Parašė: R. G. Toleikis
Vilniaus krašto mažutės Ceikinių parapijos klebonas jėzuitas kun. Karolis Garuckas buvo tapęs simboline figūra Lietuvos katalikų kovoje už sąžinės laisvę, žmogaus teises, Bažnyčios misijos vykdymą pasaulyje. Sovietinėje sistemoje valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios iš tikrųjų reiškia ne "atskyrimą" (t. y. valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą ir todėl pakantumą), bet, priešingai, siekimą prijungti Bažnyčią savo kontrolei, kad tuo būdu sėkmingiau vyktų totaliai ateistinės valstybės sukūrimas. Tokiomis priespaudos sąlygomis natūralu, kad didesnį poveikį daro ne valdžiai paklusnieji, jos įbaugintieji autoritetai, bet į užkampius nugrūstieji kunigai, plačiai spinduliuojantieji savo dvasine stiprybe. Toks buvo ir kun. Karolis Garuckas, palikęs šį pasaulį balandžio 5, baigdamas 71 amžiaus metus. Kaip prieš penkerius metus (1974) atskiru nekrologu paminėjome kun. Petrą Raudą, taip dabar atsisveikiname su kun. Karoliu Garucku.
Karolis Garuckas gimė 1908 gegužės 1 Igno ir Rozalijos (Šaparnytės) šeimoje, Užkalnių kaime, Ramygalos parapijoj, Panevėžio apskrityje. Kilmė neturtinga — tėvų ūkelis tebuvo 7 ha. Tėvas mirė, Karoliui tesant ketverių metų. Su keturiais našlaičiais (trimis berniukais ir viena mergaite) likusiai motinai, aišku, buvo sunku verstis. Vargą dar padidino po dvejų metų prasidėjęs karas. Ir Karolis pradėjo mokytis sulaukęs dešimties metų. Iš Barklainių pradžios mokyklos stojo į Ramygalos progimnaziją. Kadangi šioj pastarojoj nebuvo lotynų kalbos ir dėl to negalėjo stoti į gimnaziją. Pasirinko Panevėžio mokytojų seminariją. Nors ir padėjo iš Amerikos motinos brolis Petras Pašakarnis, Karoliui mokymosi sąlygos buvo sunkios. "Neturtingas, prastai apsirengęs, tai jautėsi nesmagiai, buvo tylus, nedrąsus".
Jusdamas kunigo pašaukimą, K. Garuckas 1931 m. stojo į jėzuitus. Atlikęs noviciatą ir 1933 m. padaręs vienuolinius įžadus, tolimesniam mokslui buvo išsiųstas užsienin. 1935 m. pradėjo filosofijos studijas Vokietijoj jėzuitų namuose Pullache prie Mūncheno. Teologijos studijas išėjo Olandijos Valkenburgo jėzuitų mokykloj. Ten buvo įšventintas kunigu 1940 balandžio 30. Jau vokiečių okupacijos metu grįžo Lietuvon ir buvo paskirtas Kauno IX (buvusios jėzuitų) gimnazijos kapelionu ir bendrabučio vedėju.
Sovietams antrą kartą užplūstant Lietuvą, 1944 vasarą nebėgo į Vakarus, bet pasiliko tėvynėje. 1945 kovo mėn. persikėlė į Vilnių. Ten pastoracinį darbą, daugiausia su jaunimu, dirbo jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioj. Arki v. M. Reinio 1947 sausio mėn. buvo paskirtas rūpintis lietuviškomis pamaldomis universitetinėj Šv. Jono bažnyčioj. Tačiau ši bažnyčia po metų buvo uždaryta (dabar atremontavus ji paverčiama Mokslinės minties muziejumi).
Tokius biografinius duomenis Chi-cagos jėzuitų biuletenyje "Mūsų žinios" (1979.V. 13, Nr. 7) pateikia P. Kleinotas, S.J., kartu su kun. K. Garucku dirbęs Kaune 1941-44 m. kaip jo talkininkas (minėtosios gimnazija bendrabučio prižiūrėtojas). Tolimesnio kun. K. Garucko gyvenimo duomenys, jeigu ir ne visai pilni, randami "LKB Kronikoje". Palikęs Vilnių, kunigavo arkivyskupijos užkampiuose. 1952 rudenį (berods, iš Reškutėnų, 10 km į p. nuo Ignalinos buvo paskirtas Kabelių (apie 15 km į p.r. nuo Druskininkų) klebonu.
