutiniu metu gerokai apgriuvęs. Valdžios pareigūnai iš Žlibinų bažnyčios konfiskavo bažnytinį inventorių.
Šiais metais, atgavę išniekintą bažnyčią, tikintieji savo lėšomis ją remontuoja. Iš Ateizmo ir religijų istorijos muziejaus reikalauja grąžinti konfiskuotus daiktus.
* * *
Laugaliai (Klaipėdos raj.). Laugalių laidojimo biuro patalpose, kurios skirtos patarnauti daugiabučiuose gyvenantiems gargždiečiams, iki šiol neleidžiama šarvuoti mirusius, pagal jų ir jų artimųjų įsitikinimus bei papročius. Laidojimo biuro direktorius kategoriškai draudžia prie mirusiojo viešai melstis ar giedoti religines šermenines giesmes. Pasipiktinę tokiu elgesiu, Gargždų parapijos bažnytinis komitetas ir tikintieji reikalauja sudrausminti savavaliaujančius Laugalių valdininkus.
* * *
Kapsukas. 1987 m. lapkričio 10 d. kapsukiečiai Stanislovas Kadusauskas ir Stanislovas Miškinis Lūginės kaime, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gimtosios sodybos vietoje, pastatė gražų ąžuolinį kryžių. Po mėnesio, gruodžio pabaigoje, bedieviškos valdžios pareigūnai kryžių nuvertė.
Po 1988 m. liepos 13 d. Sąjūdžio mitinge iškelto klausimo apie palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio gimtinės įamžinimą rajono valdžia leido parapijos klebonui Lūginės kaime pastatyti koplytstulpį.
* * *
Mielagėnai (Ignalinos raj.). 1988 m. rugpjūčio 26 d. naktį nežinomi piktadariai nupjovė ir skersai kelio numetė Mielagėnų kaimo kryžkelėje stovėjusį kryžių. Minėtas kryžius tikinčiųjų buvo itin gerbiamas, jis pastatytas 1914 m. balandžio 4 d., net stalinizmo laikais kryžius nebuvo išniekintas. Taip pat nurovė priešais bažnyčią ir autobusų stotelę augusias gėles, kuriomis pajuokai nuklojo taką į bažnyčią.
Mielagėnų parapijos tikintieji dar skaudžiai prisimena, kai 1984 m. gegužės 20 d. naktį buvo išniekinti kapinių rūsyje esantys karstai su mirusiųjų palaikais, o tų pačių metų rugsėjo 16 d. naktį apiplėšta parapijos bažnyčia. Ignalinos rajono milicija į panašius įvykius žiūri abejingai: nusikaltėliai iki šiol nesurasti, jų net nebuvo rimtai ieškota.
1988 m. rugsėjo 19 d. 106 Mielagėnų parapijos tikintieji parašė pareiškimą Lietuvos TSR Prokuratūrai, prašydami paveikti Ignalinos VRS darbuotojus ir surasti nusikaltėlius.