Kokiomis teroro sąlygomis kun. K Garuckui ten reikėjo dirbti, jis pats yra paliudijęs. Rado ten tik kleboniją (kiti bažnytiniai pastatai buvo ja nusavinti), bet tuojau pat buvo pareikalauta ir iš jos išsikraustyti. Uždėjus 50.000 rublių nuomos moke-čių, buvo žadama nuo jų atleisti. jeigu sutiks kitur apsigyventi. Jis pats taip aprašo Kabeliuose turėtas sąlygas:
Valdžia vargino visokiais būdais, liepdama kuo greičiausiai išsikraustyti iš buto. Klebonijos palangėje įsteigė kiaulių fermą. Kartą, man nesant namie, išlaužė prieangio duris (...) Kitą kartą Kabelių mokyklos direktorius Gudelionis naktį išlaužė klebonijos langus net su rėmais. Vėl kitą kartą Kabelių mokyklos mokytojas P. Grigas pastojo man kelią ir ėmė prie manęs visaip kibti. Man kiek paėjus, šovė pro šalį (LKB Kronika, IV, P. 31).
Iš Kabelių, arkivyskupijos pietinės dalies užkampio, buvo vėl perkeltas į šiaurinę dalį. Kurį laiką klebonavo Dūkšte. Ten buvo apkaltintas, kam pasodino gėlių šventoriuje, kur buvo palaidota ir vokiečių karių. "Tada man buvo pasiūlyta dirbti saugumo naudai ir tuo būdu šį ir kitus nusikaltimus' išpirkti" (LKB Kronika, IV, p. 27). Kadangi kun. K. Garuc-kas nesutiko su šiuo kunigą įžeidžiančiu pasiūlymu, Religinių reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis atėmė jam darbo pažymėjimą, atseit, pašalino iš pareigų. Tačiau vysk. J. Steponavičius nesutiko kun. K. Garucko visiškai atleisti nuo kunigo pareigų, tik pažadėjo perkelti į mažesnę Palūšės parapiją.
Kaip pažymi kun. K. Garuckas, "toks vyskupo elgesys valdžiai nepatiko. Už tokius ir panašius nusikal-timus, vysk. J. Steponavičius 1961 m. pradžioje buvo ištremtas iš Vilniaus" (LKB Kronika, IV, p. 28). Vysk. J. Steponavičiaus vietoje pastatytas kan. Č. Krivaitis po 8 mėnesių perkėlė kun. K. Garucką į dar mažesnę kaimyninę Paringio parapiją (ir Palūšė, ir Paringys yra Ignalinos apylinkėj). Paringyje klebonavo tik vieną mėnesį, nes 1961 birželio 23 vėl buvo iš jo atimtas darbo pažymėjimas. "Kad žmonės neturėtų pagrindo skųstis, netekę klebono, tuojau už dienos mons. Č. Krivaitis atsiuntė į Paringį naują kunigą. Tuo būdu ilgesnį laiką pasilikau be jokių pareigų" (ten pat).
Tolimesnė — ir jau paskutinė — kun. K. Garucko parapija buvo Ceikiniai (12 km į p.r. nuo Ignalinos, 18 km į š. nuo Švenčionių). Į juos, pagal P. Kleinoto informaciją, buvo paskirtas 1963 kovo mėn. Ceikiniai — mažytis kaimelis, kuris 1959 m. turėjo 121 gyventoją. Šiame kaimely kun. Garuckas pragyveno šešiolika metų, ligi mirties. Jame balandžio 10 buvo ir palaidotas. Laidotuvės sutraukė minias tikinčiųjų, dalyvavo abu tremtiniai vyskupai, apie 100 kunigų. Tarp kitų atsisveikinimo žodį tarė kun. Alf. Svarinskas ir kan. Br. Antanaitis, didelio autoriteto kunigai.
Mažutė Ceikinių parapija, bet kovą joje teko vesti didelę — visą laiką. Trumpai ją aprašo "LKB Kronikoje" (I, p. 228-235) išspausdintas šios parapijos tikinčiųjų skundas, 1972 rugsėjo 5 pasiųstas Sovietų Sąjungos kompartijos sekretoriui L. Brežnevui. Pareiškimą pasirašė 1709 tikintieji — tiesiog stebinantis skaičius iš tokios mažutės parapijos, turbūt kone visi parapiečiai. Kreiptasi buvo dėl neleidimo baigti perstatyti parapijinį pastatą, kuris, nespėjus dar skundo išsiųsti, rugpjūčio 24 naktį buldozeriu buvo visiškai sunaikintas:
"... sugriovė mūsų remontuojamą pastatą. Rąstus sulaužė, supiaustė, net visus pamatus su kažkokia mašina išvertė. Dabar viskas atrodo kaip po bombardavimo, net praeiti negalima. Kodėl toks beprasmis žmonių darbo ir turto neikinimas? Ar toks elgesys kelia tarybinės valdžios autoritetą žmonių akyse (p. 234).
Besiskundžiant dėl neleidimo tą pastatą atremontuoti ir skundo prieraše nupasakojamo visiško jo sunaikinimo, tame pareiškime išskaičiuojama daug kitų faktų: net dar 1965 m. nebuvo leidžiama įsivesti bažnyčion elektros, o 1971 m. buvo atjungta trifazė srovė, kad nebesuktų vargonų motorėlio; rajono valdžia nuvertė Ceikiniuose "mums brangų kryžių" (1965), bet kitais metais nubaudė už iškirtimą kapinėse supuvusių beržų, grėsusių išvirsti ir sudaužyti kapų paminklus; nurodoma ypač daug jaunimo — mokinių terorizavimo atvejų; 1971 m. parapijos šv. Petro šventės dieną kolchozo pirmininkas kolūkiečiams visaip plūdo jų kleboną, "vadino jį banditu, kurį reikia sušaudyti". Daug kartų skųstasi Ignalinos rajono valdžiai. 1964-72 m. vienuolika raštų siųsta Vilniun ministrų tarybai, švietimo ministerijai, Religijos reikalų tarybos įgaliotiniui. Nieko nepadėjus, buvo pasiryžta kreiptis į Brežnevą.
Dėl tikinčiųjų mokinių nuolatinio terorizavimo jau kitais metais, 1973 kovo 28, buvo skųstasi švietimo ministrui M. Gedvilai pareiškimu, kurį pasirašė 120 tėvų (LKB Kronika. I. 302-304).
Kas šios mažutės užkampio parapijos kleboną padarė tokį plačiai žinomą autoritetą, kad jis, 1976 lapkričio 25 Vilniuj sudarant Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, jis jon įėjo Lietuvos kunigų atstovu? Drauge su kitais šios grupės nariais pasirašė visus jų dokumentus. Iš jų ypač pažymėtinas 1977.VII. 17 Belgrado konferencijai "Pareiškimas dėl dabartinės padėties Lietuvoje" (Aušra. I" p. 103-108, ten pat toliau, p. 111-120, duodami ir kiti šios grupės dokumentai). Paskutinis kun. K. Gėriko š. m. sausio mėn. paširs grupės dokumentas Nr. 14 protestuoja prieš Romo Ragaiši : Lietuvos kovotojo už žmogaus teisęs, areštą, rengiant jam bylą "tariamai už neteisėtą akinių taisymą*.
Du dalykai ypač pabrėžtini kan. Karolio Garucko asmenybėje ir veikloje: ypatingas atsidėjimas jaunimo sielovadai ir nesitaikstymas nei su ateistinės valdžios tironijai, nei su ja nuolaidžiaujančiais bažnytiniais autoritetais.
Sovietinė valstybė, užsiimojusi visiems savo piliečiams prievarta įskiepyti ateizmą, labiausiai nukrei-
VAIZDAI IŠ KUN. KAROLIO GARUCKO, S.J., GYVENIMO
pusi savo pastangas į jaunimą. Savo ruožtu kun. K. Garuckas gerai suprato, kad Lietuvos Bažnyčios ateitis priklauso nuo jaunimo religinio išsiauklėjimo. Todėl visą savo gyvenimą ypač uoliai rūpinosi jaunimo sielovada Vilniuje ir įvairiose parapijose. Kun. K. Garucko rūpinimasis jaunimu darė jį sovietinei valdžiai nepakenčiamą. Ir tais atvejais, kai prie jo buvo kabinėjamasi dėl to ar kito reikalo, visų pirma buvo turimas galvoj jo nenusįleidimas jaunimo religinio auklėjimo reikalu. Minėtajame Ceikinių parapijos tikinčiųjų skunde Brežnevui dokumentuojama:
Statybos taisyklių pažeidimas yra šiuo atveju tik priedanga. 1972.VI.30 mūsų religinės bendruomenės vykdomasis komitetas buvo pakviestas į rajoną. Ten Religijos reikalų tarybos įgaliotinis mums pasakė: "Pašalinkite vaikus nuo altoriaus, kad jie Mišioms netarnautų, kad procesijose gėlių nebarstytų; patvarkykite, kad iš kitur atvažiavę kunigai bažnyčioje netalkininkautų, — tada leisime ūkinį pastatą remontuoti (LKB Kronika, I, p. 229).
Savo paties vardu 1975 m. rašytame kitame pareiškime Brežnevui ir kt. kun. K. Garuckas taip pat iškėlė, dėl ko pirmiausia buvo persekiojamas:
1967.X.30 buvau pakviestas į Ignalinos saugumo komitetą, kur mane trys pareigūnai dvi valandas barė, kam nepilnamečiai vaikai tarnauja Mišioms, kad aš vaikus viliojąs, prie autobusų stoties vaikams tris saldainius davęs (...) Už tai grasino kalėjimu.
1969.XII.23 buvau saugumo pakviestas į Vilnių. Ten net tris valandas mane barė už tuos pačius vaikus, grasino kalėjimu, priekaištavo, kad aš nesilaikąs Vatikano II susirinkimo nutarimų, kad aš kenkiąs bažnyčiai, tikėjimui, kad tokie kunigai nepatinka ir popiežiui . . . (LKB Kronika, IV, p. 28).
Kur kunigai iš baimės klausė sovietinių pareigūnų, ten iš tiesų pamaldos vyko be vaikų ir be jaunimo. Bet tose bažnyčiose ir buvo visiems aišku, kokia ateitis jų laukia. Priešingai, kun. K. Garucko parapijose tarnavo vaikai mišioms, barstė mergaitės gėles procesijose, chore dalyvavo jaunimas. Nė "kulto įgaliotinio" J. Rugienio siautimo metais kun. K. Gurecko pamaldos nevyko be vaikų ir be jaunimo, nors dėl to "kulto įgaliotinis,, jam buvo pakartotinai at-
Kun. K. Garuckas prie altoriaus
Kun. K. Garucką ligoje lanko bičiuliai. Iš kairės: kun. V. Vėlavičius, kun. Alf. Svarinskas, kun. J. Zdebskis ir vienas pasaulietis.
ėmęs darbo pažymėjimą, t. y. valdžios leidimą dirbti parapijoje. Kun. K. Garuckas vis vien nenusilenkė ateistinei valdžios politikai.
Vesdamas kovą už jaunimo religinį auklėjimą, kun. K. Garuckas žinojo kovojąs už visos Lietuvos Bažnyčios reikalus. Todėl oportunistinis taikstymasis jam ir liko visai svetimas. Buvo susipažinęs su Bažnyčios istorija iš L. von Pastoro keliolikos tomų popiežių istorijos (Geschichte der Papste). Jam buvo žinomi sunkūs Bažnyčios gyvenimo momentai, kuriais ji turėjo kęsti persekiojimą. Buvo jam žinomos ir hierarchų padarytos klaidos. Todėl, iš vienos pusės, jis kantriai kentė visą patiriamą persekiojimą, kurį vykdė ateistinė valdžia. Bet, iš antros pusės, jis turėjo drąsos tiek vysk. J. Labuką, tiek mons. Č. Krivaitį raginti, kad gintų Bažnyčios reikalus ir nedarytų istorinių klaidų.
Uoliai rūpindamasis savo parapija, kun. K. Garuckas neužsidarė tik joj, bet sielojosi Bažnyčios padėtimi visoje Lietuvoje. Religijos reikalų tarybos naujas įgaliotinis K. Tumėnas "Tiesoje" 1974.XI.22 paskelbė straipsnį "Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai", kuriame kartojo, jog "valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą", bet kad "prieš sąmoningus įstatymų pažeidėjus, ypač organizatorius, reikia sudaryti visuomeninio pasmerkimo atmosferą". Kun. K. Garuckas į tą straipsnį atsakė 1975.XII.26 plačiu laišku, adresuotu Sovietų Sąjungos kompartijos sekretoriui ir Religijos reikalų tarybos įgaliotiniui, Lietuvos TSR Aukščiausios tarybos prezidiumui ir RRT įgaliotiniui, o taip pat Lietuvos Bažnyčios vyskupijų kurijoms. Tame savo laiške kun. K. Garuckas faktais išklojo, koks iš tiesų yra sovietinės valstybės "nesikišimas" į Bažnyčios vidaus reikalus. Savo laišką baigė tokiais trimis prašymais:
1. Užtikrinti TSRS Konstitucijos garantuojamas teises tikinčiųjų atžvilgiu.
2. Užtikrinti visiems piliečiams lygias teises laikytis minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvės pagal Helsinkio pasirašytą tarptautinį aktą.
3 Formuoti visuomeninio pasmerkimo atmosferą ne prieš tikinčius ir Bažnyčią, bet prieš visokį blogį.
Šis platus kun. K. Garucko laiškas sutrumpintas duodamas "LKB Kronikoje" (IV, p. 25-32).
Ypačiai drąsus buvo kun. K. Garucko su kitais penkiais Vilniaus arkivyskupijos kunigais 1975 balandžio 28 pareiškimas (LKB Kronika, III, p. 77-83). Jame protestuojama prieš neteisingą nuosprendį P. Plumpos, P. Petronio, V. Jaugelio ir J. Stašaičio byloje, primenamas ankstesnis J. Gražio nuteisimas ir rengimas bylos jau įkalintai N. Sadūnaitei. Jų represavimas dėl "LKB Kronikos" skelbiamas neteisingu kaip prieštaraujančiu ir pačios sovietinės Lietuvos konstitucijai, ir Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Dėl pačios "LKB Kronikos" pabrėžiama, kad ji yra "ne šmeižtas, o tikrų faktų leidinys". Labai taikliai atsakoma jos persekiotojams:
Kai nebus tikinčiųjų persekiojimo, tada nebus įvairių tikinčiųjų pareiškimų bei skundų, o tuo pačiu nebus ir 'LKB Kronikos'. Dabartinėse sąlygose 'LKB Kronika' yra kenčiančiųjų Katalikų Bažnyčios vaikų Lietuvoje pagalbos šauksmas (LKB Kronika, III, p. 80).
Kun. K. Garuckas pirmasis pasirašė šį pareiškimą, tad pirmasis prisiėmė ir atsakomybę už šį pareiškimą, išsiuntinėtą Brežnevui, TSRS ir LTSR aukščiausių tarybų prezidiumams ir prokurorams, Lietuvos vyskupijų kurijoms.
Ir hierarchus kun. K. Garuckas vertino pagal tai, kiek jie gynė Bažnyčios teises, o ne pataikavo jos persekiotojams.
Aukščiau cituotame pareiškime, gynusiame "LKB Kroniką", buvo paneigtas Vilniaus vyskupijos valdytojo mons. Č. Krivaičio JAV New Yorke 1975 m. spaudos konferencijoj po-rinimas, kad Lietuvoj dvasininkai turi "visas sąlygas savo darbui", o tikintieji — "visas sąlygas praktikuoti religiją". Kada vadinamasis "kulto įgaliotinis" norėjo kun. K. Garucką iškeldinti iš Ceikinių, šisai atsisakė keltis, nors vyskupijos valdytojas net atsiklaupęs jo prašęs sutikti.
Bet ištremtąjį Vilniaus arkivyskupijos apaštališkąjį administratorių vysk.J. Steponavičių kun. K. Garuckas didžiai gerbė, dažnai jį aplankydavo, dėjo daug pastangų, kad jis būtų grąžintas į Vilnių. 1970.IX.8 su daugeliu kitų vyskupijos kunigų pasirašė peticiją šiuo reikalu. 1976. 11.15 su keturiais vilniečiais kon-fratrais kun. K. Garuckas kreipėsi į patį Brežnevą, kad būtų leista į Vilnių grįžti vysk. J. Steponavičiui, "nežinia už ką be teismo nušalintam nuo pareigų" jau šešioliktieji metai" (LKB Kronika, IV, p. 15-17).
Ko kun. K. Garuckas laukė iš ganytojų, plačiai išdėstė savo 1971 rugsėjo 20 laiške vysk. J. Labukui. Šis laiškas, rašytas prieš "LKB Kronikos" pasirodymą, tarytum nubrėžė jos gaires. Ligi šiolei jis dar nepaskelbtas. (Paskelbsime šį laišką mūsų žurnale kitame numery. — Red.).
Matydamas daug negerovių Bažnyčios gyvenime Lietuvoje ir su jomis taikstymąsi, kun. K. Garuckas didžiai tai pergyveno. "Daug kam iš mūsų atrodo, kad Vatikanas ne kartą buvo suklaidintas ir gal apgautas, — rašė jis viename laiškų. — Mums skaudu, kad tremtiniai vyskupai yra valdančių vyskupų ignoruojami ir net persekiojami". Todėl be galo — galbūt net naiviai — jis sielojosi, kad Vatikaną pasiektų teisinga informacija apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Kaip visi Lietuvos tikintieji, taip ir jis su džiaugsmu ir didelėmis viltimis sutiko naują popiežių Joną Paulių II. Begalinį džiaugsmą turėjo jam suteikti prieš mirtį sulauktas popiežiaus specialus palaiminimas. O buvo jam prikišama, kad jis savo kovingumu kenkiąs Bažnyčiai. Iš tiesų kai kurie hierarchai jį tiesiog šiurkščiai traktavo už tai, kad jis turėjo drąsos ir jiems tiesą sakyti į akis.
Visą savo gyvenimą kun. K. Garuckas pastoracinį darbą dirbo su apaštališku uolumu. Bet ypačiai jis suaktyvėjo ir savo veikla sužėrėjo gyvenimo pabaigoje, kai kiti, pasiekė tokio amžiaus, paprastai ima sustabarėti (primintina ir tai, kad jis turėjo kovoti ir su plaučių vėžių, nuo kurio ir mirė). Kun. K. Garuckui jau mirus, vienas jo vestos kovos draugų apie jį taip rašė: "Jausdamas, jog gyvenimo saulėlydis netoli, jis, sukaupęs visas jėgas, besileidžiant saulei suspindėjo savo asmenybės grožiu".
Kun. K. Garuckas ne be pagrinde buvo vienas iš labiausiai Bažnyčios persekiojimo pareigūnų nekenčiamų kunigų. Buvo sukaupta labai daug jį kaltinančios medžiagos už jo nuolatinę kovą su Bažnyčios varžymu. Daug kartų buvo tardomas saugumo ir rajone, ir Vilniuje. Beruošiant bylą V. Petkui, kaip lietuviškosios Helikio grupės nariui, kun. K. Garuckas, tos pačios grupės narys, 1977. \.10 buvo Vilniuje tardomas net septynias valandas. Vis buvo grasinamas kalėjimu, bet, tiesiog nuostabu, nei kalėjime jis nesėdėjo, nei į Sibirą buvo ištremtas. Savo 1975. XI 1.26 pareiškime, kurį anksčiau citavome, yra ir toks jo apie save liudijimas:
1960 m. birželio mėn. RRT įgaliotinis Rugienis išsikvietė mane iš Dūkšto į
inių ir ėmė piktai bartis: "Ką, iš lagerio grįžęs ir dar nepasimokei! Nebegalėsi daugiau kunigauti! Pasiieškok kito amato!" Iš tikrųjų aš dar nebuvau niekada nei lageryje, nei teistas. Už ką iš manęs tada įgaliotinis atėmė darbo pažymėjimą, aš dabar nežinau" (LKB Kronika, IV, p. 27).
Ir vėliau kažkaip (iš dalies gal ir dėl amžiaus) kun. K. Garuckui neteko kalėjime sėdėti. Tačiau jis buvo pasiruošęs bet kokiai aukai, kurios pareikalautų Bažnyčios ir žmogaus teisių gynimas. Didvyrišką ryžtingumą kun. K. Garuckas įrodė V. Petkaus teisme 1978 liepos 11. Kaip jis šiame teisme laikėsi, iš esmės tapačiai aprašo ir "LKB Kronika" (Nr. 34, žr. Draugas, 1978.XI.18) ir "Aušra" (Nr. 12, žr. Draugas, 1979.V.4). Krikščioniškai ("Garbė Jėzui Kristui") pasveikinęs V. Petkų vardu ir visų tų, kurių teismo salėn neįleido, kun. K. Garuckas, teisėjo pertrauktas, atsisakė pasirašyti įspėjamąjį straipsnį 189 ir 190, pareiškė pats esąs Helsinkio lietuviškosios grupės narys, šį teismo procesą laikąs neteisėtu, o jei teismas šios grupės vertingą ir reikalingą darbą laikąs nusikaltimu, tai tegu ban-džiąs drauge su V. Petkumi ir jį patį. "Laikysiu sau garbe mirti lageryje, kaip mirė mano mokytojai — vysk. Reinys ir Tėvas Andruška". Taip kun. K. Garucko žodžius perdavė "LKB Kronika"; pagal "Aušrą" jis kalbėjo: "Aš būčiau laimingas, jei mane ištiktų vysk. M. Reinio, kun. Andriuškos ir kitų likimas". Atrodo, abu leidiniai mažai ką težino apie žymųjį jėzuitą Benediktą Andrušką (1884 - 1953 Sibire), daugelio religinių knygų autorių, nes pavardėn įterpė i, kurios jis pats nevartojo). Pats kun. K. Garuckas viename laiškų taip atpasakojo savo žodį šioj V. Petkaus byloj: "Kas mane liečia, tai aš nieko nebijau ir per V. Petkaus teismą aš pasakiau, kad aš norėčiau savo gyvenimą baigti lageryje, kaip mano viršininkai arkivysk. M. Reinys ir kun. B. Andruška baigė. Pasakiau: Teiskite ir mane . . ."
Toks kun. K. Garucko pareiškimas skaitant gali pasirodyti patetiškas, retoriškas ar net bravūriškas. Iš tiesų tie žodžiai, iš visos širdies tarti, pasakyti visai paprastai. Gyvai sutikęs kun. K. Garucką, turėjai nustebti, kad jis nebuvo panašus į standartiškai įsivaizduojamą kovotoją. Jeigu reikėtų jį apibūdinti vienu žodžiu, labiausiai išsakančiu jo asmenybę, tas žodis būtų švelnumas. Tikras švelnumas, be to "saldumo", kuris atsiranda, kai stengiamasi švelniu būti ar bent tokiu atrodyti. Papras-tumas ir kuklumas natūraliai deri n si su jo švelnumu. Galimas dalykas, kad toks kun. K. Garucko švelnumas ir iš jo kylantis kuklus laikymasis net tada, kai buvo "mokomas", baramas ir grasinamas, apsaugojo jį nuo kalėjimo ir Sibiro.
Baigiame atsisveikinimą su kun. Karoliu Garucku žodžiais vieno bendros kovos draugų: "Tai buvo vienas iš kilniausių, drąsiausių, gilaus tikėjimo, aukštos doros, apaštališko uolumo, nenuilstančios energijos kunigas". Jo pavyzdys žadino ir kitus, ypač jaunesnius, kovon už žmogaus teises ir Bažnyčios laisvę pavergtoje tėvynėje. Reąuiemaeternam'
R. G. Toleikis
